Turinys
1. Įvadas.
2. Miestų kūrimasis.
3. Miestų valdymas ir miestiečių užsiėmimai.
4. Miestelėnų buitis.
5. Prekyba viduramžiais.
6. Žydai viduramžių mieste.
Istorijos skirstymas į vienus ar kitus laikotarpius, jų ribų nustatymas priklauso nuo istorikų susitarimo. Viduramžių pradžia laikomi 476 m., kuomet žlugo Vakarų Romos imperija. Laikotarpis tęsėsi apie 1000 metų iki Didžiųjų geografinių atradimų, Renesanso ir reformacijos.
Vidurinių amžių visuomenė – tai pirmiausia žemdirbių visuomenė. Svarbiausias turtas buvo žemė. Didžioji žmonių dalis gyveno kaimuose. Pagrindinis gamintojas daugelyje šalių – nelaisvas, nuo žemvaldžių bajorų priklausantis valstietis. Pagrindinė gamybos jėga – žmogaus ir darbinių gyvulių jėga.
Žemė priklausė feodalams. Viduramžių valstybė – tai karaliaus ir jo vasalų valdų visuma. Bet karalius laisvai šeimininkauti galėjo tik savo žemėje.
Miestų buvo mažai. Jų gyventojų skaičius pradėjo augti tik viduramžių pabaigoje. Tačiau kaip tik viduramžiais Vakarų Europos miestai išsikovojo savivaldą. Kai kuriose šalyse miestiečių atstovai kartu su dvasininkais bei bajorais posėdžiaudavo luomų susirinkimuose.
Miestų kūrimasis
Ankstyvaisiais viduramžiais miestų Europoje buvo labai mažai. Nuo XI a. jų skaičius ėmė augti. Manoma, jog miestų vystimąsį lėmė žemės ūkio pakilimas bei suintensyvėjusi prekyba. Ūkis viduramžiais buvo natūrinis – t.y. viskas, ko reikėjo, buvo pasigaminama namie, išskyrus druską, metalus. Ilgainiui atsirado labiau įgudusių ir geriau išmanančių tam tikrą amatą valstiečių. Dažnai, negalėdami pakelti savo senjoro išnaudojimo, jie bėgdavo į besikuriančius miestus. Miestai kūrėsi prie senjorų pilių, bažnyčių, upių, perkėlų, tiltų, prekybos kelių sankryžose. Gindamiesi nuo plėšikų ir riterių miestiečiai aplink gyvenvietę iškasdavo griovį, supildavo pylimą, ant kurio pastatydavo statinių tvorą. Ilgainiui šiuos įtvirtinimus pakeitė mūro sienos. Miestai kūrėsi senjorų žemėse, už tai privalėjo mokėti duoklę savo amato gaminiais. Dažnai patys senjorai jėga paimdavo tai, kas jiems patikdavo. Sustiprėję miestai pradėjo kovoti su senjorais. Kova dažniausiai baigdavosi miestiečių pergale. Kartais miestai tapdavo laisvais sumokėję senjorui išpirką. Laisvuose miestuose prieglobstį rasdavo nuo senjoro pabėgę valstiečiai. Čia išgyvenę vienerius metus jie tapdavo laisvais miesto gyventojais. Todėl buvo sakoma: “Miesto oras daro žmogų laisvą”.
Miestų valdymas ir miestiečių užsiėmimai
Iškovoję laisvę, miestai steigė savivaldybes. Jie turėjo savo iždą, kariuomenę, teismą. Miestui vadovavo miesto taryba, renkama iš pačių miestiečių. Turtingi pirkliai buvo miesto tarybos nariai. Jos vadovas buvo meras arba burmistras. Miesto taryba paprastai posėdžiaudavo rotušėje. Joje būdavo laikomi miesto svorio ir ilgio matai. Nuo XIVa. miesto rotušės bokšte puikuodavosi laikrodis, kuris būdavo neatskiriama miesto gyvenimo dalis. Rotušės aikštė buvo prekybos sandėrių ir miesto gyvenimo centras. Joje būdavo atliekamos bausmės, vykdavo karnavalai ir įvairios šventės.
Pagrindiniai miestiečių verslai – prekyba ir amatai. Vieni pirkliai, neturėdami daug pinigų, prekiavo tuo, kas buvo reikalingiausia miesto ir kaimo gyventojams. Turtingesni prekiavo su kitais miestais ar net su kitomis šalimis. Pirkliams priklausė mūriniai namai ir prekių sandėliai.
Didžiąją miesto gyventojų dalį sudarė amatininkai. Jie audė audinius, siuvo batus ir drabužius, gamino įrankius ir ginklus. Amatininkas turėjo savo dirbtuvę, kuri buvo pirmame namo aukšte. Dirbtuvėje kartu su šeimininku – meistru dirbo padėjėjas – pameistrys ir keletas mokinių. Vieno amato meistrai dažnai gyveno toje pačioje gatvėje. Iki šių dienų Vilniuje liko Stiklių, Mėsinių, Odminių ir kitos gatvės, liudijančios apie šių profesijų amatininkų gyvenamąsias vietas.