Michel foucault
5 (100%) 1 vote

Michel foucault

112131415161





VILNIAUS UNIVERSITETAS

Filosofijos fakultetas

Referatas

MICHEL FOUCAULT

TURINYS

1. M.Foucault biografija……………………………………………………………………3

2. M.Foucault metodologija……………………………………………………………….4

2.1 Ankstyvasis kūrybos periodas.“Diskurso tvarka“………………………………..4

2.2 Vėlyvasis kūrybos periodas. “Disciplinuoti ir bausti“……………………………6

3. Santrauka………………………………………………………………………………19

4. Literatūros sąrašas…………………………………………………………………………………20

1.BIOGRAFIJA

Michel Foucault (Mišelis Fuko)- prancūzų filosofas, kultūros istorijos ir visuomenės kritikas, gimė 1926 metų spalio 15 dieną, Pontiers mieste, Prancūzijoje. Jo tėvas buvo vietinis chirurgas, nusprendęs, jog sūnus turėtų sekti jo pėdomis. Pabaigęs mokslus Saint-Stanislas mokykloje Foucault įstojo į prestižinį Henriko Ketvirtojo licėjų Paryžiuje. 1946m. ketvirtu numeriu buvo priimtas i Ecole Normal Superieure. Studijuodamas filosofiją su įžymiuoju Maurice Merleau-Ponty, pasirodė kaip puikus jaunas mąstytojas. Filosofijos diplomą Foucault gavo 1948m., psichologijos- 1950m., o psichopatologijos- 1952m.

Nuo 1954 iki 1958m. Foucault dėstė prancūzų kalbą Upsalos universitete Švedijoje, paskui metus praleido Varšuvos universitete, vėliau- Hamburgo universitete. 1960m., grįžęs į Prancūziją, dirbo Clermont-Feriard universiteto filosofijos fakulteto dekanu, Tuo metu jis išleido knygą “Beprotystė ir civilizacija”(1961m, angliškas vertimas 1965m.). Šiame kūrinyje jis įrodinėjo, kad mums pažįstama “beprotystė” ir tas individualumas, kurį mes patys sukuriame tarp jos ir taip vadinamo “sveiko proto”, yra Priežasties Amžiaus išradimas. Šia knyga Foucault užsitarnavo daktaro laipsnį.

Tais pačiais metais Foucault susipažino su Daniel’iu Defert’u, 10 metų už jį jaunesniu filosofijos studentu. Defert’o politinis aktyvizmas padarė įtaką Foucault vystymuisi .

Antras svarbus Foucault darbas “Daiktų tvarka:žmonijos mokslų archeologija” – apie ekonomikos, gamtos mokslų, lingvistikos vystymąsi 18-19a.- pasirodė 1966m(angl.vert.-1971m.). Šis kūrinys Prancūzijoje iš karto tapo bestseleriu ir išpopuliarino Foucault visuomenėje- bent jau intelektualų rate. Ypač žinoma ir cituojama buvo jo pranašystė knygos gale, jog “žmogus” dėl fundamentalių pokyčių žinijos tvarkymo srityje pastaruosius 150 metų artėja prie išnykimo: greitai jis bus “nutrintas, kaip veidas, nupieštas ant paplūdimio smėlio, skalaujamo jūros”. Jei Foucault intelektualinis pirmtakas Friedrich’as Nietzsche išpranašavo Dievo mirtį, tai jis pats išpranašavo Žmogaus mirtį.

Daniel’iui Defert’ui išvykus į Tunisą 1966, vykdyti savo savanoriškos veiklos reikalavimų, Foucault važiavo su juo ir praleido ten dvejus metus, užsiimdamas mokytojavimu. Jiems grįžus i Paryžių, mąstytojas dirbo filosofijos fakulteto vadovu vienam Paryžiaus universitete, Defert’as tuo tarpu dėstė sociologiją. 1968m. Foucault, kartu su būreliu bendraminčių įkūrė GIP, Kalėjimų Informacijos Grupę, kuri siekė suteikti kaliniams galimybę išsipasakoti apie kalėjimų aplinką.

Foucault kūrinys “Žinojimo archeologija” pasirodė 1969m.(angl.vert.1972m.).1970m. jis buvo pakviestas dirbti College France universitete, vienoje žymiausių Prancūzijos mokslo ir tyrimų įstaigų. Ten jam buvo suteiktos Mąstymo sistemos istorijos profesoriaus pareigos. 1975m. jis išleido knygą “Disciplinuoti ir bausti”(angl.vert.1975m., liet.vert. 1998m.)- tikriausiai vieną garsiausių ir įtakingiausių savo kūrinių. Paskutinį gyvenimo dešimtmetį Foucault praleido kurdamas “Seksualumo istoriją”. Trys šios knygos tomai buvo leidžiami 1976- 1984m.(angl.vert.- 1978- 1985m., liet. vert.- 1999). Ketvirtas knygos tomas taip ir liko nepabaigtas. M. Foucault mirė 1984 metais, kaip manoma- nuo AIDS.

2. M.FOUCAULT METODOLOGIJA

M. Foucault istorijos tyrimais siekia rekonstruoti žinijos sutvarkymo formas bei jų pagrįstus objektus. Mąstytojas buvo paveiktas struktūralizmo, kurio pagrindiniai atstovai, kartu ir jo bendražygiai buvo Claude’as Levi-Strauss’as, psichoanalitikas J.Lacan’as, marksizmo teoretikas L.Althusser’is. Tačiau jis kritikavo požiūrį, esą struktūros esančios universalios ir antlaikinės, ir pabrėžė istorijos nenutrūkstamumą. Todėl jis laikomas poststruktūralizmo atstovu.

M.Foucault savo darbuose kalba apie veiksnius, įtakojančius visuomenę, individus, kaip jos sudedamąsias dalis. Remiasi kultūrinėmis, istorinėmis žiniomis, archetipais, išvardindamas juos ir teikdamas kaip pavyzdžius, padėjusius susiformuoti dabartinės, ”mūsiškės” visuomenės pagrindui. Sociologiniu požiūriu- ieško dėsnių, taisyklių, taip pat dažniausiai istoriškai susiformavusių žmonijos mąstysenoje. Diskursas- tarsi valdantis, aiškinantis, su didele jėga kylantis iš vidaus, tarsi pasąmonės, joje užkoduotų archetipų, istoriškai susiformavusių taisyklių, papročių. Tokiu būdu Foucault aiškina jau
minėtai “mūsiškei visuomenei” būdingus bruožus, gilindamasis ne tiek į tos visuomenės sandarą, vystymąsi, kiek į bandymą paaiškinti jos individų mąstymą, besikūrusį ilgus šimtmečius.

Foucault metodologiją nusako dvi pagrindinės archeologijos ir genealogijos sąvokos. Pirmoji priskiriama ankstyvajam, antroji- vėlyvajam kūrybos laikotarpiui. Archeologinis metodas koncentruojasi ties diskursu, tiria jo gamybos principus. Foucault tyrinėjo diskursą tvarkančių procedūrų istoriją, rašydamas ankstyvuosius darbus- beprotybės, medicinos, socialinių mokslų archeologijas. Genealoginis metodas koncentruojasi ties valdžia ir kūnu, tiria žinojimo ir valdžios sąryšį. Laikotarpiui, kuomet Foucault vadovavosi genealoginiu metodu, priklauso jo darbai, skirti baudžiamosios praktikos ir seksualumo genealogijoms.

2.1 ANKSTYVASIS KŪRYBOS PERIODAS.“DISKURSO TVARKA”

Kaip jau minėta, ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu M.Foucault vadovaujasi archeologiniu metodu ir taip tyrinėja diskursą. Terminą “diskursas” Foucault vartoja kaip autoritetingą aprašymo būdą. Diskursai propaguojami specifinių institucijų ir suskaldo pasaulį į tam tikras dalis. Pavyzdžiui, galima išskirti medicininį, teisinį ir psichologinį diskursus. Literatūros kritika- taip pat diskursas. Kalbėdamas savo inauguracinėje paskaitoje jis sukonkretina arheologinio metodo objektą ir nurodo, kad archeologinė arba kritinė analizė tiria diskurso kontrolės (gamybos) principus. Jis teigia, kad “kiekviena visuomenė kontroliuoja, daro atranką, organizuoja ir perskirsto diskurso gamybą, atlikdama visa tai vienu metu ir pasitelkdama tam tikras procedūras, kurios turi prislopinti diskurso galias ir pavojus, suvaldyti įvykio nenuspėjamumą, išvengti jo sunkaus, gąsdinančio materialumo” (3, 7 p.). Jis išskiria bent tris diskurso kontrolės procedūrų tipus, kurie domina diskurso archeologą.

Pirmajai pašalinimo procedūrų grupei priklauso elementarus draudimas: ne viską galima sakyti, kalbėti bet kokiomis aplinkybėmis ir ne kiekvienas gali reikšti savo nuomonę. “Objekto tabu, aplinkybės ritualas, privilegijuota arba išimtinė kalbančiojo subjekto teisė – šie trys draudimų tipai, kryžiuodamiesi, stiprindami ir atsverdami vienas kitą, formuoja sudėtingą, nuolatos kintantį sietą” . Pašalinimo procedūrų grupei priklauso ir perskyrimas bei atmetimas. Čia Foucault turi omeny proto ir beprotybės priešpriešą: bepročio diskursas negali cirkuliuoti taip kaip kitų diskursai, jo žodžiai laikomi nesąmonėmis ir negaliojančiais. Panaši yra ir trečioji – teisingumo ir klaidingumo priešybė, kuri iš pirmo žvilgsnio neatrodo nei keičiama, nei prievartinė. Tačiau, kaip teigia Foucault, į ją įsigilinus, galima pastebėti, kad teisingumo ir klaidingumo perskyra, susiklosčiusi istoriškai, valdo mūsų “valią žinoti”. Jei VI a. graikų poetams diskurso teisingumą apibrėždavo teisė jį ištarti, sakymo ritualai, sugebėjimas numatyti ateitį ir galimybė prisidėti prie įvykių vyksmo, tai “praėjus šimtmečiui, aukščiausioji tiesa plaukė jau nebe iš to, kuo diskursas buvo ar ką jis darė, ji plaukė iš to, ką jis bylojo: vieną dieną tiesa iš ritualizuoto, veiksmingo ir teisėto sakymo akto perėjo į tai, kas sakoma, į pasakymą: į jo prasmę, jo formą, objektą, jo santykį su savo referentu”. Taigi egzistuoja valia tiesai, kuri yra institucionalizuota ir palaikoma praktikoje pedagogikos, knygų leidybos, bibliotekų sistemos, mokslininkų draugijų ir laboratorijų formomis. Foucault teigia, kad valia tiesai yra linkusi slėgti kitus diskursus ir primesti jiems savo galią. Taip, anot Foucault, patenkinamas nuo graikų laikų prarastas troškimas valioje išsakyti teisingą diskursą.

Čia paminėtas pašalinimo procedūras Foucault laiko labiau išorinėmis, susietomis su galia. Kitą diskurso tvarkymo principų grupę sudaro vidinės apribojimo procedūros, kai diskursus iš vidaus kontroliuoja patys diskursai. Vieną iš tokių procedūrų Foucault nusako komentaro samprata. “Kiekvienoje visuomenėje neišvengiama savotiško diskursų susisluoksniavimo: yra diskursų, kurie “sakomi” ir kuriais keičiamasi diena iš dienos, kurie išnyksta kartu su jų išsakymo aktu; ir esama diskursų, duodančių pradžią naujiems kalbėjimo aktams, kurie juos pratęsia, trasformuoja arba aptaria, žodžiu diskursų, kurie, nors ir suformuluoti, ir toliau išsakomi, yra jau išsakyti ir turi būti pasakyti”. Pastarieji diskursai yra pratęsiami jų komentaruose, kurių paskirtis, kaip pastebi Foucault, yra dvejopa: viena vertus komentarai yra nauji diskursai, tačiau kita vertus, jie pasako tai, kas tyliai jau buvo išreikšta originale. “Kad ir kaip stengiantis, neišvengiama paradokso čia pirmą kartą pasakyti tai, kas jau buvo pasakyta, ir be atvangos kartoti tai, kas niekada nebuvo ištarta”. Tokiu būdu perpasakodamas originalą komentaras užkerta kelią diskurso atsitiktinumui ir naujo pasakymui.

Prie apribojimo procedūrų Foucault prisikiria ir autoriaus principą, teikiantį kūriniui tapatybę, vienovės pradą, rišlumą bei tikrumą. Diskursus riboja ir disciplinos, apibrėžiančios objektų sritis, metodų visumą, teisingų teiginių korpusą ir pan.. Disciplinos savo pobūdžiu riboja diskursų gamybą, naujų teiginių sudarymą, kadangi jie turi
apibrėžtais terminais ir nustatytomis taisyklėmis. “Žodžiu, teiginiui, pretenduojančiam tapti neatsiejama disciplinos dalimi, keliami nelengvi, sudėtingi reikalavimai; kad apie jį būtų galima pasakyti, ar jis klaidingas, ar teisingas, reikia, jog jis būtų “teisumo plotmėje”. […] O teisumo plotmėje atsiduriama tik paklusus diskursyvinės “policijos” taisyklėms, kurių kalbantysis turi laikytis kiekviename savo diskurse“.

Foucault kalba ir apie nusavinimo procedūras, kurios orientuotos į diskurso subjektus: nustatomos įsitraukimo į žaidimą sąlygos, primetamos taisyklės kalbantiems ir kriterijai norintiems išsisakyti. Taigi šiuo atveju ribojamos subjektų gretos norint patekti į uždraustas diskursų sritis. Akivaizdžiausia šios rūšies procedūra yra ritualas, kuris apibrėžia, “kokia kvalifikacija būtina kalbantiems individams (ir kokią poziciją jie turi užimti, kokio tipo pasakymus formuluoti kalbėdamiesi, klausdami arba pasakodami). Jis nurodo, kokie gestai, elgsenos, aplinkybės ir koks ženklų visetas turi lydėti diskursą”. Su nusavinimo procedūromis susijusios ir “diskursyvinės bendrijos”, kurios išsaugo arba gamina diskursus, tačiau leidžia jiems cirkuliuoti uždaroje erdvėje, pagal griežtas taisykles, o jų sakytojai nepraranda savo nuosavybės. “Diskursyvinėms bendrijoms” Foucault priešina “doktrinų” principą, pagal kurį individų skaičius ne ribojamas, bet reikalaujama, kad jie pripažintų tas pačias tiesas atsižvelgiant į kokią nors priklausomybę. “Doktrina susieja individus su tam tikro tipo sakymu ir uždraudžia jiems visa kita; kita vertus, ji pasitelkia tam tikro tipo sakymus, kad susietų individus ir atskirtų juos nuo visų kitų. Doktrina pajungia dvigubai: kalbančius subjektus – diskursui, o diskursus – (bent jau virtualiai) kalbančių individų grupei”.

Taigi, Foucault su diskurso kontrolės būdų išryškinimu tiesiogiai sieja savo archeologinio metodo esmę. Jį Foucault dar vadina “kritine” analize ir nurodo, kad ji “nagrinėja pašalinimo, apribojimo ir nusavinimo formas, parodo, kaip jos susidarė, kokias reikmes tenkino, kaip modifikavosi ir kokia linkme pasislinko, kokį suvaržymo vaidmenį iš tikrųjų atliko, kaip ir kiek pavyko jų išvengti”. Taigi archeologinis metodas nagrinėja diskursų kontrolės principus, teiginių, pretenduojančių į tiesą, sudarymo pobūdį.

Sekantys Foucault išsikelti orientyrai, kuriais jis vadovaujasi savo tyrinėjimuose, gali praplėsti ne tik diskurso, bet ir paties archeologinio metodo sampratą. Pirmasis iš jų yra apvertimo principas, numatantis, kad tradicinis diskursų šaltinis ne tiek produkuoja, kiek atlieka negatyvią diskursų praretinimo funkciją. Antrasis netolydumo principas reiškia, kad “diskursus turime laikyti netolydžiomis praktikomis, kurios ne tik susikerta, o kartais egzistuoja greta, bet ir ignoruoja arba išstumia viena kitą”. Savitumo principas, pasak Foucault, perspėja, kad pasaulis nėra lengvai pažįstamas, kad diskursą reikia suvokti kaip prievartinę praktiką daiktams. Ketvirtoji išorybės taisyklė liepia “nesileisti ieškoti diskurso branduolio, nebandyti sučiuopti jame neva pasireiškiančios minties ar reikšmės, o, atsispiriant nuo paties diskurso, nuo jo atsiradimo ir reguliarumo, eiti prie išorinių jo galimumo sąlygų, prie to, iš kur atsiranda nenuspėjama šių įvykių serija ir kur nustatomos jų ežios”. Šiuos metodologinius nusistatymus Foucault išreiškia keturiomis sąvokomis – įvykiu, seka, reguliarumu, galimumo sąlyga. Pasak jo, “mums reikalingos pamatinės sąvokos – nebe sąmonė ir tolydumas (ir su jomis koreliuojančios laisvės bei priežastingumo problemos), taip pat nebe ženklas ir struktūra. Dabar neapsieisime be įvykio ir sekos sąvokų, kurias lydi pynė kitų, su jomis susijusių – reguliarumas, nenuspėjamumas, netolydumas, priklausomybė, trasformacija”. Būtent tokiomis nuorodomis vadovaujasi Foucault diskurso analizėje, kurią jis supranta kaip archeologinį metodą.

2.2 VĖLYVASIS KŪRYBOS PERIODAS.“DISCIPLINUOTI IR BAUSTI”

Kaip buvo užsiminta atrajame skyrelyje, vėlyvuoju kūrybos periodu M.Foucault vadovaujasi genealoginiu metodu- nagrinėja žinojimo, valdžios ir galios sąryši. Genealoginės analizės atskleistas valdžios ir žinojimo sąryšis implikuoja keletą svarbių subjekto ir tiesos sampratų transformacijų, kurios apverčia tradicines modernybės nuostatas. Foucault savo studijoje “Disciplinuoti ir bausti“ parodo, kaip šiuolaikini individą formuoja institucijų metodai ir diskursai, bei kaip atsiranda tiesos priklausomybė nuo valdžios. Tokiu būdu kvestionuojamas visas švietimo projektas, teikęs tiesos objektyvumą ir individo autonomiškumą, racionalumą bei sąmoningumą. Toliau bus kalbama apie M.Foucault metodologijos bruožus, atsispindinčius knygoje “Disciplinuoti ir bausti“, jos vietą šiuolaikinio mąstymo kontekste.

Pastaruoju metu penologinėje mintyje ypač išryškėjo komunikacinė bausmės samprata. Šiuo požiūriu, bausmė suvokiama kaip nusikaltėlių edukacija, reformacija siekiant, kad nusikatėlis “atgailautų, reformuotųsi ir susitaikytų su bendruomene”. Tačiau bausmės taikymas dar nereiškia, kad nuteistojo reformacija yra pasiekta. Bausmė nukreipta pirmiausia į nusikaltėlio sielą. Greičiau bausmė siekia įtikinti jį
reformuotis, todėl svarbiausias yra baudimo procesas, moralinis dialogas su nusikaltėliu.

Komunikacinę bausmės sampratos atsiradimą reikėtų sieti su M.Foucault darbais. “Disciplinuoti ir bausti“ yra vienas svarbiausių penologijos ir kriminologijos srities darbų. Foucault atskleidė esminį penologinės minties posūkį pastarųjų kelių šimtmečių eigoje, kurį sąlygojo pakitęs bausmės “taikinys”– nuo nusikaltėlio kūno prie sielos. Tai galima įvardyti strateginiu pokyčiu bausmės politikoje.

“Discplinuoti ir bausti“ yra pirmoji knyga, kurioje Foucault pateikia galios teoriją ir “aiškiausiai apibrėžia genealoginės modernizacijos teorijos bruožus, tai yra dabartinės mūsų “karcerinės”, “ disciplinarinės”, visuomenės susiformavimą”. Modernaus kalėjimo genealogija atskleidžia galią, kuri persmelkia visą modernią visuomenę. Bausmės, kuri Foucault teorijoje negali būti atskirta nuo galios, tyrimo metodą Foucault sieja su klausimu kaip? “norėdamas geriau suprasti, kas ir kodėl yra baudžiama, aš norėjau iškelti klausimą kaip baudžiama?” Tai klausimas apie strategiją ir taktiką: “žinojimo genealogija turi būti analizuojama ne sąmonės tipų, suvokimo būdų ir ideologijos, bet galios taktikų ir strategijų terminais.”

Darbe “Disciplinuoti ir bausti“ atskleidžiama bausmės transformacija Prancūzijoje nuo viduramžių iki moderniųjų laikų, kuriuos Foucault sieja su XVIIIa. Darbas akcentuoja modernios bausmės susiformavimą, kuris priklausė nuo naujos galios išraiškos atsiradimo..Siekiant atskleisti bausmės koncepciją, šiame darbe buvo iškelti tokie tikslai:

(1) išanalizuoti Foucault socialinėje teorijoje bausmės stabilų, t.y. galios ir bausmės nuolatinį sąryšį nepriklausomai nuo istorinio konteksto; nustatyti galios, kaip bausmės šaltinio, esminius bruožus;

(2) išanalizuoti Foucault socialinėje teorijoje bausmės dinaminį aspektą, t.y. bausmės funkcionalią transformaciją istorijos raidoje ir modernios bausmės susiformavimą.

I. Galia bausti

Galia, kaip bausmės analizės atramos taškas, atsispindi Foucault “Disciplinuoti ir bausti“ tikslo apibrėžime. “Šios knygos tikslas yra parašyti moderniųjų laikų sielos ir naujosios galios teisti istoriją; genealogiškai ištirti dabartinį teisminį-mokslinį kompleksą, iš kurios galia bausti semiasi jėgų”. Todėl siekiant suvokti bausmės sampratos daugialypumą, reikia susipažinti su Foucault galios koncepcija.

Apie 1971-72 m. Foucault pasiūlo performuluoti galios analizę. Galia turi būti suvokta kaip “jėgų ryšys”, kuris ne palaiko ar reprodukuoja ekonominius santykius, bet veikia virš jų. Foucault koncepcijoje, galios interpretaciją galima įvardinti galios diskursu. Diskurso svarba išryškėja konkrečios bausmės sampratos dominavimo tam tikru istoriniu laikotarpiu. Galima pastebėti, kad Foucault moderniuosius laikus sieja su savaiminiu disciplinarinio diskurso užgimimu, kuris sutampa su baudžiamojo įkalinimo, kaip plačiausiai taikomos bausmės, paplitimu. Iki-modernieji laikai, t.y. viduramžiai ir reformacijos laikotarpiai, siejami su juridiniu galios diskursu. Foucault tikslas – moderniuosius laikus, moderniąją bausmę aiškinti disciplinariniu, o ne juridiniu diskursu. Todėl Foucault pateikia metodologines galios analizės taisykles: (1) analizuoti ne centralizuotą galios formą, o technikas; (2) analizuoti ne galios motyvus, bet subjektų konstrukciją; (3) analizuoti galią, kaip persismelkusią visame socialiniame kūne, o ne sukoncentruotą valdovo rankose; (4) analizuoti galią ne makro (valstybės), bet mikro lygiu; (4) analizuoti galios santykį su žinojimu.

Foucault kritikuoja juridinę, negatyvią galios interpretaciją ir siūlo techninės ir strateginės galios alternatyvą. Nauja, pozityvi galios išraiška atskleidžiama veikaluose “Disciplinuoti ir bausti”, Seksualumo istorija”. Foucault teigia, kad galia, suvokta pagal juridinį modelį palieka nuošaly “nesuskaičiuojamų kiekį galios tinklų, esančių ne valstybės įtakos sferoje”. Todėl vienas esminių Foucault tikslų yra juridinio galios aiškinimo, kuris vis dar dominuoja mūsų mąstyme, paneigimas ir disciplinarinio, t.y. išvengiančios teisinių terminų, pristatymas: “Mes privalome pabėgti nuo riboto juridinio suvereno ir valstybės institucijų lauko, ir vietoj jo, analizuojant galią, remtis dominavimo technikomis ir taktikomis”.

Juridinis diskursas.

Analizuodamas bausmės transformaciją nuo viduramžių iki modernybės užgimimo, kuris siejamas su XVIIIa., Foucault didelį dėmesį skiria skirtingoms galios išraiškoms, kurios formuojamos skirtingų galios technologijų. Foucault išskirti analizuojami istoriniai laikotarpiai atitinka skirtingus galios tipus: viduramžius – monarchinė galia, švietimo laikotarpį – suvereno galia ir moderniųjį periodą lemia disciplinarinė galia. Juridinis ir disciplinarinis galios dikursai yra akivaizdūs istorinėje perspektyvoje.

Monarchinę ir suvereno galios tipus Foucault įvardija juridine galios koncepcija, tai reiškia, kad abi galios išraiškos, yra juridinio diskurso rėmuose. Valdovas suvokiamas kaip monarchas ar visuomenine sutartimi įkurtas suverenas. Remiantis Foucault, juridiniame diskurse galia yra suvokiama kaip negatyvi (1). Tradiciškai galia buvo apibrėžiama negatyviais
ji buvo laikoma esminiu juridiniu mechanizmu, kuris buvo ribojantis, kliudantis, draudžiantis, cenzūruojantis. Suvereno vaidmuo – “turėti galios pasakyti ne”. Galia represyvi, “keistai apribojanti”, neturinti daug šaltinių, monotoniška. Vienintelę jėgą, kurią ji turi, yra negatyvaus pobūdžio. Galia nustato ribas. Visuomeninė sutartis taip pat išreiškia negatyvumą: individas turi laisvės veikti tik tiek, kiek nedraudžia įstatymai. Galia bausti suvokiama kaip valdovo kerštas, priešo nugalėjimas, kūno kankinimas. Tokia galia yra centralizuota . Monarchinė suverenumo forma suteikdavo valdovui “sukrečiančią, neribotą, asmeninę, savavališką ir netolydžią” galią. Akcentuojamas klausimas, kas turi galią, koks yra valdovo tikslas. Teisė bausti remiasi suverenia galia. Galia bausti yra sukoncentruota tik valdovo asmenyje: ji neįsilieja į galios vykdymo įrankius. Pvz., budelis, tebūdamas valdovo įrankiu, neturėjo valdovo galios. Valdovas perleido galią teisti teismams, bet “pats jos neatsisakė”. Toks galios centralizuotumas akcentuoja jos simetriškumą . Akivaizdu, kad galia veikia per simetriškai išsidėsčiusius polius: “suverenas – subjektas” arba nusikaltimo atveju, “suverenas – nusikaltėlis”. Toks santykis tolygus “galios perviršiui – galios trūkumui”. Galios krypties vienpusiškumas kyla iš jos susikoncentravimo tik valdovo rankose. Subordinuoti neturi daug erdvės savo veiksmas: “tamsiausiame politinio lauko kampe iškyla nuteistojo figūra, simetriškai atvirkščia karaliaus figūrai”. Aukščiausieji visuomenės sluoksniai veikia žemiausius. Juridiniame diskurse apibrėžta galia yra visada stabili Akcentuojamas individų paklusnumo aspektas. Galios tėkmė iš aukščiausiųjų sluoksnių pasižymi stabilumu. Tai yra susiję ir su galios kaip nuosavybės statusu. Nuosavybės įsigijimas ir jos išlaikymas šiuo požiūriu yra nekintantis. Galia bausti išlieka valdovo privilegija. Galia yra iracionali. Galia pasižymi neracionaliu apskaičiavimu: suvereni galia įstengė “suimti mažą nusikaltėlių proporciją” ir tokia “galios forma buvo per brangi palyginus su jos rezultatais”. Nors švietimo laikotarpiu, bausmė racionalėja, tačiau Foucault jos absoliučiai racionalia nevadina. Galia apibrėžiama kaip juridinė, nes jos formą veikia tik juridinis diskursas. Todėl tokio pobūdžio galia akcentuoja legitimacijos, valdžios pagrindimo problemas. Foucault mano, kad juridinis galios konceptualizavimas yra nepakankama aiškinimo sistema, kadangi ji atskleidžiama kaip siauras galios modalumas, sukoncentruotas ties valdžia. Apibendrinant galima teigti, kad Foucault, nors ir pastebi, kad juridinis galios aiškinimas ilgą laiką buvo vyraujantis, tačiau jo požiūris tokios aiškinimo sistemos atžvilgiu yra kritinis, traktuojantis galią negatyviais terminais ir akcentuojantis jos negebėjimą aprėpti visas galios problemas. Kaip alternatyvą Foucault iškelia disciplinarinį galios diskursą.

Disciplinarinis diskursas

Disciplina egzistavo jau antikoje, bet disciplinarinis diskursas tapo Vakarų visuomenėje visuotinas nuo XVIII a. ir XIX a. sandūros, t.y. nuo modernybės, anot Foucault, užgimimo. Disciplinarinė galios interpretacija yra nesutaikoma su suvereno ryšiais. Disciplinariniais terminais suvokiama galia yra “suvereno teorijos mechanizmo antitezė”. Foucault siūlo galią analizuoti remiantis ne suverenu, valstybės aparatu ir ideologijomis, bet dominavimu ir materialiomis galios formomis, strateginiais aparatais. Tokia galios analizė atskleidžiama ““Disciplinuoti ir bausti““Galia žinoti“, “Seksualumo istorijos“ I tome. Galią galima apibūdinti kaip pozityvią. Ji veikia ne per draudimą ar neigimą, o per kontrolės, rūšiavimo, priežiūros technologijas, kurios yra produktyvios, naujus diskursus, žinojimą ir tiesą, naujas individų ar subjektų rūšis. Veikale “Disciplinuoti ir bausti“ galia siekia įdiegti įgūdžius individui, kad jis galėtų kontroliuoti save, veikti išvien su kitais individais. Nors galia turi represyvių elementų, Foucault teigia, kad ji neturi būti laikoma represyvaus ar negatvaus pobūdžio. Galia siekia ne tik apriboti subordinuotus, bet ir išplėsti jų sugebėjimus: “Baudimo priemonės nėra tik “negatyvūs” mechanizmai, kuriais pažabojama, sukliudoma, pašalinama, panaikinama; … jų poveikis turi daugybę pozityvių ir naudingų pusių’ Galios mechanizmai, pradėjo būti taikomi nuo to momento, kai buvo suvoktas politinis ir ekonominis naudingumas buržuazijai. Galia yra dispersiška . Foucault neigia galios lokalizaciją struktūros ar institucijos centre – ji paplitusi socialiniame kūne: “galia yra lokalizuota ne valstybės aparate; visuomenėje niekas nepasikeis, jeigu galios mechanizmai, esantys labiau kasdieninio lygio ir funkcionuojantys valstybės aparato išorėje, apačioje ir greta, taip pat nebus pakeisti”. Galia lokalizuota ne virš socialinių santykių, bet yra juose integruota. Foucault galima traktuoti kaip pliuralistą ir neapsirikti – jis irgi neigia centro buvimą. Foucault pateikiamas galios modelis yra taip pat ir asimetriškas . Foucault juridinę galios kocepciją pakeičia strateginiu priešiškų asimetrinių jėgų santykių modeliu. Galios santykiai yra susipynę su kitais santykiais, pvz. šeima, žinojimo santykai, seksualumas ir t.t. Galia yra visur ne
todėl, kad ji viską apima, bet todėl, kad ji kyla iš visur. Šis nuolatinis kilimas reiškia, kad galia yra nestabili. Vienas iš galios nestabilumo šaltinių yra galios traktavimas ne ekonominiais terminais: galia yra ne nuosavybė ar gebėjimas, kurį galima įsigyti ar užgrobti. Galia veikia santykiuose, kurie “apibrėžia nesuskaičiuojamų daugybę susidūrimo taškų, nestabilumo šaltinių, kurių kiekvienas yra savaip konfliktiškas, maištingas ir gali bent laikinai paversti jėgų santykį”. Foucault teigia, kad “nei kažkam kitam pradėjus kontroliuoti valstybės aparatus nei įkūrus naujas (arba sugriovus senas) institucijas, niekas nenusistovės visiems laikams”. Kadangi galia negali egzisuoti be pasipriešinimo, ji nuolat kinta. Individus, pasipriešinančius galiai, Foucault traktuoja kaip laisvus. Teiginys, kad galios panaudojimas reikalauja jos subjektų laisvės, reiškia, kad galios naudojimo efektyvumas nereikalauja panaikinti laisvės. Priešingai, jei nebūtų galimybės pasipriešinti, nebūtų galios ryšių. Be to, galios subjektai gali paveikti patys kitų veiksmus, dėl to, galia yra nestabili, grįžtamojo pobūdžio. Tai “strateginiai žaidimai tarp laisvių”. Todėl galia apibūdinama kaip karinė padėtis stovis: “gili strateginė konfigūracija, kurio paviršius buvo dispersiškas skirtingose Prancūzijos institucijose; jos tikslas – pagaminti “kriminalinį asmenį”, kuriuo remtųsi visa įkalinimo sistema ir visi visuomenės “galios laukai”. Tai neherojinis karas, kurio dalyviai – vietiniai technokratai, lokalizuoti įvairiose institucijose, o jų projektai tapo strateginiai ir neatstovauja nė vienos grupės interesams.” Užgimusi kartu su modernybe, taigi ir su industriniais, demografiniais ir kt. pokyčiais, galia tampa racionali. Taip traktuojama galia bausti yra tikslinga, nesubjektyvi, besiremianti apskaičiavimu, išliekanti anonimiška, bet persismelkianti į kiekvieną individą priežiūros būdu. Galia veikia nuolatos minimaliomis sąnaudomis. Foucault, apibūdindamas galią kaip racionalią, turėjo omenyje ideologinio atspalvio atmetimą. Jo nuomone, galia mus veikia labiau tiesioginiais ir konkrečiais būdais negu neracionaliais įsitikinimais. Foucault teigia, kad kalėjimų, kaip ir ligoninių, beprotnamių ar kitų disciplinarinių institucijų racionalios schemos negali būti atskleistos tik istorine retrospektyva. Anot Foucault, jis stengėsi ”parodyti, kad įkalinimo racionalumas nebuvo interesų (internalizacija turėjo būti paprasčiausias ir pigiausias sprendimas) tiesioginių apskaičiavimų rezultatas, bet jis kilo iš visos žmogaus treniravimo elgesio priežiūros, socialinio kūno elementų indivdualizacijos technologijų”. Be to, galios veikimas nebeaiškinamas teisiniu diskursu,- jį pakeičia „normalizavimas“, taigi, jog galia yra aiškinama kitų disciplinarių, tokių kaip sociologija, kriminologija ir kt., diskursu.

Apibendrinant galima teigti, kad Foucault, pasiūlydamas disciplinarinę galios koncepciją, galią apibrėžia teigiamais terminais, suvokia ją kaip kūrybišką, dinamišką, neapibrėžtą ir galinčią paaiškinti dabartinį galios reiškimosi būdą. Remiantis šiuo aiškinimu, galios negalima atskirti nuo žinojimo ir tiesos. Tai vienu metu veikiantys, tarpusavyje priklausomi procesai.

Nors Foucault išskiria juridinį ir disciplinį galios diskursus, tačiau jis mano, kad dabartinėje Vakarų visuomenėje negalima teigti, kad dominuoja tik vienas jų. Juridinė galios samprata, grindžiama teisiniais argumentais, yra vis dar patraukli, nors ir nepaaiškinanti galios įvairumo, kurį galėtų atskleisti disciplinarinė galia, esanti už teisinio diskurso ribų. Moderni visuomenė yra apibūdinama, viena vertus, teisiniu diskursu, kita vertus, – disciplinaria prievarta, kurios “tikslas garantuoti ‘sukibimą’ tame pačiame socialiniame kūne”. Tai akivaizdu ir bausmės praktikoje. Pvz., šiais laikais yra visuomenių, kuriose mirties bausmė taikoma greta kalėjimų praktikos. Foucault tai aiškintų kaip juridinės galios išraišką. Tačiau, stebint bendrą pasaulinę mirties bausmės panaikinimo, jos pakeitimo į baudžiamąjį įkalinimą tendenciją, Foucault tai įvardina kaip disciplinarinio diskurso išplitimą ir juridinio susilpnėjimą. ”Diskursus turime laikyti netolydžiomis praktikomis, kurios ne tik susikerta, o kartais egzistuoja greta, bet ir ignoruoja arba išstumia viena kitą” .

Susipažinus su galios, kaip bausmės šaltinio, esminiais bruožais, galima analizuoti Foucault socialinėje teorijoje bausmės dinaminį aspektą, t.y. bausmės funkcionalią transformaciją istorijos raidoje ir modernios bausmės susiformavimą.

Bausmės technologijos

Foucault teigė, kad galia bausti, priklausomai nuo istorinio laikotarpio, organizuojama skirtingais būdais. Bausmė yra skirtinga istorijos eigoje priklausomai nuo “pasirenkamų mechanizmų lygmens”. Vietinių praktikų, bausmės veikimo būdas, ar kitais žodžiais tariant, bausmės technologijos, formuoja diskursus. Siekiant suvokti, kas yra bausmės samprata Foucault teorijoje, reikia atsižvelgti į bausmės veikimo principus, jos realias išraiškas, nes būtent jos formuoja diskursą, aiškinimo sistemą. Toks yra galios veikimo principas – galia “kylanti iš visur”, o ne įdiegiama iš diskursyvinio lauko. Tai ir turi galvoje Foucault, teigdamas, kad
disciplinarinė galios išraiška – disciplina – užgimsta kartu su kalėjimu, o ne kyla iš penitenciarinių teorijų. Galia, kylanti vietinėse institucijose, įsitvirtina tam tikrame diskurse ir yra vienaip ar kitaip interpretuojama. Tokiu principu galima paaiškinti ir bausmės sampratos formavimąsi, besiremiančią bausmės technologijomis. Analizuodamas bausmę, Foucault pastebi, kad istorijos eigoje keitėsi “baudžiamasis stilius”, “bausmės mechanizmo dantračiai”, baudimo, tad ir bausmės samprata.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4520 žodžiai iš 8861 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.