ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS
FIZIKOS IR MATEMATIKOS FAKULTETAS
Referatas
MIKALOJUS KOPERNIKAS
Parengė: Ingrida Rimavičiūtė
FI – V kursas
Šiauliai, 2004 m.
TURINYS
TURINYS 2
KOPERNIKO VAIKYSTĖS METAI 3
KROKUVOS UNIVERSITETE 4
MIKALOJUS KOPERNIKAS ITALIJOJE 5
„MAŽASIS KOMENTARAS“ 6
VARMIJOS KOMISARAS 7
GEORGAS RETIKAS 8
DIDŽIOJI KNYGA IŠVYSTA PASAULĮ 8
KOVA UŽ NAUJĄJĮ MOKSLĄ 10
ISTORINĖ KOPERNIKINĖS REVOLIUCIJOS REIKŠMĖ 11
MIKALOJAUS KOPERNIKO KILMĖ 12
M. KOPERNIKO IDĖJOS LIETUVOJE 12
Mikalojaus Koperniko portretas 16
LITERATŪRA 17
Visam pasauliui Mikalojus Kopernikas (1473 02 19-1543 05
24) neužmirštamas dėl to, kad jis „sustabdė Saulę ir paleido suktis bei
skrieti Žemę“, taigi visą astronomiją pastatė nuo galvos ant kojų. Su jo
vardu susijęs ne tik tūkstantmečius viešpatavusios geocentrinės pasaulio
sistemos žlugimas ir heliocentrinės sistemos kūrimas, bet ir prasidėjo
tikrasis astronomijos suklestėjimas. O be astronomijos suklestėjimo nebūtų
ir didžiųjų fizikos pasiekimų, vadinasi, skurdūs liktų ir visi gamtos
mokslai bei technika. Tačiau mums, lietuviams (žinoma, tuo labiau lenkams
bei vokiečiams), Kopernikas brangus ypatingai. Juk galima įžvelgti kai
kuriuos Koperniko ryšius su Lietuva.
KOPERNIKO VAIKYSTĖS METAI
Mikalojaus Koperniko gimtąjį miestą Torūnę kadaise Kulmo žemės
pakraštyje įkūrė kryžiuočiai, nuo čia pradėję savo žiaurųjį žygį į prūsų,
jotvingių ir lietuvių kraštus. Po Žalgirio mūšio kryžiuočių valstybė
nusilpo ir pakriko. Per vadinamąjį trylikos metų karą, užsitęsusi nuo 1454
iki 1466 m., Torūnė drauge su Vyslos žemupio kairiojo kranto slaviškomis
žemėmis ir dalimi senovės prūsų pamedėnų bei pagudėnų genčių teritorijų iš
kryžiuočių atiteko Lenkijai. Pastarosios vasale tapo ir Varmijos
vyskupystė, giliai įsiterpusi į kryžiuočių valdžioje likusių prūsų ir
vakarinių lietuvių gyvenamas žemes. Varmijos vyskupas kartu buvo ir gana
savarankiškas pasaulietiškasis vyskupystės valdovas.
Didžiojo astronomo tėvas, irgi Mikalojus, turtingas Krokuvos
pirklys ir politinis veikėjas, trylikamečio karo metu persikėlė gyventi į
Torūnę ir čia vedė vietinio dvarininko ir pirklio Luko Vacenrodės dukrą
Barbarą. 1473 m. jiems gimė ketvirtasis vaikas – būsimasis astronomas,
matematikas, gydytojas, ekonomistas, teisininkas, inžinierius, bažnytinis
ir politinis veikėjas Mikalojus Kopernikas. 1483 m. nuo maro mirė Kopernikų
šeimos galva. Tuomet Mikalojui tebuvo vos dešimt metų. Tapusi našle,
Barbara su mažaisiais berniukais Andriejumi ir Mikalojumi (dukros jau buvo
suaugusios) persikėlė į Vloclaveką pas savo brolį Luką Vacenrodę, tuometinį
kanauninką. Ten abu berniukai ėmė mokytis katedros mokykloje, vadinamojoje
Krokuvos universiteto „kolonijoje“. Čia Mikalojus įgijo pradžios ir
vidurinį mokslą, susižavėjo matematika ir astronomija.
KROKUVOS UNIVERSITETE
1491 m. dėdė Lukas jaunąjį Mikalojų pasiuntė į Krokuvos
universitetą. Šis universitetas buvo įkurtas 1364 m. Tačiau, neilgai
gyvavęs, visiškai sunyko, ir Jogailai 1400 m. jį teko vėl atgaivinti ir
labai sustiprinti. Ilgainiui jis ėmė garsėti geromis astronomijos
paskaitomis, įžymiais astronomijos profesoriais, tarp kurių ypač išsiskyrė
Vaitiekus iš Brudzevo (Voicechas Brudzevskis). Kopernikas laisvai
diskutuodavo su juo Aristotelio, Ptolemėjo ir kitų senovės astronomų
mokslinio palikimo klausimais. Galimas daiktas, kad jau Krokuvoje Mikalojui
susvyravo senovės autoritetų sukurti pasaulio santvarkos rūmai. Voicechas
Brudzevskis 1494 m. persikėlė į Vilnių kur dirbo karaliaus dvare, čia 1497
m. mirė ir buvo palaidotas. Dalis Krokuvos universiteto profesorių pritarė
humanizmo idėjoms, studijavo Antikos rašytojų kūrinius, žavėjosi Antikos
kultūra, jos laisvės idealais, nagrinėjo Platono filosofiją. Šitokios
nuotaikos persiduodavo ir daugeliui studentų. Šio humanistinio judėjimo
entuziastai buvo susibūrę į „Pavyslio literatūrinę bendriją“
(Sodalytas Vistulana), dariusią jaunajam Kopernikui didelę įtaką.
Krokuvoje Kopernikas įsisavino visas to meto astronomijos žinias,
išmoko matuoti dangaus kūnų koordinates, naudotis planetų padėčių
lentelėmis. Astronomijos profesoriai pripažino Ptolemėjo geocentrinę
sistemą, tačiau kritiškai vertino nemažai Ptolemėjo teorijos detalių, matė
jų dirbtinumą ir griozdiškumą, pastebėjo išskirtinį Saulės vaidmenį planetų
sistemos sandaroje. Antikos kūrinių komentaruose Kopernikas irgi aptiko
minčių apie
ypatingą, netgi centrinį Saulės vaidmenį Visatoje. Aštrus jo
protas siekė toliau. Jis ėmė abejoti ne tik atskiromis Ptolemėjo sudėtingų
geometrinių schemų detalėmis, bet ir pačia geocentrinės koncepcijos esme:
ar tikrai didžiulė Saulė ir tolimos žvaigždės skrieja apie mažytę Žemę. O
gal juda Žemė? Tačiau pirmosios abejonės dar buvo labai nedrąsios. Juk
atrodė, kad Žemės judėjimo galimybei prieštarauja visa kasdienio gyvenimo
patirtis, „ sveikas protas“, didžiuliu Aristotelio ir Ptolemėjo autoritetu
pagrįsta oficialioji nuomonė.
MIKALOJUS KOPERNIKAS ITALIJOJE
1495 m. Kopernikas paliko Krokuvos universitetą jo nebaigęs ir
pusantrų metų išbuvo tai namie Torūnėje, tai pas dėdę Luką Vacenrodę, dabar
jau Varmijos vyskupą, jo rezidencijoje Heilsberge (dabar Licborkas). Čia
jis laukė kanauninko vietos, kurios tuo metu dar negavo, ir mintyse
brandino Krokuvos universitete užsimezgusias abejones dėl geocentrinės
sistemos. Jis suprato, kad reikia dar labai daug šviestis. Reikia
studijuoti senovės graikų mąstytojų kūrinius, kuriuose įvairiai
samprotaujama apie Visatos santvarką, kai kuriuose jų rašoma ir apie galimą
Žemės judėjimą. Visų pirma reikia nuodugniai išstudijuoti patį Ptolemėjo
veikalą. Negalima pasitenkinti šio veikalo įvairių komentarų, atpasakojimų,
jame paliestų atskirų klausimų nagrinėjimu. Taigi, būtina mokytis senovės
graikų kalbos ir gauti reikiamus graikų autorių kūrinius. Taip pat pravartu
dar tobulinti ir savo matematinį išsilavinimą. Vadinasi, dar reikia
studijuoti. Ir studijuoti ne bet kur, o pačioje Italijoje – Renesanso idėjų
šalyje.
Šis Koperniko noras atsidurti Italijoje sutapo su vyskupo Luko
Vacenrodės pastangomis užtikrinti savo sūnėnui bažnytinę karjerą. Varmijos
vyskupijos kapitula 1496 m. išsiuntė Koperniką į Bolonijos universitetą ir
įpareigojo studijuoti bažnytinę teisę. Tačiau Bolonijoje jis labiausiai
gilinosi į astronomiją ir matematiką, mokėsi graikų kalbos, studijavo
senovės raštus, taip pat ir paties Ptolemėjo kūrinį, domėjosi filosofija,
literatūra, muzika, daile. Tuo tarpu teisei skyrė daug mažiau laiko.
Greitai jis susipažino ir labai susidraugavo su astronomijos profesoriumi
Domeniko Marija di Novara, uoliu ir patyrusiu dangaus kūnų stebėtoju,
praktinės astronomijos specialistu. Ši draugystė ir bendras darbas
Kopernikui labai sustiprino praktines astronomijos žinias ir įgūdžius,
paskatino Koperniką pačiam aktyviau imtis astronominių stebėjimų. O
svarbiausia, kad Koperniko galvoje pamažu subrendo anais laikais dar labai
reta mintis, jog mokslinės teorijos privalo remtis stebėjimų faktais, o ne
autoritetų žodžiais. Vienas toks Koperniko stebėjimais nustatytas faktas
ypač sustiprino jo abejones Ptolemėjo teorija. Būtent D. Novaros
paskatintas, Kopernikas 1497 m., kruopščiai išmatavo Mėnulio kampinį
skersmenį ir įsitikino, kad jis, keičiantis fazėms, praktiškai nekinta. Tuo
tarpu pagal Ptolemėjo epiciklinę teoriją priešpilnio ir delčios metu
Mėnulis turėtų būti beveik du kartus arčiau Žemės, negu jaunaties ar
pilnaties metu.
Toliau studijuodamas, Kopernikas galutinai patikėjo, kad Žemė
nėra Visatos centras, o tik viena iš planetų, kad ji sukasi apie savo ašį,
kad visos planetos, tarp jų ir Žemė, skrieja apie Saulę. Tačiau šiuos
nepaprastai svarbius, o aniems laikams dar ir ypač drąsius, tiesiog įžūlius
teiginius reikėjo pagrįsti. Geriausias pagrindimas būtų visiškai nauja,
stebėjimų faktus atitinkanti Visatos sandaros teorija. Vadinasi, reikia
surinkti daugybę stebėjimų duomenų, juos analizuoti, apmąstyti ir atlikti
daugybę matematinių, daugiausia geometrinių skaičiavimų. Visa tai suvokęs,
Kopernikas pradžioje dar dvejoja. Juk uždavinys nepaprastai sunkus. Gal dar
per anksti jo imtis. Tačiau iš tikrųjų darbas jau pradėtas. Jau suprasta,
kad Žemę reikia sukeisti vietomis su Saule, suvokta planetų nuotolių nuo
Saulės eilės tvarka. Kopernikas jau nepajėgia savo minčių atitraukti nuo
planetų painių judesių dangaus sferoje analizės. Jam jau pradeda ryškėti
mintis, kad daugelis dangaus sferoje matomų reiškinių tėra reliatyvūs,
sukelti Žemės judėjimo. Pavyzdžiui, planetų kilpos dangaus skliaute
atsiranda dėl Žemės ir kitų planetų greičių ir orbitų plokštumų
nevienodumo, metų laikai kinta dėl Žemės ašies posvyrio ir t.t. Tačiau visa
tai reikia detalizuoti, tiksliai apskaičiuoti.
Ir štai Kopernikas lyg ir nejučiomis, palaipsniui apsisprendžia
sukurti užbaigtą, detaliai išnagrinėtą ir apskaičiuotą heliocentrinę
planetų sistemos teoriją ir ją išsamiai išdėstyti didžiuliame veikale,
kuris savo lygiu privalo pranokti net didžiojo Ptolemėjo „ Almagestą“.
Neįmanoma tiksliai pasakyti, kada šis didysis apsisprendimas įvyko.
Pagaliau šitoks apsisprendimas – tai ištisas procesas, o ne vienkartinis
aktas. Panašu, kad Kopernikas apsisprendė
laikotarpiu. O šio
laikotarpio vidurys – 1499-ji metai.
1500 m. pavasarį Kopernikas atvyko į Romą ir joje išbuvo iki kitų
metų pavasario. Čia jis jubiliejinėse iškilmėse atstovavo Varmijos
kapitulą, atliko bažnytinės teisės praktiką, dirbo Vatikano bibliotekoje ir
archyve, bendravo su daugeliu Renesanso epochos šviesuolių, tęsė
astronominius stebėjimus. 1501–1505 m. Kopernikas jau Paduvos universitete.
Studijuoja mediciną, ruošiasi teisės egzaminams, toliau skaito senovės
graikų ir romėnų raštus, kurių Paduvoje, priklausiusioje Venecijos
respublikai, galima daugiau gauti. 1503 m. trumpam nuvyksta į Feraros
universitetą, kur išlaiko teisės egzaminus.
„MAŽASIS KOMENTARAS“
1506 m. Kopernikas, renesansinėje Italijoje per daugiau nei
devynerius metus susikrovęs didžiulį įvairiapusių žinių bagažą, pasiekęs
aukšto lygio universalų humanitarinį išsilavinimą, įgijęs reikiamus
mokslinius laipsnius, atvyko į Varmijos vyskupijos kapitulos miestelį
Frauenbergą (dabar Fromborkas), nes jau 1497 m. buvo už akių išrinktas šios
kapitulos kanauninku. Kitais metais jį pas save į Heilsbergą pasikvietė jo
motinos brolis Varmijos vyskupas Lukas Vacenrodė.
Mikalojus Kopernikas penkeriems metams tapo Varmijos vyskupo
asmeniniu gydytoju, sekretoriumi, patarėju. Čia jis aktyviai įsijungė į
politinę veiklą, visur lydėdavo valstybiniais reikalais važinėjantį savo
dėdę, jam padėjo rašyti visokias oficialias notas ir laiškus. 1507 m.
Vacenrodė lankėsi Vilniuje. Panašu, kad ir čia jį lydėjo Kopernikas. Tačiau
daugiausia jėgų jis skyrė heliocentrinei sistemai – Heilsberge jis parašė
nemažą savo būsimosios knygos metmenų dalį. Taip pat 1509 m. išleido savo
išverstus iš graikų į lotynų kalbą 7-ojo amžiaus Bizantijos istoriko T.
Simokatės laiškus – faktiškai grožinės literatūros kūrinį. Mirus dėdei,
Kopernikas grįžo į Frauenbergą. Įtemptai dirbdamas, iki 1515 m. jis parašė