Menas
5 (100%) 1 vote

Menas

MENAS

Menas – kaip viena seniausių žmogaus kūrybinės, emocinės, jausmų ir minčių saviraiškos priemonių, leidžia atskleisti suvokiamą ir nesuvokiamą žmogaus vidinę ir išorinę realybę. Šiuo požiūriu, menas tampa labai dėkinga erdve psichoterapiniams tikslams įgyvendinti.

Visos meno priemonės (rašymas, tapymas, skulptūra ir t.t.) yra labai tinkamos ieškant būdų išreikšti save. Saviraiška – viena svarbiausių mūsų žmogiškosios esmės paieškos ir atsiskleidimo prielaida, priemonė ir sąlyga. Turinčiam psichologinių problemų ar sergančiajam psichine liga žmogui saviraiškos galimybė dažnai yra ribota arba visai blokuota. Daug psichologinių problemų pasireiškia nesugebėjimu realiai matyti save ir kitus, negalėjimu realiai pajusti savo galimybes, nesugebėjimu išreikšti savo norus, nemokėjimu užmegzti artimus kontaktus. Visas šias psichines negalias dažnai “saugo” psichologiniai gynybos mechanizmai, kurių per didelio veikimo pasekmė – didelė siena, sukelianti gynybiško žmogaus konfliktą su jį supančiais aplinkiniais žmonėmis, sukelianti slegiantį izoliacijos, susvetimėjimo jausmą, nors giliai viduje žmogus, trokšta ir tikisi artimų, šiltų ir suprantančių santykių.

Meno terapija leidžia sukurti saugesnį kontaktą, padeda įveikti gynybines sienas, koreguoti pasipriešinimo mechanizmus. Meno terapijos priemonės tampa vienu iš terapinių instrumentų, leidžiančių išreikšti save ir savo išgyvenimus, pranešti ir išgirsti iš kitų apie juos ne tik tiesioginėje, bet ir netiesioginėje meninės metaforos, simbolio formoje. Ši galimybė kalbėtis su terapinės grupės nariais – per piešinius, metaforomis, vaizdiniais, leidžia išsakyti ir išgirsti bei priimti žymiai daugiau, negu įprasto verbalinio kontakto metu. Metafora, simbolis – priemonės, kurios atspindi vidinių, pasąmoningų išgyvenimų turinį, tiesą apie juos, lygiai taip pat lengviau pasiekia pasąmonę ir iš išorės – pro gynybišką pasąmonės filtrą, cenzūrą, šios metaforizuotos ir simbolizuotos tiesos prasprūsta lengviau, negu pliki, racionalūs, teisingi iki žiaurumo ir skausmo verbaliniai teiginiai, tokie kaip: “tu piktas, agresyvus ir nepatenkintas; tu bijai, vengi ir pats nieko neprisileidi; tu infantiliškas ir nebrandus ir pan.”.

Atėjus terapiškai tinkamam laikui, kai klientas subręsta, pasiruošia savo problemos suvokimui, šios tiesos dažnai atsiskleidžia klientui ar pacientui priimtinoje formoje ir priimtinu laiku ir tiesioginėje savo prasmėje. Šią analizės ir atskleidimo, konkrečių reikšmių ir konkrečios realybės atskleidimo dalį sąlygoja psichoterapija. O tiesą apie save, atranda pats klientas. Nes meno terapija – tai pažinimo ir bendravimo procesas erdvėje, kurioje be grupės žmonių, yra dar tiek pat pranešimų apie juos – piešinių. Kartais, pabrėždama tam tikrą piešinių autonomiškumą ir individualumą, sakau: “ dabar mūsų nebe septyni (jei tiek grupėje buvo žmonių), o net keturiolika”.

Terminą meno terapija 1938 metais įvedė Adrianas Chilas, dirbdamas sanatorijoje su tuberkulioze sergančiais žmonėmis (K.Rudestam, 1998). Palaipsniui, šis terminas pradėtas taikyti ir labai plačiai – visiems užsiėmimams, kurių metu buvo naudojamos meno priemonės, ligoninėse, psichinės sveikatos centruose.

Gimusi kaip psichoterapinis metodas, meno terapija savo vystymosi pradžioje daugiausiai atspindėjo psichoanalizės pažiūras. Psichoanalizės pradininko S.Freud’o mintis taikliai atspindėjo meno terapijos tikslingumą: giluminės, nesuvoktos mintys ir jausmai dažniausiai išreiškiami ne žodžiais, o vaizdiniais ir simboliais. Meno priemonėmis išreikšti vaizdiniai atspindi visus pasąmoningus procesus, tame tarpe ir baimes, vidinius konfliktus. Pats S.Freud’as meno terapijos savo praktikoje netaikė, bet, kaip rašo K.Rudestam (1998), jis buvo labai arti jos, sakydamas: “ Sapnus apibūdinti sunku todėl, kad jie pasakojami žodžių pagalba. Todėl, kalbėdami apie savo sapnus žmonės dažnai sako: “negaliu to apibūdinti žodžiais, bet galėčiau tai nupiešti” ”.

G.Jung’as žengė šį žingsnį – jis prašė savo pacientus piešti savo sapnus, fantazijas, svajones – meno priemone išreikštas simbolis turi ryšį su vidiniu žmogaus išgyvenimu. Simbolis dažniausiai atspindi pasąmoningus žmogaus išgyvenimo aspektus. Jie nėra pažinūs tiesiogiai ir neretai, kaip rašo G.Jungas, bendrai sunkiai apibūdinami, juolab dar sunkiau aiškinami. Nes yra labai individualūs, su giliu asmeniniu patyrimu susiję, giliai paslėptų, nesuvoktų žmogaus poreikių, norų, jausmų tolimi užšifruoti atspindžiai (personaliniai simboliai). Kolektyvinė pasąmonė, kuri skiriasi nuo individualios pasąmonės tuo, kad nepriklauso nuo konkretaus žmogaus patyrimo, o talpina savyje pirminius išgyvenimų modelius – archetipus, produkuoja universalius simbolius – pagal Jungą – tai bendrų visiems žmonėms, pirminių išgyvenimų simbolinės išraiškos.

Kita meno terapijos pakraipa atspindi humanistinės terapijos mokyklų pažiūras. Jai artimesnės ir geštaltinės terapijos dvasioje vedamos meno terapijos grupės. Jose labai daug dėmesio skiriama grupės narių aktyvumui, įsitraukimui į meninės išraiškos
procesą, pojūčių ir jausmų, kylančių piešimo metu, aptarimui; kiek mažiau – piešinių turinio prasmės analizei.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 824 žodžiai iš 1580 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.