Meno stiliai Lietuvoje 14 – 18 a barokas renesansas gotika
5 (100%) 1 vote

Meno stiliai Lietuvoje 14 – 18 a barokas renesansas gotika





Marijampolės R. Jono gimnazijos

IIė klasės mokinio

Mariaus Švedo

Referatas “Meno stiliai Lietuvoje 14 -18 a.

Gotkia, renesansas, barokas”



GOTIKA, viduramžių architektūros ir dailės stilius. Išaugo iš romaninio stiliaus XII a. viduryje Prancūzijoje. XIII—XV a. vyravo daugelyje Europos šalių, greta renesanso plito iki XVII amžiaus. Gotikos kūriniai reiškė feodalinės visuomenės ir katalikų bažnyčios ideologiją. Gotikos menui turėjo įtakos amatų ir prekybos suklestėjimas, miestų augimas. Vyravo architektūra. Buvo statomi radialinio ir stačiakampio plano miestai daugiausia siauromis, vingiuotomis gatvelėmis, su katedra, rotuše, pilimi, cechų, pirklių namais, prekybos halėmis, mūriniais gyvenamaisiais namais. Kai kada miestus juosė gynybinės mūro sienos. Gotikos klestėjimo laikotarpiu ištobulėjo statybos technika, pradėta vartoti sudėtingas konstrukcijas ir menines formas. Vyraujanti statybinė medžiaga buvo akmuo, vidurio Europoje — plytos. Gotikiniams (bazilikiniams, haliniams) kulto pastatams būdinga vertikalus erdvės skaidymas, skliautai su nerviūromis, kontraforsai ir arkbutanai, konstruktyvinės smailėjančios arkos, ažūrinės bokštų viršūnės, vitražai, gausios skulptūros, reljefiniai akmens ornamentai eksterjere ir interjere.

ARCHITEKTŪRA. Gotikinės — stilistinės architektūros pradžia Lietuvoje, plito nuo XIV a. antros pusės, klestėjo iki XVI a. pabaigos. Šiuo laikotarpiu ėmė sparčiai augti miestai. Po katalikybės įvedimo (1387 m.) pastatyta daug kulto pastatų. Šaunamojo ginklo atsiradimas paspartino gynybinės architektūros raidą.

Skiriami du Lietuvos gotikos raidos laikotarpiai: ankstyvasis (XIV a. antra pusė – XV a. pirma pusė) ir brandusis (XV a. antra pusė – XVI a.). Reikšmingiausias gotikos paminklas yra šventosios Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis Vilniuje. Ankstyvosios gotikos pastatai masyvūs, santūrių formų, artimi Lenkijos, Prūsijos, šiaurės Vokietijos, Livonijos gotikos. Brandžiosios gotikos statiniai grakštesni, savitesni, gausiai išpuošti. Jiems turėjo įtakos Dancigo gotika. Nuo XVI a. vidurio gotika plito drauge su renesansu. Gotikiniai buvo gynybiniai (pilys), kulto ir civ. pastatai. Gotikinių pastatų pamatai mūryti iš lauko akmenų. Silpname grunte pamatai buvo statomi ant medinių polių ar kryžmai sudėtų rąstų (Vilniaus šv. Onos bažnyčia). Sienos kiautinės (paviršiuje plytos, viduje — akmenys). Rišamoji medžiaga buvo kalkių skiedinys. Pilių sienose lauko akmenų eilės kaitytos su plytų eilėmis. Kampai ir angokraščiai sumūryti iš plytų. Civ. pastatuose daugiau naudota plytos, rištos gotikiniu būdu. Netinkuotas sienų plokštumas puošė juodi plytų galai ir profilinių plytų (jų būta apie 140 rūšių) detalės. Daugelio pastatų sienos buvo paremtos kontraforsais. Ankstyvojo laikotarpio kontraforsai masyvūs, stačiakampio skerpjūvio (Vilniaus f šv. Mikalojaus bažnyčia) arba kelių pakopų (Vilniaus ir Kauno pranciškonų bažnyčios, abi XV a. pr.). Brandžiojo laikotarpio kontraforsai aukšti, su įvairaus skerspjūvio pakopomis (Vilniaus, 1516, ir Kauno, 1471—XVI a. pr., bernardinų bažnyčios) arba daugiakampiai su velenėliais briaunose (Vilniaus šv. Onos bažnyčios presbiterija), kai kada atitraukti nuo sienos (Kauno Bernardinų bažnyčios presbiterija, 1598, meistras Mykolas Jurgevi-čius). Gotikiniai pastatai buvo su plokščiomis medinėmis lubomis arba skliautais: pilių, vienuolynų, visuomeninių pastatų ir gyvenamųjų namų ne didelių patalpų bei rūsių skliautai pusiau cilindriniai ir kryžminiai, pilių menių (Trakų salos pilies, XIV a. antra pusė; Vilniaus Aukštutinės pilies, XV a. pirma pusė) bei bažnyčių presbiterijų — žvaigždiniai (Kauno Pranciškonų bažnyčios) ir tinkliniai (Kauno katedros, Kauno šv. Mikalojaus bažnyčios, prieš 1495), bažnyčių šoninių navų — tinkliniai (Vilniaus šv. Mikalojaus, XVI a.) ir krištoliniai (Vilniaus Bernardinų), zakristijų (Vilniaus Bernardinų ir Pranciškonų bažnyčių, Kauno katedros), gyvenamųjų namų menių (Vilnius, Giedrio g. 5, Kaunas, Rotušės a. 2, XVI—XVII a.) — krištoliniai. Angų ir nišų sąramos buvo arkos pavidalo. Net virš stačiakampių angų sienoje buvo sąraminė arka. Gyvenamuosiuose namuose ir visuomeniniuose pastatuose labiausiai plito pusapskritė arba segmentinė, kulto pastatuose — smailėjančioji arka. XIV a. pabaigoje – XV a. pilys pasidarė gynybinio pobūdžio kun-ščių rezidencijos. Pradėjus naudoti šaunamąjį ginklą, jos buvo pritaikytos flankinei gynybai — buvo pastatyti išorėn išsikišę bokštai. Pilys netaisyklingo daugiakampio plano, jų teritorija suskirstyta į gynybinę, ūkinę ir rezidencinę zoną (Trakų salos ir pusiasalio pilys, nuo XV a. antros pusės). Santūrūs, monumentalūs pilių fasadai įgijo smailiaarkes angas, kontraforsus, interjerai — nerviūrinius skliautus. Miestuose pastatyta 1 – 3 aukštų stačiakampių gyvenamųjų namų, dažniausiai galu į gatvę. Kiekviename aukšte būdavo 3, rečiau 2 patalpos. Prie gatvės pusės buvo krautuvė ar dirbtuvė, kiemo pusėje ir antrame aukšte — gyvenamieji kambariai, erdviuose rūsiuose — visuomeninės paskirties patalpos, sandėliai. Namų fasadai paprastų formų, į gatvės ar aikštės pusę — puošnesni
(Vilnius, Gorkio g. 12, prieš 1514; Kaunas, Rotušės a. 2, 3), dažniausiai asimetriški, užbaigti aukštu, nišomis suskaidytu frontonu, padalyti horizontalia tinkuota (Vilnius, Biržų g. 3, XV a. vid.) ar reljefais ornamentuota (Vilnius, Gorkio g. 12) juosta. Ilguoju fasadu atgręžtus į gatvę gyvenamuosius namus taip pat puošia horizontalios juostos (Kaunas, Vilniaus g. 22, XVI a. antra pusė). Langai nevienodi, išdėstyti nelygiais tarpais. Kai kada fasado šone yra durys arba įvažiuojamieji vartai. Kulto pastatai daugiausia trinaviai haliniai arba vienanaviai. Halinės bažnyčios bebokštės, kai kada su bokštu priekiniame (Kauno Pranciškonų) arba šoniniame (Vilniaus Bernardinų) fasade. Planas beveik kvadratinis, trijų travėjų (Vilniaus šv. Mikalojaus; Kėdainių šv. Jurgio, XV a.; Merkinės, prieš 1442; Trakų parapijos bažnyčia, prieš 1409) arba stačiakampis, 4 – 5 travėjų (Vilniaus Pranciškonų ir Bernardinų, Kauno Bernardinų). Presbiterija turi trisienę apsidą. Vienanavės bažnyčios nedidelės, sudarytos iš kvadratinės, kai kada stačiakampės navos ir trumpos žemesnės presbiterijos. Jos būna bebokštės (Zapyškio bažnyčia), su vienu (Kauno šv. Gertrūdos, prieš 1503), dviem bokštais pagrindiniame fasade (Vilniaus šv. Onos) arba su vienu bokštu šone (Kauno šv. Mikalojaus). Nava dažniausiai perdengta medinėmis lubomis. Halinių ir vienanavių bebokščių bažnyčių pagrindinis fasadas simetriškas, su aukštu trikampiu arba kelių pakopų frontonu, viduryje – smailėjančioji ar pusapskritė portalo arka, aukščiau jos — langas. Kampai paremti kontraforsais, šoniniuose ir apsidos fasaduose ritmiškai kartojami langai ir kontraforsai, bokštai aštuonkampiai, su kvadratine apačia, suskaidyti į tarpsnius, dengti piramidiniu stogu.

Lietuvos gotikinių bažnyčių fasadų kompozicija turėjo vidurio Europos gotikiniams kulto pastatams būdingų bruožų, tačiau kai kurios formos buvo savitos (aštuonkampiai bokštai, įvairaus skerspjūvio pakopiniai bei daugiakampiai kontraforsai ir kt.). Kulto pastatų interjerų sienos ir skliautai būdavo tinkuoti. Baltame jų fone ypač išsiskiria raudonos nerviūros ir stulpų briaunų velenėliai. Kai kada sienas puošė polichrominė tapyba (Vilniaus Bernardinų, Zapyškio bažnyčios).

Savitas gotikinių pastatų tipas buvo Vilniaus stačiatikių cerkvės. Jos stačiakampio plano, halinės, vienanavės ir trinavės, su viena (šv. Mikalojaus cerkvė; dvi kraštinės apsidos pristatytos vėliau) arba trimis pusapskritėmis apsidomis (Šv. trejybės, 1514, Skaisčiausiosios Marijos, 1511—22, cerkvės).

Gotikiniai vienuolynai buvo kelių dviaukščių korpusų, kurie drauge su bažnyčia sudarydavo uždarą stačiakampį kiemą, pastarąjį juosė galerija (Vilniaus, 1516—79, ir Kauno, XVI a. pr., Bernardinų vienuolynai).

Gotikinės rotušės dviaukštės, su bokštais, puošnių formų fasadais (Vilniaus rotušė, Kauno rotušė). Kiti visuomeniniai pastatai puošnūs, grakščių proporcijų fasadais, reljefiškais, ypač originaliais frontonais (Perkūno namai Kaune).

DAILĖ dažniausiai buvo skirta architektūros puošybai. Sukurta daugiausia skulptūrų, vitražų, knygų grafikos, taikomosios dailės dirbinių. Kūriniams būdinga trapios, ištęstos formos, subtilus jų modeliavimas, grakštūs siluetai, ažūrinis dekoras, ryškios spalvos.

Lietuvoje plito XIV a. viduryje – XVI a. viduryje. Sukurta knygų miniatiūrų, skulptūrų, taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių. Išliko XV a. giesmynų, parašytų mažosiomis gotiškomis raidėmis. Didžiosios puoštos gotikiniu ornamentu. Daugiausia dėmesio buvo skiriama inicialams (jie įvairūs: figūriniai arba ornamentiniai, parašyti juodu tušu arba nuspalvinti ryškiomis spalvomis). Vingiuotų linijų pynėmis buvo išpiešiami tušti lapo plotai. Grakštaus silueto, sudėtingo piešinio linijiniai inicialai buvo naudojami XVI a. dokumentuose (Žygimanto Augusto privilegija, 1558). Sukurta bažnytinės medžio skulptūros („Madona su kūdikiu“, XV a.; „Šv. Jonas Krikštytojas“, XVI a. pr.), tapybos kompozicijų („Madona su kūdikiu“, Merkinės bažnyčia, „Šv. šeima“, Rūdninkų bažnyčia, abu XV a. pab.). Daug buvo kuriama liturginių taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių — monstrancijų, taurių, kryžių (Vilniaus Bernardinų bažnyčios monstrancija, katedros taurė, šv. Mikalojaus cerkvės taurė ir kryžius, visi XV a.). Gotikos bruožų turėjo papuošalai, stalo indai, ginklai, keraminiai dirbiniai. Jie buvo puošiami gotikiniais ornamentais (kokliai, XV a.). Gotika turėjo įtakos ir drabužių madai.



RENESANSAS, atgimimas, vidurio ir centrinės Europos šalių kultūros ir visuomenės minties raidos epocha, sudaranti perėjimą nuo viduramžių prie naujųjų laikų kultūros. Prasidėjo XIV a. Italijoje, daugelyje šalių paplito XV—XVI a. Socialinės renesanso prielaidos — luominių feodalinių santykių irimas, miestų reikšmės didėjimas, prekybos augimas, buržuazijos klasės (tuo metu pažangios) formavimasis. Renesansui būdinga ryškus mokslo, meno, švietimo pakilimas, jų pasaulietinimo tendencijos, antikos literatūros ir kultūros tradicijų gaivinimas, nacionalinių kultūrų kūrimas, vadavimasis iš katalikų bažnyčios ideologijos ir moralinio didakto, protestas prieš dogmatizmą ir asketizmą, varžantį
asmenybės veiklą.

Lietuvoje renesanso visuomenės mintis ir kultūra reiškėsi nuo XV a. pabaigos iki XVII a. vidurio. Renesanso apraiškoms pradžią davė bajorų studijos Prahos, Krokuvos (iki 1492 jame buvo studijavę 300—400 jaunuolių iš Lietuvos), Bolonijos, Paduvos, Leipcigo, Vitenbergo, Miuncheno, Heidelbergo, Liuveno, Ingolštato ir kituose universitetuose. Dalis grįžusių į Lietuvą šių universitetų klausytojų skleidė renesanso idėjas. Joms plisti padėjo ir Lietuvoje gyvenę kitų šalių humanistai. Renesanso intelektualinė atmosfera paskatino spaudos atsiradimą Lietuvoje. Žymus humanistinių idėjų skleidėjas Pranciškus Skorina, 1517 – 19 m. Prahoje išleidęs kelias knygas, atvyko į Vilnių ir čia savo spaustuvėje 1522 m. išspausdino „Mažąją kelionių knygelę“ (bažn. si. k. su besiformuojančios baltarusių šnekamosios kalbos elementais).

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir didikų (Žygimanto Augusto, Sapiegų, Radvilų) dvaruose buvo kaupiamos bibliotekos (visų pirma — V. Europos humanistų parengti antikos autorių veikalai), meno vertybės, vyko literatūros ir muzikos vakarai. Intelektualinis bendravimas sudarė svarbų renesanso pasaulėjautos bruožą. Asmenines bibliotekas turėjo ir daugelis raštijos veikėjų (Abraomas Kulvietis, Mikalojus Daukša, Petras Roizijus, Motiejus Strijkovskis, Solomonas Risinskis). XVI a. pradžioje reikšminga buvo Vilniaus vyskupijos kapitulos biblioteka.

Lietuvoje, panašiai kaip Vokietijoje ir kitose Europos šalyse, renesansas buvo susijęs su reformacijos judėjimu. Reformacijos veikėjų priešiškumas popiežiaus diktatui, pastangos reformuoti bažnyčios valdymą, įtraukti į jį pasauliečius, atitiko renesanso antropocentrinę pasaulėžiūrą, dėmesį žmogaus fiziniam ir dvasiniam tobulėjimui. Lietuvos reformacijos veikėjai (Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Jurgis Zablockis) skleidė žymiausių vakarų Europos reformacijos veikėjų ir humanistų (M. Liuterio, P. Melanch-tono, Erazmo Roterdamiečio) idėjas, jas savitai interpretavo.

Su humanizmo ir reformacijos idėjų plitimu susijęs pirmųjų aukštesniojo tipo mokyklų atsiradimas: 1539 – 42 m. Vilniuje veikė Kulviečio, 1567 – 69 m. – Roizijaus mokyklos. Persekiojami už reformacijos idėjų skelbimą Kulvietis ir kai kurie kiti jo bendraminčiai 1542 m. išvyko į Karaliaučių, ten daug prisidėjo prie – partikuliaro (aukštesniosios mokyklos) ir protestantiško Karaliaučiaus universiteto įsteigimo (1544 m.). Karaliaučiuje 1547 m. buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga — Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Kovodami su reformacija, kontrreformacijos veikėjai taip pat steigė mokyklas. 1570 m. buvo įkurta Vilniaus jėzuitų kolegija: 1579 m. ji buvo perorganizuota į Vilniaus universitetą — pirmąją Lietuvos aukštąją mokyklą. Universitetas davė pradžią Lietuvos mokslui, prisidėjo prie Lietuvos raštijos plėtotės, tapo svarbiausiu intelektualinės minties židiniu LDK, jame brendo įvairių mokslo šakų (ypač filologijos, istorijos ir filosofijos) kadrai. Pažangieji profesoriai XVII a. pirmoje pusėje supažindino studentus su renesanso ir naujųjų laikų gamtos mokslų laimėjimais, filosofijos idėjomis.

Reformatų ir katalikų kova dėl įtakos visuomenėje skatino XVI a. antros pusės ir XVII a. pirmos pusės poleminių publicistinių raštų lot. ir lenkų irimą. Kai kuriuose jų žymus pasaulietinio mąstymo poveikis. Pasaulietinės humanistinės literarūros išleido XVI – XVII a. Vilniuje veikusios Mamoničių, Karcanų, M. K. Radvilos, universiteto (Akademijos) spaustuvės. Pradėta dėti pastangų plačiau vartoti bažnyčiose lietuvių kalbą (Leono Sapiegos reikalavimas, kad jo funduotų bažnyčių kunigai mokėtų lietuviškai).

Renesanso idėjos formavo naują požiūrį į žmogų, tautą, visuomenę, valstybę. XV a. pabaigoje buvo sukurta lietuvių kilmės iš Romos didikų teorija (Lietuvos metraščiai). Šia teorija mėginta iškelti lietuvių tautos senumą, kilmingumą, pabrėžti Lietuvos valstybės istorinį savarankiškumą, atremti kitų valstybių (Lenkijos, Rusios) pretenzijas į Lietuvos žemes. Mykolas Lietuvis lietuvių ir romėnų giminingumą įrodinėjo kalbos panašumu, reikalavo, kad LDK raštai būtų rašomi lotynų, o ne baltarusų kalba. Augustinas Rotundas, remdamasis lietuvių kilmės iš romėnų teorija, smerkė tuos lietuvius, kurie šneka ir rašo lenkiškai, priešinosi politinei unijai su Lenkija. LDK politinį savarankiškumą gynė Strijkovskis. Kaip humanistas, jis pateikė Lietuvos istorijos paralelių su senosios Graikijos ir Romos istorija, antikos herojais. LDK valstybės savarankiškumą įteisino Lietuvos statutai (1529 m., 1566 m., 1588 m.). Teisės normos juose taikomos visų luomų piliečiams, pabrėžiama vienoda visų piliečių atsakomybė prieš įstatymą. Naują pažangią tautos sampratą deklaravo Daukša. Jis aiškino, kad vieną tautą nuo kitos skiria teritorija, papročiai ir kalba. Pagal šią sampratą tautą sudaro ne tik feodalai, bet ir liaudis (prastuomenė). Daukša kėlė mintį, kad būtina vartoti gimtąją kalbą. Šį teiginį jis grindė renesanso argumentais – gamtos, prigimties dėsniais, analogija su kitų tautų ir valstybių (ypač antikos) istorija.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2328 žodžiai iš 7418 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.