Migracija ir jos įtaka Lietuvos ekonomikai
5 (100%) 1 vote

Migracija ir jos įtaka Lietuvos ekonomikai

TURINYS

ĮVADAS 2

1. MIGRACIJA IR JOS SAMPRATA 3

2. PAGRINDINIAI EKONOMINIAI MIGRACIJOS VEIKSNIAI 5

2.1. Darbo užmokesčio skirtumai. 6

2.2. Nedarbas. 6

2.3 Švietimo sistemos trūkumai. 7

2.4 Darbuotojų paklausa ir Demografija senosiose ES valstybėse narėse. 7

2.5. Priimančių valstybių šešėlinė ekonomika ir tolerancija nelegaliems migrantams. 8

2.7 ES ir valstybių narių įdarbinimo agentūros. 9

3. EMIGRAVIMO STRATEGIJOS 9

4. EMIGRACIJOS PASEKMĖS EKONOMIKAI 10

4.1 Mažėja nedarbas 12

4.2 Auga darbo užmokestis 12

4.3 Darbuotojų sąlygos gerėja 13

4.4 Darbo jėgos trūkumas 13

4.5 Imigrantų mastas į Lietuvą 14

4.6 Gyventojų skaičius mažėja ir visuomenė senėja 15

4.7 Socialinė apsauga 15

4.8 „Protų nutekėjimas“ 16

4.9 BVP augimas ir emigracija 16

IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS 17

NAUDOTA LITERATŪRA 19

ĮVADAS

Emigracija – bandymas pagerinti savo gyvenimą, ir kiekvienas turi tam teisę. Emigracijos dėka platėja žmonių akiratis, jie gali sau leisti įsigyti daugiau nei galėtų įsigyti savo šalyje. Tačiau pasiliekantiems Lietuvoje dėl emigracijos tenka ir didžiulė ekonominė našta.

1990 m. kovo lld. Lietuvoje buvo atkurta Nepriklausomybė. Sovietų Sąjunga žlugo. Prasidėjo naujas politinio, socialinio ir ekonominio gyvenimo etapas. Bu¬vo panaikinti visi žodžio ir spaudos laisvių suvaržymai, grąžinta privati nuosavy¬bė, sugriauta sovietinė planinė komandinė ekonomikos sistema, pradėjo veikti laisvosios ekonominės rinkos dėsniai, buvo panaikinti bet kokie gyventojų migra¬cijos suvaržymai. Sovietinė geležinė uždanga, daug metų skyrusi Lietuvą nuo lais¬vojo Vakarų pasaulio, pagaliau subyrėjo. Per Lietuvos valstybės sieną plūstelėjo emigrantų ir imigrantų bangos. Pirmaisiais ekonominės, socialinės ir politinės transformacijos metais emigrantų ir imigrantų buvo ypač daug.

Įvairių tyrimų duomenimis, įsidarbinimas ir gaunamos pajamos yra pagrindiniai veiksniai, didinantys migravimo potencialą. Migracijos teorijose vadinami stūmimo ir traukos veiksniai gali būti išskiriami tik sąlyginai, nes stūmimas ir trauka yra tik santykiniai rodikliai. Priklausomai nuo lyginamų valstybių, subjektų, kurie lygina alternatyvas, tie patys veiksniai gali atlikti skirtingus vaidmenis.

Bet koks gyventojų išvykimas iš savo krašto jam yra nuostolingas, nes pra¬randami žmogiškieji ištekliai, kartu su jais kiekvieno žmogaus patirtis, darbo įgū¬džiai, silpnėja tautinis genofondas ir pan. Dar didesnių nuostolių padaro kvalifi¬kuočiausių žmonių išvykimas – protų nutekėjimas. Tai jau didelė globalinė problema, kuri yra apėmusi beveik visas ekonomiškai silpnesnes valstybes. Aukš¬čiausios kvalifikacijos emigrantai, dešimtimis tūkstančių kasmet emigruojančių iš savo šalių, „nusėda“ ekonomiškai stipriausiose pasaulio valstybėse, kurios neno¬rėdamos prarasti savo pozicijų pasaulyje mielai priima mokslininkus, gydytojus, inžinierius. Tuo jos pagausina savo mokslinį potencialą, taip pat sutaupo milži¬niškų lėšų, kurias būtų išleidę specialistams ruošti savo aukštosiose mokyklose.

Šio darbo tikslas – išsiaiškinti kokie veiksniai, lemia Lietuvos piliečių emigraciją, į ekonomiškai labiau išsivysčiusias užsienio šalis. Išsiaiškinti kaip emigracija paveikia Lietuvos ekonomiką.

Darbo uždaviniai – išnagrinėti emigracijos veiksnius, emigracijos padarinius Lietuvos ekonomikai. Pateikti pasiūlymų, kaip mažinti emigrantų skaičių.

Darbo metodai – analizė ir stebėjimas.

1. MIGRACIJA IR JOS SAMPRATA

Gyventojų migracija yra toks pat senas reiškinys kaip ir pats žmonijos egzistavimas. Dar pirmykštėje bendruomenėje žmonės nuolat klajojo ieškodami geresnių medžioklės, žvejybos ar augalinio maisto plotų, saugesnių gyvenviečių. Migracijos nepanaikino ir susiformavęs sėslus gyvenimo būdas – dar iki šiol kai kurios tautos yra labiau klajoklinės nei sėslios. Dar visiškai neseniai ir Lietuvos čigonai (romai), buvę pusiau klajokliai, sėslūs tapo tik dėl to, kad sovietiniais metais buvo priimti įstatymai uždraudę jų klajones. Viduramžiais, feodalinėje santvarkoje migracijų sumažėjo dėl valstiečių pavertimo baudžiauninkais, jų judėjimo suvaržymo. Po baudžiavos panaikinimo prasidėjo laisvesnis žmonių judėjimas, daugiausia į naujus pramonės centrus. Šiam judėjimui buvo būdinga per¬sikėlimai šalies viduje, rečiau emigracija. XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje atsiranda jau visiškai naujo tipo migracija – gyventojai persiskirsto ne tik valstybių viduje bei tarp valstybių, bet pradeda ir maišyti rases. Tai jau globalizacijos pradžios pasekmė.

Gyventojų teritorinė migracija – tai žmonių persikėlimas iš vienos vietos į kitą nuolatiniam gyvenimui. Statistika migraciją registruoja tik tais atvejais, kai migrantas iš vieno administracinio teritorinio vieneto (rajono, miesto, apskrities, valstybės ir pan.) persikelia į kitą. Asmuo, kuris persikelia, vadinamas migrantu. Migracijos terminas vartojamas nusakyti ir nuolatiniam išvykimui į kitą gyvena¬mąją vietą, ir kasdieniniam važinėjimui į darbą, mokytis, studijuoti ir pan. nekei¬čiant gyvenamosios vietos. Pastaroji – tai švytuoklinė migracija (anglai ją vadina commuting, vokiečiai – Pendelwanderung). Migracija nelaikoma karinių pajėgų ju¬dėjimas. Mokslinėje ir populiarioje
literatūroje pasitaiko ir socialinės migracijos terminas, kuris reiškia perėjimą iš vienos socialinės grupės į kitą arba kilimą karjeros laiptais. Dėl teritorinės migracijos iš esmės gali pakisti atskirų regionų ar mažesnių teritorinių vienetų gyventojų skaičius, jų demografinė ir socialinė struktūra, ekonomika, gamtinė aplinka.

Ekonominėje sanklodoje, kurioje vyrauja žemdirbystė ar gyvulininkystė, atski¬ri žmonės ar nedidelės jų grupės privalo gyventi labiau nutolę vienas nuo kito, nes kiekviena šeima turi turėti tokį žemės plotą, kad galėtų išsimaitinti. Taigi galima kalbėti ir apie ekonomiškai pagrįstą I tūkstantmečio pabaigos ir viduram¬žių Lietuvos gyventojų nedidelį tankumą ir jų tolygų pasiskirstymą ekonominėse teritorijose. Tačiau tuo pat metu, kad galėtų apsiginti nuo priešų, buvo būtina tam tikra koncentracija. Todėl dalis žmonių kėlėsi gyventi kuo arčiau kunigaikščių ar kitų valdovų dvarų bei pilių. Taigi jau tuo metu buvo ieškoma kompromiso tarp ekonomikos ir saugumo.

Ši kompromiso arba racionalaus gyventojų teritorinio pasiskirstymo proble¬ma tapo dar aktualesnė po pramoninio perversmo. Ji aktuali ir dabar dėl mažų miestų ir kaimų plėtros tobulinimo. Čia kyla keletas klausimų. Pirma, koks yra valstybės ar visuomenės tikslas gyventojų teritoriniame persiskirstyme? Antra, jei faktinis dabartinis gyventojų išsidėstymas neatitinka ūkio ir socialinio ugdymo tikslų, tai ar galima juos pakeisti ar įgyvendinti racionaliai perskirstant gyventojus atskirose teritorijose bei gyvenvietėse? Trečia, jei siekiama idealaus gyventojų pa¬siskirstymo ir jų persiskirstymo modelio, tai kokiais veiksniais bei kokiu pagrindu galima to siekti?

Tai yra ypač svarbu Lietuvai, nes strateginis gyvenviečių tinklo formavimas pirmiausia siejamas su gyventojų išsidėstymu, jų teritoriniu persiskirstymu. Tačiau, kalbant apie gyventojų teritorinį pasiskirstymą ir jų judrumą, būtina prisiminti, kad jis gali būti sprendžiamas siekiant įvairių tikslų. Čia gali būti bent penki tiks¬lai arba jų grupės. Pirma, jei vyrauja ekonominiai tikslai, tai siekiama gauti maksimalias nacionalines pajamas to meto sąlygomis (technikos lygis, vidaus ir užsienio prekyba, kvalifikacijos lygis ir pan.). Antra, vyraujant so¬cialiniams tikslams, siekiama teisingai paskirstyti nacionalines pajamas, pagerinti gyventojų užimtumą, užtikrinti racionalų (protingą) visos visuomenės gyvenimą. Trečia, siekiant pagerinti demografines ir medicinines higienines sąlygas, būtina sumažinti mirtingumo ir sergamumo lygį, sudaryti palankesnes sąlygas santuo¬koms sudaryti ir vaikams gimdyti. Ketvirta, negalima atmesti karinių (valstybės saugumo) tikslų, kurie svarbūs teritorijai išsaugoti (tai pasienio regionų apgyven¬dinimas, tolygus miestų išdėstymas teritorijoje ir kt.). Penkta, užtikrinti žmonių gyvenimą palankiausiomis gamtinėmis sąlygomis. Čia minėtasis autorius mintyse turi sveiką gyvenamąją aplinką, t. y. gryną orą, neužterštą dirvą, švarų vandenį ir t. t. Be abejo, šie tikslai gali tarpusavyje ir prieštarauti, nes įvairios socialinės gru¬pės gali siekti skirtingų tikslų, ignoruodamos kitų grupių siekius. Be to, visada kyla klausimas: kas yra racionaliau: perkelti gyventojus į palankesnes sąlygas ar tas sąlygas kurti jų gyvenamojoje vietovėje? Vienintelio atsakymo čia nėra, – bet kokį sprendimą lemia daugelis aplinkybių ir veiksnių, iš kurių, kaip rodo praktika, lemiantys yra ekonominiai.

Gyventojai, keisdami gyvenamąją vietą, migracijos procese du kartus keičia savo pavadinimą. Išvykimo rajonuose jie vadinami išvykstančiais (išvykėliais, išei¬viais, emigrantais), atvykimo – atvykstančiais (atvykėliais, ateiviais, naujakuriais, imigrantais). Sovietinėje mokslinėje literatūroje buvo vartojamas terminas „atvirų ir uždarų teritorijų gyventojai“. Uždarų teritorijų gy¬ventojais buvo laikomi žmonės tų teritorijų, kurios neturėjo migracinių ryšių su kitomis teritorijomis. Galima sakyti, kad jos iš esmės buvo izoliuotos. Tokia izo¬liuota teritorija buvo visa SSRS, nes emigracija iš esmės buvo uždrausta. Emig¬rantų buvo nedaug, o apie nedaugelį išvykstančiųjų sovietiniai ideologai sufor¬muodavo neigiamą visuomenės nuomonę. Dabartiniame pasaulyje tokių uždarų teritorijų gyventojų nėra daug. Kai kurios jų išliko tik komunistinės diktatūros valdomose šalyse (Kuboje, Vietname). Visiškai izoliuota teritorija dabar galima laikyti tik Žemę.

Migraciją galima skirstyti į dvi pagrindines grupes: vidinę ir tarptautinę (emigracija ir imigracija). Abi jos turi kaip bendrų, taip ir skirtingų bruožų, prie¬žasčių ir pasekmių. (Vaitekūnas, 2006, p. 263-265 ).

2. PAGRINDINIAI EKONOMINIAI MIGRACIJOS VEIKSNIAI

Šiame skyriuje panagrinėsime pagrindinius, valstybės ekonominę politiką veikiančius migracijos veiksnius. Įvairių tyrimų duomenimis, įsidarbinimas ir gaunamos pajamos yra pagrindiniai veiksniai, didinantys migravimo potencialą. Migracijos teorijose vadinami stūmimo ir traukos veiksniai gali būti išskiriami tik sąlyginai, nes stūmimas ir trauka yra tik santykiniai rodikliai. Priklausomai nuo lyginamų valstybių, subjektų, kurie lygina alternatyvas, tie patys veiksniai gali atlikti skirtingus vaidmenis. Pavyzdžiui, darbo užmokesčio lygis Lietuvoje lietuviams gali
stūmimo, o Baltarusijos gyventojams traukos veiksnys. Šiame skyriuje apžvelgsime atlyginimų skirtumus, nedarbą, švietimo sistemos paslaugas, nelegalios migracijos toleravimą, priimančių valstybių aktyvią įdarbinimo politiką.

2.1. Darbo užmokesčio skirtumai.

Tai yra viena iš pagrindinių emigracijos priežasčių nurodoma teoretikų ir įvardijama pačių migrantų yra potencialių asmeninių pajamų padidėjimas. „Pagrindinė pietų-šiaurės migracijos priežastis dažniausiai yra tikėtinų pajamų skirtumas įvertinus migracijos sąnaudas. Bendrus gyvenimo lygio skirtumus tarp Lietuvos ir priimančių ES valstybių geriausiai iliustruoja sukuriamos BVP gyventojui rodiklis. „Vienam Lietuvos gyventojui per 2004 m. tenkanti BVP dalis, įvertinus perkamosios galios skirtumus, sudaro 47,8 proc. BVP dalies tenkančios statistiniam ES-25 gyventojui. Įvairiais vertinimais, Lietuva ir kitos naujai prisijungusios ES narės pasieks ES BVP vienam gyventojui vidurkį per 15-45 metus, Lietuvai prognozuojamas 18 metų etapas.“ (www.lrinka.lt/uploads/files/dir16/16_0.php)

2.2. Nedarbas.

Užregistruotas nedarbo lygis Lietuvoje iki 2000 m. buvo vienas iš aukščiausių Europos Sąjungoje. 2000 metais, Darbo biržos duomenimis, buvo 204,9 tūkst. biržoje registruotų bedarbių, o tai sudarė 10,2 proc. visos darbo jėgos. 2006 metų sausį registruoti bedarbiai sudarė 4,1 proc. visos darbo jėgos. Pagal naujausius tyrimų rezultatus, nustatyta, kad didelis nedarbas Lietuvoje, gyventojų nuomone, yra antra pagal svarbą priežastis, kuri skatina emigruoti. 2003 m. nedarbo lygis buvo 13 proc., 2004 m. – 11,4 proc. Vertinant pagal amžiaus grupes išsiskyrė 15-24 metų gyventojai, net 22,5 proc. jų buvo registruoti bedarbiai 2004 metais. 2006 m. sausio 1 d. Darbo birža buvo užregistravusi 87,2 tūkst. bedarbių. Per 2005 m. bedarbių skaičius sumažėjo 31 proc. (39,2 tūkst.). (www.lrinka.lt/uploads/files/dir16/16_0.php)

Mažėjant nedarbui, struktūrinio nedarbo problema neišnyko. Struktūrinio nedarbo mažėjimą stabdo vėl padidintas privalomasis minimalusis darbo užmokestis. Toks sprendimas ir toliau riboja nekvalifikuotų darbuotojų, kurie sudaro didžiausią bedarbių dalį, paklausą. Bandymai apeiti minimalios algos reikalavimus didina ir šešėlinę darbo rinką: LLRI su RAIT atliktoje darbuotojų apklausoje 6,4 proc. darbuotojų minėjo, kad jų įmonė moka mažesnius atlyginimus nei reikalaujamas minimalus.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1862 žodžiai iš 5995 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.