Mikčiojimas ir jo šalinimas
5 (100%) 1 vote

Mikčiojimas ir jo šalinimas

TURINYS

ĮVADAS 3

1. MIKČIOJIMAS IR JO ATSIRADIMO PRIEŽASTYS 4

1.1. Mikčiojimo simptomatika 6

2. MIKČIOJIMO ŠALINIMO BŪDAI 8

2.1. Korekcinis logopedo darbas su mikčiojančiais vaikais 9

IŠVADOS 11

LITERATŪRA 12

ĮVADAS

Vaikų kalbvos sutrikimai esti įvairūs. Jie skiriasi sunkumo laipsniu, pobūdžiu, struktūra ir pašalinimo galimybėmis. Vienas iš sudėtingiausių kalbos sutrikimų yra mikčiojimas.

Mikčiojimas – sudėtinga psichogeninė kalbėjimo ir bendravimo problema. Nepaisant daugelio mokslininkų ir praktikų tyrimų mikčiojimo mechanizmas nėra aiškus, priežastys tik numanomos. Mikčiojimas gali būti rimtu sutrikimu, turinčiu poveikį tiek vaiko gebėjimui bendrauti, tiek jo socializacijos procesui.

Tai kalbos tempo ir ritmo sutrikimas. Mikčiojančiam asmeniui išsakant mintis, kartojami atskiri garsai ir žodžiai. Šis kalbos sutrikimas trukdo bendravimui bei normaliam gyvenimui, nes išsivysto baimė, nepasitikėjimas savimi, priklausomybė nuo aplinkinių. Dėl tos priežasties patiriami dideli išgyvenimai, kurie vėliau tampa kankinančiais. Bandymas nugalėti šį kalbos sutrikimą dažnai tik dar labiau sustiprina patį mikčiojimą. Tokie žmonės tampa emociškai dirglūs, nervingi arba labai kuklūs ir tylūs.

Mikčiojimą pašalinti yra labai sunkus ir sudėtingas darbas, todėl lengviau yra išvengti mikčiojimo atsiradimo, nei jį pašalinti.

Šiame darbe plačiau bus nagrinėjamos mikčiojimo atsiradimo priežastys, bei korekcinis darbas su mikčiojančiais vaikais. Mikčiojimo šalinimo būdus plačiai analizavo ir tyrinėjo J. Ušinskis, R. Ivoškuvienė, M. Fraser ir kt.

Darbo tikslas: Išanalizuoti mikčiojimą, jo šalinimą, bei korekcinį darbą su mikčiojančiais vaikais.

Darbo uždaviniai:

1. paanalizuoti mikčiojimo atsiradimo priežastis.

2. patyrinėti mikčiojimo šalinimo būdus.

3. paanalizuoti korekcinį logopedo darbą su mikčiojančiais vaikais.

Metodai:

o mokslinės literatūros analizė.

1. MIKČIOJIMAS IR JO ATSIRADIMO PRIEŽASTYS

Mikčiojimas – sunkus kalbos sutrikimas. Jis dažnai prasideda ikimokykliniame amžiuje ir tada lengviausiai pašalinamas. Nepaisant daugelio mokslininkų ir praktikų tyrimų mikčiojimo mechanizmas nėra aiškus, priežastys tik numanomos. Mikčiojimas gali būti rimtu sutrikimu, turinčiu poveikį tiek vaiko gebėjimui bendrauti, tiek jo socializacijos procesui.

Mikčiojimas – tai kalbos komunikacinės funkcijos sutrikimas. Mikčiojant sutrinka žodinis bendravimas su aplinkiniais žmonėmis. Nesant pašnekovo, pavyzdžiui, žaidžiant, kalbant su savimi, vaikas gali nemikčioti. Vadinasi, mikčiojimas nėra pastovus sutrikimas, jis priklauso nuo bendravimo situacijos sudėtingumo.

Išorinis mikčiojimo požymis yra nesklandi kalba. Iš pradžių mikčiojantys vaikai nevalingai kartoja atskirus skiemenis ar garsus. Vėliau išsivysto sunkesnė mikčiojimo forma, kai vaikas spazmiškai įtempia kalbos padargus prieš kurį nors garsą, darydamas įvairaus ilgumo pauzę (kartais iki keliasdešimties sekundžių). Šie spazminiai traukuliai būna tik kalbant ir tik prieš kai kuriuos garsus. Dažniausiai užsikertama prieš dusliuosius priebalsius p, t, k, rečiau prieš b, d, g ir dar rečiau prieš balsius. Tardamas sunkesnius žodžius, mikčiojantis bando padėti sau rankų, kojų ir net liemens judesiais, nevalingai iškraipo veidą. Neretai pakinta vaiko balsas ir kalbos intonacija. Mikčiojantys vaikai greitai suvokia savo trūkumą, dėl to vengia ir bijo kalbėti, labai jautriai reaguoja į vienmečių pajuoką. Visa tai žalingai veikia psichinį vystymąsi.

Mikčiojančiam asmeniui sunku išsakant mintis, kartojami atskiri garsai ir žodžiai, atsiranda kalbos organų (lūpų, liežuvio, liežuvėlio, gomurio) traukuliai, spazmai veido ir kaklo srityse, papildomi judesiai ir kt. Mikčiojimas trukdo bendravimui bei normaliam gyvenimui, nes išsivysto baimė, nepasitikėjimas savimi, priklausomybė nuo aplinkinių. Dėl tos priežasties patiriami dideli išgyvenimai, kurie vėliau tampa kankinančiais. Bandymas nugalėti šį kalbos sutrikimą dažnai tik dar labiau sustiprina patį mikčiojimą. Tokie žmonės tampa emociškai dirglūs, nervingi arba labai kuklūs ir tylūs.

Mikčiojimo priežastys, kaip ir jo dinamika, tebelieka beveik nežinomos, tačiau šį daugiafaktorinį sutrikimą bandoma diferencijuoti pagal galimus priežastinius veiksnius.

Mikčiojimo priežastys:

Genetiniai veiksniai. Dažnai kalbama apie mikčiojimo paveldėjimo ir įgimto mikčiojimo galimybę. Tačiau čia turi būti pabrėžiama, kad kalba eina NE apie mikčiojimo paveldėjimą, o tik apie įgimtą polinkį jam: priklausomai nuo gyvenimo aplinkybių, toks polinkis gali realizuotis arba ne. Visas tėvų dėstomas “priežastis, dėl ko vaikas pradėjo mikčioti” (“išsigando šuns”, “iškrito iš lovytės”, “buvo paliktas vienas ir labai išsigando” ir pan.) reikia priskirti rizikos faktoriams, t.y., poveikiams, kurie paleido polinkio mikčioti realizavimąsi. Jie suveikė ten, kur buvo silpnoji žmogaus vieta – pas šiuos žmones tai yra kalba.

Organiniai veiksniai. Dažnai pasirodo pranešimai, kad mikčiojimui atsirasti ir vystytis turi įtakos organiniai, pirmiausia – smegenų, faktoriai. Mikčiojimo simptomai sustiprėja po ankstyvoje vaikystėje patirtų galvos smegenų pažeidimų (gimdymo traumos, ligos) , esant
minimaliai cerebralinei disfunkcijai arba po kaukolės/smegenų traumos.

Psichogeniniai veiksniai. Ryšys tarp mikčiojimo ir psichogeninių veiksnių yra tikrai tamprus. Krinta į akis tai, jog dažnai mikčioti pradedama tais gyvenimo periodais, kai vaikai ar paaugliai išgyvena stiprias psichines perkrovas.

Dažniausiai vaikai mikčioti pradeda 2- 5-erių metų, intensyvių nervų sistemos ir kalbos vystymosi laikotarpiu, kiti pradeda mikčioti pirmoje klasėje ir lytinio brendimo pradžioje. Berniukai dažniau mikčioja nei mergaitės. Daugumai vaikų šis sutrikimas yra laikinas, vaikui augant jis natūraliai išnyksta. Apie 80% vaikų, sureguliavus vaiko dienos rėžimą ir aplinkos sąlygas, pamažu nustoja mikčioti. Tačiau tam tikrai daliai vaikų jis tampa nuolatiniu ir išlieka visą gyvenimą.

Nustatyta, kad mikčiojimas atsiranda persirgus įvairiomis ligomis, ypač tuo atveju, jei dažnos ligos išsekina organizmą. Mikčioti dažniau pradeda greitakalbiai ir labai plepūs vaikai. Jei šeimoje ar aplinkoje yra mikčiojančiųjų, tai, pamėgdžiodamas juos, vaikas gali pradėti mikčioti. Mikčiojimas taip pat atsiranda dėl nervų sistemos silpnumo, jos pervargimo, įvairių psichinių traumų, sekinančių vaiko nervų sistemą. Daugelis tėvų galvoja, kad vaikai pradeda mikčioti išsigandę. Išgąstis nėra vienintelė priežastis, jis tik išprovokuoja mikčiojimą. Mikčiojimui atsirasti turi įtakos kalbos raidos tempai, jos mokymo ypatybės ir pan.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1049 žodžiai iš 3312 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.