Midaus technologijos
5 (100%) 1 vote

Midaus technologijos

Klaipėdos verslo ir technologijų kolegija

Technologijų fakultetas

Maisto produktų katedra

„MIDUS“

Darbą atliko:MPT 2-2 gr. Stud.

Eglė Jonauskaitė…………………

2005, KLAIPĖDA

Turinys

1. Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………….3

2. Midaus gamybos technologija……………………………………………………………………………………..5

3. Midaus ingredientai……………………………………………………………………………………………………8

Uždavinai

1 Kur ir kada, ir kaip atsirado midus…………………………………………………………………….9

2 Midaus technologiniai ypatumai……………………………………………………………………..10

3 Alkoholio poveikis organizmui ir kodėl žmogus geria……………………………………….11

4. Išvados……………………………………………………………………………………………………………………16

5. Priedai (Nr.1 -L.R. įstatymai dėl midaus gamybos)……………………………………………………..17

6. Literatūra………………………………………………………………………………………………………………..29

Įvadas

Ten, kur vėsios Baltijos jūros bangos nuo amžių skalauja baltutėlį kopų smėlį ir barsto jį skaidriu gintaru, yra mažytis kraštas Lietuva. Savo kontūrais ji primena didelę širdį, vienu krašteliu prigludusią prie Baltijos krūtinės. Čia gyvena nedidelė, bet darbšti be galo savo kraštą mylinti tauta, ilgus šimtmečius uoliai saugojusi ir gynusi savo žemę, kalbą ir papročius nuo svetimų. Tik taip ji sugebėjo išsaugoti savo nepriklausomybę ir papročius. Mūsų tauta svetingai sutinka kiekvieną jai draugišką žmogų. Papročiai reikalauja, kad svečias būtų šiltai priimtas ir pavaišintas. Visais laikais ant lietuvio stalo atsirasdavo ne tik duonos, bet ir midaus ąsotis. Tai va pakalbėsime apie tikra lietuviška midų ir jo gamyba.

Natūralus lietuviškas midus – savotiškas originalus nacionalinis gėrimas, gamintas jau žiloje senovėje. Iš istorinių rašytinių šaltinių galima spręsti, kad midus ilgus šimtmečius buvo pagrindinis lietuvių gėrimas. Senojo lietuviško midaus, gaminto prieš kelis šimtus metų, receptūrų nėra išlikę, tačiau manoma, jog ir seniau vandeninis medaus tirpalas buvo kaitinamas su vienokiais ar kitokiais prieskoniais (čiobreliais, imbieru, citrinos, cinamono žievelėmis, vyšniomis, žemuogėmis, gervuogėmis, liepžiedžiais, kadagio uogomis, kartais apyniais), po to tirpalas nukošiamas ir rauginamas, naudojant alaus ar vyno mieles. Midų išraugina ir pačiame meduje esančios natūralios mielės, bet tai labai ilgai trunkantis procesas. Midus baltų kraštuose jau buvo žinomas priešistoriniais laikais. Labai galimas dalykas, kad ir geriamieji ragai aptinkami pirmaisiais amžiais po Kristaus, sietini su midaus vartojimu. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Aisčių kraštuose gaminamas midus minimas 893-ais metais Wulfstano pranešime apie kelionę per Prūsiją (WULFSTAN’S REISERICHT ÜBER PREUSSEN). Lietuviško midaus vystymosi epocha tęsiasi iki XVIII amžiaus. Tuo metu, besiplečiant žemdirbystei, padidėja grūdų vartojimas alui ir degtinei gaminti. Atsiranda daug alaus bravorų ir degtinės varyklų, valstiečiai verčiami iš dvarų pirkti degtinę. Nykstant drevinei bitininkystei midaus gamyba ir vartojimas sumažėja, o galiausiai ir išnyksta.

Lietuviško midaus gamyba susidomima tik XX amžiuje. Pirmoji, tai padariusi įmonė – Beini Šakovo Prienų alaus bravoras. Jame buvo gaminamas keturių rūšių midus. Midų brandindavo penkeris metus, o trijų ketvirčių butelis kainavo aštuonis litus. Eksportavo šį midų į užsienį, daugiausiai į Palestiną. Yra pasakojama, kad šiuo midumi mėgo vaišintis prezidentas Antanas Smetona. 1940 m. šį bavorą nacionalizavus midaus gamyba buvo nutraukta. 1944 m. Prienų alaus bravoras buvo subomborduotas.

Tolimesnė lietuviško midaus istorija neatsiejama nuo Aleksandro Sinkevičiaus gyvenimo. 1957-ias metais Klaipėdos alaus daryklos “Švyturys” technologui Aleksandrui Sinkevičiui, tuometinėje maisto pramonės valdyboje, pritariama gaminti lietuvišką midų. Tačiau, tik pakeitus keletą gamyklų, 1958-ų metų rugsėjo 8-tą dieną, senajame Lietkoop sąjungos Stakliškių alaus daryklos “Gintaras” virmo skyriuje, išverdami pirmieji 700-tai litrų misos lietuviškam midui “Dainava”. 1960-ųjų metų liepos mėnesį pirmieji 1200-tai butelių labai švelnaus, aromatingo, turinčio 10% alkoholio, gintaro spalvos gėrimo – lietuviško midaus „Dainava“, iškeliauja į prekybą. Sėkmingai startavus šiam midui, sukuriamos dar kelios midaus rūšys, midaus pagrindu pradedami gaminti stiprieji gėrimai.

Nacionalinių gėrimų autorius Aleksandras Sinkevičius teigė, kad gėrimai iš medaus gaminami kilniu tikslu: norėta sukurti tokių gėrimų, kurie puoštų mūsų iškilmių stalą, parodytų lietuvišką vaišingumą ir mažiausiai kenktų žmogui.1969 m. kovo 25 d., tuometinės Tarybų Sąjungos išradimų komitetas užregistruoja medaus
gėrimo „Lietuviškas midus“ gamybos būdą, kaip išradimą. Išradimo autoriui Aleksandrui Sinkevičiui suteikiamas autorinis liudijimas Nr. V3114. 1969 m. rugsėjo 30 d., Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystės karalienė Elžbieta antroji, patentu Nr.1280830, Stakliškių gamyklai „Lietuviškas midus“, šešiolikai metų suteikė teisę vienintelei naudotis midaus gamybos išradimu ir su tuo susijusios veiklos tobulinimu Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystės teritorijoje ir Meno saloje. Lietuviškas midus sulaukia pelnyto įvertinimo ne tik šalies parodose, bet ir užsienyje: Zagrebe, Leipcige, Paryžiuje.

Šiuo metu UAB „Lietuviškas midus“ gaminamas penkių rūšių midus, vienos rūšies balzamas ir dvylikos rūšių midaus nektarai. Taip pat gaminami 8% ir 12% alkoholiniai kokteiliai. Bendrovė midaus, midaus gėrimų, alkoholinių kokteilių, gaiviųjų gėrimų gamyboje ir realizavime yra įdiegusi ir dirba pagal kokybės vadybos sistemą EN ISO 9001, bei aplinkos apsaugos vadybos sistemą EN ISO 14001.

Uždavinai

1 Kur ir kada, ir kaip atsirado midus

2 Midaus technologiniai ypatumai.

3.Alkoholio poveikis organizmui ir kodėl žmogus geria

Midaus gamyba ir technologija

Midus – alkoholinis gėrimas, gaminamas skiedžiant ir fermentuojant natūralų medų. Priklausomai nuo žaliavos, medaus praskiedimo (vandeniu arba vaisių sultimis), mielių dėjimo būdo, šaknų ir kitų priedų, misos paruošimo, galima pasigaminti įvairiausio skonio, aromato ir rūšies midaus. Skirstoma taip: į PUSANTRINĮ midų, kai litras gryno medaus būna praskiestas puse litro vandens arba vaisių sulučių: DVIGUBĄ, kai praskiestas vienu litru; TRIGUBĄ, kai dviem litrais; ir KETURGUBĄ, kai yra praskiestas 3l. vandeniu ar vaisiu sultimis.

Šie midūs skiriasi alkoholio, cukraus kiekiu, o taip pat brendimo laikotarpiu. Natūralus midus gaminamas iš gryno bičių medaus, skiedžiant jį vandeniu ir nenaudojant jokių priedų

Pusantrinis midus pradžioje būna labai saldus, subręsta po 5-10 metų. Kuo jis senesnis, tuo geresnis, stipresnis ir mažiau saldus. Dvigubas midus būna stiprus ir saldus, subręsta po 2-4 metų. Trigubas vadinamas lengvesniu, nes turi 13-15 proc. alkoholio. Jis yra pusiau saldus ir po metų galima vartoti. Keturgubas midus turi apie 12 proc. alkoholio, vartojamas po kelerių mėnesių.

Į midų galima dėti apynių bei prieskonių (imbiero, gvazdikėlių, cinamono, valerijono šaknų).

Vaisiniai midūs yra tie, kurių misos skiedimui naudojamos vaisių arba uogų sultys.

Priklausomai nuo to, ar misą viriname ar ne, gauname prisotintą (virintą) arba neprisotintą midų.

Vaisiniai midūs yra tie, kurių misos skiedimui naudojamos vaisių arba uogų sultys.

Priklausomai nuo to, ar misą viriname ar ne, gauname prisotintą (virintą) arba neprisotintą midų.

Ruošiantis midaus gamybai, reikia pirmiausia nutarti, kokį gaminsime midų: prisotintą (virintą) ar gaminamą šaltu būdu. Dažniausiai gaminamas virintas midus, nes 1938 metais žymus lenkų chemikas prof. Sikorskis ištyrė šį midų ir pripažino, jog jis yra visapusiškai aukštos kokybės. Prof. Sikorskis įrodė, kad virtas midus greičiau fermentuojasi, turi daugiau alkoholio, greičiau ir lengviau gryninasi, jame nejaučiama vaško ir gryno medaus skonio. Tokio midaus gamybai galima sunaudoti ir blogesnės kokybės medų.

Skysto medaus paruošimas ir midaus virimas

Skysto medaus paruošimas ir virimas Prisotinto midaus gamybai reikia turėti tinkamai paruoštą katilą. Jokiu būdu ugniakuro dūmai negali siekti katilo viršaus. Katilo vidus turi būti emaliuotas arba baltintas. Tinka ir aliumininiai katilai. Negalima vartoti geležinių, neemaliuotų ir cinkuotų indų.

Medaus masė praskiedžiama labai švariu ir minkštu vandeniu, kuris gali būti šaltas arba pašildytas. Į katilą pilama jo tūrio. Verdant pasirodo putos. Jos nuolatos nuimamos. Jeigu skystis ima smarkiai virti, putoti ir eiti per katilo kraštus, į indą įpilamas truputis šalto vandens. Pasibaigus putojimui, įpilama vandens tiek, kiek nugaravo, ir katilas paliekamas ant silpnos ugnies pusę valandos.

Gaminant natūralų, t. y. be jokių prieskonių midų, medaus skiedinys fermentuojamas taip. Į 100 litrų medaus skiedinį dedama 100-150 g. apynių. Jie priduoda midui būdingo kvapo ir nežymaus kartumo, pagerina jo fermentacija, paspartina grynimą.

Medaus skiediniui parūgštinti patariama įpilti nedidelį kiekį pieno arba citrinos rūgšties (0,2-0,4 proc.).

Mielės stiklainyje užpilamos šiltu (apie 250C) medaus skiediniu ir laikomos 36-48 valandas šiltoje patalpoje. Pradėjusios fermentuotis mielės perpilamos į litrinį stiklainį, kuriame įpilta medaus skiedinio. Per parą mielių stiklainyje padaugėja tiek, kad jų užtenka 200 litrų medaus skiediniui. Mielės supilamos į medaus skiedinį ir gerai išmaišomos. Dedami prieskoniai ir apyniai. Į 100 litrų medaus skiedinio dedama: 20-30 g. cinamono, 10-20 g. gvazdikų, 10-20 g. imbiero, 100-200 g. šviežių salierų lapų, 30-80 g. kadagio uogų, 3 lazdelės vanilės, 20-50 g. rožių žiedlapių, 50-100 g. apelsinų žievelių. Į maišelį sudėti virinami mažame medaus skiedinio kiekyje, o pakui supilami o paskui supilami i visa skiedinį.

Į 100 litrų skiedinio dedama 100-150 g. apynių. Jie taip pat virinami nedideliame medaus skiedinio kiekyje.

Midaus
fermentacija

Midaus fermentacija. Geriausi indai midui fermentuoti yra didžiuliai stiklainiai buteliai arba medinės statinaitės. Nevartotini indai, kuriuose anksčiau buvo laikomi kvapnūs skiediniai. Indai pripildomi tūrio, kad besifermentuojąs midus neišsipiltų per indo kraštus. Indų, kuriuose fermentuojami pusantriniai ir dvigubi midūs, angos užkišamos drobe arba vatos kamščiais. O indai, kuriuose fermentuojami trigubi, keturgubi midūs, uždaromi fermentaciniu kamščiu. Tokie kamščiai apsaugo skiedinį nuo dulkių, musių ir kitų vabzdžių, kurie gali pakenkti midui, parodo fermentavimą, jo intensyvumą, leidžia susekti reikiamą momentą, kada, užsibaigus fermentacijai, galima žarnele nuleisti midų.

Didžiulę reikšmę fermentacijai turi patalpų temperatūra. Ji gali būti 18-22 C laipsnių. Aukšta temperatūra neigiamai veikia besifermentuojantį midų, nes jame ima gausėti acto ir pieno bakterijų, kurios sukelia rūgimą. Pasak lenkų žymaus midaus gamybos specialisto Ceselskio, geriausio skonio midūs gaunami, fermentuojant juos 150C temperatūroje. Tinkamos patalpos fermentacijai yra sausi, bekvapiai rūsiai, kuriuose pastovi 15-16C laipsnių temperatūra. Čia midaus fermentacija būna lėtesnė, tačiau midus yra puikaus skonio ir kvapo.Po fermentacijos midus žarnele nuleidžiamas į švarius indus. Nusistovėjusį sluoksnį dar galima perkošti per filtrinį popierių. Vėliau nuleistas midus gali įgauti nemalonų mielių prieskonį. Indai pripilami midaus, nepaliekant laisvos ertmės. Jie užkemšami fermentaciniais kamščiais ir laikomi vėsioje patalpoje, kad pakartotinai išsigrynintų. Kai midus pakartotinai nusistovi ir išsigrynina (gryno midaus būna indo aukščio), viršutinį sluoksnį reikia nupilti į butelius, o likusį midų, košiant per filtruojamąjį popierių, perpilti i naują indą, kad nusistovėtų.

Buteliai su lengvesniu (trigubiniu ir keturgubiniu) midumi aklinai užkemšami ir laikomi vėsioje patalpoje. Sunkus pusantrinis ir dvigubinis midus paliekamas statinėse ilgesnį laiką

Į midų i einančių komponentų sąrašas ir jų aprašymas

Medus – jis aromatingas produktas, bičių gaminamas is nektaro arba lipčiaus. Vertingas nektaro medus. Jį bitės renka š pievų žydinčių augalų. Medus yra labai vertingas žmogaus mitybos produktas. Jame yra ne tik angliavandenių (apie 80%), bet ir biologiškai veikliųjų medžiagų. Medaus energinė vertė – 314 kcl. Meduje daugiausia yra angliavandenių -vidutiniškai): mono ir disacharidų – 74,8 % ir krakmolo bei kt., polisacharidų- 5,5 %., vyrauja fruktozė ir gliukozė. Nektaro meduje sacharozės yra apie 3%, o lipčiaus kiek daugiau (5-7 %). Meduje yra maltozės, baltymų 0,8%, organinių rūgščių apie 1,2 % (šios rūgštys yra meduje obuolių, citrinos, vyno, gintaro ir kitų.), mineralinių medžiagų –makro- ir mikro elementai (gana įvairūs), vitaminai ( B gupės), C, A,E, K ir kitų). Meduje daug fermentinių, dažančiųjų, aromatinių medžiagų, rasta augimo stimuliatorių, antibio.

Vaisių sultys – duoda įvairesnį skonį, bei kvapą tai prikaluso kokias sultis gaminant pilame.

Vanduo – midaus gamybai turi būti nepriekaištingas tiek cheminės sudieties, tiek higienos požiūriu. Dažniausiai būna šulinio ar šaltinio vanduo, kurį griežtai tikrina maisto produktų kokybės tarnyba (jei midus gaminamas cehe).

Mielės – midaus gamybai ypač rūpinamasi mielėmis. Mielės turi būti šviežios.

Ingredientai, Midui

1.Medus – jis aromatingas produktas, bičių gaminamas iš nektaro arba lipčiaus. Vertingas nektaro medus. Jį bitės renka š pievų žydinčių augalų. Medus yra labai vertingas žmogaus mitybos produktas. Jame yra ne tik angliavandenių (apie 80%), bet ir biologiškai veikliųjų medžiagų. Medaus energinė vertė – 314 kcl. Meduje daugiausia yra angliavandenių vidutiniškai): mono ir disacharidų – 74,8 % ir krakmolo bei kt., polisacharidų- 5,5 %., vyrauja fruktozė ir gliukozė. Nektaro meduje sacharozės yra apie 3%, o lipčiaus kiek daugiau (5-7 %). Meduje yra maltozės, baltymų 0,8%, organinių rūgščių apie 1,2 % (šios rūgštys yra meduje obuolių, citrinos, vyno, gintaro ir kitų.), mineralinių medžiagų –makro- ir mikro elementai (gana įvarūs), vitaminai ( B gupės), C, A,E, K ir kitų). Meduje daug fermentinių, dažančiųjų, aromatinių medžiagų, rasta augimo stimuliatorių, antibiotinių medžiagų, hormonų ir kt.

2. Vanduo – midaus gamybai turi būti nepriekaištingas tiek cheminės sudieties, tiek higienos požiūriu. Dažniausiai būna šulinio ar šaltinio vanduo, kurį griežtai tikrina maisto produktų kokybės tarnyba (jei midus gaminamas cehe).

3. Mielės – midaus gamybai ypač rūpinamasi mielėmis. Mielės turi būti šviežios.

4. Vaisių sultys- duoda įvairesnį skonį, bei kvapą tai priklauso kokias sultys gaminant pilame.

5. Imbieras – duoda gersnes skonines savybes, ir melonesnį kvapą.

6. Cinamonas – priduoda geresnes skonines savybes, bei geresnį kvapą.

7. Vanilės lašai (arba vanilinės lazdelės) – suteikia geresnį kvapą, bei pagerina skonį bei aromatą.

8. Vaisiai- duoda kvapą, bei tam tikrą priduoda skonį tai priklauso nuo kokie vaisei yra naudojami.

9. Apiniai – priduoda kertesnį skonį.

10. Švieži salierų lapai – specifinį kvapą, bei skonį, juose daug vitaminų A, C, B
Rožių žiedlapiai- priduoda skonį, bei priduoda savotisko kvapo.

12. Apelsinu žievelės- priduoda kartesnį skonį bei geresnį aromatą.

13. Valerino lašai – midui priduoda specifinį skonį, bei specifinį kvapą.

Kur ir kada, ir kaip atsirado midus

Midus – tai Šiaurės Europos vynas. Šaltesnio klimato regionuose, kur neauga vynuogės nebuvo jokio kito vyno – tik midus. Midus minimas viduramžių kronikininkų Beovulfe’o, Bede Wagnerio ir Kenterberio arkivyskupo pasakojimuose. Šiaurės šalių mitologija pasakoja, kad Valhaloje (pomirtinėje narsiai kritusių karžygių buveinėje) tekėjusios midaus upės.

Midus yra malonaus skonio alkoholinis gėrimas, gaminamas iš atskiesto medaus, vandens ir mielių raugo. Tikriausiai tai yra pats seniausias žinomas fermentavimo būdu gaminamas gėrimas, atsiradęs senovėje, kai nebuvo jokių saldiklių ir žmonės žinojo labai nedaug vaisių rūšių. Šiaurės šalyse nieko nebuvo žinoma ir apie vyną, kol neatsirado šiaurę ir pietus jungiančių prekybos kelių.

Pirmuosius apsvaigimo išgyvenimus žmonės, ko gero, patyrė paragavę medaus, kurio į seną medžio kamieną prinešė bitės ir kuris fermentavosi, atskiestas lietaus vandens bei paveiktas natūralių mielių. Paragavę šio nuostabaus ir natūralaus eliksyro pirmykščiai žmonės tikriausiai patyrė aibę malonių pojūčių, kurie turėjo jiems pasirodyti kaip stebuklas. Beje, kiekvienoje kultūroje ieškoma svaiginamųjų medžiagų, galinčių praplėsti žmogaus suvokimo galimybes. Ankstyvuosiuose paveiksluose ant olų sienų pavaizduotas įvairių rūšių bičių suneštas medus. Neaišku, kokiu tikslu medus buvo renkamas iš tikrųjų, tačiau romantiška įsivaizduoti, kad senovės žmonės rinko medų tam, kad galėtų jį fermentuoti ir kad svaiginamas šio gėrimo poveikis priartindavo juos prie dievų. Taigi svaigiųjų gėrimų vartojimas, taip pat jų kūrimą ir gėrimą lydintys ritualai bei tradicijos tapo žmonijos kultūros dalimi.

Midus senovės Lietuvoje

Kuri tauta pirmoji Šiaurės Europoje išmoko gaminti midų ir jo gamybos paslaptimis pasidalijo (savanoriškai ar ne – čia jau kita tema) su kitomis tautomis – nežinoma iki šiol. Bet tai, kad mūsų protėviai prieš tūkstančius metų gėrė midų, patvirtina archeologiniai tyrimai. Pasak Vilniaus universiteto Archeologijos katedros docento Aleksiejaus Luchtano, mūsų protėviai midų (kaip ir alų) gerdavo iš specialių geriamųjų ragų, apkaustytų metalu. Iš čia ir kilęs žodis „ragauti“ – dažnai gerti apeiginį gėrimą iš tauro rago. Lietuvoje tokių ragų žinoma per tūkstantį. Paplito jie tarp mūsų protėvių III a. po Kr. Patys puošniausi ragai randami IV–VI a. vyrų kapuose. Įdomu, kad geriamųjų ragų randama ir vyrų, ir moterų, ir net… vaikų kapuose. Archeologai mano, kad šie ragai buvo naudojami šermenų metu, o po jų įdedami į kapus. Įdedami, aišku, netušti, o pripildyti (midaus, alaus?) ir užkimšti mediniais kamščiais. Sunku pasakyti, koks buvo tas nemirtingumą teikiantis gėrimas baltų žemėse. Poros ragų iš vieno germaniško kapo cheminė analizė parodė, kad viename iš jų būta alaus, o kitame – midaus. Matyt, šie gėrimai viename kape turėjo simbolizuoti gyvybės (midus) ir mirties (alus) susitaikymą.

Midus mūsų krašte karaliavo iki pat XVIII a., kol jį išstūmė pigesni ir, tai ypač svarbu, greičiau pagaminami alkoholiniai gėrimai: alus ir, aišku, degtinė. Be to, jau anuomet neliko milžiniškų liepynų, iš kurių bitės ir prinešdavo galybę medaus!

Midaus technologiniai ypatumai

1. Skysto midaus paruošimas ir virimas- Medaus masė praskiedžiama labai švariu ir minkštu vandeniu, kuris gali būti šaltas arba pašildytas. Į katilą pilama jo tūrio. Verdant pasirodo putos. Jos nuolatos nuimamos. Jeigu skystis ima smarkiai virti, putoti ir eiti per katilo kraštus, į indą įpilamas truputis šalto vandens. Pasibaigus putojimui, įpilama vandens tiek, kiek nugaravo, ir katilas paliekamas ant silpnos ugnies pusę valandos.

2. Mielių paruošimas midui – Mielės stiklainyje užpilamos šiltu (apie 250C) medaus skiediniu ir laikomos 36-48 valandas šiltoje patalpoje. Pradėjusios fermentuotis mielės perpilamos į litrinį stiklainį, kuriame įpilta medaus skiedinio. Per parą mielių stiklainyje padaugėja tiek, kad jų užtenka 200 litrų medaus skiediniui. Mielės supilamos į medaus skiedinį ir gerai išmaišomos. Dedami prieskoniai ir apyniai. Į 100 litrų medaus skiedinio dedama: 20-30 g. cinamono, 10-20 g. gvazdikų, 10-20 g. imbiero, 100-200 g. šviežių salierų lapų, 30-80 g. kadagio uogų, 3 lazdelės vanilės, 20-50 g. rožių žiedlapių, 50-100 g. apelsinų žievelių. Į maišelį sudėti virinami mažame medaus skiedinio kiekyje, o pakui supilami o paskui supilami i visa skiedinį.

3. Midaus fermentacija – Midaus fermentacija. Geriausi indai midui fermentuoti yra didžiuliai stiklainiai buteliai arba medinės statinaitės. Nevartotini indai, kuriuose anksčiau buvo laikomi kvapnūs skiediniai. Indai pripildomi tūrio, kad besifermentuojąs midus neišsipiltų per indo kraštus. Indų, kuriuose fermentuojami pusantriniai ir dvigubi midūs, angos užkišamos drobe arba vatos kamščiais. O indai, kuriuose fermentuojami trigubi, keturgubi midūs, uždaromi fermentaciniu kamščiu.
kamščiai apsaugo skiedinį nuo dulkių, musių ir kitų vabzdžių, kurie gali pakenkti midui, parodo fermentavimą, jo intensyvumą, leidžia susekti reikiamą momentą, kada, užsibaigus fermentacijai, galima žarnele nuleisti midų.

4. midaus pagardinimas prieskoniais.-tai priklauso nu gamintojo kokio skonio jis nori midaus ir aišku kvapo, atsižvelgiant į tai dedami prieskoniai ir pilamos vaisių sultys.

Alkoholio poveikis organizmui ir kodėl žmogus geria….

Visų alkoholinių gėrimų pagrindinė sudedamoji dalis yra etilo alkoholis (C2H5OH – etanolis). Jis yra svarbiausias prisotintųjų angliavandenilių eilės alkoholis. Šiai eilei priklauso alkoholiai nuo CH3OH iki C15H31OH. Metilo alkoholis ir už etilo alkoholį daugiau anglies atomų turintys junginiai (aukštesnieji alkoholiai) yra pavojingi gyvybei. Alkoholiai, kurių molekulės turi po 16 ir daugiau anglies atomų, yra kietos medžiagos.

Etilo alkoholis – bespalvis, lakus, greitai užsidegantis specifinio kvapo ir aštraus skonio skystis, dega melsva liepsna, gerai susimaišo su vandeniu. Vartojamas pramonėje, medicinoje, alkoholinių gėrimų gamyboje ir kt.

Alkoholiniai gėrimai pagal juose esamą etilo alkoholio kiekį skirstomi į silpnus, vidutinio stiprumo ir stiprius. Silpniems priklauso alus. Jis būna 2,8 – 6 % stiprumo. Ypač pavojingas naminis alus, jei pridėta įvairių, organizmui kenksmingų priedų. Vidutinio stiprumo gėrimams priskiriamas vynas ir kiti, kurių stiprumas – 9 – 20 %. Stiprūs alkoholiniai gėrimai – tai degtinė, konjakas, romas, viskis, džinas, trauktinės (jų stiprumas daugiau nei 40%). Beje, degtinėje yra fuzelio, aldehidų ir kitų priemaišų, taip pat šiek tiek metilo alkoholio. Konjake metilo alkoholio gali būti iki 0,1 %. Apsinuodyti galima visais alkoholiniais gėrimais, dažniausiai stipresniais.

Nekenksmingo alkoholių gėrimų kiekio nėra, alkoholis visada sužaloja ar sunaikina tam tikrą smegenų, kepenų ir kitų organų ląstelių skaičių. Bet kokio alkoholinių gėrimų kiekio patekimas į organizmą toksikologine prasme jau yra apsinuodijimas.

Apsinuodijimui be alkoholio, turi įtakos ir kitos sąlygos. Alkoholiniai gėrimai pavargusį žmogų veikia stipriau. Didelis alkoholio kiekis, išgertas per trumpą laiką (30 – 60 min.) veikia daug stipriau, negu išgertas per ilgesnį laiką. Nevalgiusį žmogų alkoholis irgi veikia daug stipriau. Etilo alkoholio toksiškumą sumažina daug riebalų ir angliavandenių turintis maistas, stipri kava ir arbata. Sunkiai apsinuodija asmenys, sergantys galvos smegenų traumine liga, epilepsija. Sunkiau apsinuodijama kartu su alkoholiu išgėrus CNS slopinančių vaistų.

I. Sikorskio tyrimais nustatyta, kad šiltesnio klimato sąlygomis pavojus gerti svaigalus ir galimybė apsinuodyti jais yra mažesnė negu šaltesnio klimato sąlygomis, Žemoje temperatūroje taip sustiprėja alkoholio poveikis, kad išorės šaltis tolygus dvigubai alkoholio dozei. Todėl gerti svaigalus “šaltuose” kraštuose yra daug pavojingiau nei “šiltuose”. Iš tikrųjų, kai regiono vidutinė metų temperatūra yra 5 laipsniais žemesnė, pavojingas alkoholio poveikis žmogaus organizmui padidėja keletą kartų.

Patogenezė. Alkoholio veikimo mechanizmas sudėtingas, bet tiksliai nėra nustatytas. Manoma, kad etilo alkoholis sumažina biologinių membranų lipidų klampumą. Su tuo susijęs toksinis poveikis galvos smegenų žievei, požieviui, periferinei nervų sistemai, miokardui, kraujagyslėms, raumenims, kitiems organams ir audiniams. Tikriausiai jis slopina impulsų perdavimą sinapsėse iš vieno neurono į kitą, sutrikdo smegenų metabolizavimą. Veikiant etilo alkoholiui žūva daug nervinių ląstelių, sunkiai apsinuodijus, – net iki 10 mln. pilkosios smegenų medžiagos ląstelių. Didelės dozės slopina nugaros smegenis, kvėpavimo centrą.

Dažniausiai ir sunkiausiai apsinuodijama stipriais alkoholiniais gėrimais, bet silpni, jei išgerta daug, gali sukelti panašius simptomus.

Apsinuodijimo sunkumas skiriamas į tris laipsnius: lengvą, vidutinio sunkumo ir sunkų.

Lengvam apsinuodijimui būdingi šie simptomai: euforija, savikontrolės ir savikritos stoka, netikslios psichometrinės reakcijos (pakitusi kalba, eisena, braižas ir kita).

Vidutinio sunkumo apsinuodijimui būdinga silpnumas, galvos svaigimas, dvejinimasis akyse, pykinimas, neretai vėmimas, sujaudinimas (ligonis blaškosi, priešinasi), neaiški, nesuprantama kalba, sutrikusi orientacija (situacijos ir laiko atžvilgiu), neįskaitomas braižas (beveik negali rašyti), smarkiai svyruojanti eisena (neišlaiko pusiausvyros, griuvinėja, bando keltis). Etilo alkoholio kiekis kraujyje 2-3 %.

Sunkus apsinuodijimas pasireiškia koma, grėsmingais kvėpavimo, hemodinamikos ir kitais sutrikimais. Neretai užeina traukuliai. Oda šalta, drėgna, lipni. Etilo alkoholio kiekis kraujyje daugiau nei 3%. Sunkus apsinuodijimas trunka nuo 6 iki 12 valandų.

Nervų sistema. Pakinta elgesys, sutrinka kalba, judesiai, sąmonė, atsiranda vyzdžių, refleksų, raumenų tonusų pakitimai ir kita. Pirmiausia pasikeičia savijauta ir elgesys. Tai susiję su slopinimo ir jaudinimo procesais galvos smegenų žievėje, – euforijos, apsvaigimo požymiai.

Kvėpavimo sistema. Iš pradžių kvėpavimas dažnesnis, be patologijos požymių. Ryškus alkoholio kvapas iškvėpiamame ore – svarbus diagnostikos požymis. Šis
priklauso ne tiek nuo paties alkoholio, kiek nuo kitų lakiųjų gėrimo dalių ir metabolizmo produktų.

Virškinimo sistema. Alkoholis dirgina virškinimo trakto gleivinę (burnos, stemplės, skrandžio), ji pasidaro hiperemiška, paburksta. Iš pradžių pasireiškia hipersalivacija, vėliau gali būti sausumas burnoje, pykina, vemia.

Sunku rasti didesnį negu alkoholis blogį, kuris taip atkakliai ir negailestingai gadintų milijonų žmonių sveikatą, taip smarkiai ardytų visus žmogaus audinius ir organus (ypač galvos smegenų žievę) ir galiausiai būtų ankstyvos mirties priežastis. Šia nuodas klastingas: jo sukelti padariniai išaiškėja ne iš karto. Iš pradžių sutrinka vieno arba kito organo veikla, prasideda įvairūs šalutiniai poveikiai. Liga stiprėja. Ir net tada, kai ligonis miršta, mirties priežastimi dažnai palaikoma kita liga, pvz. persišaldymas ar infekcija. Ir tik skrodimas parodo, kad pagrindinė priežastis, suardžiusi organizmą, buvo alkoholis, o persišaldymas ar infekcija užbaigė tragediją.

Skrodžiant žmogaus lavoną, mirusio dėl to, kad ilgai gėrė svaigalus, sukrečia dideli ir išplitę jo organizmo pakitimai. Pakitę praktiškai būna visi gyvybiškai svarbūs organai, ir kartais patalogoanatomui sunku pasakyti, kurio organo veiklai sutrikus žmogus mirė. Kartais stebiesi, kaip šis žmogus apskritai dar galėjo gyventi, juk nebuvo nė vieno nepažeisto organo, gebančio atlikti savo funkciją.

Alkoholizmas – šis barbariškumo padarinys – lyg replėmis laiko žmoniją nuo žilos senovės ir iš jos renka pasibaisėtiną duoklę, prarydamas jaunystę, ardydamas jėgas, slopindamas energiją, žudydamas geriausią žmonių giminės žiedą.

Žmogus, gerdamas šį narkotinį nuodą net mažomis dozėmis, gali nepajusti, kaip svaigalų gėrimas jau tampa jo vidiniu poreikiu. Alkoholizmas – tai padarinys girtavimo, kuris yra “saikingo”, “kultūringo”, “ritualinio” svaigalų gėrimo rezultatas. Ne veltui liaudis sako: “Upė prasideda nuo upelio, o girtavimas nuo taurelės”.

Vis dėlto, už tėvų girtavimą atpildo susilaukia vaikai. Duomenys įtikinamai rodo, kad geriančiųjų šeimose, palyginti su negeriančiųjų, sveikų vaikų yra 5 kartus mažiau, vaikų mirštamumas 5 kartus didesnis, o ligonių 3,5 kartų daugiau.

Mokslininkai atliko tokius tyrimus: vieną valandą prieš gimdymą 1 kg kūno masės duodavo 0,5 g svaigalų. Gimus kūdikiui, tyrimui kraują ėmė iš virkštelės, t.y. iš vaisiaus kraujotakos sistemos. Ir kraujyje rasdavo alkoholio, vadinasi, net placenta sauganti vaisių, nesulaiko alkoholio. Ypač pavojinga moterims gerti svaigalus pirmąsias dvi nėštumo savaites.

Net nedidelės alkoholinių gėrimų dozės veikia genetinį substratą; dėl to, jeigu ne tuoj pat, tai vėlesnėse kartose gali gimti defektyvių palikuonių.

Įvairių šalių mokslininkai atliko šimtus tyrimų, patvirtinusių neginčijamą faktą; jeigu pastota laikotarpiu, kai vienas arba ypač abu tėvai buvo girti, jiems gimsta nepilnaverčiai vaikai su įvairiais pataloginiais nukrypimais, kurie dažniau ir sunkiau pasireiškia psichikos sutrikimais: psichopatija, epilepsija, debilumu ir kt.

Alkoholio poveikis gemalui bei būsimam jaunikliui įtikinamai parodytas ir eksperimentais su gyvūnais. Nuo regurialiai jiems duodamų net mažų alkoholio dozių, ryškiai padaugėja nevaisingų patelių ir patinų, bendrų formavimosi ydų, išmetimų, mirštamumo ankstyvuoju laikotarpiu po gimimo atvejų, taip pat susilpnėja tam tikros gyvūnų rūšies gyvybingumas.

Dabar iš visų žinomų nuodų toksiškiausiu žmogaus gemalui laikomas alkoholis.

Kliniškai ištyrus nervinę ir psichinę raidą 64 vaikų, prieš kurių gimimą tėvai 4-5 metus girtavo, nustatyta, kad visi vaikai, net ir tie, kurie buvo pakankamai fiziškai subrendę, protiškai buvo nepilnaverčiai. Be to, išaiškėjo, kad kuo didesnis tėvo “alkoholinis stažas”, tuo ryškiau protiškai buvo atsilikęs jo vaikas. Panašūs tėvų girtavimo padariniai – toli gražu ne sunkiausia, kas gali būti.

Geriantys tėvai iš vaikų vagia vaikystę ir jaunystę, pažinimo ir atradimų džiaugsmą, turiningo gyvenimo laimę. Labai dažnai dėl tėvų girtavimo vaikai gimsta su sunkesniais psichiniais sutrikimais ir visą gyvenimą būna našta tiek tėvams, tiek visuomenei.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4439 žodžiai iš 8860 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.