Mikelandželas rafaelis ir leonardas da vinčis – renesanso įžimybės
5 (100%) 1 vote

Mikelandželas rafaelis ir leonardas da vinčis – renesanso įžimybės

Leonardo da Vinčio (Leonardo da Vinci, 1452-1519) interesų ratas apėmė visus tuo metu žinomus mokslus, taip pat literatūrą ir muziką. Jis daug kur aplenkė savo laikmetį. Pavyzdžiui, bandė sukonstruoti skraidymo aparatą, vienas pirmųjų moksliniais sumetimais ėmėsi skrosti žmones ir tirti jų organizmo anatomiją. Milano hercogo rūmuose Leonardas daugiausia dirbo kaip inžinierius, architektas ir tapytojas. Gaila, bet dėl interesų įvairiapusiškumo tapybai likdavo mažai laiko. Viename Milano vienuolyne, ant valgomojo kambario sienos, jis nutapė milžinišką freską “Paskutinė vakarienė”. Labai gaila, kad jo paties išrasti dažai pasirodė esą nepatvarūs. Sumaniai naudojant perspektyvos teikiamas galimybes, šioje freskoje pavyko subtiliai perteikti erdvę. Kartu šis paveikslas nepaprastai įtaigiai perteikia įtemptus žmonių tarpusavio santykius. Mūsų dienomis ši freska smarkiai nukentėjo. Pats garsiausias Leonardo da Vinčio paveikslas – “Mona Liza” (“Džokonda”). Jos paslaptinga šypsena iki mūsų dienų keri meno mylėtojus. Tai tikriausiai jaunos Florencijos pirklio Džokondo žmonos portretas. Leonardo da Vinčio paveikslams nepakartojamo žavesio teikia ypatinga plink žmones ir daiktus plevenanti miglelė (“sfumato”).

Brandusis Renesansas (dar vadinamas aukštuoju arba klasikiniu Renesansu), kurio metu kūrė Rafaelis, apėmė neilgą laikotarpį – nuo XV a. pabaigos iki 1530 metų. Rafaelis gimė Urbino mieste balandžio 6 dieną 1483 metais. Vaikystėje dailės jį mokė tėvas, Džiovanis Santis. Jis dirbo Urbino hercogo rūmų tapytoju, bet į istoriją pateko ne savo dailės darbais, bet eiliuotu metraščiu, kurio viename skyriuje aprašė ne tik hercogo gyvenimą, bet ir XV a. italų tapybą. Džiovanis Santis mirė, kai jo sūnui buvo vienuolika.

Nuo septiniolikos Rafaelis pradeda dirbti Pjetro Vanučio, praminto Perudžinu, nes gyveno Perudžijos mieste, dirbtuvėje.

Kaip ir Mikelandželo mokytojas Girlandajas, Rafaelio mokytojas Perudžinas buvo populiarus, taigi jam reikėjo daug gabių mokinių atlikti užsakymams. Perudžino maloni ir pamaldi altorių tapybos maniera nusipelnė didelės pagarbos. Kai kurie geriausi jo darbai rodo, kad jis žinojo, kaip sukurti gilumos įspūdį, nesugriaunant kompozicinės darnos, ir buvo išmokęs naudoti sfumatą, kad figūros neatrodytų kietos ir sustingusios. Žiūrėdami į pavienius jo paveikslus, tikrai atrasime ramesnį ir harmoningesnį pasaulį.

Perudžino dirbtuvėje Rafaelis tobulai įsisavino jausmingą, švelnių formų, plastiškų linijų mokytojo anierą – greitai jo paveikslų, jei tikėtume vienu pirmųjų Rafaelio biografu Dž. Vazariu (1511-1574), nebuvo galima atskirti nuo Perudžino darbų. Rafaelis, dar besimokydamas ir vėliau ėmė, lenkti Perudžiną. Vadinamuoju Umbrijos periodu nutapytos ankstyvosios drobės yra labai perudžiniškos. Jau ankstyvoje kūryboje dailininkas kuria savo estetinę programą, turinčią daug bendro su brandžiojo Renesanso grožio supratimu. Realumo jausmą sukuria matematiškai apskaičiuotos figūrų proporcijos, kiekvienos detalės priklausymas tam tikrai geometrinei figūrai – trikampiui, pusapskritimiui, – griežta kompozicijos architektūra.

Rafaelis – vienas didžiausių visų laikų dailininkų. Jis savo kūryboje įkūnijo Renesanso epochos itališkojo humanizmo idealus.

Tačiau susiduriame su paradoksu – Rafaelio kūryba, laikyta nepralenkiama iki XX a. , mūsų dienomis pasirodė pernelyg aiški, nuglaistyta. Pasigesta joje dramatiškos jėgos ir skvarbaus intelekto. Imta net teigti, kad Rafaelis “pats eklektiškiausias iš didžiųjų dailininkų”(P. Muris). Nuo to laiko pradėta pedantiška jo kūrinių analizė. Palyginus su dailininko amžininkais, paaiškėjo, kad Rafaelis, nors tam tikrais periodais sekė (ne kopijavo) Leonardu da Vinčiu bei Mikelandželu, niekada napasiekė pirmojo subtilaus psichologizmo, o antrojo dvasios jėgos.

Meno istorikai susigriebė, kad Rafaelio meną sunku vertinti, nes visų pirma, jis nesudėtingas ir visiems suprantamas, o kita vertus, specifiniai bruožai, įgalinantys trumpai jį charakterizuoti, sunkiai apčiuopiami. Susipina prieštaringiausios savybės: atviras sentimentalumas ir gilus dramatizmas, lyriška, poetiška nuotaika su filosofiniais žmogaus būties apmąstymais. Gal dėl to Rafaelio kūryba nusakoma “aukso vidurio” formuluote.

Į Florenciją Rafaelis atvyksta 1504 m. . Dž. Vazaris rašo, kad keliauti į šį miestą palikus pradėtą ką tik iš popiežiaus gautą užsakymą – Sjenos katedrai priklausančios bibliotekos freskas, Rafaelį paskatino nuogirdos apie nuostabius Leonardo ir Mikelandželo kartonus freskoms, kokių dar niekas iki tol nebuvo matęs. Ar tai tiesa, belieka spėlioti. Florencijoje dailininkas supranta, kad visa, ko jis iki šiol mokėsi ir siekė, yra atgyvenę, senamadiška, kad Umbrijos mokyklos tapyba, palyginti su florentietiškąja,- tai tik konservatyvaus ankstyvojo Renesanso variantas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 726 žodžiai iš 2312 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.