Mėsinės avys
5 (100%) 1 vote

Mėsinės avys

Verslo ekonomikos kursinis darbas. Tema mėsinių avių auginimo perspektyvos Lietuvoje. Autorius: Ingriduxs

TURINYS

ĮVADAS 3

DIDELĖ AVIŲ VEISLIŲ ĮVAIROVĖ 5

Veislinės avys 5

Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės 6

Lietuvos juodgalvės 6

Prekosai 6

Romanovo veislės avys 7

Ostfryzai 7

Sufolkai 7

Berišon diušer 8

Tekseliai 8

Vokietijos juodgalvės 8

Dorper veislės avys 9

Vokietijos merinosai 9

Šarolė veislės avys 9

PERSPEKTYVIAUSIA – MĖSINĖ AVININKYSTĖ 10

Mėsinių avių auginimas 10

Dauginimasis ir prieauglis 10

Šėrimas 11

Mėsinių avių savikaina. 11

PARAMA ŪKININKAMS 12

ACQUIS perėmimas 12

Gebėjimas įgivendinti ACQUIS 13

INTEGRACIJOS Į ES UŽDAVINIAI 14

IŠVADA 15

PRIEDAI 16

NAUDOTA LITERATŪRA 18

ĮVADAS

Neilgai trūkus Lietuva taps Europos Sąjungos nare. Kaimo žmones domina, kas jų laukia įstojus į Europos Sąjungą, kokie yra narystės ES pliusai ir minusai, kaip narystė paveiks jų pajamas, ūkį ar verslą, atskiras ūkio šakas.

Lietuvoje mėsos ūkis yra viena iš prioritetiniu žemes ūkio šakų. Pagrindines mėsos rūšys – galvijiena, kiauliena ir paukštiena. 2003 m. sausio 1 d. buvo laikoma 928,9 tūkst. galviju (su melžiamomis karvėmis), iš jų 1,8 tūkst. mėsiniu veisles ir 30,6 tūkst. mišrūnų; mėsinių ir mišrūnių karvių skaičius – 3,8 tūkst., iš jų mėsinių veislės – 689 karves, kiaulių – 1,1 tūkst. bei aviu ir ožkų 37 tūkst. Mėsinių ir mišrūnių telyčiu skaičius –16,6 tūkst. 2002 m., kaip ir 2001 m., galviju supirkta apie 48 tūkst. t. gyvojo svorio. Aviena, ožkiena, triušiena ir kita mėsa gaminama mažais kiekiais ir bendrame mėsos balanse sudaro menką dali.

Vystant šalyje mėsinę avininkystę, svarbu tinkamai išnaudoti visų veislių genetinį potencialą ir sukurti perspektyvų mėsinės avies modelį. Kol kas Lietuvoje auginamų veislių avys savo produktyvumu žymiai atsilieka nuo Europos šalyse auginamų mėsinių veislinių avių. Todėl buvo parengta Veislinės – selekcinės avininkystės vystimosi programa 2003 – 2005 metams. Joje numatyta kryptingai panaudoti importinių veislių avis, išsaugoti nacionalines veisles, pritaikyti šiuolaikinių avių ir jų produkcijos vertinimo metodus. Ši programa pirmiausiai bus diegiama avių veislynuose ir veislinių avių bandose.

Pastaruoju metu Lietuvos juodgalves galima gerinti su įvežtais Vokietijos juodgalviais, sufolkais, prekosus – su Vokietijos mėsiniais merinosais ir beriušon diušeriais, o vietines mišrūnes – su tekselių veislės avinais. Prekinėse bandose avių vislumui padidinti ir užtikrinti galima naudoti 3 veislių avis, tarpinėje grandyje kergiant jas su Romanovo veislės, o gautas mišrūnes avytes – su sufolkais, tekseliais ar beriušon diušer avinais.

Be abejo, į Lietuvą gali būti įvežta ir kitokių mėsinių avių veislių. Tačiau avių veislynuose bei veislinių avių bandose visuomet stengiamasi išlaikyti grynaveisles avis arba jas gerinti su tos produktyvumo krypties avinais. Mat, parduodant mišrūnus, nemokamas veislinės vertės priedas (subsidija). Tuo tarpu auginant avis mėsai, svarbu gauti kuo daugiau ėriukų, užtikrinti avių pieningumą ir spartų ėriukų augimą bei vystimąsi. Todėl tikslinga avis mišrinti su produktyvesniais skirtingų produktyvumo krypčių avinais. Galima labai įvairiai derinti grynaveislius, puskraujus, ¼ ar mažesnę kraujo dalį turinčius gyvūnus, siekiant pagerinti vieną ar kitą produktyvumo požymį. Nors prekinėse bandose įvairūs avių mišrinimo būdai, tačiau ir jose tikslinga turėti produktyviausių grynaveislių ar pagerintų bei žinomos kilmės veislinių avių branduolį.

Įvairiose Europos Sąjungos ir kitose šalyse plačiai taikomas 2 ir daugiau veislių pramoninis bei kintamasis mišrinimas, kai daugybe kartų ėriavedės kergiamos su skirtingų veislių, bet tos pačios produktyvumo krypties avinais. Taikant šį metodą kartu su kryptinga atranka bei porų parinkimu gaunama ir labai daug produktyvių gyvūnų.

O Lietuvoje avių bandas sudaro dauguma mūsų juodgalvės, tačiau pradėjus sparčiai įvežti mėsinių veislių avių iš svetur, atsirado realus pavojus, kad išnyks grynaveislės Lietuvos juodgalvės. Todėl jų genofondą reikėtų saugoti ne tik VĮ „Šeduvos avininkystė“ , bet ir dar 3 – jose veislinių avių bandose. Kadangi mūsų juodgalvės buvo išvestos, mišrinant vietines avis su anglijos šropšyrais ir Vokietijos juodgalviais avinais, tai genofondą saugančiose bandose galima tik įlieti minėtų veislių avinų kraujo.

Jau yra parengta pirmoji , beveik visų veislių avių kilmės knyga, pradėti kaupti duomenys kompiuterizuotoje duomenų bazėje, tačiau, remiantis šešiomis avininkystę reglamentuojančiomis Europos Tarybos direktyvomis, yra neatidėliotinai spręstinų problemų. Per visą avininkystės gyvavimo laikotarpį daugiausia avių Lietuvoje buvo 1926 metais – daugiau nei 1,5 milijonai, o mažiausia – 2001 metais – 11,5 tūkstančiai. Šiuo metu avių skaičius žymiai didėja. Per pastaruosius dvejus metus jis išaugo beveik dvigubai. 2003 metų sausio 1 dieną avių buvo – 12,3 tūkstančiai, o jau tų pačių metų rugsėjo 1 dieną – 19,8 tūkstančiai, o jau gruodžio 1 dieną jau buvo – 21,7 tūkstančiai. Taigi avininkystė pamažu atsigauna- formuojasi aiški mėsinės
avininkystės kryptis, kadangi aktyvūs ūkininkai įsiveža vis daugiau mėsinių veislių avių iš užsienio ir kuria mėsinių avių ūkius.

Labai gaila, tačiau kol kas Lietuvoje dominuoja smulkieji avių ūkiai. Beje jas tik augina ūkininkai ir kiti kaimo gyventojai. Žemės ūkio bendrovės šių gyvulių nelaiko, išskyrus valstybės įmonę „ Šeduvos avininkystė“ – ši yra pagrindinė Lietuvos juodgalvių genofondo saugotoja.

Šiuo metu avių paklausa Lietuvoje kelis kartus viršija pasiūlą, nes ūkininkai plečia bandas, ruošdamiesi integracijai į Europos Sąjungą. Norint įsitvirtinti Lietuvos ir Europos rinkoje, būtina kryptingai vystyti mėsinę avininkystę, mažinant avių genetinio potencialo bei veislininkystės sistemos skirtumus tarp Lietuvos bei Europos Sąjungos šalių , gerinant avienos kokybę bei mažinant gamybos kaštus. Reikia nepamiršti, jog perspektyvūs bus tik stambūs avininkystės ūkiai, laikantys 300 – 400 ėriavedžių. Nors kurį laiką bus naudinga auginti ir 10 veislinių ėriavedžių bandą, nes Valstybinėje veislininkystės programoje 2001 – 2005 metais numatyta mokėti subsidijas už parduodamą veislei prieauglį. Taip pat bus kasmet išmokami priedai už įvertintas veislines avis. Be to pradėtos mokėti vienkartinės išmokos už ėriavedes ( 50 – 100 Lt.). Jeigu jų turės ne mažiau kaip 10 ir bus deramai tvarkoma ūkio apskaita, paramą gaus ir iš Europos Sąjungos ( iki 38 Lt.).

DIDELĖ AVIŲ VEISLIŲ ĮVAIROVĖ

Ruošiantis integracijai į Europos Sąjungą, mėsinė avininkystė Lietuvoje plečiasi. Ūkininkai pradėjo masiškai ieškoti mėsinių veislių avių užsienyje. Jau 2002 metais buvo įvežtos 35 sufoklių ir 34 beriušon diušer veislių avys ir Lenkijos, o 2003 metais – 28 tekseliai, 274 sufokliai, 252 Vokietijos juodgalvės, 8 dorperiai, 8 Vokietijos merisonai, 21 mėsinis merisonas iš Vokietijos, 190 šarolė veislės avių iš Prancūzijos ir 20 Pon veislės avių iš Lenkijos . Taigi 2001 metais Lietuvoje buvo auginamos tik 5 veislių avys, 2002 metais – 7 veislių avys, 2003 metais – 14 veislių avys, 2004 metais – 15 – 17 veislių avys. Lietuvoje visos auginamos avys yra laikomos mėsinėmis dar kitaip ( sunkiasvorėmis ). Lietuvoje mėsai auginamų avių veislių charakteristika (žr. 1 lentelė).

Veislinės avys

Avių veislininkystė tai kertinis akmuo, ant kurio statomi avininkystės vystimosi pamatai. Remiantis valstybine gyvulių veislininkystės programa 2001 – 2005 metais, Lietuvos avių ūkį numatyta išplėsti iki 17,6 tūkstančių ėriavedžių, remti mėsinių veislių avių išvežimą iš užsienio ir mokėti subsidijas už parduodamą veislinį prieauglį. Veislinių avių auginimą veislynuose ir veislinių avių bandose ( apie 3 tūkstančius avių, arba 15 procentų visų laikomų avių).

2002 metais veislines avis augino 2 veislynai: Lietuvos juodgalvių ir Romanovo veislės avių, veislinių bandų buvo 10 :

– trys Lietuvos juodgalvių;

– keturios Romanovo veislės;

– viena prekosų;

– viena ostfrizų;

-viena Lietuvos vietinių šiurkščiavilnių avių.

Pradėjus iš užsienio įvežti daugiau mėsinių veislių avių su kilmės pažymėjimai, kuriami nauji avių ūkiai, siekiantys veislinių avių statuso. Todėl 2003 metais Lietuvoje patvirtinti 2 avių veislynai: Lietuvos juodgalvių ir Romanovo veislės avių ir 21 veislių bandos:

– penkios Lietuvos juodgalvių;

– dešimt Romanovo veislės avių

– viena ostfrizų;

– dvi Lietuvos vietinių šiurkščiavilnių;

– dvi berišono diušerių;

– viena Sofolko veislė.

Lietuvoje pripažinti veislynu reikia kad bandoje būtų nemažiau kaip 50 tos pačios veislė ėriavedžių ir 4 negiminingi elito ir I klasei kergti naudojami avinai. Čia turi būti išauginamas veislinis prieauglis veislinių avių bandoms ir savo bandai atnaujinti, tobulinama veislė , kuriamos naujos veislės grupės ar veislės. Veislyne išaugintos avys turi atitikti aukščiausius produktyvumo reikalavimus, ( pagal avių vertinimo taisykles ).

O ūkis veislinių avių banda pripažįstamas, jei jame yra nemažiau kaip 10 vienos veislės ėriavedžių, kurios kergiamos su elitiniu ar pirmaklasiu avinu. Tai – reguliariai registruojamo gero produktyvumo avių būrys, iš kurio gautas prieauglius naudojamas veislei palaikyti, tobulinti ir bandos produktyvumui didinti.

Tiek veislyne tiek veislinių avių bandoje būtina deramai, pagal patikrintas apskaitos formas, tvarkyti visą avių veislininkystės ir produktyvumo apskaitą, sudaryti avių veisimo planus ir griežtai jų laikytis. Antra vertus auginant veislines avis reikia išlaikyti jų grynaveisliškumą arba jas gerinti su to paties produktyvumo avinais. Mat parduodant mišrūnus, nemokamas veislinės vertės priedas .

Norint įregistruoti avių veislyną ar veislinių avių bandą, reikia kreiptis į savo rajono Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos inspektorių.

Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės

XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvoje daugiausia buvo veisiama mažo produktyvumo vėlai bręstančių, tačiau nereiklių šiurkščiavilnių avių. Nuo vienos avies prikirpdavo 1 – 1,5 kg. pilkos, baltos, rusvos, juodos vilnos. Avys kiekviena svėrė po 30 – 40 kilogramus, vedė po 2 – 3 ėriukus. Nuo 1995 metų Lietuvos gyvulininkystės
pradėta formuoti, saugojant nuo išnykimo, nedidelė vietinių avių banda. 1999 metais ši banda pripažinta veisline, o 2003 metais įregistruota dar viena veislinių vietinių šiurkščiavilnių avių banda Širvintų rajone. Dabartinės Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės avys yra šiek tiek stambesnės ( sveria 40 – 50 kg); nuo jų prikerpama daugiau ( iš viso apie 3 kg. 30 cm. ilgio) ir plonesnės vilnos, palyginti su aborigėninėmis avimis. Nors šios avys pasižymi didesniu produktyvumu ir greitesniu brendimu, jos vis dėl to liko atsparios lygoms ir nereiklios laikymo sąlygoms, o taip pat išsaugojo vietinių avių išvaizdą ( įvairaus ilgio ( 6- 65 cm) ragus, pilką , baltą, rusvą ir juodą vilną, siaurą nosį, plačia kaktą ir trumpokas ausis), nesezoninę rują ( rujoja ištisus metus ir gali ėriuotis du kartus per metus), atvesdamos po 1 – 3 ėriukus. Jaunikliai sveria 2,5 – 3 kg nujunkyti 18 – 23 kg, o metiniai 34 – 41 kg. dažniausiai šios avys ėriuojasi kas 7 – 10 mėnesių. Reikia pažymėti, jog vietinės avys nekaupia riebalų, nėra mėsingos, o jų skerdenos išeiga tesiekia 41 procentą šios egzotinės avys labai tiktų kraštovaizdžiui pagyvinti, nacionaliniuose parkuose, kaimo turizmu užsiimančiose sodybose ir kitose žmonių lankomose vietose.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1733 žodžiai iš 5625 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.