TURINYSĮŽANGA 2
1. Popmeno raida 3
1. 1. Popmeno pradmenys. Didžioji Britanija 3
1. 2. Neodadaizmas JAV 4
1. 3. Naujasis realizmas – europietiškasis popmenas 5
1. 4. Popmenas JAV 5
2. Fluxus judėjimas 8
3. Optinis menas (Op art). 9
4. Minimalizmas (Minimalart) 10
5. Skurdusis menas (Arte povera) 11
6. Konceptualusis menas (Concept art) 13
6. 1. Akcijų pobūdžio meninė veikla 14
6. 2. Kai kurios konceptualiojo meno pakraipos 17
6. 2. 1. Žemės menas (Land art) 17
6. 2. 2. Specifinės vietos menas (Site specific art) 17
6. 3. Josepho Beuyso konceptualizmas ir naujoji mitologija 18
IŠVADOS 20
LITERATŪROS SĄRAŠAS 21
ĮŽANGA
Du pasauliniai karai pirmojoje XX a. pusėje sugriovė senąją Europą ir
nusistovėjusią valstybių sistemą, atnešė milijonų žmonių žūtį. Nors
ekonomika ir toliau vystėsi XIX amžiaus industrijos dėsnių nubrėžta
trajektorija, XX amžius ją stipriai papildė mokslo ir technologijų taikymu.
XX a. yra mokslo ir technikos neregėto vystymosi, įvairiapusės kultūrų
plėtros bei mokslo ir meno artėjimo amžius.
Politinė, visuomeninė, techninė ir dvasinė aplinka, kurioje vystėsi XX
a. menas, daugeliu prasmių gerokai skiriasi nuo santykių praeitoje
epochoje. Smarkiai kintantis gyvenimas tapo postūmiu menininkams ieškoti
naujų meno ir savo pačių veiklos formų. Dar XX a. pradžioje menas ryžtingai
atsitraukė nuo natūralizmo ir pasuko abstrakcijos ir nevaizduojančiojo meno
link.
Dėl kosmoso pažinimo ir raketų spartaus vystymosi 1969 metais
įgyvendinta sena žmonijos svajonė: pirmą kartą žmonės paliko Žemės traukos
zoną ir išsilaipino Mėnulyje. Ryšio priemonėmis tai galėjo tiesiogiai
stebėti milijonai žmonių. Menas gavo naujų impulsų ne tik naujai apmąstyti
tikrovės ribas, bet ir ieškoti kitų išraiškos būdų, pasitelkiant kai kurių
mokslų (matematikos, fizikos, optikos, medicinos) žinias.
Toliau stiprėjant pramonei, iškilo ir naujų socialinių problemų.
Gyvenimo lygio kontrastai tarp turtingųjų ir vargšų tapo dar didesni.
Mokslo srityje Alberto Einsteino reliatyvumo teorija (1915) ir Sigmundo
Freudo (nuo 1905) gelmės psichologija iš pagrindų pakeitė ligi tol vyravusį
pasaulio vaizdą. Po didelių gamtos mokslų atradimų didžiausių pasekmių
turėjo atomo suskaidymas: XX a. dailė šių pasiekimų ir prieštaravimų
apsuptyje negalėjo ir nenorėjo likti nuošalėje. Kaip ir muzika ar
literatūra, ji tapo atviresnė, įvairiapusiškesnė ir agresyvesnė.
Šiame darbe akcentuojami patys svarbiausi XX a. meno raidos momentai,
aptariami tie menininkų kūrybos laikotarpiai ir atskiri darbai, kurie
turėjo didžiausios reikšmės tolesnei dailės plėtotei. Čia pateikiami pačių
tipiškiausių meno kūrinių apibūdinimai. Nemažas dėmesys skiriamas ir
istoriografiniam aspektui, nevengiama rašytinio dailininkų palikimo
aptarimo, cituojama nemažai jų minčių, svarbių esminėms kūrybinėms
nuostatoms suvokti.
Šio darbo tikslas – išanalizuoti pagrindines XX a. dailės istorijos
raidos gaires, aptarti krypčių, srovių įvairovę, suprasti jų sąryšius ir
vaidmenį tolimesnėje perspektyvoje.
1. POPMENO RAIDA
Dadaizmas→Naujasis daiktiškumas→Popmenas→videomenas
Popmenas, arba popartas [angl. Pop Art – popular art – paplitęs,
populiarus menas] – vėlyvojo modernizmo dailės kryptis, pagrįsta masinės
kultūros įvaizdžiais, labiausiai plitusi Didžiojoje Britanijoje ir JAV.
Popartas dar vadinamas naujuoju realizmu, neodadaizmu, kadangi jis siejasi
su prancūzų Naujojo realizmo (Nouveau Réalisme, įk. 1960) grupuote.
Popartas klostėsi kaip abstrakčiojo ekspresionizmo ir elitinio meno
priešprieša. Pasikeitė vaizduojamojo meno šaltiniai. Dailininkai rėmėsi
banalios komercinės produkcijos vaizdiniais: prekių pakuotėmis, komiksais,
žurnalų ir laikraščių nuotraukomis, televizijos ir kino herojų kalbėsena,
populiariausiomis jų frazėmis. Dažnai naudojamos pigios medžiagos,
paprastos technikos: skulptūra iš gipso, papjė mašė, grafikoje –
šilkografija, tapyboje – mišrios kombinuotos technikos. Kūriniams būdinga
pramoninės gamybos imitacija – preciziškas, tarsi fabrikinis atlikimas,
ryškus koloritas, serijinė kompozicija. Ši kryptis savo vaizdavimo
priemonėmis ir motyvais orientuojasi į modernią vartotojų visuomenę, į
didmiesčių gyventojus, į reklamos simbolius ir signalus, kelių ženklus,
modernias spausdinimo priemones, plakatus, komiksus, supermarketų
katalogus. Visa tai panaudojama paveiksluose, asambliažuose, kombinuotoje
tapyboje (combine painting), taip pat skulptūroje, ypač environmenmentas
(environment).
Popmenas neužsiima visuomenės kritika, bet nori atverti žmonėms
naujus žiūros būdus. Popmenas darė apčiuopiamu, ryškiu banalų konsumistinės
visuomenės pasaulį. Jis demonstravo stereotipines masinio žmogaus
laikysenas, bet
nereiškė jokios kritinės pozicijos, pasaulio reformavimo
idėjų.
1. 1. POPMENO PRADMENYS. DIDŽIOJI BRITANIJA
1952 m. Didžiojoje Britanijoje susikūrė Independent grupė. 6 deš.
pabaigoje Londone vyko gyvos dailininkų ir kritikų diskusijos apie
šiuolaikinę popkultūrą. Buvo sukurta darbų, vėliau tapusių amerikietiškojo
poparto pagrindu.
Anglų tapytojas Richard Hamilton (1922) apibūdino popmeną kaip
“populiarų, efemerišką, masinį produktą – pigų, gašlų, akį rėžiantį”. Jo
kūrinys, nedidelio formato koliažas Kas gali padaryti mūsų šiuolaikinius
būstus tokius skirtingus, tokius mielus? (1956) laikomas pirmuoju
programiniu poparto kūriniu. Jame pavaizduoti atletiškas kultūrizmo reklamą
primenantis vyras ir žurnalinė pusnuogė gražuolė vidutinio vartotojo
interjere. Kūrinyje matomi daugelis bruožų, vėliau tapsiančių būdingais
amerikiečių popartui. Koliaže panaudota įvairių daiktų etiketės, komiksams
būdingas kalbos užrašymo būdas, įtrauktas netgi žodis “pop”.
Kitas žymus anglų popmeno dailininkas yra David Hockney (1937), pagal
fotografijas nutapęs ištisą seriją Baseinų. Dažnai vaizduojami žmonės,
besiilsintys dirbtiniuose parkuose, sterilioje viešbučių aplinkoje,
beismaudantys plytelėmis išklotuose dušuose ar baseinuose. Jis sujungia
detalių realizmą su plakatiškais ir ornamentiniais elementais.
1. 2. NEODAIZMAS JAV
Jau 5 deš. viduryje Anglijoje ir JAV ėmė atsirasti kūrinių, artimų
dada dvasiai, ir tai buvo glaudesnės meno ir gyvenimo integracijos požymis.
Kompozitorius John Cage’as, kūręs muziką iš įprasto miestų triukšmo, padarė
didelę įtaką vizualiajam menui. Jo teorija kalba apie meno ir gyvenimo
susiliejimą. Viena pagrindinių Cage’o idėjų yra “išplėsti” žiūrovo sąmonę:
menininkas nekuria ko nors atskiro ar uždaro, bet siekia to, kas žiūrovą
labiau atvertų, leistų jam geriau suvokti save ir aplinką. Iš pradžių ši
dailės pakraipa buvo vadinama neodada.
Robert Rauschenberg (1925) yra įvairiapusiškas menininkas. 1949 jis
dalyvavo pirmame hepeninge, kurį atliko John Cage’as (1919-1992) su muzika,
šokiu ir skaidrių projektoriais.
5 deš. pabaigoje Rauschenbergas studijavo Paryžiuje, Juliano
akademijoje ir pas Albersą Black Mountain koledže. Iš pradžių darė
minimalistinės vienspalvės tapybos bandymus, bet vėliau kūrė kombinuotą
tapybą (combine-paintings), asambliažus ir objets trouves (Lova, 1955;
Odaliska, 1955-1958), kur prie tapyto paviršiaus priderinti audiniai.
Kartais menininkas naudojosi ir nuotraukomis, perkeldamas jas ant drobės
šilkografijos būdu.
Cage’as, komentuodamas jo darbus, yra pasakęs, kad Rauschenbergas yra
Schwittersas, tik įgavęs abstrakčiojo ekspresionizmo patirties.
Rauschenbergas naudoja savo kūryboje vartotojų visuomenės produktų
atliekas, tuo jis artimas dadaizmui (neodadaizmui). Bet jis visad siekia iš
jų sukurti poetišką realybę, kūrinius, kurie žmones verstų susimąstyti.
Jasper Johns (1930) kūrė kombinuotą tapybą. Johnsas neigė esąs
popmenininkas, bet iš tiesų jis naudojo amerikietiškos popkultūros
simbolius. Tai darbai, paremti vienu banaliu pavidalu – skaičiai, Jungtinių
valstijų žemėlapis ir vėliava. Kartais jis žaidžia skaičiais, pvz., Dideli
balti skaičiai (1958), Nuo 0 iki 9 (1961). Jie labiausiai ir išgarsino
dailininką.
Johnsas siekia sukurti paviršių. Darbe Spalvoti skaičiai (1959) jis
atsiskleidžia kaip manipuliavimo spalvomis meistras. Jam įdomi ir tapybinė
inercija – todėl jis renkasi banalius objektus – jie tarsi nebeskleidžia
energijos, todėl galima susikoncentruoti į paviršių. Paveikslas yra
savarankiškas objektas, o ne (būtinai) ką nors vaizduojantis objektas.
E. Lucie-Smith sako, kad visų šių daiktų esmė yra ta, kad juose nėra
esmės – žiūrovas ieško ypatingų reikšmių, o menininkui labiausiai rūpi
sukurti paviršių ir pasiekti, kad jis išryškėtų. Tam jis prie kai kurių
darbų gali pritvirtinti liniuotę, šaukštą ar šluotą.
Dviguba vėliava (1962). Čia atliktas trimatės materijos transformavimo
į dvimatį kūrinį aktas. Daiktas suplokštintas, redukuotas erdvėje,
suspaustas, numaterializuotas, bet kartu sustiprintas jo dekoratyvus
efektas. Šis atvaizdo (vaizdo) efektas, trivialaus daikto estetizavimas
Jasperio Johnso dėka tapo popartui vienas svarbiausių dalykų.
Johnsas yra taip pat sukūręs darbų, kurie jį suartina su Andy Warholu:
bronza nudažyti alaus indai, kavos dėžutė, kurios funkcija pakeista į
teptukų dėklą.
1. 3 NAUJASIS REALIZMAS – EUROPIETIŠKASIS POPMENAS
Šis sąjūdis yra europietiško, ypač prancūziškojo popmeno atspindys,
nors jo, kaip “organizuoto sąjūdžio”, egzistavimas yra pakankamai
dirbtinis. Pavadinimą sugalvojo meno kritikas Pierre’as Restany, 1960 m.
Milane parašęs pirmąjį Naujojo realizmo manifestą. Šio naujojo realizmo
pagrindas – dadaizmo idėjos.
Naujojo realizmo tikslas – vaizduoti “miestietišką
folklorą”, tai yra
tokią tikrovę, kokią matome miesto gatvėse, afišose, ant tvorų, ir sukurti
“miestietiškos civilizacijos poeziją”. Kiekvienas daiktas gali tapti meno
kūriniu. Jo iniciatoriai vėliau pasuko pačiais įvairiausiais keliais ir dar
šiandien yra tarp žymiausių Europos menininkų, pavyzdžiui, Armanas ir jo
daiktų sankaupos, Villeglé ir jo plėšytos afišos, Martialas Raysse’as ir jo
fluorescencija, Yvesas Kleinas ir jo mėlyna monochromija, Jean Tinguely
mašinos, Césaro kompresijos, ypač automobilių, Nikkis de Sainte-Phalle’as
ir jo Panos, Christo ir jo drapiruotės ant visuomeninių pastatų. Tai ready
made’ų, asambliažų, dekoliažų iš kasdienybės daiktų, atliekų, šiukšlių
kūryba
1. 4 POPMENAS JAV
Didžioji Roy Lichtenstein (1923-1997) kūrinių dalis remiasi komiksais,
romanais, meilės istorijomis ir karo laikų pasakojimais. Dailininkas kūrė
savitu būdu: per skaidrių projektorių perkeldavo komikso iškarpą į drobę,
išdidindavo, supaprastindavo formą, pritaikydavo ryškesnes spalvas. Jis
imituodavo spaudinį, išdidindamas rastro taškelius.
Popmeną šis tapytojas, grafikas, skulptorius yra apibūdinęs taip:
“Popmenas žvelgia į pasaulį, priima (akceptuoja) aplinką, kuri yra nei
gera, nei bloga – tiesiog tai kita dvasinė laikysena”.
Komikso pavyzdžius ir jų psichologinio poveikio mechanizmus
Lichtensteinas pasitelkia nauju būdu, taip, kad banalios jausmų projekcijos
tampa tipiškomis žmogiškomis dramomis. Pavyzdžiui, kūrinys M-Maybe (1965)
iš pirmo žvilgsnio spinduliuoja banalų žavesį. Bet pro tipišką 7 deš.
jaunos merginos vaizdavimo klišę (rūbai, šukuosena, kosmetika, plaukų
spalva įkūnija madingą laikotarpio skonį), už akivaizdaus trivialumo
išreiškiama ir kažkas rimtesnio, individualaus.
Greta Lichtensteino, prie žymiausių Niujorko tapytojų popmenininkų
priskiriamas Andy Warhol (1928-1987), čekų imigrantų sūnus. 6 deš. jis buvo
populiarus Niujorko reklamos dailininkas. Jo temos – individo pavirtimas
mase ir skonio niveliacija. Šias temas jis perteikia tradicinių, įprastinių
struktūrų išardymu (panaikinimu) ir atskirų kompozicinių elementų
(pavyzdžiui, moteriško batelio, atskiro portreto) vaizdų ar elementų
dauginimu.
Warholo kūrinių motyvai paimti iš amerikiečių kasdienybės ir buities.
Jam viskas atrodė verta meno: “All is pretty”. Jis naudojo žymiųjų firmų
pavadinimus (Coca-Cola, Campbell’s sriubos, Kellog’s Cornflakes), kūrė
kompozicijas iš jų dėžių (Dėžės, 1964). Naudojo vartotojiškos visuomenės
“pasitikėjimo simbolius” – dolerių banknotus, laikraščius, žymiausių šou
verslo žmonių nuotraukas – Elvis’o Presley, Marilyn Monroe, Elizabeth
Taylor ir t.t. (Elvis Presley, 1964).
Nuo 1962 Warholas naudojo beveik išimtinai tik spausdinimo technikas,
sureikšmindamas pačią dauginimo, “produkcijos gaminimo” galimybę. Warholas
dirbo paties įkurtose popmeno dirbtuvėse, vadinamose “Factory” kartu su
daugybe padėjėjų, kurie suprojektuodavo ir padarydavo meno kūrinius – “Andy
Warhol Production”. Warholas eksperimentavo įvairių menų priemonėmis, kūrė
taip pat ir undergroundo pakraipos filmus.
Tom Wesselmann (1931) kūryba atstovauja šaltą technišką poparto
pakraipą. Panašiai kaip Warholas ir Lichtensteinas, jis taip pat siekė, kad
kūrinyje nesijaustų nei menininko rankos, nei asmenybės. Jo paveikslams,
metalo reljefams, environmentams darė įtaką reklama, ryškios rėkiančios jos
spalvos.Vienas garsiausių jo kūrinių – ciklas Didysis amerikietiškas aktas
(nuo 1960 m.). Tai nuogų moterų kūnai, nutapyti plokščia, beasmene maniera.
Dažnai ant tapyto paviršiaus Wesselmannas montuodavo kasdieniškos aplinkos
daiktus – duris, nosines, vandens čiaupus.
James Rosenquist (1933) svarbus techninių ir teminių inspiracijų
šaltinis buvo didmiestis. Nuo 1965 metų jis pradėjo kurti ne tik dvimačius
kūrinius, bet pamažu išeiti ir į erdvę. Paveikslų apimtys darėsi vis
didesnės (Horse Blinders, 1968-1969). Tai antrasis jo monumentalus darbas,
Rosenquisto parodoje buvo eksponuojamas kaip uždara erdvė. Tai erdvinis
darbas, jau priklausantis environmento tapybai.
Claes Oldenburg (1929) – išgarsėjo imitacijomis, daiktų muliažais,
vaizduodamas valgomus daiktus – dešreles, kepsnius, torto gabalus,
daržoves. Jo muliažų medžiagos yra papjė mašė, gipsas, viela, vinilas.
Atvaizdai nuspalvojami ir komponuojami su tikrais objektais. Tokie
muliažiniai kūriniai yra tarpiniai tarp tapybos ir skulptūros (Milžiniško
šokoladinio saldainio studija, 1966).
Kita jo tema – “Namai”. Kuriami objektai iš minkštų medžiagų, kurie,
priklausomai nuo išdėstymo, atrodo vis kitaip. Kasdieninio naudojimo
daiktai (telefonas, vonia, ventiliatorius, lempos jungtukas, žirklės) yra
jo objektų pradmenys (Minkštas ir milžiniškas švediškas šviesos jungtukas,
1966).
Štai kaip pats dailininkas komentuoja savo kūrinius: “Aš naudojuosi
imitacija. Imituoju daiktus, sukurtus daiktus, pavyzdžiui, ženklus –
daiktus,
sukurti kaip meno objektai, bet slepia tam tikrą
naivią šiuolaikinę funkcinę magiją. Savo nedirbtiniu naiviu stiliumi aš
stengiuosi tai dar labiau išryškinti [..] – suteikti daugiau išraiškos
jėgos, išlukštenti jų nuorodas. Aš nebandau pagaminti iš jų meno, ir tai
reikia suprasti. Aš juos imituoju, nes noriu, kad žmonės įprastų atpažinti
objektų galią, tai didaktinis tikslas”.
George Segal (1924-2000) priklauso tiems autoriams, kuriems
skulptūrinės priemonės yra svarbiausios. Jo kūryba yra environmentai,
technizuotos poparto tapybos priešingybė, ji priklauso labiau
personalizuotai poparto pakraipai.
Nuo 1958 m. kūrė skulptūras iš gipsinių figūrų pagal nuimtas nuo
žmogaus gipsines formas. Segalo technikos ypatybė yra ta, kad jis naudoja
ne vidinę gipso formą atliejai daryti, bet sujungia į vieną figūrą tuos
pačius kiautus, nuimtąsias dalis ir jis apdoroja. Apie savo darbą Segalas
taip pasakoja: “Aš naudoju ‘išorinę” atliejos pusę, nes tai yra (tai
atspindi) mano pažiūra į tapybą ir piešimą. Aš turiu pabrėžti, ką noriu, ir
galiu panaikinti, kas man nereikalinga. Aš tikrai nesidomiu natūralistiniu
reprodukavimu. Jei man tai rūpėtų, aš turėčiau panaudoti visai kitą
patirtį”.
Dailininkui rūpi ne tik figūra ar figūrų grupės, jis kalba apie meninį