Melas bendravimo procese
5 (100%) 1 vote

Melas bendravimo procese

1121

ĮVADAS

Ar pamenate pasaką apie naujus karaliaus drabužius? Visi karaliaus pavaldiniai ir miestelėnai žavėjosi puikiu naujai pasiūtu savo vadovo apdaru, nors iš tiesų karalius buvo … nuogas! Kodėl gi žmonės melavo karaliui: norėdami įsiteikti, bijodami jį įžeisti ar aklai patikėję apsukrių siuvėjų melu? Manote, taip būna tik pasakose? Toli gražu! Pasirodo, mes neišgyvename nė vienos dienos, nesumelavę vienas kitam….

Bet kodėl vis dėlto taip dažnai meluojame vienas kitam? Pavyzdžiui meluojame vaikams, kad juos “apsaugotume” nuo kažko nepageidaujamo, skausmingo ar nuo to, ko jie neturėtų žinoti (taip atrodo tėvams). Meluojame sutuoktiniams, kad jų “be reikalo nejaudintume”. Meluojame artimiesiems, irgi lyg nenorėdami jų skaudinti. Beveik visada yla vis tiek išlenda iš maišo, o tada būna tik skaudžiau, prarandamas pasitikėjimas vienas kitu.

Tai kodėl meluojame? Ar todėl, kad vis dėlto nemylime taip smarkiai kitų ir labiau rūpinamės savimi (stengiamės išnešti sveiką kailį)?

Apskritai ką reiškia meluoti – slėpti tikrovę, ją pagražinti ar tiesiog ignoruoti?

Požiūriai į melavimą – kad ir kaip jis yra apibūdinimas – yra labai skirtingi, net prieštaringi. Melavimas laikomas grėsme moralinei visuomenės struktūrai ir melavimas apibrėžiamas kaip socialinis įgūdis. Melavimas užtikrina gero įvaizdžio kūrimą ir melavimas p0ranašauja negailestingo gyvenimo padarinius. Melavimas yra svarbus žmonijos vystymosi rodiklis ir melavimas gali būti rimta emocinė ar psichologinės problema…

JAV Virdžinijos valstijos universiteto psichologė Bella DePaulo drauge su kolegėmis ėmęsi rimtai tyrinėti šį reiškinį, pasiryžo atsakyti daugelį klausimų. Kaip dažnai žmonės meluoja? Ką jie meluoja? Kam, kokiems žmonėms meluoja? Kodėl meluoja? Taigi …..

1. Meluoti – kasdieniška?

Remdamiesi tyrimų rezultatais, psichologai tik patvirtino kadaise F.Nyčės išsakytą mintį, kad melavimas yra gyvenimo sąlyga.

Beveik pusantro šimto amerikiečių (pusė iš jų studentai) visą savaitę vedė dienoraštį, kuriame turėdavo aprašyti visus savo pokalbius su kitais žmonėmis, ypač tuos atvejus, kada ir kam sumelavo. Melavimas tiriamiesiems būdavo apibūdinamas kaip tyčinis mėginimas ką nors suklaidinti. Tik ketinimas ką nors apgauti, jei jis nebuvo įvykdytas, nelaikomas melu. Taip pat melavimu nevadinti ir trumpi formalūs atsakymai ar mandagūs išsisukinėjimai, paklausus, “kaip laikaisi?”. Po savaitės išnagrinėjus žmonių dienoraščius, paaiškėjo štai kas.

Dauguma žmonių per dieną sumeluoja vieną arba du kartus. Per visą savaitę stebėti žmonės apgavo ar melagingai informavo maždaug trečdalį žmonių, su kuriais jiems teko bendrauti. Vyresnio mažiaus žmonės pasako ką nors apgaulinga kas penktame pokalbyje. Studentai sumeluoja pašnekovai kas trečiame pokalbyje. Pasirodo, studentai dažniausiai meluoja savo mamoms – beveik kas antrame pašnekesyje!

Meluojama netgi intymiuose santykiuose, bendraujant su mylimu žmogumi, ypač jei tie santykiai nauji (noras padaryti gerą įspūdį?). Psichologė D.Hollander parašiusi knygą “101 vyrų melas moterims”, pirmąją vietą skiria populiariausiam įsimylėjėlių melui: “Aš tau paskambinsiu”. 1990 metais atlikti tyrimo duomenimis, net 85% jaunų porų melavo vienas kitam apie ankstesnius santykius ar net dabarties “nuodėmes”. 1996 metais atliktas B.DePaulo ir jos kolegų atliktas tyrimas parodė, kad jaunuoliai sumeluoja bent kas trečiame pasimatyme.

Santuokoje toks kasdienis melavimas pasitaiko kur kas rečiau. Bet… sutuoktiniams, regis, tenka pats didžiausias ir skaudžiausias melas – išdavystė ar visiškas pasitikėjimo vienas kitu sugriovimas, kurio pakanka visam likusiam gyvenimui.

2. Meluoti – savanaudiška?

Priežastys, dėl kurių mums tenka kone kasdien apgaudinėti vienas kitą, atrodo, gan paprastos ir … savanaudiškos. Žmonės meluoja, kad gautų geresnį darbą, būtų apaukštinti, geriau įvertinti, kad užsidirbtų daugiau pinigų. Meluoja, kad atrodytų esą geresni nei iš tikrųjų; meluoja, norėdami prisitaikyti ar/ir kam nors įtikti; meluoja ir todėl, kad įgytų daugiau pasitikėjimo (paradoksalu?), kad būtų labiau gerbiami ir mylimi. Dali melo yra sukuriama tik norint išvengti nemalonių situacijų ir konfliktų.

Dažniausiai yra meluojama kalbant apie save. Nagrinėjant tiriamųjų pranešimus apie melą, paaiškėjo, kad daugiau nei 80% atvejų bent iš dalies buvo meluojama apie save. Patys tyrimo dalyviai, kalbėdami apie priežastis, skatinusias meluoti, prisipažino tai darę savo labui. Dėl savo paties naudos (o ne “linkinti gero” kitam žmogui) meluojama dukart daugiau. Bet ne visada, pasirodo, siekiama apsaugoti tik savo kailį. Kaip pripažįsta tyrėjai ir tyrimo dalyviai, šiek tiek mažiau nei ketvirtadalis melo – tik dėl kito žmogaus gerovės….

3. Meluoti – taktiška?

Atrodytų, kad melas trikdo žmonių santykius ir pasitikėjimą. Tačiau iš tikrųjų melavimas dažnai pasitelkiamas tarpusavio santykių gerinimui. Kitam žmogui dažniausiai meluojama apie jį patį, nes rūpi jo jausmai. Nenorima jo sugėdinti, įžeisti arba priversti jaudintis. Ypač tada, kai reikia įvertinti kito žmogaus darbą, elgesį, aprangą ar panašiai, vengiama atvirai išsakyti savo
tikrąją nuomonę, nes bijoma pažadinti neigiamas emocijas. Žinoma melagingai žmogų vertiname tada, kai tikrai nenorime jo įskaudinti, nors jo poelgis, darbas ar kas kita mums nepatinka.

Atliktas tyrimas taip pat patikrina, kad “teigiamai pataikaujančio” melo (“Kokie puikūs naujieji karaliaus drabužiai!”) pasitaiko 10 – 20 kartų daugiau, negu “neigiamai klaidinančio” (“Tu atrodai bjauriai!”).

Sąžiningumas ir atvirumas, regis, yra labiausiai vertinami ir svarbiausi artimai draugystei. Tačiau, kaip rodo tyrimai, net geri draugai vengia pasidalyti vienas su kitu nepalankiais ar nemeilikaujančiais įvertinimais. Neigiamos pastabos ar kritiška nuomonė, svarbi dviejų žmonių tarpusavio santykiams, deja, paprastai išsakoma trečiam, pašaliniam žmogui. Ir nors žmogus, su kuriuo tiesiogiai susijusios “blogos naujienos” (negatyvus įvertinimas, liūdinančios žinios), turėtų jas sužinoti pirmasis, jis tai sužino paskutinis ir dažniausiai aplinkiniais keliais.

Nenorint skaudinti žmogaus meluojama ir apie jo ligą. Kaip dažnai mes linkę slėpti mirtiną ligą nuo artimo žmogaus, atrodo, priklauso ir nuo kultūrinių skirtumų. Vieno Los Andžele atlikto tyrimo duomenimis, tik pusė Amerikoje gyvenančių vyresnio amžiaus korėjiečių įsitikinę, kad žmogui turi būti pranešama apie jam diagnozuotą gyvybei gresiančią metastazinę vėžio formą. Taip pat mano net 90 procentų europietiško ir afrikiečių kilmės Amerikos gyventojų.

Įdomu tai, kad nors moterų ir vyrų melagysčių skaičius beveik nesiskiria, moterys ypač linkusios padalinti tiesą, ar ją melagingai iškreipti, tausodamos kito žmogaus (o ne savo) jausmus. Vyrai, atvirkščiai, meluoja dažniau apie save.

Taigi žmonės, kurie nuolat sako tai, ką iš jų norėtų išgirsti aplinkiniai – nors tai ir neatininka tikrovės ar realios nuomonės, – gali būti laikomi melagiais, apsukriais politikais arba … tiesiog taktiškais ir gerbiamais draugais, kolegomis.

4. Meluoti – negėda?

Patys tyrimo dalyviai savo melą apibūdina kaip savaime suprantamą dalyką. Jie įsitikinę, kad jų melas nėra rimtas, nes nebuvo stengiamasi iš anksto jį kurti ar planuoti. Be to, nebijoma, jos būsi pagautas meluojant. Sumelavus beveik nejaučiama sąžinės priekaištų. Paklausti, ar panašioje situacijoje jie ir vėl meluotų, daugiau nei 70% tiriamųjų atsakė, jog meluotų.

Taigi meluojam ir net neraudonuojam? Pasirodo, nevisiškai taip. Daugelis melagių bent truputėlį sielojasi dėl to, kad jiems tenka meluoti. Pokalbius, per kuriuos tekdavo sumeluoti, tyrimo dalyviai apibūdino kaip šaltesnius ir nemalonesnius. Kad žmogus meluodamas jaučiasi nepatogiai, rodo ir tai, jog melagystės dažniausiai sakomos telefonu, kai nereikia žiūrėti apgaudinėjamam žmogui į akis.

5. Tipiškas melagis?”

Psichologijos profesorius L.Saxe įsitikinęs, kad gali sumeluoti kiekvienas žmogus, jei šiam daromas koks nors spaudimas ar suteikiama paskata.

Psichologės B.Depaulo ir D.Kashy pamėgimo nustatyti, ar yra asmenybės tipas, labiausiai linkęs meluoti. Ar beveik kasdien sumeluojantys žmonės skiriasi nuo tų, kurie kažin ar kada yra apgavę kitą? Psichologės daro išvadą, kad tie, kurie dažnai meluoja, linkę manipuliuoti kitais, siekia įgyti kuo daugiau draugų, gerbėjų ar daryti kitiems žmonėms įtaką. Šie žmonės atrodo ambicingi ir mėgstantys dominuoti, bet nesusikaustę, talentingi ir pasitikintys savimi. Meluojantys ypač susirūpinę tuo, kokį įspūdį jie daro aplinkiniams. Daugiau meluoja socialiai aktyvūs, apsukrūs, daug ir laisvai bendraujantys žmonės.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1362 žodžiai iš 2646 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.