Meno istorijos egzamino klausimai bilietas
5 (100%) 1 vote

Meno istorijos egzamino klausimai bilietas

ANTIKOS MENINIS PALIKIMAS IR JO REIKŠMĖ VAKARŲ EUROPOS MENO TRADICIJAI.

Senovės graikijos architektūra ir dailė. Senovės gr. menas, jo ramus ir didingas grožis, harmonija ir aiškumas tapo pavyzdžiu ir įkvėpimo šaltiniu vėlesnių epochų kultūros kūrėjams. Graikiškoji senovė vadinama antika. Antikai priklauso ir senovės Roma. Graikų meno istorijoje išskyriami keturi pagrindiniai laikotarpiai: Homero epocha 12- 8 a. pr. Kr., archainis laikotarpis 7- 6 a. pr. Kr., klasikinis laikotarpis 5- 4 a. pr. Kr., helenizmo epocha 4 a. pr. Kr. pab.- 1 a. pr. Kr.

Garikiškoji kultūra paplito toli už savo tėvynės ribų. Didžiausias graikiškojo statybos meno laimėjimas- šventovės. Manoma, kad šventovės prototipas buvo senovės graikų gyvenamasis namas- stačiakampis su dviem kolonomis prie įėjimo. Paprastai šventovė buvo statoma ant laiptuoto pagrindo. Ją sudarė belangė patalpa, kurioje stovėjo dievybės statula. Pastatą supo viena arba dvi kolonų eilės. Patalpoje prie dievo statulos galėjo lankytis tik žyniai. Šventovės buvo statomos pagal tam tikras taisykles, kurios tiksliai nustato šventovės dydį.

Graikų architektūroje viešpatavo trys stiliai: dorėninis, jonėninis, korintinis. Graikiškoji architektūra pradėjo klestėti V a. pr. Kr. ši klasikinė epocha glaudžiai susijusi su žymiu valstybės veikėju Perikliu. Jam valdant pradėtos milžiniškos statybos Atėnuose. Pagrindiniai darbai vyko ant sutvirtintos Akropolio kalvos. Pagrindinis Akropolio statinys- Atėnei skirta šventykla Partenonas. Jos kūrėjai- Iktinas ir Kalikratas.

Tapyboje dailininkai stengėsi vaizduoti tobulą grožį. Ypatingas vaidmuo graikų tapyboje tenka vazų puošybai. Senovinėse vazose ant išdegto raudono paviršiaus juodu laku buvo piešiami žmonių ir gyvūnų siluetai. Detalių kontūrai išryškinami adatų įbrėžimais- plonomis raudonomis linijomis. Vėliau figūros paliekamos raudonos, o tarpai tarp jų uždažomi juoda spalva. Vazų tapybai naudodavo Homero epo matyvus, įv. švenčių, sporto žaidynių, karų, kuriuose veikė dievai ir deivės, siužetus. Iš vazų puošybos sužinome apie senovės graikų gyvenimą, jų išvaizdą, aplinką, buities reikmenis, papročius ir kitką. Šia prasme iš vazų puošybos galime sužinoti daugiau nei iš skulptūros.

Dorėninis, jonėninis ir korintinis orderis (architektūrinė sistema, tvarka). Dorėninis stilius susiformavo archajinėje epochoje. Jis buvo vyriškas, paprastas ir galingas. Pavadinimas kilęs iš dorėnų genčių, kurios jį sukūrė. Dorėninė kolona sunki, šiek tiek žemiau vidurio platėjanti- lyg pastorėjusi nuo sunkaus svorio. Apatinė kolonos dalis apvali, viršutinė- kvadratinė. Patį viršų- kapitelį- sudaro dvi akmeninės plokštės. Kolonų laikomus perdengimus puošia pastatą juosiančios frizų linijos. Stogo krašte išsišovę karnizai. Trikampius šventyklos frontonus puošia skulptūros. Iki šiol išlikusios šventovių dalys baltos: jas dengę dažai ilgainiui ištrupėjo. Kažkada jų frizai ir karnizai buvo nudažyti raudonomis ir mėlynomis spalvomis.

Jonėninis stilius atsirado Jonėnijos krašte Mažojoje Azijoje. Iš čia jis paplito graikų kraštuose. Lyginant su dorėniniu, jonėninio stiliaus kolonos puošnesnės ir grakštesnės. Kiekviena turi savo pagrindą- bazę. Vidurinė kapitelio dalis primena pagalvę spirale susuktais galais. Tai- voliutos. Žymiausia šventykla- jūrų dievo Paseidono Pestume, netoli Neapolio.

Helenizmo epochoje, siekiant didesnio prašmatnumo, architektūroje dažniausiai naudojami korintiniai kapiteliai (pavadinimas kilęs nuo Korinto miesto). Jie aukštesni, taurės pavidalo, išpuošti dviem trim akanto lapų eilėmis.

Skulptūros raida. Homero epochoje architektūra primityvi ir netobula, tik pradedamos statyti pirmosios šventyklos.

Archainio laikotarpio skulptūra- statiška, frontali, anatomija schematiška. Platūs pečiai, plonas liemuo, statiška poza- judesį imituojantis vienos kojos žingsnis į priekį (Egipto įtaka). Pirmas gyvybės judesys- „archainė šypsena“. Pagrindiniai skulptūros tipai šiuo laikotarpiu- nuogo jaunuolio (gr. kuros- jaunuolis) ir drapiruotu drabužiu vilkinčios moters- koros statula.

Klasikinio laikotarpio skulptūroje realistinio vaizdavimo metodai, nebėra statiškumo. Tobulai vaizduojamas kūnas ir perteikiamas judesys. Žymiausi skulptoriai ir kūriniai: Mironas (Disko metikas), Polikletas (ieties nešėjas), Fidijas (Partenono skulptūros). Architektūra- Atėnų akropolis, Partenonas.

Helenizmo epochoje klasikinį paprastumą ir aiškumą pakeitė sudėtingesnė žmogaus ir pasaulio samprata, dramatizmas. Žymiasui kūriniai: Miloso Venera, Nikė Samotrakė, Laokontas su sūnumis.

Archainis, klasikinis ir helenizmo laikotarpiai. Archainis laikotarpis (7- 6 a. pr. Kr.). Susiformuoja pagr. Graikų architektūros ir dailės kanonai. Augant miestams- poliams sparčiai vystosi architektūra, susiklosto pagr. šventovių tipai. Du orderio tipai- dorėninis ir jonėninis. Pagrindinis polio statinys- šventovė. Senovės gr. šventyklos buvo statomos iš kalkakmenio arba marmuro kavdratų, idealiai aptašytų, be jokios rišamosios medžiagos. Kvadratų jungimo linija yra vos įžiūrima. Kolonos buvo sudedamos iš atskirų cilindrų ir dujungiamos mediniais arba bronziniais kaiščiais. Šio laikotarpio skulptūra- statiška, frontali, anatomija schematiška. Platūs
pečiai, plonas liemuo, statiška poza- judesį imituojantis vienos kojos žingsnis į priekį (Egipto įtaka). Pirmas gyvybės judesys- „archainė šypsena“. Pagrindiniai skulptūros tipai šiuo laikotarpiu- nuogo jaunuolio (gr. kuros- jaunuolis) ir drapiruotu drabužiu vilkinčios moters- koros statula.

Klasikinis laikotarpis (5- 4 a. pr. Kr.). 5 a. pr. Kr. prasideda klaiskinis laikotarpis, antroji 5 a. pusė tiesiog vadinama Graikijos „aukso amžiumi“. Svarbiausias kultūros centras- Atėnai. Atėnų akropolis- citadelė ir svarbiausių šventyklų vieta. Sugriautas Persų puolimo metu, nuo 5 a. vidurio pradėtas atstatinėti pagal vieningą planą. Bendra ansamblio logika apspręsta iškilmingų procesijų judėjimo krypties. Akropolio planavime atsisakyta simetriškos pusiausvyros ir frontalumo. Vieningas vaizdas susidaro keičiantis vaizdams. Ansamblio centras- Partenonas (statyba truko 16 metų ir baigėsi 432 m. pr. Kr., architektai: Iktinas ir Kalikratas). Skulptūroje realistinio vaizdavimo metodai, nebėra statiškumo. Tobulai vaizduojamas kūnas ir perteikiamas judesys. Žymiausi skulptoriai ir kūriniai: Mironas (Disko metikas), Polikletas (ieties nešėjas), Fidijas (Partenono skulptūros). Architektūra- Atėnų akropolis, Partenonas.

Helenizmo epocha (4 a. pr. Kr. pab.- 1 a. pr. Kr.). helenizmo pavadinimas kilo iš gr. hellenizo- kalbėti graikiškai ir kartu „helenizuoti“, t.y. paversti graikišku. Siaurąja prasme šis terminas žymi graikų kultūros pasaulį po Aleksandro Makedoniečio užkariavimų. Platesne prasme, tai antikinės kultūros, mokslo, meno pasklidimas Viduržemio jūros baseino teritorijoje, apimančioje Šiaurės Afrikos pakrantes ir visą Artimųjų Rytų plotą. Klasikinį paprastumą ir aiškumą pakeitė sudėtingesnė žmogaus ir pasaulio samprata, dramatizmas. Žymiasui kūriniai: Miloso Venera, Nikė Samotrakė, Laokontas su sūnumis.

Senovės Romos architektūra ir dailė. Mene, ypač architektūroje, stengtasi visokeriopai parodyti pasauliui nenugalimą valstybinės valdžios galybę. Valstybės centro, esančio dabartinėje Italijos teritorijoje, kultūrinis lygis buvo žemesnis nei kai kurių užkariautų tautų. Romėnai daug ką perėmė iš etruskų, bet dar daugiau- iš graikų. Net daugybę savų tikėjimų ir mitų jie perėmė iš graikų.

Romėnai iš graikų perėmė kolonas. Savo puošnumu jos ypač žavėjo prašmatnios korintinės kolonos. Tačiau romėnų statiniuose kolonos nustojo būti tik statinio atrama. Kadangi arkos ir skliautas laikėsi ir be jų, kolonos tapo puošmena. Tas pats pasakytina apie puskolones ir piliastrus. Daugybė iki mūsų dienų išlikusių pastatų griuvėsių byloja apie tų laikų statybos mastus. Karvedžių nugalėtojų garbei statomos triumfo arkos. Ypatingos poilsio ir pasilinksminimų vietos buvo ir Romos pirtys, vadinamos termomis. Pasiturintis romėnas su šeima gyveno atskirame name su kiemeliu- atrijum.

Romėnų skulptūra turėjo dvi savarankiškas sritis. Tai skulptūriniai portretai ir istoriniai reljefai. Romos imperijoje buvo statoma ir daugybė paminklų. Jų reljefuose įamžinti svarbūs istoriniai įvykiai, ypač laimėtos kautynės.

Pompėjos sieninė tapyba buvo kuriama skirtingu laiku, todėl ji labai įvairi. Tuo metu dailininkai išmoko vaizduoti erdvinę perspektyvą. Šis naujas atradimas pradedamas entuziastingai naudoti sieninės tapybos paveiksluose. Juose buvo vaizduojami peizažai, fantastiški architektūriniai statiniai, žmonių figūros, ornamentai ir kita. Pompėjos tapyboje mėgstama raudonos ugnies spalva. Namų grindis puošė mozaikos- iš spalvotų akmenukų ir stikliukų sudėlioti paveikslai.

Senovės Romos menas turėjo svarbią reikšmę būsimoms kartoms.

Architektūra: statybinės medžiagos ir konstrukcija. Pastatų perdengimams romėnai išmoko statyti akmens arkas, paprastus skliautus ir kupolus, akmenų sutvirtinimui pradėjo naudoti klinčių skiedinį (cementą). Statybos technikoje tai buvo svarbus žingsnis į priekį, statant sudėtingesnio išplanavimo pastatus su didelėmis perdangomis. Pvz., Romos Panteono apvali vidinė patalpa- visų dievų šventovė- daugiau kaip 40 metrų skersmens. Ją dengia milžiniškas kupolas. Ištisus šimtmečius šis kupolas buvo pavyzdys architektams ir statybininkams.

Daugybė iki mūsų dienų išlikusių pastatų griuvėsių byloja apie tų laikų statybos mastus. Karvedžių nugalėtojų garbei statomos triumfo arkos. Didžiajame Romos cirke Koliziejuje galėjo tilpti 50 000 žiūrovų. Ati buvo amfiteatras. Taip ir dabar statomi stadionai. Ypatingos poilsio ir pasilinksminimų vietos buvo ir Romos pirtys, vadinamos termomis. Įžymiausiose karakalos termose vienu metu galėjo ilsėtis tūkstančiai žmonių. Erdvias termų sales dengė skliautai ir kupolai, jų sienos buvo aptaisytos marmuru, kitomis brangiomis medžiagomis. Neretai aikščių pakraščiuose statomi teismo rūmai ar prekybos halės- bazilikos. Šis pastatų tipas vėliau turėjo didelės reikšmės bažnyčių statybai.

Romos valstybei buvo nepaprastai svarbu turėti gerus kelius ir tiltus. Juos statė taip tvirtai, kad šie dar ilgai tarnavo žmonėms net ir žlugus Senovės Romos valstybei. Dar ir dabar ištisais kilometrais tęsiasi į arkas besiremiantys vandentikiai (akvedukai).

Skulptūra, freskos, triumfalinė- memorialinė dailė. Didžiuliai laivai iš Graikijos į imperijos sostinę plukdė skulptūras.
jų ten nebeliko, skuptūras pradėta kopijuoti. Šių kopijų dėka mes žinome apie daugybę kūrinių, kurių originalai dingo. Nepaisant to, romėnų skulptūra turėjo dvi savarankiškas sritis. Tai skulptūriniai portretai ir istoriniai reljefai. Romėnai gerbė protėvius, todėl turtinguose namuose tam tikroje vietoje saugojo jų portretus. Romos imperijoje buvo statoma ir daugybė paminklų. Jų reljefuose įamžinti svarbūs istoriniai įvykiai, ypač laimėtos kautynės.

VIDURAMŽIŲ EPOCHOS MENO STILIAI IR JŲ RYŠYS SU PASAULĖŽIŪRA.

Romaninis stilius. Tai buvo pirmasis feodalinės epochos meninis stilius, kuris gyvavo iki XII a. gražiausi ir didžiausi to meto statiniai- bažnyčios ir vienuolynai. Romaninis menas ryškiausiai pasireiškė architektūroje. To meto statybininkai sukūrė visiškai savitą architektūros stilių. Pagrindinis jo bruožas- pusskritulinė (pusapvalė) arka. Tuo metu daugiausiai statomos bazilikos. Vienas romaninės architektūros stiliaus laimėjimų- bažnyčios pastato jungimas su bokštais. Masyvūs bokštai galėjo būti puiki slėptuvė priešų įsiveržimo atveju. Nedidelių arkų ir kolonų galerijos puošė romaninių bažnyčių sienų išorę. Tai- vadinamasis triforijus.

Romaninės bazilikos buvo sudėtingesnio plano už savo pirmtakes. Kadangi čia pamaldose dalyvavo daugiau dvasininkų, jiems rytinėje bažnyčios dalyje statoma speciali altoriaus dalis- choras. Kiekviena bažnyčia didžiavosi turėdama šventojo palaikų dalelę arba asmeninių jo daiktų. Juos saugojo relikvijoriuose, specialiai tam skirtose vietose. Relikvijoriai buvo to meto meno šedevrai.

Neatsiejama bažnyčios dalis buvo skulptūra. Gausių reljefų siužetuose daugiausia vaizduojami biblijiniai ir šventųjų gyvenimo siužetai. Kiekvienas biblijinis personažas ar šventasisi turėjo detalę, pagal kurią jį atpažindavo. Gausiausiai skulptūromis buvo puošiami įėjimai į bažnyčias- portalai, ir kolonų kapiteliai. Romaninės skulptūros kartais atrodo negrabios ir nerangios, nes to meto skulptoriai tiesiog nesistengė tiksliai vaizduoti gamtos. Jų tikslas buvo perteikti tikinčiųjų išgyvenimus.

Tapyba, puošiusi bažnyčių sienas, buvo naiviai rimta, plokščia, be šešėlių. Ypatingo paslaptingo žavėsio bažnyčių vidui teikė iš spalvotų stikliukų sudėlioti langai- vitražai. Tai yra romaninės epochos atradimas. Kai kurios bažnyčios puošiamos įvairiaspalvio marmuro ornamentais ir primena senovės romėnų statinius. Tarp kitų romaninės archhitektūros šedevrų ypač puikuūs arkadų galerijomis juosiami vienuolynų kiemai- kluatrai.

Didžiausia romaninė bažnyčia- penkianavė, dviejų transeptų daugiabokštė Kliuni vienuolyno bazilika yra Prancūzijoje. Italijos šalies meistrai niekad neužmiršo antikos palikimo tradicijų. Vokiškųjų bažnyčių išskirtinis bruožas tas, kad neretai statoma antra choro patalpa- vakarinėje bažnyčios dalyje.

Gotika. Gotikos tėvynė- Prancūzija. Iš jos gotika pasklido po kitas Vakarų Europos šalis. Smailėjančios langų ir durų arkos išskyrė gotikinė bažnyčią iš jos pirmtakių. Bažnyčios jau nebepanašios į tvirtoves kaip romanikos laikais. Jos lengvai grakščiais bokštais stiebiasi į dangų- tarsi būtų visai ne iš akmens. Vitražiniai langai užima tiek vietos, kad sienų tarytum nėra. Visas karkasas atrodė įtemptas tarsi lankas- romaninio sunkumo neliko nė ženklo. Visos statinio dalys tarsi kyla aukštysn. Lengvumo ir grakštumo įspūdį stiprina pjaustyto akmens nėrinių papuošimai.

Ypatinga prabanga išsiskiria vėlyvosios gotikos laikų statinių puošyba. Liepsnos liežuvių motyvai langų nišų kontūruose ir sudėtingi nerviūrų raštai- tai ano laikotarpio naujovės. Keičiasi ir nerviūrų funkcija: jos ne tiek laiko skliautus, kiek puošia pastatą.

Gotikos epochoje pradėti statyti ir civiliniai pastatai- rotušės, teismo rūmai, amatininkų cechai ir t.t.

Gotikos epochoje skulptūros menas taip pat pažengė pirmyn. Buvo siekiama tikroviškumo ir išraiškingumo. Vėl kaip antikoje atsirado apvali skulptūra. Didelė dalis skulptūrų susijusi su architektūra: figūros paprastai rėmėsi į sieną, jas apžiūrėti buvo galima tik iš priekio. Tai aukštos, lieknos, grakščiai išlenktos, ilgais, lengvai krentančių klosčių drabužiais aprengtos figūros.

Gotikinėse bažnyčiose bemaž visą sienų plotą užima langai, čia beveik nelieka vietos tapybai. Ją pakeitė puošnūs ir įspūdingi vitražai. Bet Italijoje, kur gotikinė kultūra taip ir neprigijo, langai nebuvo tokie dideli, todėl sieninės tapybos tradicijos išliko. Sienos tapomos freskos technika. Vakarų Europoje atsiranda vadinamoji aliejinė tapyba. Tai turėjo didelės įtakos meno plitimui. Gotikinį stilių ryškiai atspindi ir meniniai buities daiktai, drabužiai. Batai ilgais smailėjinčiais galais, kūgio formos damų galvos apdangalai ir kitos aprangos detalės tarsi atkartoja smailėjančias to meto architektūros formas, kaip ir kiti meno kūriniai pasižymi subtiliu skoniu.

RENESANSO LAIKOTARPIO MENO NAUJOVĖS IR RAIDA.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2415 žodžiai iš 7710 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.