Michel foucault
5 (100%) 1 vote

Michel foucault





VILNIAUS UNIVERSITETAS

Filosofijos fakultetas

Referatas

MICHEL FOUCAULT

TURINYS

1. M.Foucault biografija……………………………………………………………………3

2. M.Foucault metodologija……………………………………………………………….4

2.1 Ankstyvasis kūrybos periodas.“Diskurso tvarka“………………………………..4

2.2 Vėlyvasis kūrybos periodas. “Disciplinuoti ir bausti“……………………………6

3. Santrauka………………………………………………………………………………19

4. Literatūros sąrašas…………………………………………………………………………………20

1.BIOGRAFIJA

Michel Foucault (Mišelis Fuko)- prancūzų filosofas, kultūros istorijos ir visuomenės kritikas, gimė 1926 metų spalio 15 dieną, Pontiers mieste, Prancūzijoje. Jo tėvas buvo vietinis chirurgas, nusprendęs, jog sūnus turėtų sekti jo pėdomis. Pabaigęs mokslus Saint-Stanislas mokykloje Foucault įstojo į prestižinį Henriko Ketvirtojo licėjų Paryžiuje. 1946m. ketvirtu numeriu buvo priimtas i Ecole Normal Superieure. Studijuodamas filosofiją su įžymiuoju Maurice Merleau-Ponty, pasirodė kaip puikus jaunas mąstytojas. Filosofijos diplomą Foucault gavo 1948m., psichologijos- 1950m., o psichopatologijos- 1952m.

Nuo 1954 iki 1958m. Foucault dėstė prancūzų kalbą Upsalos universitete Švedijoje, paskui metus praleido Varšuvos universitete, vėliau- Hamburgo universitete. 1960m., grįžęs į Prancūziją, dirbo Clermont-Feriard universiteto filosofijos fakulteto dekanu, Tuo metu jis išleido knygą “Beprotystė ir civilizacija”(1961m, angliškas vertimas 1965m.). Šiame kūrinyje jis įrodinėjo, kad mums pažįstama “beprotystė” ir tas individualumas, kurį mes patys sukuriame tarp jos ir taip vadinamo “sveiko proto”, yra Priežasties Amžiaus išradimas. Šia knyga Foucault užsitarnavo daktaro laipsnį.

Tais pačiais metais Foucault susipažino su Daniel’iu Defert’u, 10 metų už jį jaunesniu filosofijos studentu. Defert’o politinis aktyvizmas padarė įtaką Foucault vystymuisi .

Antras svarbus Foucault darbas “Daiktų tvarka:žmonijos mokslų archeologija” – apie ekonomikos, gamtos mokslų, lingvistikos vystymąsi 18-19a.- pasirodė 1966m(angl.vert.-1971m.). Šis kūrinys Prancūzijoje iš karto tapo bestseleriu ir išpopuliarino Foucault visuomenėje- bent jau intelektualų rate. Ypač žinoma ir cituojama buvo jo pranašystė knygos gale, jog “žmogus” dėl fundamentalių pokyčių žinijos tvarkymo srityje pastaruosius 150 metų artėja prie išnykimo: greitai jis bus “nutrintas, kaip veidas, nupieštas ant paplūdimio smėlio, skalaujamo jūros”. Jei Foucault intelektualinis pirmtakas Friedrich’as Nietzsche išpranašavo Dievo mirtį, tai jis pats išpranašavo Žmogaus mirtį.

Daniel’iui Defert’ui išvykus į Tunisą 1966, vykdyti savo savanoriškos veiklos reikalavimų, Foucault važiavo su juo ir praleido ten dvejus metus, užsiimdamas mokytojavimu. Jiems grįžus i Paryžių, mąstytojas dirbo filosofijos fakulteto vadovu vienam Paryžiaus universitete, Defert’as tuo tarpu dėstė sociologiją. 1968m. Foucault, kartu su būreliu bendraminčių įkūrė GIP, Kalėjimų Informacijos Grupę, kuri siekė suteikti kaliniams galimybę išsipasakoti apie kalėjimų aplinką.

Foucault kūrinys “Žinojimo archeologija” pasirodė 1969m.(angl.vert.1972m.).1970m. jis buvo pakviestas dirbti College France universitete, vienoje žymiausių Prancūzijos mokslo ir tyrimų įstaigų. Ten jam buvo suteiktos Mąstymo sistemos istorijos profesoriaus pareigos. 1975m. jis išleido knygą “Disciplinuoti ir bausti”(angl.vert.1975m., liet.vert. 1998m.)- tikriausiai vieną garsiausių ir įtakingiausių savo kūrinių. Paskutinį gyvenimo dešimtmetį Foucault praleido kurdamas “Seksualumo istoriją”. Trys šios knygos tomai buvo leidžiami 1976- 1984m.(angl.vert.- 1978- 1985m., liet. vert.- 1999). Ketvirtas knygos tomas taip ir liko nepabaigtas. M. Foucault mirė 1984 metais, kaip manoma- nuo AIDS.

2. M.FOUCAULT METODOLOGIJA

M. Foucault istorijos tyrimais siekia rekonstruoti žinijos sutvarkymo formas bei jų pagrįstus objektus. Mąstytojas buvo paveiktas struktūralizmo, kurio pagrindiniai atstovai, kartu ir jo bendražygiai buvo Claude’as Levi-Strauss’as, psichoanalitikas J.Lacan’as, marksizmo teoretikas L.Althusser’is. Tačiau jis kritikavo požiūrį, esą struktūros esančios universalios ir antlaikinės, ir pabrėžė istorijos nenutrūkstamumą. Todėl jis laikomas poststruktūralizmo atstovu.

M.Foucault savo darbuose kalba apie veiksnius, įtakojančius visuomenę, individus, kaip jos sudedamąsias dalis. Remiasi kultūrinėmis, istorinėmis žiniomis, archetipais, išvardindamas juos ir teikdamas kaip pavyzdžius, padėjusius susiformuoti dabartinės, ”mūsiškės” visuomenės pagrindui. Sociologiniu požiūriu- ieško dėsnių, taisyklių, taip pat dažniausiai istoriškai susiformavusių žmonijos mąstysenoje. Diskursas- tarsi valdantis, aiškinantis, su didele jėga kylantis iš vidaus, tarsi pasąmonės, joje užkoduotų archetipų, istoriškai susiformavusių taisyklių, papročių. Tokiu būdu Foucault aiškina jau
minėtai “mūsiškei visuomenei” būdingus bruožus, gilindamasis ne tiek į tos visuomenės sandarą, vystymąsi, kiek į bandymą paaiškinti jos individų mąstymą, besikūrusį ilgus šimtmečius.

Foucault metodologiją nusako dvi pagrindinės archeologijos ir genealogijos sąvokos. Pirmoji priskiriama ankstyvajam, antroji- vėlyvajam kūrybos laikotarpiui. Archeologinis metodas koncentruojasi ties diskursu, tiria jo gamybos principus. Foucault tyrinėjo diskursą tvarkančių procedūrų istoriją, rašydamas ankstyvuosius darbus- beprotybės, medicinos, socialinių mokslų archeologijas. Genealoginis metodas koncentruojasi ties valdžia ir kūnu, tiria žinojimo ir valdžios sąryšį. Laikotarpiui, kuomet Foucault vadovavosi genealoginiu metodu, priklauso jo darbai, skirti baudžiamosios praktikos ir seksualumo genealogijoms.

2.1 ANKSTYVASIS KŪRYBOS PERIODAS.“DISKURSO TVARKA”

Kaip jau minėta, ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu M.Foucault vadovaujasi archeologiniu metodu ir taip tyrinėja diskursą. Terminą “diskursas” Foucault vartoja kaip autoritetingą aprašymo būdą. Diskursai propaguojami specifinių institucijų ir suskaldo pasaulį į tam tikras dalis. Pavyzdžiui, galima išskirti medicininį, teisinį ir psichologinį diskursus. Literatūros kritika- taip pat diskursas. Kalbėdamas savo inauguracinėje paskaitoje jis sukonkretina arheologinio metodo objektą ir nurodo, kad archeologinė arba kritinė analizė tiria diskurso kontrolės (gamybos) principus. Jis teigia, kad “kiekviena visuomenė kontroliuoja, daro atranką, organizuoja ir perskirsto diskurso gamybą, atlikdama visa tai vienu metu ir pasitelkdama tam tikras procedūras, kurios turi prislopinti diskurso galias ir pavojus, suvaldyti įvykio nenuspėjamumą, išvengti jo sunkaus, gąsdinančio materialumo” (3, 7 p.). Jis išskiria bent tris diskurso kontrolės procedūrų tipus, kurie domina diskurso archeologą.

Pirmajai pašalinimo procedūrų grupei priklauso elementarus draudimas: ne viską galima sakyti, kalbėti bet kokiomis aplinkybėmis ir ne kiekvienas gali reikšti savo nuomonę. “Objekto tabu, aplinkybės ritualas, privilegijuota arba išimtinė kalbančiojo subjekto teisė – šie trys draudimų tipai, kryžiuodamiesi, stiprindami ir atsverdami vienas kitą, formuoja sudėtingą, nuolatos kintantį sietą” . Pašalinimo procedūrų grupei priklauso ir perskyrimas bei atmetimas. Čia Foucault turi omeny proto ir beprotybės priešpriešą: bepročio diskursas negali cirkuliuoti taip kaip kitų diskursai, jo žodžiai laikomi nesąmonėmis ir negaliojančiais. Panaši yra ir trečioji – teisingumo ir klaidingumo priešybė, kuri iš pirmo žvilgsnio neatrodo nei keičiama, nei prievartinė. Tačiau, kaip teigia Foucault, į ją įsigilinus, galima pastebėti, kad teisingumo ir klaidingumo perskyra, susiklosčiusi istoriškai, valdo mūsų “valią žinoti”. Jei VI a. graikų poetams diskurso teisingumą apibrėždavo teisė jį ištarti, sakymo ritualai, sugebėjimas numatyti ateitį ir galimybė prisidėti prie įvykių vyksmo, tai “praėjus šimtmečiui, aukščiausioji tiesa plaukė jau nebe iš to, kuo diskursas buvo ar ką jis darė, ji plaukė iš to, ką jis bylojo: vieną dieną tiesa iš ritualizuoto, veiksmingo ir teisėto sakymo akto perėjo į tai, kas sakoma, į pasakymą: į jo prasmę, jo formą, objektą, jo santykį su savo referentu”. Taigi egzistuoja valia tiesai, kuri yra institucionalizuota ir palaikoma praktikoje pedagogikos, knygų leidybos, bibliotekų sistemos, mokslininkų draugijų ir laboratorijų formomis. Foucault teigia, kad valia tiesai yra linkusi slėgti kitus diskursus ir primesti jiems savo galią. Taip, anot Foucault, patenkinamas nuo graikų laikų prarastas troškimas valioje išsakyti teisingą diskursą.

Čia paminėtas pašalinimo procedūras Foucault laiko labiau išorinėmis, susietomis su galia. Kitą diskurso tvarkymo principų grupę sudaro vidinės apribojimo procedūros, kai diskursus iš vidaus kontroliuoja patys diskursai. Vieną iš tokių procedūrų Foucault nusako komentaro samprata. “Kiekvienoje visuomenėje neišvengiama savotiško diskursų susisluoksniavimo: yra diskursų, kurie “sakomi” ir kuriais keičiamasi diena iš dienos, kurie išnyksta kartu su jų išsakymo aktu; ir esama diskursų, duodančių pradžią naujiems kalbėjimo aktams, kurie juos pratęsia, trasformuoja arba aptaria, žodžiu diskursų, kurie, nors ir suformuluoti, ir toliau išsakomi, yra jau išsakyti ir turi būti pasakyti”. Pastarieji diskursai yra pratęsiami jų komentaruose, kurių paskirtis, kaip pastebi Foucault, yra dvejopa: viena vertus komentarai yra nauji diskursai, tačiau kita vertus, jie pasako tai, kas tyliai jau buvo išreikšta originale. “Kad ir kaip stengiantis, neišvengiama paradokso čia pirmą kartą pasakyti tai, kas jau buvo pasakyta, ir be atvangos kartoti tai, kas niekada nebuvo ištarta”. Tokiu būdu perpasakodamas originalą komentaras užkerta kelią diskurso atsitiktinumui ir naujo pasakymui.

Prie apribojimo procedūrų Foucault prisikiria ir autoriaus principą, teikiantį kūriniui tapatybę, vienovės pradą, rišlumą bei tikrumą. Diskursus riboja ir disciplinos, apibrėžiančios objektų sritis, metodų visumą, teisingų teiginių korpusą ir pan.. Disciplinos savo pobūdžiu riboja diskursų gamybą, naujų teiginių sudarymą, kadangi jie turi
apibrėžtais terminais ir nustatytomis taisyklėmis. “Žodžiu, teiginiui, pretenduojančiam tapti neatsiejama disciplinos dalimi, keliami nelengvi, sudėtingi reikalavimai; kad apie jį būtų galima pasakyti, ar jis klaidingas, ar teisingas, reikia, jog jis būtų “teisumo plotmėje”. […] O teisumo plotmėje atsiduriama tik paklusus diskursyvinės “policijos” taisyklėms, kurių kalbantysis turi laikytis kiekviename savo diskurse“.

Foucault kalba ir apie nusavinimo procedūras, kurios orientuotos į diskurso subjektus: nustatomos įsitraukimo į žaidimą sąlygos, primetamos taisyklės kalbantiems ir kriterijai norintiems išsisakyti. Taigi šiuo atveju ribojamos subjektų gretos norint patekti į uždraustas diskursų sritis. Akivaizdžiausia šios rūšies procedūra yra ritualas, kuris apibrėžia, “kokia kvalifikacija būtina kalbantiems individams (ir kokią poziciją jie turi užimti, kokio tipo pasakymus formuluoti kalbėdamiesi, klausdami arba pasakodami). Jis nurodo, kokie gestai, elgsenos, aplinkybės ir koks ženklų visetas turi lydėti diskursą”. Su nusavinimo procedūromis susijusios ir “diskursyvinės bendrijos”, kurios išsaugo arba gamina diskursus, tačiau leidžia jiems cirkuliuoti uždaroje erdvėje, pagal griežtas taisykles, o jų sakytojai nepraranda savo nuosavybės. “Diskursyvinėms bendrijoms” Foucault priešina “doktrinų” principą, pagal kurį individų skaičius ne ribojamas, bet reikalaujama, kad jie pripažintų tas pačias tiesas atsižvelgiant į kokią nors priklausomybę. “Doktrina susieja individus su tam tikro tipo sakymu ir uždraudžia jiems visa kita; kita vertus, ji pasitelkia tam tikro tipo sakymus, kad susietų individus ir atskirtų juos nuo visų kitų. Doktrina pajungia dvigubai: kalbančius subjektus – diskursui, o diskursus – (bent jau virtualiai) kalbančių individų grupei”.

Taigi, Foucault su diskurso kontrolės būdų išryškinimu tiesiogiai sieja savo archeologinio metodo esmę. Jį Foucault dar vadina “kritine” analize ir nurodo, kad ji “nagrinėja pašalinimo, apribojimo ir nusavinimo formas, parodo, kaip jos susidarė, kokias reikmes tenkino, kaip modifikavosi ir kokia linkme pasislinko, kokį suvaržymo vaidmenį iš tikrųjų atliko, kaip ir kiek pavyko jų išvengti”. Taigi archeologinis metodas nagrinėja diskursų kontrolės principus, teiginių, pretenduojančių į tiesą, sudarymo pobūdį.

Sekantys Foucault išsikelti orientyrai, kuriais jis vadovaujasi savo tyrinėjimuose, gali praplėsti ne tik diskurso, bet ir paties archeologinio metodo sampratą. Pirmasis iš jų yra apvertimo principas, numatantis, kad tradicinis diskursų šaltinis ne tiek produkuoja, kiek atlieka negatyvią diskursų praretinimo funkciją. Antrasis netolydumo principas reiškia, kad “diskursus turime laikyti netolydžiomis praktikomis, kurios ne tik susikerta, o kartais egzistuoja greta, bet ir ignoruoja arba išstumia viena kitą”. Savitumo principas, pasak Foucault, perspėja, kad pasaulis nėra lengvai pažįstamas, kad diskursą reikia suvokti kaip prievartinę praktiką daiktams. Ketvirtoji išorybės taisyklė liepia “nesileisti ieškoti diskurso branduolio, nebandyti sučiuopti jame neva pasireiškiančios minties ar reikšmės, o, atsispiriant nuo paties diskurso, nuo jo atsiradimo ir reguliarumo, eiti prie išorinių jo galimumo sąlygų, prie to, iš kur atsiranda nenuspėjama šių įvykių serija ir kur nustatomos jų ežios”. Šiuos metodologinius nusistatymus Foucault išreiškia keturiomis sąvokomis – įvykiu, seka, reguliarumu, galimumo sąlyga. Pasak jo, “mums reikalingos pamatinės sąvokos – nebe sąmonė ir tolydumas (ir su jomis koreliuojančios laisvės bei priežastingumo problemos), taip pat nebe ženklas ir struktūra. Dabar neapsieisime be įvykio ir sekos sąvokų, kurias lydi pynė kitų, su jomis susijusių – reguliarumas, nenuspėjamumas, netolydumas, priklausomybė, trasformacija”. Būtent tokiomis nuorodomis vadovaujasi Foucault diskurso analizėje, kurią jis supranta kaip archeologinį metodą.

2.2 VĖLYVASIS KŪRYBOS PERIODAS.“DISCIPLINUOTI IR BAUSTI”

Kaip buvo užsiminta atrajame skyrelyje, vėlyvuoju kūrybos periodu M.Foucault vadovaujasi genealoginiu metodu- nagrinėja žinojimo, valdžios ir galios sąryši. Genealoginės analizės atskleistas valdžios ir žinojimo sąryšis implikuoja keletą svarbių subjekto ir tiesos sampratų transformacijų, kurios apverčia tradicines modernybės nuostatas. Foucault savo studijoje “Disciplinuoti ir bausti“ parodo, kaip šiuolaikini individą formuoja institucijų metodai ir diskursai, bei kaip atsiranda tiesos priklausomybė nuo valdžios. Tokiu būdu kvestionuojamas visas švietimo projektas, teikęs tiesos objektyvumą ir individo autonomiškumą, racionalumą bei sąmoningumą. Toliau bus kalbama apie M.Foucault metodologijos bruožus, atsispindinčius knygoje “Disciplinuoti ir bausti“, jos vietą šiuolaikinio mąstymo kontekste.

Pastaruoju metu penologinėje mintyje ypač išryškėjo komunikacinė bausmės samprata. Šiuo požiūriu, bausmė suvokiama kaip nusikaltėlių edukacija, reformacija siekiant, kad nusikatėlis “atgailautų, reformuotųsi ir susitaikytų su bendruomene”. Tačiau bausmės taikymas dar nereiškia, kad nuteistojo reformacija yra pasiekta. Bausmė nukreipta pirmiausia į nusikaltėlio sielą. Greičiau bausmė siekia įtikinti jį
reformuotis, todėl svarbiausias yra baudimo procesas, moralinis dialogas su nusikaltėliu.

Komunikacinę bausmės sampratos atsiradimą reikėtų sieti su M.Foucault darbais. “Disciplinuoti ir bausti“ yra vienas svarbiausių penologijos ir kriminologijos srities darbų. Foucault atskleidė esminį penologinės minties posūkį pastarųjų kelių šimtmečių eigoje, kurį sąlygojo pakitęs bausmės “taikinys”– nuo nusikaltėlio kūno prie sielos. Tai galima įvardyti strateginiu pokyčiu bausmės politikoje.

“Discplinuoti ir bausti“ yra pirmoji knyga, kurioje Foucault pateikia galios teoriją ir “aiškiausiai apibrėžia genealoginės modernizacijos teorijos bruožus, tai yra dabartinės mūsų “karcerinės”, “ disciplinarinės”, visuomenės susiformavimą”. Modernaus kalėjimo genealogija atskleidžia galią, kuri persmelkia visą modernią visuomenę. Bausmės, kuri Foucault teorijoje negali būti atskirta nuo galios, tyrimo metodą Foucault sieja su klausimu kaip? “norėdamas geriau suprasti, kas ir kodėl yra baudžiama, aš norėjau iškelti klausimą kaip baudžiama?” Tai klausimas apie strategiją ir taktiką: “žinojimo genealogija turi būti analizuojama ne sąmonės tipų, suvokimo būdų ir ideologijos, bet galios taktikų ir strategijų terminais.”

Darbe “Disciplinuoti ir bausti“ atskleidžiama bausmės transformacija Prancūzijoje nuo viduramžių iki moderniųjų laikų, kuriuos Foucault sieja su XVIIIa. Darbas akcentuoja modernios bausmės susiformavimą, kuris priklausė nuo naujos galios išraiškos atsiradimo..Siekiant atskleisti bausmės koncepciją, šiame darbe buvo iškelti tokie tikslai:

(1) išanalizuoti Foucault socialinėje teorijoje bausmės stabilų, t.y. galios ir bausmės nuolatinį sąryšį nepriklausomai nuo istorinio konteksto; nustatyti galios, kaip bausmės šaltinio, esminius bruožus;

(2) išanalizuoti Foucault socialinėje teorijoje bausmės dinaminį aspektą, t.y. bausmės funkcionalią transformaciją istorijos raidoje ir modernios bausmės susiformavimą.

I. Galia bausti

Galia, kaip bausmės analizės atramos taškas, atsispindi Foucault “Disciplinuoti ir bausti“ tikslo apibrėžime. “Šios knygos tikslas yra parašyti moderniųjų laikų sielos ir naujosios galios teisti istoriją; genealogiškai ištirti dabartinį teisminį-mokslinį kompleksą, iš kurios galia bausti semiasi jėgų”. Todėl siekiant suvokti bausmės sampratos daugialypumą, reikia susipažinti su Foucault galios koncepcija.

Apie 1971-72 m. Foucault pasiūlo performuluoti galios analizę. Galia turi būti suvokta kaip “jėgų ryšys”, kuris ne palaiko ar reprodukuoja ekonominius santykius, bet veikia virš jų. Foucault koncepcijoje, galios interpretaciją galima įvardinti galios diskursu. Diskurso svarba išryškėja konkrečios bausmės sampratos dominavimo tam tikru istoriniu laikotarpiu. Galima pastebėti, kad Foucault moderniuosius laikus sieja su savaiminiu disciplinarinio diskurso užgimimu, kuris sutampa su baudžiamojo įkalinimo, kaip plačiausiai taikomos bausmės, paplitimu. Iki-modernieji laikai, t.y. viduramžiai ir reformacijos laikotarpiai, siejami su juridiniu galios diskursu. Foucault tikslas – moderniuosius laikus, moderniąją bausmę aiškinti disciplinariniu, o ne juridiniu diskursu. Todėl Foucault pateikia metodologines galios analizės taisykles: (1) analizuoti ne centralizuotą galios formą, o technikas; (2) analizuoti ne galios motyvus, bet subjektų konstrukciją; (3) analizuoti galią, kaip persismelkusią visame socialiniame kūne, o ne sukoncentruotą valdovo rankose; (4) analizuoti galią ne makro (valstybės), bet mikro lygiu; (4) analizuoti galios santykį su žinojimu.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2722 žodžiai iš 8861 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.