Meno suvokimas ar viskas kas yra grazu yra grazu
5 (100%) 1 vote

Meno suvokimas ar viskas kas yra grazu yra grazu

Turinis:

įvadas

ar viskas kas gražu yra gražu

išvados

literatūra

Įvadas

Menas apie save kalba dailininkų, menotyrininkų ir jam tarnaujančių žmonių balsu. Nes būtent jame, mano manymu slypi dalis žmogaus dvasingumo ir jo kūrėjų pasaulėžiūra. Menas yra skirtingas, ir kiekviename mene yra kažkas nuostabaus, kas pritraukia mūsų dėmesį ir sukelia tam tikras emocijas. Bet į klausimą: Ar viskas kas yra gražu, yra gražu?; atsakyti neįmanoma, kol nesuprasime kokia yra meno esmė.

Kokia meno esmė? Dauguma meno žinovų šį klausimą laiko visiškai netinkamu, kadangi apie meno esmę pasako menininkų darbai. Žinoma, jeigu meną įsivaizduotume kaip kažkokį reiškinį arba veiksmą už pasąmonės ir sąmonės ribų, kūną arba erdvę su sienomis, klausimas, kas tai per reiškinys ar veiksmas, arba kas slepiasi už šių sienų, atrodytų kaip brovimasis į kažką šventą. Nes menas – tai kažkoks įgūdis, tiksliau tokio lygio veikla, kai žmogaus intelektas išsijungia ir menininkui vadovauja jo pasąmonė.

Argi žodis „meniškas“ nėra antonimas žodžio „natūralus“? Ar žmogus nekuria savo meno tam, kad išsiskirtų iš gamtos, atitrūktų nuo realybės?

Visi žmogaus ir meno užsiėmimai tarnauja įvairiems svarbiems poreikiams. Šitų poreikių nemažiau nei žmoniškojo fenomeno aspektų, juk be „homo sapiens“ dar vadinama „homo faber“, o taip pat „homo politikon“ ir t.t. Menas neatitinka visapusiškai nei vieno aspekto, neaptarnaudamas nė vieno iš atskirų poreikių, tai lyg sportas. Galima pasakyti, menas – tai žmogiškumo pratimai.

Menas sukuria mums vaizdą eilinio nežinomo kambario ir vardija daiktus ir reiškinius šios nepažįstamos erdvės. Menas gali būti mūsų regėjimu naktį arba šviesa tamsiame gyvenimo tunelyje, išryškėjimu ir įsiklausymu, mūsų instrumentalizmu, kaip ultragarsas pas šikšnosparnį. Jis gali būti gyvenimo šaltiniu, o gali būti ir mūsų sielos gydytoju. Mes visą laiką judame ir apčiuopiame kelią, jausdami silpną šviesą priekyje. Kartais kyla klausimas: „Gal mes akli ir kurti šiame pasaulyje, o menas mums kompensuoja savo organais mūsų dramą? O gal pats pasaulis yra menas?“. Jeigu įsivaizduoti, kad pasaulis yra tiesiog Dievo tapomas paveikslas, o žmogus atlieka teptuko vaidmenį kurio pagalba siekiama idealaus paveikslo, tai realybėje – žmogus kuria pasaulį ir siekia idealaus gyvenimo per meną. Jeigu taikomuoju dekoratyviniu menu siekiama palengvinti žmogaus buitį, tai vaizduojamojo meno užduotis padaryti žmogaus gyvenimą jaukesniu, malonesniu, gražesniu. . . Net Platono veikale „Valstybė“ meno paskirtis – surasti ir parūpinti, kas kam naudinga.

Taigi meno esmė – idealo ieškojime. Suformuluoti idealo neįmanoma, už tat tai ką mums atskleidžia menas greičiausiai yra orientyras link jo. Tai laiko atpažinimas vizualiuose vaizduose, tai laiko išskyrimas, bandymas jį sustabdyti, tai beviltiškas ir ironiškas susirėmimas su mirtimi aplamai ir asmeninė mirtimi dalinai. Tai sienų panaikinimas, pasinėrimas į realybę ir fantaziją. Tai nauja pažinimo pakopa – per laisvę nuo draudimo ir meilės. Laisvės riba – provokacija, nustatanti tos laisvės ribas. O iš kitos pusės – laisvės atsisakymas, absoliuti nelaisvė – meilė.

Analizė priklausomybės ir išsiskirimo tarp visų supratimų aplink nustatytą supratimą „menas“ ir jo esmės, negalima be tiksliojo supratimo kas yra „grožis“.

Jeigu meno esmė slypi idealo ieškojime, tai mano manymu idealo suvokimas negali egzistuoti be sąvokos „grožis“. Nes tai kas arti idealo, tai tas yra gražu. Bet ar viskas yra išties gražu galima pasakyt tik tada kai žinome tiksliai kas yra grožis ir kokiais aspektais jis yra vertinamas.

Ar viskas, kas yra gražu, yra gražu?

Ar egzistuoja grožis savarankiškai? Ar jis atsiranda tik tais atvejais, kai yra kažkas, kas gali jį įvertinti ir juo susižavėti? Aišku, kad grožis priklauso nuo situacijos, nuotaikos, istorinio laikotarpio ir kultūrinio sluoksnio.

Kas yra grožis, mąstytojai ginčijasi nuo seno. Iš vienos pusės pabrėžia neginčijamą esminį grožį, kaip vieną iš aukščiausių, absoliučių gyvenimo ir kultūros vertybių. Iš kitos pusės tvirtina santykinį grožį, jo kriterijų nepastovumą, vertinimo subjektyvumą. Kaip sakoma vienoje Azijos tautų patarlėje “Vieniems grožis – plaukai, kitiems – plikė”. Tuo pat metu dėl grožio mirštama, žudoma, jo siekiama ir viliamasi, kad būtent jis išgelbės pasaulį.

Grožis – estetinė (neutrali) kategorija, reiškianti tobulybę, harmoningą ryšį objekto aspektų, iššaukiantį stebėtojuje estetinį pasitenkinimą. Grožis kartu su tiesa ir gerove yra svarbiausia kultūros kategorija. Savo estetinių supratimu grožis arti supratimo „nuostabus“, skiriasi tik tuo kad nuostabumas yra aukščiausia grožio pakopa. Kartu, grožis yra bendras ir daugiareikšmis supratimas, daugelių aspektų.

Nuo antikos laikų grožio supratimas yra vienas iš svarbiausių būties suvokimų filosofijoje. Senovės graikų filosofai grožį suvokė kaip objektyvų reiškinį ir ontologinį pagal visumą, susijusį su tobulu universumu, kosmoso suvokimu, kaip pasaulio tvarkos, skirtingų tikslų, papuošimo.

Sokrato laikais grožis analizuojamas ne tik ontologiniu aspektu, bet ir
kaip proto kategorija, sąmonė. Pačiam Sokratui grožis yra vienas iš svarbiausių pasaulėžiūros kategorijų.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 854 žodžiai iš 2806 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.