Mažesnio negu l km skersmens kūnai, skriejantys aplink Saulę ir planetas, vadinami meteoroidais (gr. meteoron — atmosferos reiškinys, eidos — pavidalas), arba meteoriniais kūnais. Tai kometų liekanos ar asteroidų nuolaužos.
Dideliu greičiu (11—72 km/s) įlėkęs į Žemės atmosferą, meteoroidas dėl trinties smarkiai įkaista ir sudega virsdamas švytinčiu meteoru, arba bolidu (gr. bolis (kilm. bolidas) — svaidomoji ietis), kurį galima matyti kaip „krintančią žvaigždę“. Be pavienių mete Ant Žemės kasmet nukrinta iki 100 000 t meteoritų
Lietuvoje užfiksuoti keturi meteoritų kritimai: 1877 m. Panevėžio apskr. Juodžių kaime (51,5 g); 1908 m. Akmenės apylinkėse (l kg); 1929 m. Anykščių rajone netoli Andrioniškio (3644 g); 1933 m. Ukmergės rajono Žemaitkiemio apylinkėse (42 kg).
Atsitrenkdami į Žemę, dideli meteoritai išmuša kraterius, vadinamus astroblemomis — „žvaigždžių žaizdomis“ (gr. blema — žaizda). Kartais tie krateriai būna labai dideli, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose esančio Arizonos kraterio skersmuo 1265 m, gylis 175 m (8.26 pav.). Manoma, kad apie 25 000 m. pr. Kr. jį išmušė 2 milijonų tonų masės meteoritas.
Astroblemų yra ir Lietuvoje: 8 km skersmens — Vepriuose (Ukmergės raj.), 5 km skersmens — Mizarų kaime prie Druskininkų. Spėjama, kad ir netoli Aukštadvario esanti 200 m skersmens bei 45 m gylio Velnio duobė taip pat yra kosminės kilmės.
Olandų astronomas Janas Hendrikas Ortas (Oort) 1950 m. iškėlė kometų kilmės hipotezę: 50 000 astronominių vienetų atstumu Saulę supa kometų spiečius, kuriame gali būti net iki 100 milijardų kometų. Šis kometų spiečius buvo pavadintas Orto kometų debesiu.
Į Žemės atmosferą neretai krinta 10—20 m dydžio bei 20—40 t masės ledo ir sniego kamuoliai, kurie dažniausiai išgaruoja 8000—24 000 km aukštyje nuo Žemės paviršiaus. Seniausias meteorito kritimas kinų metraščiuose aprašytas 2133 m. pr. Kr.
1952 m. Švedijoje rastas meteoritas, pragulėjęs Žemėje 463 milijonus metų.
Didžiausias žinomas meteoritas buvo rastas 1920 m. Namibijoje. Tai 93 % geležies ir 7 % nikelio monolitas, kurio ilgis 2,75 m, plotis 2,43 m, masė 59 t.
Arizonos krateris JAV – pats didžiausias meteorito, kritusio į Žemę prieš 49 tūkstančius metų, pedsakas. Kraterio skersmuo 1186 metro, gylis apie 250 metrų. Manoma, kad prieš 65 milijonus mettų į Žemę nukrito 10 km skersmens meteoritas. Dėl jo žuvo dinozaurai.
Labiausiai pagarsėję marsinis meteoritas ALH 84001, kuriame rasta suakmenėjusių bakterijų. Tas dryžis centre ir yra suakmenėjusi bakterija. Marsinių meteoritų randama ne tik Antarkidoje. Jie rasti ir Maroke, Omane, JAV, Indijoje, Egipte, Nigerijoje, Brazilijoje, Prancūzijoje.
Sichotė Alinio meteoritas krito kaip geležinių meteoritų lietus 1947 vasario 2 d. Rusijoje ir susidarė apie 100 kraterių, kurių didžiausias skersmuo 28 m.. Surinkta apie 20 tonų meteoritinės medžiagos. Krintantis kūnas pasirodė maždauga 100 km aukštyje virš Žemės paviršiaus, jo švytinčios galvos skersmuo buvo apie 600 m.
Naktį pažvelgę į žvaigždėtą dangų galbūt jame pavyks pamatyti lekiančią švieselę. Geriasia stebeti rugpjucio menesi. Lekiančios švieselės vadinamos meteorais, arba krintančiomis žvaigždėmis, nors iš tiesų yra visai ne žvaigždės.
Kosmose nuolatos dideliu greičiu skrieja milijardai uolienų nuolaužų ir dulkių. Dauguma šių meteoroidų yra dulkelės ar smiltelės didumo ir iš Žemės jų nematyti. Tačiau, įskridę į Žemės atmosferą (40 000 iki 260 000 km/h greičiu), meteoroidai nuo trinties įkaista, užsidega ir įkaitintos atmosferos dujos ima švytėti (maždaug 100 km aukštyje). Šis švytėjimas vadinamas meteoru. Po akimirkos meteoroidas sudega ir išnyksta iš akių.