Tomas Manas Kamiu Hesė
Nėra problemos, nėra pasaulyje kitos tokios problemos, tokios skausmingos, kaip toji, kuri iškyla dėl meniškos kūrybos ir jos poveikio žmogui.
Literatūra apvalo ir taurina, pažinimas ir žodis tramdo aistras, literatūra yra kelias į supratimą, atleidimą, meilę, ir išganinga yra kalbos galia, juk literatūros dvasia – tai pati tauriausia apraiška žmogiškosios dvasios, o literatas yra tobuliausias žmogus, lyg ir šventikas.
Visuomenėje dažnai taip atsitinka, kad menininkas nors ir išdidus yra apšaukiamas kvailiu, nes tuo metu neturėjo savo nuomonės ir nebuvo pakankamai valingas.
Menininkas turi įveikti pasaulio liūdesį, turi stebėti, įsiminti, registruoti skaudamus dalykus; ir turi išlikti geros nuotaikos, jausdamas pranašumą savo moralės prieš šlykščią būtį.
Mums, nepaprastiems žmonėms, gyvenimas, kuris visada yra priešybė dvasios ir meno, nėra vizija kruvinos didybės ir nykaus grožio, mums, nepaprastiems žmonėms, jis nėra nepaprastybė, mums jis yra tai, kas yra normalu, kas yra padoru, kas miela – štai tos valdos, kurių mes ilgimės, štai toks yra gyvenimas, pilnas gundančių banalybių.
Šventame rašte yra pasakyta, kad žmogus gali kalbėti angelų ir žmonių kalba, bet be meilės jo balsas lieka tik gaudžiantis varis ir žvangantys cimbolai. Menininkas savo kūrybą vadina pačiu savimi.
Menkų gabumų valdžios gali viską sugadinti, sunaikinti.
Protas tampa neapykantos tarnaite.
Kiekviena karta turi neleisti pasauliui mirti.
Menininku kūryba yra dialogas su praeitimi, dabartimi, ateitimi.