PANEVĖŽIO JUOZO BALČIKONIO GIMNAZIJA
2002/2003 m. m. kūrybinis darbas
Senovės civilizacijų istorija
Kūrybinį darbą rengė
3ht klasės mokinės
Dovilė Virbalaitė
Teresė Ladauskaitė ir
3t4 klasės mokinė
Dovilė Virbalaitė
Kūrybinio darbo vadovė
Istorijos mokytoja Jūratė Baltakienė
Panevėžys, 2003
Turinys
Įvadas
Mes pasirinkome šį projektą, nes norėjome pagilinti istorijos žinias ir daugiau sužinoti apie pirmąsias upių civilizacijas, kurios paliko žmonijai mokslo žinių ir išradimų.
Sumanėme, kad projektas bus įdomesnis, jei surinktos informacijos pagrindinius dalykus pateiksime atskiroje knygoje. Stengėmės parengti knygą, kuri atspindėtų senovinę dvasią. Mintis buvo ta, kad žmogus, pavartęs trumpą, gausią paveiksliukų, žemėlapių, piešinių bei pagrindinių faktų santrauką, galėtų susidaryti vaizdą apie senovės upių civilizacijų – Mesopotamijos, Kinijos ir Indijos – kultūrą, meną, visuomenę.
Tikslai
1. Daugiau sužinoti apie senovės upių civilizacijas.
2. Geriau pasiruošti istorijos egzaminui.
3. Sužinoti, ką senosios civilizacijos paliko mūsų laikams, susipažinti su jų išradimais, naudojamais iki šiol.
4. Pasigilinti į Rytų filosofiją, religiją, meną bei jų įtaką to meto žmonių mąstymui, šalies valdymui.
Mesopotamija
Ankstyviausioji upės slėnių civilizacija atsirado šumerų dėka. Ji suklestėjo derlingoje lygumoje tarp dviejų upių – Tigro ir Eufrato. Šumerai vieni pirmųjų senovės pasaulyje pradėjo statyti miestus, sukūrė raštą, valdymo sistemą, pasiekė gražių laimėjimų architektūroje, amatuose, moksle. Jų laimėjimus perėmė ir tobulino kitos Mesopotamijos tautos – akadai, asirai, babiloniečiai. Čia susikūrė pirmosios imperijos.
Mesopotamijos civilizacijos įtaka žmonijai nepaprastai svarbi. Dėl to šis kraštas net vadinamas žmonijos lopšiu. Šiandien ši teritorija priklauso Irako valstybei.
Mesopotamijai (šiandien Irakas) vardą davė graikai, nusakydami šalies geografinę padėtį (Tarpupis). Mesopotamijos civilizacija gyvavo daugiau kaip 8 tūkst. m., čia suklestėjo šumerų-akadų, babiloniečių ir asirų civilizacijos.
Geografinė padėtis
Mesopotamijos teritorija didesnė už tą žemės ruožą, kuris driekiasi tarp Tigro ir Eufrato. Pietuose šis kraštas ribojasi su Persų įlanka, iš vakarų jį supa dykumos, iš rytų – kalnynai, o šiaurinės jos žemės ribojasi su rytine Viduržemio jūros pakrante.
Senovėje Tigro ir Eufrato žemupys atrodė kitaip, nei dabar. Persų įlanka tęsėsi daug toliau į šiaurę, o Tigras ir Eufratas nebuvo susilieję į vieną vagą. Upės į lagūną tekėjo atskiromis žiotimis. Tarp jų telkšojo pelkynai, ežerai, kerojo švendrių atvašynai.
Iš Užkaukazės kalnų ištekančios upės neša daug molio, smėlio ir dumblo. Žemupyje visa tai nusėda upių krantuose ir iš nuosėdų susidaro derlingas žemės sluoksnis. Sąnašinė dirva buvo derlinga, tačiau pasėliams nuolat grėsė upių potvyniai arba sausra. Tigro ir Eufrato potvyniai buvo trumpi, audringi ir netikėti. Kartais jie prasideda balandžio, o kartais – tik birželio mėnesį. Potvyniai būna dideli, kai jūros vanduo Persų įlankoje dėl potvynių ir atoslūgių būna pakilęs. Tuomet upių vanduo nesuteka į jūra ir užtvindo Pietų Mesopotamiją. Rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį potvyniui pasibaigus, nusėdęs dumblas greitai išdžiūsta. Lietus iškrenta mažai, todėl kraštas greit virsta beveik dykuma.
Pirmųjų Mesopotamijos gyventojų prisitaikymas
Jau IV tūkstantmetyje pr. Kr. Mesopotamijoje būta sėslių žmonių gyvenviečių. Pietų Mesopotamijoje apsigyveno šumerai, o šiaurinėje dalyje – akadai. Labiausiai tikėtina, kad į derlingą žemumą šumerai atėjo iš kalnuotų kraštų, esančių į šiaurės rytus nuo Mesopotamijos. Juodgalviais save vadinę šumerai ilgainiui susimaišė su vietiniais gyventojais.
Šumerams teko įveikti keletą gamtos kaprizų. Pirma, potvynių metu upės užtvindydavo laukus, o tie patys laukai, potvyniui pasibaigus, negaudavo vandens ir pavirsdavo bevaise dykyne. Todėl šumerai pradėjo statyti aukštus pylimus, apjuosiančius laukus, iškasė kanalus ir tvenkinius. Vėliau Mesopotamijos gyventojai suprato, kad pastačius pylimus bei kanalus, galima apsirūpinti vandeniu, nuleidus jį, drėkinti laukus, o sulaikius – apsaugoti pasėlius nuo sausros. Taip atsirado vandens šliuzai, vandens lygiui reguliuoti. Antra, Šumero teritorija buvo nedidelė ir prilygo maždaug dabartinei Žemaitijai. Žemės paviršius labai lygus, todėl iš nendrių ir molio statytų namelių nesaugojo nuo priešų jokios gamtos kliūtys. Kad apsigintų nuo dažnų klajoklių, šumerai savo gyvenvietes apjuosė storomis sienomis. Trečia, stokodami vietinių gamtinių išteklių – akmens, medienos, geležies – jie plėtojo prekybą su kalnų ir dykumų gyventojais. Iš svetur parsigabendavo trūkstamų žaliavų.
Miestai – valstybės
Šumero ir Akado teritorijoje miestai buvo vieni pirmųjų istorijoje. Jie buvo pradėti statyti IV tūkstantmečio pr. Kr. viduryje. Istorija rodo, kad valstybė susikuria ten, kur atsiranda žemdirbystė. Ekonominis šių valstybių pagrindas buvo valstybės rankose centralizuotas šalies žemės fondas. Bendruomeninės žemės, kurias dirbo laisvieji valstiečiai, buvo laikomos
valstybės nuosavybe ir jų gyventojai turėjo atlikinėti įvairias prievoles. Apie 3 000 m. pr. Kr. miestų buvo apie 20. Prie miestų būdavo prijungiami aplinkiniai žemdirbių kaimai, kurie bendrai naudojosi drėkinimo kanalais ir gindavosi nuo klajoklių. Taip pamažu juodagalvių miestai virto miestais-valstybėmis. Žymiausi iš jų – Eridu, Ūras, Urukas, Kišas, Lagašas, Nipūras. Manoma, kad kai kuriuose miestuose gyveno apie 10 000-20 000, o kai kuriuose net 40 000 miestiečių.
Raštas
Apie 3 500 m. pr. Kr. šumerų Uruko mieste atsirado raštas – dantiraštis. Taip žmonija įžengė į istorinius laikus.
Šumerų raštas kilo iš piešinio. Raštininkas, norėdamas parašyti žodį ,,paukštis“, piešė paukščio cheminį vaizdą; ,,vanduo“ – bangelę, ,,žvaigždė“ – žvaigždutę. Sunkiau sekėsi perteikti sudėtingesnius reiškinius – prireikė jungti kelis ženklus. Pavyzdžiui, rašydami ,,verkti“ jungė ,,akies“ ir ,,vandens“ ženklus; ,,gimti“ – piešė ,,paukštį“ ir ,,kiaušinį“. Nežymiai keisdami piešinius arba naudodamiesi ženklų daugiareikšmiškumu, šumerai išmoko vaizduoti abstrakčias sąvokas. Nupiešta žvaigždė galėjo reikšti ir ,,dangus“ ir ,,dievas“, koja – ,,eiti“ ir ,,stovėti“. Šalia parašyti ženklai ,,burna“ ir ,vanduo“ reiškė ,,gerti“. Iš pradžių ženklai lentelėse buvo išdėstomi gana laisvai, o vėlaiu pradėti rikiuoti stulpeliais. Atsirado rašymo kryptis iš dešinės į kairę.svarbios permainos įvyko tada, kai ženklai pradėjo reikšti skiemenis (VI tūktstant. pr. Kr. toks sraštas tiko ne tik šumerams, bet ir kitoms Mesopotamijos tautoms. Dėl panašių į pleištą ar vinį ženklų jis buvo pavadintas dantiraščiu.
Išmokti sudėtinga dantiraštį buvo įmanoma tik nuolat lavinantis: mokytojas rašydavo ženklus, o mokiniai stengdavosi juos nusirašyti ir įsidėmėti. Reikėjo mokytis ir šumerų kalbos, kuri pamažu išnykus šumerams, jau buvo mirusi, bet dar naudojama religijos ir mokslo reikalams. Mokslo židiniuose, vadintuose ,,mokslo akademijomis“, buvo dedami visų mokslų pamatai. Tokie mokslai židiniai ruseno Ūre, Nipūre, Babilone.
Raštininkai stebino pedantišku tikslumu ir tvarkingumu. Sutartis ir religinius tekstus jie rašydavo didelėse molio plokštėse – beveik pusmetrio ilgio ir trisdešimties centimetrų pločio. Vien laikyti rankose tokią lentą buvo sunku, o dar reikėjo saugotis nesugadinti jau parašyto teksto, nes molis rašant išlikdavo minkštas. Tačiau buvo ir pašto ženklo dydžio lentelių, kuriose tilpdavo per trisdešimt eilučių teksto.
Mesopotamijos suvienijimo etapai
Pirmasis Mesopotamijos suvienijimas
Apie 2300 m. pr. Kr. karalius Sargonas – Akadų semitų valstybės įkūrėjas, nukariavo Šumerą ir savo valdžioje pirmą kartą suvienijo didelę Mesopotamijos dalį. Arkadų imperija – pirmoji pasaulio imperija – išsilaikė 100 metų.
Viename iš padavimų pasakojama, kad Sargonas buvęs pamestinukas. Jo motina buvusi neturtinga moteris ir neturėjusi pinigų jam auklėti. Todėl ji padėjusi kūdikį į meldų pintinę ir paslėpusi ją Eufrato pakraštyje. Vandennešys Akis surado jį ir išauklėjo. Deivė Ištarė pamilusi Sargoną ir padariusi jį Akado karaliumi. Sprendžiant iš legendos, Sargonas smurtu užėmė valdžią.
Jo laikais buvo nuteistas ir patobulintas irigacinis tinklas, iškasti nauji kanalai.
Siekiant sustiprinti prekybą, įvesta vieninga matų ir svorio sistema.
Buvo centralizuota nuolatinė kariuomenė. Jis organizavo žygius į vakarus, kurių tikslas – prasiskverbti į Palestiną ir Siriją iki Mažosios Azijos sienų. Šitaip Sargonas sukūrė didžiulę karinę valstybę. Tačiau nukariaujamoji politika turėjo ir neigiamų pusių. Nukariautos šalys ir tautos nepakentė jungo. Be to, karai nualino liaudį. Sargono viešpatavimo pabaigoje valstybėje prasidėjo sukilimai.
Antrasis Mesopotamijos suvienijimas
Tarp besivaržančių miestų prasidėjo kova; ji baigėsi apie 1800 m. per. Kr.. tarpupį antrą kartą suvienijo Babilono karalius Hamurabis. Susikūrė Pirmoji Babilonijos karalystė. Ši karalystė gyvavo 200 m.. Po jos žlugimo, įsibrovus kalniečiams kasitams, čia 300 m. vyravo suirutė.
Trečiasis Mesopotamijos suvienijimas.
Asirai, Tigro krantuose įsikūrusi semitų tauta, XII a. pr. Kr. dažnai kariaudami laimėjo nemažai pergalių. Apie 900 m. pr. Kr. Asirija tapo milžiniška imperija. 700 m. pr. Kr., valdant karaliui Ašurbanipalui, Asirų imperija trečią kartą suvienijo Mesopotamiją. Šį kartą jai priklausė net Kipras ir Egiptas.
Ketvirtasis Mesopotamijos suvienijimas
612 m. pr. Kr. Babilono puldinėjama griuvo Asirijos sostinė Ninevija, žlugo ir pati imperija. Susikūrė Antroji Babilonijos karalystė. Mesopotamija buvo suvienyta ketvirtą kartą. 539 m. pr. Kr. Babiloną užėmė persai ir Babilonijos karalystė tapo persų provincija.
Senovės Mesopotamijos menas
Labai didelę įtaką Vakarų Europos kultūrai padarė Mesopotamijos menas. Daugiau negu prieš 20 amžių per. Kr. Mesopotamijoje stovėjo puikiai suplanuoti mistai su geometriškai tvarkingu gatvių tinklu, aiškiu miesto centru, kuriame buvo šventyklų ir rūmų kompleksai. Čia pirmiausia buvo sprendžiama gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų problema, monumentalioji, proporcijų ir ritmo santykis, o taip pat ir ansambliškumas, jungiantis
architektūros, skulptūros ir tapybos menus į darnią visumą. Iš šių miestų statybos bei planavimo mokėsi senovės Graikijos ir Romos menininkai.
Mesopotamijos miestai stipriai nukentėjo nuo daugybės užpuldinėjimų bei karų, o negailestingas laikas darė savo naikinantį darbą. Čia pagrindinė statybinė medžiaga buvo molis. Iš nedegtų molio plytų ir buvo statomi gyvenamieji namai, rūmai, šventyklos, zikuratai ir netgi gynybinės miestų sienos.
Architektūra
Sėsliai gyvenantiems žmonėms reikėjo tvirtų, monumentalių statinių, juolab kad nesiliovė karai, dažnai kildavo potvyniai. Pastatų planas ir konstrukcija buvo pritaikyta gynybai. Tarpupyje labai trūko akmens, medžio. Todėl kaip statybinė medžiaga ten buvo naudojama žemė arba molis. Prastos, nedegtos plytos, sulipintos skystu moliu, virsdavo tvirtu mūru. Plytų neklojo tiesiai ant žemės, kurią nuolat apsemdavo vanduo, – buvo statomi moliniai kelių metrų storio podiumai. Stogą laikė palmių kamienai. Jis buvo daromas plokščias iš nendrių, palmių ir molio.
Mesopotamijos gyventojai kai kuo aplenkė kitų šalių statytojus. Jie išmoko mūryti arkas ir skliautus. Skliautai – tai iš akmens sumūrytos pusapvalės lubos, kurioms nereikėjo nei sijų, nei iš apačios remiančių stulpų. Mesopotamiečiai tiesiog turėjo išrasti skliautus, nes jų šalyje nebuvo nei medienos ilgoms sijoms, nei akmens stulpams. Netrūko tik molio plytoms gaminti. Statiniai neretai suirdavo, nes mesopotamiečiai molio nedegdavo, tik džiovindavo saulėje. Šiandien iš buvusių rūmų ir šventyklų liko tik didžiuliai molio kalnai.
Sienų ornamentus ir figūras dėstė iš ryškių glazūruotų plytų. Čia galima rasti ramunes primenančių gėlių, taip pat jaučių, liūtų, fantastiškų žvėrių, kurie tarsi sukviesti saugoti nuo piktų dvasių. Babilone panašūs vaizdai puošė vartus, pastatytus deivei Ištarei. Pomėgis vaizduoti fantastinius gyvūnus vėliau iš rytų šalių atėjo į Europą ir išliko iki mūsų šimtmečio pradžios.
Tarpupio šalyse buvo kuriama ir apvalioji plastika – lipdoma iš molio arba kalama iš akmens. Šiam tikslui akmenis į Mesopotamiją atveždavo iš kitur. Labiau linkstama kurti įspūdingas valdovų statulas. Nors vaizduodami skulptūrų veidus, meistrai ir siekė panašumo, plaukai, barzda ir drabužiai kruopščiai stilizuoti: jų formos supaprastintos, šiek tiek grubokos, bet paviršius dekoratyviai apdorotas. Plaukus ir barzdą sudaro vienodos garbanos, smulkios klostės ir ornamentai gyvina drabužių paviršių. Apvalioji plastika puošdavo ir šventyklas. Skulptūros vaizduodavo vartus saugojančius grėsmingus fantastinius gyvūnus ir stūksodavo šventyklose tarp besimeldžiančių.
Seniausi Mesopotamijoje rasti kūriniai datuojami VI tūkst.. pr. Kr. Babilono menas ryškiausiai sužydėjo VI a. pr. Kr. ši didi, iškili kultūra buvo sunaikinta tame pačiame tūkstantmetyje, šalį užkariavus persams.
Būstai
Gyvenamasis namas dažniausiai kvadratinio plano, su vidiniu kiemu. Jis visai belangis, nes iš mažų langelių maža nauda, o dideli būtų sumažinę mūro tvirtumą. Visos sienos iš gatvės pusės buvo vienodos – nuteptos baltomis kalkėmis, be pagražinimų, tik vietomis kiek paįvairintos nišų ar išsikišimų. Paprastos durys dažytos raudonai, stengiantis apsiginti nuo piktųjų dvasių. Namai jungėsi vienas su kitu. Prie įėjimo keli laipteliai vedė žemyn, nes gatvės lygis sparčiai aukštėjo. Mat statant naujus pastatus, griuvenos paprastai būdavo paliekamos šalia ir suminamos. Gyventojai į negrįstas gatves mėtydavo kaulus, indų šukes bei senus rakandus. Visas šiukšles užnešdavo smėlis. Įėjęs į namą pirmiausiai patekdavo į mažą priemenę ir prieškambarį. Per jį išeidavai į kiemą, kuriame augo krūmai ir medžiai. Iš kiemo galėdavai patekti į kitas patalpas. Namo dydis ir kambarių kiekis priklausė nuo šeimininkų išgalių, šeimos narių skaičiaus. Turtingesniuose namuose, be gyvenamųjų patalpų, būdavo priimamasis bei svetainė, tualetas. Ištaigingų namų gyventojai įsirengdavo net vonią – molinę, pusiau įkastą į žemę ir nuteptą bitumu. Kiek, išklotame degtomis plytomis, stovėdavo duonkepė krosnis. Dideliuose miestuose buvo dviaukščių namų. Į antrąjį aukštą, apjuostą balkonėliu-galerija ant medinių kolonėlių, gyventojai lipdavo iš lauko mediniais laiptais. Ten būdavo miegamieji. Vasarą žmonės miegodavo ant plokščio namo stogo.
Neturtėliams molinai namai buvo per brangūs. Jie gyveno nendrių trobelėse miesto pakraštyje arba už jo sienų. Žmonės prisipjaudavo paupiuose ir pelkynuose augančių nendrių, surišdavo jų stiebelius ir iš tų ryšelių padarydavo trobelės karkasą. Jį apdengdavo pintais nendrių dembliais.
Butai paprasti, kuklūs. Medienas buvo brangi, tad baldus pindavo iš nendrių. Tai gultai, žemos taburetės, kojų suoleliai, skrynios. Apskritas medinio stalo viršus prireikus uždedamas ant trikojo stovo. Kambarių grindys išklotos nendrių dembliais, ant kurių sėdima sukryžiavus kojas. Patalpų sienos kai kada būdavo išpiešiamos ornamentais, ryškiai išdažomos. Maisto atsargas, vandenį, gėrimus, gyvulių pašarą, drabužius, net molio lentelėse surašytus dokumentus namų šeimininkai laikydavo dideliuose pusiau į žemę įkastuose ąsočiuose.
Šventyklos
Iš pradžių buvo
šumerų namo tipo šventyklos. Tai viena keturkampio plano salė. Viduryje – šventinio vandens baseinėlis. Salės gale aukuras ir didelis dievo atvaizdas. Šventyklą supo erdvus kiemas, į kurį vedė ilgas koridorius. Vėliau šventyklos planas virto tikru labirintu su gausybe patalpų ir kiemų.
Ilgainiui atsirado kitokio architektūrinio tipo šventykla – Mesopotamijos simbolis zikuratas (asirų k. zikkuratu- kalno viršūnė). Tai laiptuotas kvadratinio plano statinys – didelis bokštas – kartu šventykla ir observatorija. Iš gausybės Mesopotamijos zikuratų didžiausias buvo Babilono mieste. Bokštą sudarė septynios pakopos – aukštai. Kiekviena pakopa buvo vis kitam dievui skirta šventovė; pakopos buvo nudažytos skirtingomis spalvomis. Pirmoji, apatinė pakopa, buvo juoda, antroji – raudona, trečioji – balta. Paskutinės, septintosios, išorinės sienos buvo išklotos melsvai žalsvomis glazūruotomis plytelėmis ir papuoštos auksiniais ragais, kuris iš tolo švietė į Babiloną vykstantiems keleiviams. Bokšto aukštis ir plotis vienodas – 90m. šis Babilono bokštas laikomas vienu iš septynių pasaulio stebuklų. Jį suprojektavo garsus airiečių architektas Aradachešas.
Babilono bokštą statė vergai, kaip ir Egipto piramides. Tačiau piramidę statydavo vienas valdovas sau pačiam, savo mumijai. Laiptuotą bokštą statė ištisos Mesopotamijos valdovų kartos. Statė ne sau, o visiems. Net ir suirę ar po keletą kartų sugriauti zikuratai vėl būdavo atstatomi ir išpuošiami. Zikuratas buvo tautos šventovė – į jį garbinti aukščiausiojo dievo Marduko suplūsdavo didžiulės procesijos.
Rūmai
Mesopotamijoje pagal tradiciją kiekvienas valdovas statėsi naujus rūmus. Iš išorės rūmai būdavo panašūs į didžiulę plytinę statulą, apjuostą puošniomis vingiuotomis gynybinėmis sienomis. Jie būdavo labirinto plano, su keliais šimtais kambarių. Kaip ir miestiečių gyvenamieji namai, taip ir valdovo rūmai buvo belangiai. Jų sienas viduje puošė reljefai su žmonių, gyvūnų, augalų atvaizdais.
Sargono II rūmai dar Šarkine (Chorsabade) stovėjo prie pat miesto dienos; viena jų dalis buvo miesto ribose, kita – už jų. Jie pastatyti ant supiltos kalvos ir aptverti mūro siena. Juos, kaip rūmams įprasta, sudarė trys dalys: reprezentacinė, gyvenamoji ir šventykla (zikuratas). Iš miesto gatvių į rūmus vedė platūs pandusai ir laiptai. Pagrindiniai rūmų vartai – arka tarp dviejų bokštų. Abipus įėjimo stovėjo fantastinės figūros – sfinksai, tai yra sparnuoti jaučiai su žmonių galvomis. Rūmų išorine sienas puošė tokių pat būtybių reljefai, be to, dievo Gilgamešo atvaizdai. Virš ryškiomis spalvomis tviskančių rūmų kilo zikuratas, apdailintas juodomis, raudonomis, baltomis ir mėlynomis plytomis. Dar puošnesni rūmai buvo Nabuchdonosaro II rūmai Naujajame Babilone.
Šventyklose ir rūmuose buvo statomos medinės kolonos – ne tik dėl tvirtumo, bet ir dėl grožio. Jas inkrustuodavo brangiaisiais metalais ir įvairiaspalviais akmenimis. Trūkstant medienos ir akmens, lubos buvo mūrijamos skiautinės.
Naujasis Babilonas
Karaliaujant Nabuchodonosarui II Babilonas ypač sutvisko prabanga ir didybe. Per visus savo žygius karalius užgrobė didžiulius turtus ir gausybę belaisvių, kurie buvo paversti vergais. Gausybės vergų darbas padėjo įgyvendinti milžiniškus Babilono statybos sumanymus. Senovės Babilonas buvo ne kartą nuniokotas, nusiaubtas ir gaisrų iki pamatų sudegintas. Nabuchodonosaras užsimojo statybų didingumu pralenkti visa, kas buvo babilone iki jo valdymo.