Turinys
1 Priešistorė
2 Ankstyvoji istorija
3 Ūkis
4 Miestai
5 Socialinė santvarka
6 Apranga
7 Šaltiniai
8 Nuorodos
Mesopotamija (arba Tarpupis; iš graikų: Μεσοποταμία, senovės persų Miyanrudan – šalis tarp upių, arba aramėjų Beth-Nahrin – dvi upės) – regionas pietvakarių Azijoje. Trumpai apibrėžiant tai aliuvinė lyguma tarp Tigro ir Eufrato upių (iš čia – Tarpupis), dabartiniame Irake ir Sirijoje. Tai seniausias upinės, drėkinamosios žemdirbystės civilizacinis regionas, kuriame anksčiausiai atsirado raštas.
Priešistorė
Gyvenvietės Mesopotamijoje aptinkamos jau viduriniame paleolite. Pirmųjų gyventojų etninė priklausomybė yra nežinoma. Seniausieji gyventojai, kuriuos mini rašytiniai šaltiniai, buvo šumerai – pietuose ir akadai – šiaurėje. Akadų kalba priklausė semitų-chamitų kalbų šeimai,o šumerų kalbos sąsajos su kitomis kalbomis nėra nustatytos.
Ankstyvoji istorija
VI-V tūkst. pr. m. e. Mesopotamijoje gyvavo trys skirtingos kultūros
Hassuna periodas ( 5800-5500 )
Samaros periodas ( 5600-5000 )
Halafo periodas ( 5500-4500 )
Mesopotamija buvo apgyvendinta ir užkariauta daugelio senovės civilizacijų, įskaitant šumerus, akadus, babiloniečius, asirus ir Persijos imperiją. Mesopotamija buvo suvienyta ir įėjo į šių valstybių sudėtį:
Šumerų dievų sąrašas dantiraščiu (apie 24 a. pr. m. e.)
1. Šumerų – akadų imperija, 2300-2200 m. pr. m. e., suvienijimas siejamas su Sar(a)gonu.
2. Pirmoji (Senoji) Babilonjos karalystė, 1800-1600 m. pr. m. e., suvienijimas siejamas su Hamurabiu – žymiausiu Babilono civilizacijos valdovu
3. Asirijos imperija, 700-612 m. pr. m. e., suvienijimas siejamas su Ašurbanipalu – žymiausiu jos valdovu
4. Antroji (Naujoji) Babilonijos karalystė / Chaldėjų Babilonas, 612-539 m. pr. m. e. Šį suvienijimą galima sieti su dviem žymiausiais šios karalystės valdovais Nabuchodonosaru I ir II.
4-3 tūkst. riboje atsiranda miestai-valstybės: Nipūras, Lagašas, Urukas ir kt.
Istoriniai šaltiniai: Mesopotamijos dantiraščiai, Senasis Testamentas, graikų autoriai.
Ūkis
Pagal ūkinės veiklos tipą kaip ir kitos senovės Rytų civilizacijos Mesopotamija buvo žemdirbystės ūkio civilizacija. Ūkio pagrindas – drėkinamoji (irigacinė, lot. irrigatio – drėkinimas, laistymas) žemdirbystė. Pietų Mesopotamijoje jos atsiradimas datuojamas 6-5 tūks. sandūra, Egipte – 4 tūks. pirmoji pusė. Kitokia žemdirbystės forma Tarpupyje buvo išvis neįmanoma, taigi, apskritai žemdirbystė čia galėjo atsirasti tik kartu su irigacija. Perėjimas prie sistemingo drėkinimo ir buvo civilizacijos prielaida.
Sąnašinė dirva buvo derlinga, tačiau pasėliams nuolat grėse upių potvyniai arba sausra. Derlingos aliuvinės dirvos efektyvus naudojimas buvo susijęs su nemažais sunkumais ir pareikalavo tam tikrų žemdirbystės pagrindų (žinių ir įgūdžių), sumanaus ir darnaus gausių kolektyvų darbo. Tigro ir Eufrato vanduo nuslūgdavo vasarą, o sėjos meto reikėjo laukti iki rudens. Be to, upių potvyniai buvo katastrofiško pobūdžio. Vandens lygis kildavo staiga, net 8 kartus (Nilo – 4 kartus) ir labai greitai išsiliedavo iš lėkštų krantų. Todėl buvo pradėti statyti pirmieji pylimai ir kanalai, kuriais norėta apsaugoti laukus nuo potvynių. Mesopotamijos drėkinimo sistemos pagrindą sudarė įvairiausio ilgio kanalų ir jų atšakų tinklas. Irigacinės sistemos buvo vietinio pobūdžio ir galėjo atsirasti nepriklausomai viena nuo kitos (skirtingai nuo Egipto, kur dominavo baseininė drėkinimo sistema). Dėl milžiniškos drėkinimo reikšmės irigacinio ūkio tvarkymas tiek Mesopotamijoje, tiek Egipte tapo valstybinės svarbos reikalu. Karalių įsakymais buvo atliekami dideli irigaciniai (išilgi ir skersi pylimai, dambos, kanalai) darbai ir drėkinimo sistemų priežiūra.
Tarpupio augalija nepasižymėjo įvairove. Augintos kelios kviečių rūšys, miežiai, žirniai; miežiai – pirmieji laukiniai augalai, kuriuos žmonės pradėjo pjauti. Didelę reikšmę ūkiniam gyvenimui turėjo datulių palmės ir švendrės, kurių daug augo pietinėje pelkėtoje šalies dalyje. Populiarios buvo obelys, vynuogės, linai, sezamas, svogūnai, česnakai, agurkai, moliūgai, žirniai, pupelės.
Miežiai vyravo Pietų Babilonijoje ir buvo šio krašto gyventojų mitybos pagrindas. Iš jų gamindavo pagrindinį miltinį patiekalą – duoną ir kelių rūšių alų (manoma, kad iki Hamurabio aludarystė, turbūt, buvo moterų užsiėmimas, nes ją vienintelę iš visų amatų globojo moteriška dievybė).
Gyvūnija buvo įvairesnė. Čia veisėsi avys, ožkos, laukinės kiaulės, jaučiai, stručiai, liūtai ir kt. Upėse ir ežeruose buvo gausu žuvies.
Senosiose Rytų civilizacijose vyravo primityvi agrotechnika. Didžiausias žemdirbystės technologijos pasiekimas (be aniems laikams gerai išvystytos irigacijos) buvo su geležiniu noragu arklas, traukiamas jungo jaučių (seniausias laikais arklą traukdavo ir žmonės, pvz., Babilonijoje, Kinijoje). Vyravo mediniai kauptukai ir ribotas dirvos tręšimas.
Ilgainiui prijaukinamas jautis ir asilas, o technikos tobulėjimas, darbo pasidalijimas sudaro palankias sąlygas amatams. Auga prekyba su aplinkiniais kraštais. Prekybos plėtra
tiesiogiai nulėmė ir transporto raidą (išrandamas ratas, vežimas).
Raštas Šumere atsirado IV tūkst.pr. m. e. dėl ūkinių poreikių, susijusių su miestų-valstybių ūkio specifika, kuri reikalavo tikslios visų medžiaginių gėrybių, visų pajamų bei išlaidų apskaitos (pora šimtmečių vėliau raštas atsirado ir Egipte, tačiau prielaidos tam tenai buvo kitokios, negu Šumere,- egiptiečiai raštu šlovino dievus ir faraonus).
Žemės ūkio ir prekybos plėtra, metalurgijos atsiradimas reikalavo daugiau darbo jėgos. Dėl šių procesų gimininė bendruomeninė santvarka ėmė irti, pradėjo formuotis vergovinės valstybės, pradžią kurioms padarė miestai – valstybės.