Meno kryptys xx a
5 (100%) 1 vote

Meno kryptys xx a

TURINYSĮŽANGA 2

1. Popmeno raida 3

1. 1. Popmeno pradmenys. Didžioji Britanija 3

1. 2. Neodadaizmas JAV 4

1. 3. Naujasis realizmas – europietiškasis popmenas 5

1. 4. Popmenas JAV 5

2. Fluxus judėjimas 8

3. Optinis menas (Op art). 9

4. Minimalizmas (Minimalart) 10

5. Skurdusis menas (Arte povera) 11

6. Konceptualusis menas (Concept art) 13

6. 1. Akcijų pobūdžio meninė veikla 14

6. 2. Kai kurios konceptualiojo meno pakraipos 17

6. 2. 1. Žemės menas (Land art) 17

6. 2. 2. Specifinės vietos menas (Site specific art) 17

6. 3. Josepho Beuyso konceptualizmas ir naujoji mitologija 18

IŠVADOS 20

LITERATŪROS SĄRAŠAS 21

ĮŽANGA

Du pasauliniai karai pirmojoje XX a. pusėje sugriovė senąją Europą ir

nusistovėjusią valstybių sistemą, atnešė milijonų žmonių žūtį. Nors

ekonomika ir toliau vystėsi XIX amžiaus industrijos dėsnių nubrėžta

trajektorija, XX amžius ją stipriai papildė mokslo ir technologijų taikymu.

XX a. yra mokslo ir technikos neregėto vystymosi, įvairiapusės kultūrų

plėtros bei mokslo ir meno artėjimo amžius.

Politinė, visuomeninė, techninė ir dvasinė aplinka, kurioje vystėsi XX

a. menas, daugeliu prasmių gerokai skiriasi nuo santykių praeitoje

epochoje. Smarkiai kintantis gyvenimas tapo postūmiu menininkams ieškoti

naujų meno ir savo pačių veiklos formų. Dar XX a. pradžioje menas ryžtingai

atsitraukė nuo natūralizmo ir pasuko abstrakcijos ir nevaizduojančiojo meno

link.

Dėl kosmoso pažinimo ir raketų spartaus vystymosi 1969 metais

įgyvendinta sena žmonijos svajonė: pirmą kartą žmonės paliko Žemės traukos

zoną ir išsilaipino Mėnulyje. Ryšio priemonėmis tai galėjo tiesiogiai

stebėti milijonai žmonių. Menas gavo naujų impulsų ne tik naujai apmąstyti

tikrovės ribas, bet ir ieškoti kitų išraiškos būdų, pasitelkiant kai kurių

mokslų (matematikos, fizikos, optikos, medicinos) žinias.

Toliau stiprėjant pramonei, iškilo ir naujų socialinių problemų.

Gyvenimo lygio kontrastai tarp turtingųjų ir vargšų tapo dar didesni.

Mokslo srityje Alberto Einsteino reliatyvumo teorija (1915) ir Sigmundo

Freudo (nuo 1905) gelmės psichologija iš pagrindų pakeitė ligi tol vyravusį

pasaulio vaizdą. Po didelių gamtos mokslų atradimų didžiausių pasekmių

turėjo atomo suskaidymas: XX a. dailė šių pasiekimų ir prieštaravimų

apsuptyje negalėjo ir nenorėjo likti nuošalėje. Kaip ir muzika ar

literatūra, ji tapo atviresnė, įvairiapusiškesnė ir agresyvesnė.

Šiame darbe akcentuojami patys svarbiausi XX a. meno raidos momentai,

aptariami tie menininkų kūrybos laikotarpiai ir atskiri darbai, kurie

turėjo didžiausios reikšmės tolesnei dailės plėtotei. Čia pateikiami pačių

tipiškiausių meno kūrinių apibūdinimai. Nemažas dėmesys skiriamas ir

istoriografiniam aspektui, nevengiama rašytinio dailininkų palikimo

aptarimo, cituojama nemažai jų minčių, svarbių esminėms kūrybinėms

nuostatoms suvokti.

Šio darbo tikslas – išanalizuoti pagrindines XX a. dailės istorijos

raidos gaires, aptarti krypčių, srovių įvairovę, suprasti jų sąryšius ir

vaidmenį tolimesnėje perspektyvoje.

1. POPMENO RAIDA

Dadaizmas→Naujasis daiktiškumas→Popmenas→videomenas

Popmenas, arba popartas [angl. Pop Art – popular art – paplitęs,

populiarus menas] – vėlyvojo modernizmo dailės kryptis, pagrįsta masinės

kultūros įvaizdžiais, labiausiai plitusi Didžiojoje Britanijoje ir JAV.

Popartas dar vadinamas naujuoju realizmu, neodadaizmu, kadangi jis siejasi

su prancūzų Naujojo realizmo (Nouveau Réalisme, įk. 1960) grupuote.

Popartas klostėsi kaip abstrakčiojo ekspresionizmo ir elitinio meno

priešprieša. Pasikeitė vaizduojamojo meno šaltiniai. Dailininkai rėmėsi

banalios komercinės produkcijos vaizdiniais: prekių pakuotėmis, komiksais,

žurnalų ir laikraščių nuotraukomis, televizijos ir kino herojų kalbėsena,

populiariausiomis jų frazėmis. Dažnai naudojamos pigios medžiagos,

paprastos technikos: skulptūra iš gipso, papjė mašė, grafikoje –

šilkografija, tapyboje – mišrios kombinuotos technikos. Kūriniams būdinga

pramoninės gamybos imitacija – preciziškas, tarsi fabrikinis atlikimas,

ryškus koloritas, serijinė kompozicija. Ši kryptis savo vaizdavimo

priemonėmis ir motyvais orientuojasi į modernią vartotojų visuomenę, į

didmiesčių gyventojus, į reklamos simbolius ir signalus, kelių ženklus,

modernias spausdinimo priemones, plakatus, komiksus, supermarketų

katalogus. Visa tai panaudojama paveiksluose, asambliažuose, kombinuotoje

tapyboje (combine painting), taip pat skulptūroje, ypač environmenmentas

(environment).

Popmenas neužsiima visuomenės kritika, bet nori atverti žmonėms

naujus žiūros būdus. Popmenas darė apčiuopiamu, ryškiu banalų konsumistinės

visuomenės pasaulį. Jis demonstravo stereotipines masinio žmogaus

laikysenas, bet
nereiškė jokios kritinės pozicijos, pasaulio reformavimo

idėjų.

1. 1. POPMENO PRADMENYS. DIDŽIOJI BRITANIJA

1952 m. Didžiojoje Britanijoje susikūrė Independent grupė. 6 deš.

pabaigoje Londone vyko gyvos dailininkų ir kritikų diskusijos apie

šiuolaikinę popkultūrą. Buvo sukurta darbų, vėliau tapusių amerikietiškojo

poparto pagrindu.

Anglų tapytojas Richard Hamilton (1922) apibūdino popmeną kaip

“populiarų, efemerišką, masinį produktą – pigų, gašlų, akį rėžiantį”. Jo

kūrinys, nedidelio formato koliažas Kas gali padaryti mūsų šiuolaikinius

būstus tokius skirtingus, tokius mielus? (1956) laikomas pirmuoju

programiniu poparto kūriniu. Jame pavaizduoti atletiškas kultūrizmo reklamą

primenantis vyras ir žurnalinė pusnuogė gražuolė vidutinio vartotojo

interjere. Kūrinyje matomi daugelis bruožų, vėliau tapsiančių būdingais

amerikiečių popartui. Koliaže panaudota įvairių daiktų etiketės, komiksams

būdingas kalbos užrašymo būdas, įtrauktas netgi žodis “pop”.

Kitas žymus anglų popmeno dailininkas yra David Hockney (1937), pagal

fotografijas nutapęs ištisą seriją Baseinų. Dažnai vaizduojami žmonės,

besiilsintys dirbtiniuose parkuose, sterilioje viešbučių aplinkoje,

beismaudantys plytelėmis išklotuose dušuose ar baseinuose. Jis sujungia

detalių realizmą su plakatiškais ir ornamentiniais elementais.

1. 2. NEODAIZMAS JAV

Jau 5 deš. viduryje Anglijoje ir JAV ėmė atsirasti kūrinių, artimų

dada dvasiai, ir tai buvo glaudesnės meno ir gyvenimo integracijos požymis.

Kompozitorius John Cage’as, kūręs muziką iš įprasto miestų triukšmo, padarė

didelę įtaką vizualiajam menui. Jo teorija kalba apie meno ir gyvenimo

susiliejimą. Viena pagrindinių Cage’o idėjų yra “išplėsti” žiūrovo sąmonę:

menininkas nekuria ko nors atskiro ar uždaro, bet siekia to, kas žiūrovą

labiau atvertų, leistų jam geriau suvokti save ir aplinką. Iš pradžių ši

dailės pakraipa buvo vadinama neodada.

Robert Rauschenberg (1925) yra įvairiapusiškas menininkas. 1949 jis

dalyvavo pirmame hepeninge, kurį atliko John Cage’as (1919-1992) su muzika,

šokiu ir skaidrių projektoriais.

5 deš. pabaigoje Rauschenbergas studijavo Paryžiuje, Juliano

akademijoje ir pas Albersą Black Mountain koledže. Iš pradžių darė

minimalistinės vienspalvės tapybos bandymus, bet vėliau kūrė kombinuotą

tapybą (combine-paintings), asambliažus ir objets trouves (Lova, 1955;

Odaliska, 1955-1958), kur prie tapyto paviršiaus priderinti audiniai.

Kartais menininkas naudojosi ir nuotraukomis, perkeldamas jas ant drobės

šilkografijos būdu.

Cage’as, komentuodamas jo darbus, yra pasakęs, kad Rauschenbergas yra

Schwittersas, tik įgavęs abstrakčiojo ekspresionizmo patirties.

Rauschenbergas naudoja savo kūryboje vartotojų visuomenės produktų

atliekas, tuo jis artimas dadaizmui (neodadaizmui). Bet jis visad siekia iš

jų sukurti poetišką realybę, kūrinius, kurie žmones verstų susimąstyti.

Jasper Johns (1930) kūrė kombinuotą tapybą. Johnsas neigė esąs

popmenininkas, bet iš tiesų jis naudojo amerikietiškos popkultūros

simbolius. Tai darbai, paremti vienu banaliu pavidalu – skaičiai, Jungtinių

valstijų žemėlapis ir vėliava. Kartais jis žaidžia skaičiais, pvz., Dideli

balti skaičiai (1958), Nuo 0 iki 9 (1961). Jie labiausiai ir išgarsino

dailininką.

Johnsas siekia sukurti paviršių. Darbe Spalvoti skaičiai (1959) jis

atsiskleidžia kaip manipuliavimo spalvomis meistras. Jam įdomi ir tapybinė

inercija – todėl jis renkasi banalius objektus – jie tarsi nebeskleidžia

energijos, todėl galima susikoncentruoti į paviršių. Paveikslas yra

savarankiškas objektas, o ne (būtinai) ką nors vaizduojantis objektas.

E. Lucie-Smith sako, kad visų šių daiktų esmė yra ta, kad juose nėra

esmės – žiūrovas ieško ypatingų reikšmių, o menininkui labiausiai rūpi

sukurti paviršių ir pasiekti, kad jis išryškėtų. Tam jis prie kai kurių

darbų gali pritvirtinti liniuotę, šaukštą ar šluotą.

Dviguba vėliava (1962). Čia atliktas trimatės materijos transformavimo

į dvimatį kūrinį aktas. Daiktas suplokštintas, redukuotas erdvėje,

suspaustas, numaterializuotas, bet kartu sustiprintas jo dekoratyvus

efektas. Šis atvaizdo (vaizdo) efektas, trivialaus daikto estetizavimas

Jasperio Johnso dėka tapo popartui vienas svarbiausių dalykų.

Johnsas yra taip pat sukūręs darbų, kurie jį suartina su Andy Warholu:

bronza nudažyti alaus indai, kavos dėžutė, kurios funkcija pakeista į

teptukų dėklą.

1. 3 NAUJASIS REALIZMAS – EUROPIETIŠKASIS POPMENAS

Šis sąjūdis yra europietiško, ypač prancūziškojo popmeno atspindys,

nors jo, kaip “organizuoto sąjūdžio”, egzistavimas yra pakankamai

dirbtinis. Pavadinimą sugalvojo meno kritikas Pierre’as Restany, 1960 m.

Milane parašęs pirmąjį Naujojo realizmo manifestą. Šio naujojo realizmo

pagrindas – dadaizmo idėjos.

Naujojo realizmo tikslas – vaizduoti “miestietišką
folklorą”, tai yra

tokią tikrovę, kokią matome miesto gatvėse, afišose, ant tvorų, ir sukurti

“miestietiškos civilizacijos poeziją”. Kiekvienas daiktas gali tapti meno

kūriniu. Jo iniciatoriai vėliau pasuko pačiais įvairiausiais keliais ir dar

šiandien yra tarp žymiausių Europos menininkų, pavyzdžiui, Armanas ir jo

daiktų sankaupos, Villeglé ir jo plėšytos afišos, Martialas Raysse’as ir jo

fluorescencija, Yvesas Kleinas ir jo mėlyna monochromija, Jean Tinguely

mašinos, Césaro kompresijos, ypač automobilių, Nikkis de Sainte-Phalle’as

ir jo Panos, Christo ir jo drapiruotės ant visuomeninių pastatų. Tai ready

made’ų, asambliažų, dekoliažų iš kasdienybės daiktų, atliekų, šiukšlių

kūryba

1. 4 POPMENAS JAV

Didžioji Roy Lichtenstein (1923-1997) kūrinių dalis remiasi komiksais,

romanais, meilės istorijomis ir karo laikų pasakojimais. Dailininkas kūrė

savitu būdu: per skaidrių projektorių perkeldavo komikso iškarpą į drobę,

išdidindavo, supaprastindavo formą, pritaikydavo ryškesnes spalvas. Jis

imituodavo spaudinį, išdidindamas rastro taškelius.

Popmeną šis tapytojas, grafikas, skulptorius yra apibūdinęs taip:

“Popmenas žvelgia į pasaulį, priima (akceptuoja) aplinką, kuri yra nei

gera, nei bloga – tiesiog tai kita dvasinė laikysena”.

Komikso pavyzdžius ir jų psichologinio poveikio mechanizmus

Lichtensteinas pasitelkia nauju būdu, taip, kad banalios jausmų projekcijos

tampa tipiškomis žmogiškomis dramomis. Pavyzdžiui, kūrinys M-Maybe (1965)

iš pirmo žvilgsnio spinduliuoja banalų žavesį. Bet pro tipišką 7 deš.

jaunos merginos vaizdavimo klišę (rūbai, šukuosena, kosmetika, plaukų

spalva įkūnija madingą laikotarpio skonį), už akivaizdaus trivialumo

išreiškiama ir kažkas rimtesnio, individualaus.

Greta Lichtensteino, prie žymiausių Niujorko tapytojų popmenininkų

priskiriamas Andy Warhol (1928-1987), čekų imigrantų sūnus. 6 deš. jis buvo

populiarus Niujorko reklamos dailininkas. Jo temos – individo pavirtimas

mase ir skonio niveliacija. Šias temas jis perteikia tradicinių, įprastinių

struktūrų išardymu (panaikinimu) ir atskirų kompozicinių elementų

(pavyzdžiui, moteriško batelio, atskiro portreto) vaizdų ar elementų

dauginimu.

Warholo kūrinių motyvai paimti iš amerikiečių kasdienybės ir buities.

Jam viskas atrodė verta meno: “All is pretty”. Jis naudojo žymiųjų firmų

pavadinimus (Coca-Cola, Campbell’s sriubos, Kellog’s Cornflakes), kūrė

kompozicijas iš jų dėžių (Dėžės, 1964). Naudojo vartotojiškos visuomenės

“pasitikėjimo simbolius” – dolerių banknotus, laikraščius, žymiausių šou

verslo žmonių nuotraukas – Elvis’o Presley, Marilyn Monroe, Elizabeth

Taylor ir t.t. (Elvis Presley, 1964).

Nuo 1962 Warholas naudojo beveik išimtinai tik spausdinimo technikas,

sureikšmindamas pačią dauginimo, “produkcijos gaminimo” galimybę. Warholas

dirbo paties įkurtose popmeno dirbtuvėse, vadinamose “Factory” kartu su

daugybe padėjėjų, kurie suprojektuodavo ir padarydavo meno kūrinius – “Andy

Warhol Production”. Warholas eksperimentavo įvairių menų priemonėmis, kūrė

taip pat ir undergroundo pakraipos filmus.

Tom Wesselmann (1931) kūryba atstovauja šaltą technišką poparto

pakraipą. Panašiai kaip Warholas ir Lichtensteinas, jis taip pat siekė, kad

kūrinyje nesijaustų nei menininko rankos, nei asmenybės. Jo paveikslams,

metalo reljefams, environmentams darė įtaką reklama, ryškios rėkiančios jos

spalvos.Vienas garsiausių jo kūrinių – ciklas Didysis amerikietiškas aktas

(nuo 1960 m.). Tai nuogų moterų kūnai, nutapyti plokščia, beasmene maniera.

Dažnai ant tapyto paviršiaus Wesselmannas montuodavo kasdieniškos aplinkos

daiktus – duris, nosines, vandens čiaupus.

James Rosenquist (1933) svarbus techninių ir teminių inspiracijų

šaltinis buvo didmiestis. Nuo 1965 metų jis pradėjo kurti ne tik dvimačius

kūrinius, bet pamažu išeiti ir į erdvę. Paveikslų apimtys darėsi vis

didesnės (Horse Blinders, 1968-1969). Tai antrasis jo monumentalus darbas,

Rosenquisto parodoje buvo eksponuojamas kaip uždara erdvė. Tai erdvinis

darbas, jau priklausantis environmento tapybai.

Claes Oldenburg (1929) – išgarsėjo imitacijomis, daiktų muliažais,

vaizduodamas valgomus daiktus – dešreles, kepsnius, torto gabalus,

daržoves. Jo muliažų medžiagos yra papjė mašė, gipsas, viela, vinilas.

Atvaizdai nuspalvojami ir komponuojami su tikrais objektais. Tokie

muliažiniai kūriniai yra tarpiniai tarp tapybos ir skulptūros (Milžiniško

šokoladinio saldainio studija, 1966).

Kita jo tema – “Namai”. Kuriami objektai iš minkštų medžiagų, kurie,

priklausomai nuo išdėstymo, atrodo vis kitaip. Kasdieninio naudojimo

daiktai (telefonas, vonia, ventiliatorius, lempos jungtukas, žirklės) yra

jo objektų pradmenys (Minkštas ir milžiniškas švediškas šviesos jungtukas,

1966).

Štai kaip pats dailininkas komentuoja savo kūrinius: “Aš naudojuosi

imitacija. Imituoju daiktus, sukurtus daiktus, pavyzdžiui, ženklus –

daiktus,
sukurti kaip meno objektai, bet slepia tam tikrą

naivią šiuolaikinę funkcinę magiją. Savo nedirbtiniu naiviu stiliumi aš

stengiuosi tai dar labiau išryškinti [..] – suteikti daugiau išraiškos

jėgos, išlukštenti jų nuorodas. Aš nebandau pagaminti iš jų meno, ir tai

reikia suprasti. Aš juos imituoju, nes noriu, kad žmonės įprastų atpažinti

objektų galią, tai didaktinis tikslas”.

George Segal (1924-2000) priklauso tiems autoriams, kuriems

skulptūrinės priemonės yra svarbiausios. Jo kūryba yra environmentai,

technizuotos poparto tapybos priešingybė, ji priklauso labiau

personalizuotai poparto pakraipai.

Nuo 1958 m. kūrė skulptūras iš gipsinių figūrų pagal nuimtas nuo

žmogaus gipsines formas. Segalo technikos ypatybė yra ta, kad jis naudoja

ne vidinę gipso formą atliejai daryti, bet sujungia į vieną figūrą tuos

pačius kiautus, nuimtąsias dalis ir jis apdoroja. Apie savo darbą Segalas

taip pasakoja: “Aš naudoju ‘išorinę” atliejos pusę, nes tai yra (tai

atspindi) mano pažiūra į tapybą ir piešimą. Aš turiu pabrėžti, ką noriu, ir

galiu panaikinti, kas man nereikalinga. Aš tikrai nesidomiu natūralistiniu

reprodukavimu. Jei man tai rūpėtų, aš turėčiau panaudoti visai kitą

patirtį”.

Dailininkui rūpi ne tik figūra ar figūrų grupės, jis kalba apie meninį

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2294 žodžiai iš 7597 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.