Menas kaip likimas jane urquhart dailininkas
5 (100%) 1 vote

Menas kaip likimas jane urquhart dailininkas

Jane Urquhart

Viduriniosios kartos kanadiečių rašytoja, intelektualiosios prozos meistrė, kūrybos kelią pradėjo poezija, išleido tris rinkinius, vėliau – apsakymų knygą „Bangos katedra“ ir tris romanus „Sūkurys“ („The Whirlpool“), „Kita padangė“ („Changing Heaven“), „Svetur“ („Away“), susilaukė pasaulinio pripažinimo ir pelnė tokias prestižinės premijas kaip Trillium Award, the Marian Engel Award, Le prix du meilleur livre étranger ( Premija už geriausią verstinę knygą Prancūzijoje). Įvertindama jos kūrybą, Prancūzija suteikė jai garbingą titulą: Chevalier dans I’Ordre des Arts et des Lettres. Romanas „ Svetur“, pelnęs Trillium premiją, bestselerių sąraše išbuvo 132 savaites.

1997m.išėjo ketvirtas jos romanas „Dailininkas“ („The Underpainter“), kuris irgi tuoj pateko į bestselerių sąrašą, be to pelnė Nacionalinę Kanados literatūros – Generalgubernatoriaus- premiją.

ĮVADAS

Visų pirma pradedant kalbėti apie meną, kaip apie likimą, norėčiau išskleisti šias dvi sąvokas. Menas – tai specifinė žmogaus veikla, kurios tikslas vaizdais, garsais, judesiais perteikti tikrovę, išreikšti mintis, jausmus, sudėtingą vidinį žmogaus pasaulį . Gerų minčių apie meną yra pateikęs Oskaras Vaildas (Oscar Wilde), jis sako, kad Iš tikro menas lyg veidrodis atspindi ne gyvenimą, o žiūrovą.

Kalbant apie likimą reikėtų pabrėžti, kad ši sąvoka yra platesnė nei pirmoji, ji artėja prie dieviškų dalykų. Likimas yra tarsi vitražas, susidedantis iš daug dalelių. Kartais vienoms dalims „išaugus“ jos ar ji (dalis) tampa vienokio ar kitokio likimo priežastimi ar net pačiu likimu.

Šiame darbe bandysiu pažvelgti į meną, kuris tampa likimu ir į likimą, kuriuo tampa menas. Tai padės atskleisti kanadiečių rašytojos Jane Urquhart romanas „Dailininkas“, kuriame matome dailininką Ostiną , kurio visas gyvenimas ir likimas yra menas.

Menas kaip likimas dailininko Ostino gyvenime

Ostinui meno grūdas jau buvo pasėtas su gimimu. Ateidamas į šį pasaulį jis atsinešė meno bręstančią sėklą, kuri per visą gyvenimą išaugo į vešlų medį, virtusiu pačiu likimu. Nuo pat mažų dienų Ostiną mama vesdavo į kasdieninius savo pasivaikščiojimus (o kol dar jis buvo mažytis, tai veždavosi vežimėlyje), kuriuose būdavo grožimasi gamta, jos gaivališku unikalumu. Savo motiną Ostinas apibūdina, kaip neįprastą moterį, linkusią į gamtos didingumą, ją ypač traukdavo iškilios vietos <…> ir todėl ją žavėdavo gausybė mūsų miestą išraižiusių prarajų ir tarpeklių. Po mamos mirties Ostinas lieka gyventi su tėvu, tačiau jų santykiai šaltoki, lyg ryšys būtų sutrūkinėjęs. Būtent tokie santykiai su tėvu buvo dar vienas žingsnis meno link, arba tiksliau giliau į jį (Aš nustojau kalbėti, atsakinėti į klausimus, vis labiau užsiverdamas savyje, savo piešinių pasaulyje, kol pagaliau pradėjau kuo dažniau dingti iš namų, blyškiuose popieriaus lakštuose piešdamas krioklius ir griovas, kaip, man regis, būtų pageidavusi mama).

Iš visų pusių Ostinas galėjo stebėti savo bendraminčių menininkų gyvenimus ir jų skirtingus požiūrius į meną. Vieniems reikia šurmulio, malonumo, geidulių, reikia begalinės aistros. Visa tai padeda kurti, duoda idėjų (kaip kad Rokvelui Kentui). Kitiems, kaip kad Robertui Henriui, svarbesni kiti dalykai. Henris <…> liaupsindavo įkvėpimo valandas, praleistas prie drobės, dažų ir teptukų, kai ranka kiekvieną akimirką pasirengusi įamžinti vaizdą. Roberto Henrio nuomone, gyvenime nėra nieko svarbiau už meną. Kitų pažiūros į meną padėjo Ostinui susikurti ir išaugti savo pasaulyje, kuriame kūrimas, tiksliau dailė, tampa svarbiausiu centru.

Knygoje „Dailininkas“ nors pagrindinis yra Ostinas, bet be jo iškyla kitas menininkas Džordžas (Ostinas – garsus, vertinamas dailininkas ir Džordžas – nedidelio miestelio, porceliano krautuvėlėje dirbantis ir ant porceliano piešiantis). Juos jungia pasinėrimas į tą patį vandenyną, bet jų samprata, pasaulėžiūra, požiūris į tai ką daro yra be galo skirtingas. Porcelianas Džordžui yra jo gyvenimas, jo pomėgis, jo aistra. Jis kaip mažas vaikas džiaugiasi gavęs naują partiją porceliano gaminių. Kruopščiai ir atiduodamas save jis piešia ant jų. Tačiau dailininkui Ostinui, tai nėra toks „stebuklas“ kaip Džordžui, o atvirkščiai – čia jis nemato prasmės, laiko menkaverčiu užsiėmimu(<…> kokia siaubinga Džordžo gyvenimo kasdienybė. Kaip graudu, kad jam tenka kiauras dienas spoksoti į virtuvės porcelianą. Šiurpu ir beprasmiška. ) . Jam vertingiausia buvo tai, ką pats daro. Štai ir matome paradoksalią situaciją, kad būdamas lygiai taip pasinėręs į tai ką daro Ostinas nesupranta Džordžo. Nors tai, anot Ostino, yra tik paviršutinis, nieko doro nevertas užsiėmimas, tačiau Džordžui tai tarsi Magna Mater . Paradoksalu, kad iš Džordžo paveldėjęs porceliano kolekcija, Ostinas su ja suartėja požiūris į ją keičiasi (Kiekvienas porceliano eksponatas, kurį dedu ant lentynos, tarytum grąžina mane prie tapybos. Pradėjęs dirbti prie drobės septintą valandą vakaro, keturias valandas neatsitraukiau nuo molberto ). Tad matome, kad Ostinui Džordžo menas tampa artimas. Kodėl toks pasikeitimas? Iš tikrųjų tai nėra kokia vidinė
revoliucija Ostino, tai tik didesnis sielos durų atvėrimas, pasaulėžiūros rato praplėtimas. Dailininkui atrodė piešimas ant porceliano banalus užsiėmimas, tačiau po daug metų jis atsiveria menui plačiąja prasme, tai rodo ir Džordžo porceliano kolekcijos pamėgimas. Menas vis labiau įleidžia šaknis šio dailininko pasaulyje.

Šiuo metu Jūs matote 44% šio straipsnio.
Matomi 905 žodžiai iš 2064 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.