Meillė šeima ir šeimos gyvenimo ciklas
5 (100%) 1 vote

Meillė šeima ir šeimos gyvenimo ciklas

112131415161718191

ĮVADAS

Šiame kursiniame darbe aprašysiu kai kuriuos šeimos gyvenimo klausimus, iškylančius suaugusiojo gyvenime, išsiaiškinsiu sąvokas, susijusias su šeimos struktūra. Motina, tėvas ir nedideli vaikai sudaro branduolinę šeimą, kuri gali apimti ir sutuoktinių tėvų šeimas. Branduolinėje šeimoje labiau apsiribojama nuo giminystės ryšių. Joje vyrą ir žmoną sieja lygiateisiai santykiai, o pagrindinė šeimos funkcija – vaikų auginimas. Vyresnieji tokioje šeimoje turi gerokai mažesnę įtaką. Santuoka pagrįsta šeima – tai pamatinė bendruomenė, kuri visiems jos nariams suteikia tai, ko valstybės rūpestis negali duoti. Visuomenės negandų priežastis yra ta, kad tiek tėvai, tiek vaikai pamiršo pareigas, reikalauja tik teisių. Šiandienos veiksminga šeimos politika turėtų siekti, kad tvirta šeima , nepatirdama ekonominių sunkumų, galėtų auginti vaikus, perteikti jiems dorovines vertybes, suteikti pilnavertį išsilavinimą, tvirtinti šeimos tradicijas. Žmonėms visame pasaulyje reikia šeimos – nepaisant to, kokią vietą šeima užima visuomenėje. Daugumai žmonių šeima – saugumo ir laimės vieta, kur visi išmoksta solidariai gyventi. Nepaisant greitų socialinių pokyčių, šeima– kiekvienos visuomenės stabilumo centras. Kiekvienoje kultūroje šeima yra žinoma kaip patikimiausia solidarumo forma, garantuojanti visuomenės išlikimą. Asmenys, kaip socialiniai individai, priklauso vienas nuo kito. Tai ypač aktualu tuo metu, kai vaikai auga ir šeima jiems suteikia saugią aplinką. Vaikų raidai labai svarbu, kad juos augintų abu tėvai – motina ir tėvas.

UŽDAVINIAI:

1. Išnagrinėti meilės sąvoką pagal Erichą Fromą.

2. Apibūdinti, kas yra santuoka, išnagrinėti pokyčius, įvykus santuokai, vedybinius vaidmenis.

3. Apibūdinti šeimą, šeimos funkcijas, išnagrinėti šeimos gyvenimo ciklą

MEILĖ

Tikriausiai apie nieką daugiau pasaulyje nėra tiek kalbėta, rašyta, sudėta eilių, pastatyta spektaklių, sukurta filmų kaip apie meilę. Daugybė filosofų, psichoanalitikų, daugiau ar mažiau išsimokslinusių žmonių išvedinėjo ir kūrė teorijas kas tai yra meilė. Vieni bandė ją įsprausti į tam tikrus kampuotus, apvalius ar vingiuotus, bet vis dėlto uždarus rėmus, kiti padrikai aiškino, kad meilė neaprėpiama ir bekraštė kaip visata, o treti akiplėšiškai tėškė žmonijai į veidą, jog tokio dalyko kaip meilė iš viso nėra…

Savo knygoje „Menas mylėti“ Erichas Fromas siekia įrodyti, kad meilė nėra jausmas, lengvai apimantis kiekvieną, nepriklausomai nuo jo subrendimo. E.Fromas nori įtikinti, kad visos pastangos mylėti bus nesėkmingos, jei nebus mėginama pačiu aktyviausiu būdu pakeisti savo asmenybės visumą, kad išsiugdytų produktyvią orientaciją; kadangi individualioje meilėje negalima patirti pasitenkinimo be gebėjimo mylėti artimą, be tikro kuklumo, drąsos, tikėjimo ir disciplinos.

Kas yra meilė? Keldami tokį klausimą, ieškome ne vien kokio nors bendro paaiškinimo. Norime žinoti, kaip su meile susitinkame, ką ji mums duoda. Jau nuo seno žmones domino meilės tema: menininkai savo kūriniuose yra išreiškę kitų žmonių meilės džiaugsmus ir kančias, taip pat savo pačių išgyvenimus. Meno kūriniuose įkūnyta meilė veikia mūsų jausmus, skatina susimąstyti, nuolat ieškoti kelio į tai, kas tauru ir gražu. Meile paprastai laikome taurios asmenybės jausmą, kuris yra prigimties duotų ir kultūros sukurtų žmogiškųjų savybių vientisumo išraiška. Meilė yra fizinio, dvasinio ir dorovinio prado vienovė. Meilė būdinga visiems žmonėms, tik kiekvienas žmogus ją išgyvena skirtingai. Žmogaus meilė atitinka jo dvasinės kultūros lygį. Estetinis neišprusimas, savininkiška psichologija, pareigos, savigarbos, užuojautos, gėrio, jausmo skurdumas yra didžiausi ir pagrindiniai draugystės ir meilės priešai.

Reikia atsisakyti senojo meilės supratimo, kai vienas žmogus visiškai pavaldus kito užgaidoms ir norams.. “Jei myli – klausys”, – tai pasenusi pažiūra į meilę.

Pasak Ericho Fromo nė vienas žmogus nenori būti vienišas, vienas. Tai jeigu jis išsivaduos iš vienatvės kalėjimo ar iš viso nebus į jį patekęs, tai jis turės galimybę bendrauti su aplinkiniais. O bendravimas yra viena iš svarbiausių meilės meno dalių. Būtent, meilės meno nebus sunku mokytis,jei žmogus nebus vienišas.

Iš to seka išvada, kad reikia mokėti suprasti tikrąjį žmogaus grožį, artimame žmoguje atrasti vis naujų ir naujų bruožų bei savybių. Pravartu nevengti bendravimo su kitais žmonėmis: jie duos naujų įspūdžių, sudarys sąlygas paliginimui, sugretinimui. Neverta tikėti pasakomis, kad meilė trokšta vienumos. “Uždaryta meilė nyksta, dūsta”.

Įvairūs autoriai meilę sieja su žmonių bendravimu, su tokiomis žmoniškomis problemomis, kaip simpatija, abipusis supratimas, pasitikėjimas, atvirumas, artumas, intereso bendrumas ir t.t. Dažnai sakoma, kad bendravimas su žmonėmis – tai prabanga, bendravimas su draugais – tai šventė. Tad vienas kitą mylėdami ieškome bendrų draugų, branginame jų norą bendrauti.

Meilė – tai kai du žmonės, du skirtingi dvasiniai pasauliai, skirtingos mintys ir charakteriai, vienas su kitu susiderina. Svarbu susiderinti, bet ne užgožti vienas kitą, nebūti vienas kito šešėliu. Susiderinimas reikalauja laiko, atsakomybės ir abipusių
pastangų. Menkiausias netaktas, abejingumas kurio nors atžvilgiu ne tik suteikia skausmą, bet taip pat griauna tiltus į vienas kitą. Tačiau kita vertus, negalima ir su viskuo sutikti, viską atleisti. Toks neprincipingas elgesys neišsaugos meilės, priešingai, artins prie bedugnės. Dvasios vergų negalima mylėti.

Meilė yra tikra ir stiprėja tarp tokių žmonių, kurie vienas kitam neleidžia suklupti, atsilikti, sustoti kelio nelygumuose, kurie dieną iš dienos nuolat siekia užkariauti vienas kitą ne apsimetinėjimu ir melu, bet nuoširdumu, tiesa, šiluma.

AR MEILĖ – MENAS?

Ar meilė – menas? Žmonės niekada negalvoja, kad meilė nėra svarbi. Jie ištroškę jos, bet vargu ar galvoja, jog mylėti galima mokytis. Keista, tačiau taip jau yra, kad daugelis mąsto ir sprendžia, kaip tapti mylimu, bet ne mylinčiu. Kiekvienas nori būti mylimas, stengiasi tapti meilės objektu. O kaip tai pasiekti? Dažniausiai siekiama labiausiai paplitusiais metodais, būtent: išmokstant ir laikantis gerų, malonių manierų, būti maloniu pašnekovu, atkreipiant į save priešingos lyties dėmesį mandagumu, paslaugumu, linksmumu, sugebėjimu bendrauti. Tačiau tai tik populiarumo troškimas, bet jokiu būdu ne meilė. Antra vertus žmonės įsitikinę, jog meilėje svarbu yra meilės objektas, t.y. ką mylėti ar kieno meilės siekti, o mylėti, atseit, yra paprasta. Patraukli mergina vyrui, patrauklus vyriškis merginai – tai tikslas, kurio jie siekia. “Patrauklus” paprastai reiškia visą glėbį tam laikmečiui populiarių savybių. Pavyzdžiui: trečiame dešimtmetyje patrauklia buvo laikoma išgerianti, rūkanti, seksuali mergina; šiandien mada reikalauja šeimyniškumo, kuklumo vidinio grožio; tai pat ir vyrai: XIX a. pab. XX a. pr. Turėjo būti agresyvus, kai tuo tarpu dabartinį patrauklumą lemia tolerantiškumas. Atrodo, tarsi vyrautų rinkos sąlygos santykiuose tarp dviejų vienas kito geidžiančių objektų, tai yra, jokiu būdu nenorima nuvertinti savęs ir dėl užslėptų ar akivaizdžių privalumų renkamasis objektas turi atitikti tam tikras nuostatas, kurias peržengus šis objektas tampa nebeįdomus. Kultūroje, kur vyrauja rinkos orientacija, kur materialinė sėkmė yra išskirtinė savybė, nėra ko stebėtis, kad žmonių meilės ryšiai tik atkartoja tuos pačius mainų modelius, kurie valdo prekių ir darbo rinką.

Štai dar vienas aspektas, kurio nederėtų pamiršti – neišskirta riba tarp pradinio “įsimylėjimo” ir ilgalaikės meilės. Du žmonės, susižavėję vienas kito savybėmis, leidžia sugriūti sienoms, iki atitinkamo momento saugojusioms nuo “pašalinio” įsiveržimo, pasijunta artimi. Tai ypač keista ir nuostabu tiems, kurie iki tol nepripažino egzistuojant meilę, buvo užsidarę savyje.

Taigi meilės jausmo pliūpsnis sukelia daugybę malonių, iki šiol nepatirto išgyvenimo. Tačiau monotoniškumas, nuobodulys, pirmąjį susižavėjimo jausmą paverčia begaline kančia, kuri numarina viską, kas iki tol žavėjo. Atrodo, kad tik sulaukus, kol pirmieji intymumo santykiai atbunka, jie sugeba suvokti, kad vienas kito žavesį palaikė meile, nors buvo tik jų vienišumo įrodymas. Įsitikinimą, kad nieko nėra lengvesnio už meilę, sugriauna akivaizdus priešingas reiškinys. Kažin ar atrastume kitą tokią veiklą, kuri prasidėtų su tokiomis viltimis bei lūkesčiais ir kuri taip greitai ir skausmingai baigtųsi.

Neproduktyvios orientacijos žmonės atiduodami jaučiasi skurdinami. Todėl daugelis iš jų atsisako duoti. Kai kas davimą laiko vertybe, nes tai esanti auka. Jie mano, jei duoti yra skausminga, jie privalo duoti; davimo vertė glūdinti pačiame aukojimosi akte. Jų požiūriu, dorovinė norma – geriau duoti, negu imti – reiškia, kad verčiau kentėti, nei pačiam patirti džiaugsmą.

Produktyviam charakteriui davimas turi visiškai kitą prasmę. Davimas yra aukščiausia pajėgumo išraiška. Davimas labiau džiugina negu gavimas ne todėl, kad tai netekimas, bet kad duodamas aš išreiškiu savo gyvybingumą.

MEILĖ – TAI VEIKLA

Meilė – tai veikla, aktyvus veiksmas, o ne poveikio buvimas. Meilė gali būti apibūdinta tik kaip davimas, bet jokiu būdu ne gavimas. Priėjus šią išvadą tenka nukrypti ir į davimo bei gavimo sąvokas. Materialios, t.y. medžiaginės orientacijos žmogus visuomet suprastų davimą kaip savo nuosavybės netekimą; jeigu mainais už tai nieko nėra gaunama, šis atidavimas yra kaip jo paties skurdinimas. Ir priešingai, žmogus, kuriam neegzistuoja materijos ribos, kuris sugeba pažvelgti ir į savo gyvybinių galių šaltinį, visuomet pastebės, kad davimas – tai aukščiausia pajėgumo išraiška. Davimas labiau džiugina nei gavimas ne todėl, kad tai yra netekimas, bet kad duodant yra išreiškiamas savas vidinis gyvybingumas.

Materialinių daiktų sferoje davimas reiškia turtingumą. Ne tas yra turtingas, kuris turi daug, o tas, kuris daug duoda.

Bet svarbiausioji davimo sfera, aišku, yra ne materialinių daiktų, o specifiškai žmogiška. Ką vienas žmogus duoda kitam? Jis atiduoda save, vertingiausia, ką turi, atiduoda savo gyvenimą. Tai nebūtinai reiškia, kad aukoja savo gyvenimą kitam. Bet tai ką jis duoda, gyvena jame; jis duoda savo džiaugsmą, savo dėmesį, savo supratimą, savo žinojimą, savo humorą ar savo liūdesį – visas žmogiškojo gyvybingumo išraiškas. Atiduodamas savo gyvenimą, jis praturtina
žmogų, sustiprina jo gyvybingumo jausmą, kartu stiprindamas ir savąjį. Ir duoda ne tam, kad gautų: davimas pats savaime yra išskirtinis džiaugsmas. Bet jis negali duoti nepažadindamas kitame asmenyje kažko, kas gimdamas apšviečia jį patį. Nuoširdžiai duodamas, jis neišvengiamai gauna ir pats. Abu dalijasi džiaugsmu dėl to, ką pažadino gyvenimui. Davimo akte kažkas gimsta, ir abu dalyvaujantys yra dėkingi gyvenimui, kuris gimė juose. Meilės atveju tai reikštų: meilė yra jėga, kuri gimdo meilę.

Gebėjimas mylėti, kaip davimas, priklauso nuo asmens charakterio.Tam reikia susiformuoti produktyvią nuostatą; šios nuostatos dėka žmogus įveikia priklausomybę, norą išnaudoti kitą arba atsiriboti nuo visų, įgauna pasitikėjimo savo paties galiomis, drąsos pasikliauti savo jėgomis siekiant tikslo. Jeigu jam šių savybių trūksta (ar jos nėra pakankamai išugdytos), jis bijo duoti save – taigi mylėti.

Be davimo, aktyvus meilės pobūdis pasireiškia dar keliais esminiais elementais, bendrais visoms meilės formoms. Tai yra rūpesčiu, atsakomybe, pagarba ir žinojimu.

Iš to seka išvada, kad ne tas turtingas, kuris daug turi, bet tas, kuris daug turėdamas ne mažiau duoda. Taigi, jei sugebėjimas duoti virstų kasdienybe, jis iššauktų tam tikrą reakciją, priverčiančią pamiršti vien tik savo “Ego” . Ir kaip neapykanta gimdo dar didesnę neapykantą, tai ir šis atvirkštinis procesas kaip meilė (davimo išraiškoje) neliktų be atsako. Be davimo, rūpestis būtų dar vienas aspektas, kuriuo žmogus išreiškia savo nuoširdumą ir taip pat įrodo meilės jausmą. Meilė – tai aktyvus rūpinimasis gyvenimu ir tuo, ką mylime.

Meilės esmė yra veikti vardan kažko ir “suteikti gyvenimą kažkam”. Kiekvienas myli tai, ką jis sukuria, ir kiekvienas dirba vardan to, ką jis myli. Rūpinimasis kažkuo iššaukia atsakomybę už mylimą žmogų. Tačiau, kad atsakomybė neperaugtų į savininkiškumą, reikalinga pagarba. Štai tokioje dirvoje įmanomas asmenybės vystymasis, iš kitos pusės negniuždoma lygybė, laisvė, vienybė ir kartu nepriklausomybė. Nes juk meilė yra laisvės, o ne išnaudojimo kūdikis.

Juk ir mes negalėtume mylėti žmogaus, nepažindami jo, kaip visumos dalelės ir kaip atskiro individo; negalėtume sakyti, jog mylime žmogų, nežinodami jo trūkumų, asmeninių savybių, visuomet trokštame sužinoti “žmogaus paslaptį” – kodėl? Meilė yra vienintelis pažinimo būdas. Meile mes atiduodame save, kartu įsiskverbdami į kitą asmenį, kuriame atrandame save ir atskleidžiame mus abu, t.y. atskleidžiame dar vieną paslaptį. Meilė – tai galia, kurios nė už ką negalima sulyginti su prievarta. Prievarta net ir vėjas negali nuplėšti nuo žmogaus apsiausto, jis tik priverčia pastarąją dar labiau susisupti. Saulė gi atvirkščiai, kaip švelnumo simbolis, turi galią savo šiluma išrengti žmogų, o tam neprireikia jokių prievartos galių.

Meilės objektą bandyta aiškinti kaip žmogaus norą išsivaduoti iš vienatvės, tačiau juk “niekada mylintis nepasieks meilės, jei jo mylimasis nesieks jos taip pat”, kaip ir “viena ranka nesukelia plojimo be kitos”. Be abejo, tikra meilė negali apsiriboti vienu žmogumi, kitaip, jei jis mylės tik vieną žmogų, o likusiems bus abejingas, tai bus ne meilė, o vienpusis ryšys arba išplėstas egoizmas.

Rūpestis ir dėmesingumas apima kitą meilės aspektą – atsakomybę. Mūsų dienomis atsakomybė dažniausiai suvokiama kaip pareiga, kaip tai, kas mums primetama iš išorės. Bet atsakomybė iš esmės yra laisvas aktas; tai mano atsakas į kito žmogaus išreikštą ar neišreikštą poreikį. Būti atsakingam reiškia būti pajėgiam ir pasirengusiam „atsakui“.

Atsakomybė gali lengvai pereiti į dominavimą ar savininkiškumą, jei nebus trečio komponento – pagarbos .Pagarba nėra baimė ar siaubas. Ji reiškia-gebėjimą vertinti asmenį tokį, koks jis yra, suvokti jo individualumą. Pagarba reiškia rūpinimąsi tuo, kad kitas žmogus augtų ir atsiskleistų. Tokiu būdu pagarba teigia išnaudojimo nebuvimą. Jei aš myliu kitą žmogų, jaučiuosi esąs išvien su juo, bet su tokiu, koks jis yra, o ne su tokiu, koks man reikalingas kaip mano reikmių objektas.

Pagarba asmeniui nėra įmanoma be jo pažinimo, rūpestis ir atsakomybė būtų akli, jei nesiremtų žinojimu. Pažinimas būtų tuščias, jei nebūtų pagrįstas rūpesčiu. Yra daug žinojimo lygmenų; žinojimas meilės požiūriu yra ne kažkas, o esminis dalykas. Tai įmanoma vien tik tada, kai aš galiu peržengti rūpinimąsi savimi ir žiūrėti į kitą žmogų jo akimis.

Žinojimas turi dar vieną svarbesnį sąryšį su meilės problema. Esminis poreikis užčiuopti ryšį su kitu žmogumi taip, kad būtų peržengtos žmogaus vienatvės kalėjimo ribos, yra susijęs su išskirtiniu žmogišku poreikiu pažinti „žmogaus paslaptį“. Gyvenimas jau vien savo biologine prasme yra stebuklingas ir paslaptingas, o savo žmogiškais aspektais žmogus lieka nesuvokiama paslaptis ir sau, ir savo draugams. Mes žinome save, ir vis dėlto, kiek bedėtume pastangų, negalime savęs pažinti iki galo. Mes žinome savo artimą, ir vis dėlto nepažįstame jo, nes nei mes patys, nei mūsų artimieji nesame daiktai. Juo giliau skverbiamės į mūsų ar kieno nors kito esybę, tuo labiau pažinimo tikslas tolsta nuo mūsų. Vis dėlto mes negalime
atsisakyti pastangų skverbtis į žmogaus sielą, į slapčiausią branduolį to, kas yra „jis“.

Yra vienas desperatiškas būdas pažinti paslaptį; tai yra visiška valdžia kitam žmogui, verčianti daryti tai, ką mes norime, jausti, ką norime, galvoti, ką norime, sudaiktinti jį, paversti mūsų nuosavybe. Aukščiausias tokio pažinimo laipsnis – tai sadizmas, noras ir gebėjimas priversti žmogų kentėti; kankinti jį, kol išduos savo paslaptį. Taigi žiaurumo prigimtis pagrįsta troškimu suvokti daiktų ir gyvybės paslaptį.

Kitas būdas pažinti „paslaptį“ yra meilė. Meilė yra aktyvus skverbimasis į kitą asmenį, kuriame noras pažinti nurimsta pasiekus vienybę. Meilė yra vienintelis pažinimo būdas, kuris atsako į mūsų klausimą. Meilės aktu atiduodami save, įsiskverbdami į kitą, mes atrandame save, atskleidžiame save, atskleidžiame žmogų.

Vienintelis tikro pažinimo kelias slypi meilės veiksme. Šis veiksmas peržengia mintį, jis transcenduoja žodžius. Tai yra drąsus šuolis į sąryšio išgyvenimą. Protinis pažinimas yra psichologinis žinojimas; jis yra būtina visiško pažinimo meilėje sąlyga. Mes turime objektyviai pažinti kitą asmenį ir save, kad galėtume matyti jį realų, be iliuzijų, iracionaliai iškreipiančių jo vaizdą. Tik jei mes objektyviai pažįstame žmogišką būtybę, galime pažinti jį aukščiausia prasme, meilės akte.

Rūpestis, atsakomybė, pagarba ir žinojimas yra tarpusavyje susiję. Tai yra sindromas nuostatų, būdingų subrendusiai asmenybei, kuri produktyviai išvysto savo galias, kuri nori to, ką kuria savo darbu, kuri yra atmetusi svajones apie visažinystę ir visagalybę, kuri yra įgijusi kuklumo, pagrįsto vidine jėga, kylančia iš nuoširdžios produktyvios veiklos.

Meilė, nebijau to žodžio, kaip vienijantis, rišantis, unikalus ryšys ne tarp kūnų, bet tarp sielų.

Žmonės per amžius ieškojo atsakymo, kas yra Meilė.

Jei mes laikysime ją kaip viena iš savo emocijų, mes labai klysime, kadangi ji dar niekuomet nebuvo kam nors iš žemės gyventojų pavaldi. Meilė – tai vienijantis ryšys , tai kieno dalimi mes esame, ji apima visą visatą. Meilė ir gyvenimas yra mums duoti, ir mes neturime teisės kėsintis į juos.

Taigi, į žmoniją reikėtų žvelgti, kaip į atskirą, bet vieningą organizmą, kurio visos ląstelės dirba pagal tam tikrą programą, kuriai vadovauja vienovė. Jei viena ląstelė pradeda rūpintis tik savimi, savo interesus iškelia aukščiau už viso organizmo interesus – ji pamina meilę. Ląstelės su organizmu vienovei tegali vadovauti meilė.

MEILĖS KOMPONENTAI

Moksliniai meilės ryšių tyrimai vyksta tik pastaruosius 30 metų, ir iki šiol dauguma autorių mano, kad meilės neverta tirti moksliniais tyrimais. Tačiau ši nuomonė pamažu keičiasi. Kai kuriais tyrimais mėginama nustatyti romantiškų meilės ryšių sudėtines dalis ir jų pokyčius. Šie tyrimai paremti nuomone, kad meilė išlieka per ilgus santuokos metus. Tačiau skirtingose pakopose ji turi būti skirtingai apibrėžiama.

Partnerių porą siejantys ryšiai apima tris pagrindines elgsenos sistemas: prieraišumo, dauginimosi ir globos. Taigi santuoka – tai abipusiai ryšiai, kurie remiasi emocine, seksualine ir šeimynine priklausomybe. Ryšiams plėtojantis, seksualinė trauka, iš pradžių buvusi labai svarbi sudėtinė dalis, užleidžia vietą prieraišumui ir globos sistemoms. Ryšiai, kurie grindžiami vien seksualiniu potraukiu, paprastai nebūna ilgalaikiai, o apimantys globos ir prieraišumo elgesį gali trukti labai ilgai. Ir rūpinimąsi partneriu, ir vaikų auklėjimą valdo globėjiškos elgsenos sistema. Prieraišumo komponentas – ne mažiau reikšmingas, tačiau ne toks akivaizdus. Tarp vaiko ir tėvų arba tarp vyro ir žmonos užsimezga saugaus prieraišumo ryšiai, kurie vėliau laikomi savaime suprantamais. Prieraišumo jėga gali būti nepastebima ir tampa akivaizdi tik tuomet, kai ryšiams kyla grėsmė arba kai jie visiškai nutrūksta (tarkim partneriui mirus). Autoriai Elaine Hatfield ir Ellen Berscheid (1998) skiria aistringą meilę, kuri apima stiprius jausmus, seksualinį potraukį bei visišką atsidavimą kitam žmogui, ir draugišką meilę, tai yra šiltą ir patiklų prisirišimą. Jų nuomone, aistringa meilė būna pažinties pradžioje ir pamažu blėsta, o draugiška meilė laikui bėgant stiprėja.

SANTUOKA

Santuoka – tai įvykis, kai du suaugę priešingos lyties žmonės susijungia emociniu požiūriu ir įgyja abu lygias teises pagal įstatymą. Ką reiškia pasakymas emocinis ryšys? Jis atspindi dviejų žmonių motyvaciją ir visų žmonių akivaizdoje duotą priesaiką rūpintis vienas kitu, drauge džiaugtis ir liūdėti, dalintis visu savo gyvenimu.

Santuoka tai yra visuomenės nustatyta tvarka sudaryta vyro ir moters sąjunga, iš kurios kyla jų teisės ir pareigos vienas kito ir vaikų atžvilgiu. Santuoka – yra teisinis šeimos pagrindas.

Pirmaisiais santuokos metais partnerių draugystės rodikliai nekinta, tačiau keičiasi bendra veikla: iš pradžių daugiau dėmesio skiriamas poilsiui ir pramogoms, o vėliau kuriama darbinė partnerystė. Kitaip tariant, būti kartu ima reikšti ne tiek bendras pramogas, kiek bendras pareigas. Kintantys sutuoktiniai ryšiai gali tapti sudėtingu išbandymu jaunoms sutuoktinių poroms, kurie iki vedybų tikėjosi visiškai kitokio bendravimo.
santuoką vertina kaip procesą. Pereinamasis laikotarpis nuo ikivedybinės palaimos prie tikrovės, nuo tėvų šeimos iki savosios, nuo aistringų ryšių iki draugiškų ir iki pasiryžimo palaikyti santykius dažnai lemia, ar santuoka išliks, ar ne. Be to, ypatingą reikšmę įgyja tokie sutuoktinių bruožai, kaip rūpinimasis, garbingumas, jautrumas, šiluma ir priėmimas. Nesėkmingas pirmų bendro gyvenimo problemų sprendimas vėliau gali turėti neigiamų pasekmių.

POKYČIAI, ĮVYKUS SANTUOKAI

Individualaus – asmeninio pobūdžio pokyčiai. Vestuvių ceremonijos metu svečiai dalyvauja šventėje, linki sutuoktiniams visokeriopos sėkmės, dovanoja dovanas ir sako kalbas. Tokia yra tradicija, nes liūdėti žmogus gali ir vienas, – džiaugtis, deja ne! Po vestuvių prasideda pirmieji įsipareigojimai vieno sutuoktinio kitam. Iškyla punktualumo svarba. Draugystė atrodo lyg specialiai tam skirta, kad pora būtų kartu; susituokus, kasdieninis gyvenimas drauge tampa realybe, o realybė ne visada atitinka svajonę. Šiam laikotarpiui būdinga žavesio praradimas, nes nebeliko nieko slapto, todėl įmanomas ir dar vienas pokytis – dėmesio savo partneriui susilpnėjimas. Dažniausias iš sutuoktiniams būdingų pokyčių – moteris gali tapti nėščia, taigi kūdikio laukimas.

Pokyčiai draugų rate. Įvykusi santuoka įpareigoja bendrauti su tėvais. Tai turėtų būti net tuo atveju, jei tėvai nepritarė santuokai. Dėl laiko stokos kažkiek atitolstama nuo savo tėvų, nes atsiranda jau dveji tėvai. Jeigu vieno ar kito sutuoktinio tėvai ir toliau nori intensyviai bendrauti tik su savo sūnumi ar dukra, tai jau atsiranda priežastis ir būsimam konfliktui. Privalomi ryšiai su sutuoktinio tėvais, sumažina dėmesį ir laiką skirtą draugams. Keičiasi ryšiai su priešingos lyties asmenimis, nors jie buvo tik draugai, nes atsiranda prielaida sulaužyti ištikimybę. Šeimos tyrinėtojai tvirtina, kad poros, atsisakę tokių ryšių, mažiau konfliktuoja. Savaime aišku, kad neprotinga atsisakyti gerų draugų, tačiau geriau su jais susitikti drauge su sutuoktiniu.

Ekonominiai pokyčiai. Jeigu buvo koks nors turtas iš vieno ar kito sutuoktinio pusės, po santuokos juo naudojamasi bendrai. Vyras pasidaro oficialiai atsakingas už esamus ar būsimus vaikus ekonomiškai. Pagal įstatymą, net išsiskyrus, vyras privalo išlaikyti vaikus.

Seksualiniai pokyčiai. Po santuokos noras seksualiai bendrauti natūraliai sumažėja, nes ir taip aišku, kad sutuoktinis bus su jumis ne tik šiąnakt, bet ir kasnakt. Sutuoktiniams nebūtina mylėtis kas penkias minutes, nes tam jie turi pakankamai daug laiko. Sakoma, kad sumažėja sekso dažnumas, bet padidėja jo kokybė. Padidėja taip pat ir atsakomybė. Ypač, jei dar neplanuojama artimiausiu metu turėti vaikų, tenka saugotis pastojimo. Jeigu planuojama turėti kūdikį, negalima savęs stimuliuoti alkoholiu, nes rizikuojama pakenkti būsimam kūdikiui.

Pokyčiai darbo sferoje. Pirmaisiais santuokos metais, vyrai dar nebūna pamiršę duotos priesaikos, o gal ir santuokos kontrakto, todėl jie stengiasi būti pavyzdingi ne tik darbe, bet ir padeda žmonai namų ruošoje, nuperka maistą, padeda išvalyti butą, gamina maistą. Vyrų pagalba namų ruošoje svarbi dirbančiai moteriai, nes niekas nedaro nuolaidų vien todėl, kad moteris ištekėjo. Deja, vyrų pagalba namų darbuose dažniausiai baigiasi pirmaisiais santuokos metais.

Draugystė iki santuokos buvo lyg įvadas į santuoką, tačiau gyvenimo realybė santuokoje visai ne tas pats, todėl ir vyksta dideli pokyčiai įvairiuose žmonių bendro gyvenimo sferose.

VEDYBINIAI VAIDMENYS

Šiuo metu gerokai keičiasi lyčių vaidmenys, todėl jaunoms sutuoktinių poroms kyla nemažai sunkumų dalinantis pareigomis. Kas ir kaip atliks namų ruošą arba spręs šeimoje kylančius klausimus? Kaip bus priimami sprendimai? Pagal tai, kaip į šiuos klausimus atsakoma, šeimas, galima skirstyti į kelias rūšis. Pavyzdžiui, pagal vaidmenis ir partnerių vietą šeimoje galima skirti dviejų rūšių – tradicinę ir lygiateisę – šeimas. Tradicinėje šeimoje dominuoja ir neginčytiną šeimos galvos padėtį užima vyras. Žmona visais svarbiais klausimais jam nusileidžia. Namų ūkio darbais dalinamasi tradiciškai: žmona rūpinasi vidiniais reikalais, tai yra namų ruoša ir vaikais, o vyras – išoriniais. Kitaip sakant, čia laikomasi „vyriškų ir moteriškų darbų“ skirstymo.

Levinsonas (1996), aprašydamas tradicinės šeimos ūkį, nubrėžia aiškią ribą tarp moters, besirūpinančios namais ir vyro, išlaikančio šeimą. Moters gyvenimas daugiau susijęs su namais (namų ūkiu, jį supančiais giminystės ryšiais ir socialiniu pasauliu), o vyrų gyvenimas dažniau nukreipiamas į visuomeninę sritį (profesiją ir įvairias institucijas, nesusijusias su šeima). Jis pastebi, kad šiuo metu visuomenėje vyksta lyčių revoliucija, keičianti lytiškumo reikšmę, vyrų ir moterų padėtį visuomenėje ir jų tarpusavio ryšius visose gyvenimo sferose. Šių pokyčių esmė – mažėjantys skirtumai tarp lyčių, dėl ko mažėja namų šeimininkės ir išlaikytojo vaidmenų reikšmė, bei nyksta dichortomija tarp visuomeninės ir namų sferos. Kaip individualybės, vyrai bei moterys ir jų gyvenimai panašėja, todėl atsiranda naujos šeimos formos. Nemažai moterų nusprendžia ne namuose ir lygiomis teisėmis dalyvauti
visuomeniniame gyvenime.

Lygiateisė santuoka, arba partneriška santuoka, priešingai tradicinei šeima, yra demokratiškesnis lygiateisių asmenų ryšis, taip bendrai dalijamasi įtaka ir atsakomybe. Šiandien beveik 60 procentų žmonų dirba ir dažnai uždirba daugiau nei jų vyrai. Tokiose santuokose labiau vertinamas partnerio gebėjimas bendrauti, vesti derybas ir spręsti konfliktus. Tradiciniai ryšiai dažnesni tuomet, kai šeimoje dirba tik vyras.

Kai kurie mokslininkai laikosi nuomonės, kad daugiau uždirbantis sutuoktinis naudojasi ir didesnėmis teisėmis priimant sprendimus, dalijantis namų apyvokos darbais ir kitose bendro gyvenimo srityse. Jai taip, galima manyti, kad, didėjant moterų uždarbiui, tarpusavio santykiuose jos dažniau tikisi lygiateisiškumo ir jo reikalauja. Kitas klausimas, ar jos pasiekia šį tikslą. Nei žmonos dalyvavimas darbinėje veikloje, nei vyro išėjimas į pensiją nekeičia ūkio darbų pasidalijimo. Taip, kaip būtų galima tikėtis. Pavyzdžiui, Walker nustatė, kad net dirbančios motinos namuose atlieka penkis kartus daugiau namų ruošos darbų nei jų vyrai. Naujausias tyrimas patvirtina, kad pradėjusios dirbti žmonos dažniausiai lieka atsakingos ir už didesnę namų ūkio darbų dalį.

Nuo partnerių susitarimo dalintis lyčių vaidmenimis labiau priklauso jų šeimyninė laimė ir asmeninė gerovė, o ne pačios santuokos pobūdis. Susitarimas arba vaidmenų neatitikimas lemia prisitaikymą santuokoje. Blogiausias šeimyninio gyvenimo scenarijus susiklosto, kai žmona labiau nei vyras siekia netradicinio modelio; kuo ryškesnis neatitikimas, tuo santuoka prastesnė.

SĖKMINGOS SANTUOKOS SAVYBĖS

Palyginti su vienišais, išsiskyrusiais ir našliais, suaugusiems, gyvenantiems santuokoje, ypač vyrams, būdingas stipresnis gerovės jausmas ir retesni tokie psichologinės įtampos požymiai, kaip depresija arba nerimas. Svarbiausias dalykas, lemiantis gerą psichologinį klimatą šeimoje, yra emocinė parama. Tačiau santuokos labai skiriasi viena nuo kitos. Kokie požymiai apibūdina „gerą“, tai yra didesnę laimę teikiančią santuoką, lyginant ją su mažiau nusisekusiais vedybiniais ryšiais? Nors laimingos santuokos formulės nėra, mokslininkai aprašė kai kuriuos veiksmus, kurie iš dalies lemia santuokos kokybę. Skolnick (1981), mano, kad svarbiausi iš jų yra šie: šilti ir malonūs tarpasmeniniai ryšiai, vieningumas, geri tėviškų vaidmenų modeliai, požiūris į konfliktą kaip normalų reiškinį ir homogamiškumas. Nemažai tyrimų įrodo, kad sėkmingas seksualinis gyvenimas stipriai susijęs su ryšių apskritai kokybe.

Santuokos sėkmė dažnai priklauso ir nuo sutuoktinių asmenybės. Remiantis Kelly ir Conley (1987), „Kelly tęstinis santuokinio suderinamumo tyrimas“ duomenimis, daroma išvada, kad sutuoktinių asmeniniai bruožai lemia tarpusavio ryšių pastovumą ir patiriamą laimę. Nesėkmingą santuoką geriausiai apibūdina vyro ir žmonos neurotiškumas ir prasta vyro impulsyvumo kontrolė. Manoma, kad santuokoje formuojami pažintiniai ir elgsenos modeliai labiausiai priklauso nuo asmenybės bruožų. Neurotiškumas padidina perdėtų reakcijų bei konfliktų tikimybę ir trikdo bendravimą. Levenson ir kiti taip pat mano, kad labai svarbi pasitenkinimo santuoka sąlyga yra poros gebėjimas spręsti kylančius konfliktus. Nesėkmingoje santuokoje abu partneriai dažniau demonstruoja neigiamus jausmus ir elgesį. Sėkmingai santuokai neužtenka tik meilės. Būtinas gebėjimas spręsti problemas ir efektyviai bendrauti. Neišspręsti svarbūs klausimai palaipsniui kaupiasi ir galų gale gali sukelti rimtą grėsmę santuokos stabilumui. Vedybiniais ryšiais labiausiai patenkinti sutuoktiniai paprastai sugeba gerai prisitaikyti prie svarbiausių asmeninio gyvenimo ir šeimos ciklo pokyčių. Tokie įvykiai, kaip išėjimas į pensiją, nekeičia santuokinių ryšių, o tik išryškina teigiamus ir neigiamus santuokos aspektus. Kadangi viso gyvenimo eigoje žmonės paprastai laikosi tų pačių elgsenos modelių, santuokos kokybė po šių esminių įvykių dažnai priklauso nuo ankstesnių santuokos ypatumų. Gyvendamos bendrai visos sutuoktinių poros privalo prisitaikyti prie daugybės stresą keliančių įvykių. Jų gebėjimas prisitaikyti priklauso nuo streso stiprumo ir partnerių asmeninio pažeidžiamumo. Poros, turinčios gerus įveikos įgūdžius ir patiriančios nedaug stresų, paprastai labai patenkintos santuoka ir ilgiau ją išsaugo. Poros, kurios patiria daugiau stresų, turi daugiau silpnų bruožų ir prastesnius įveikos įgūdžius, būna daug mažiau patenkintos bendru gyvenimu ir dažniau skiriasi. Be to, net sėkminga santuoka gali nukentėti, jei stresas viršija poros gebėjimą jį įveikti.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 4991 žodžiai iš 9475 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.