Mikelandželas1
5 (100%) 1 vote

Mikelandželas1

Antrasis florencijietis, kurio darbai išgarsino XVI a. Italų činkvečento meną, buvo Mikelandželas Buonarotis (Michelangelo Buonarroti; 1475 – 1564). Mikelandželas buvo dvidešimt trejais metais vyresnis už Leonardą ir gyveno už pastarąjį keturiasdešimt penkerius metus ilgiau. Per savo ilgą gyvenimą jis galėjo pamatyti, kaip visiškai pasikeitė visuomeninė menininko padėtis. Jis pats irgi prisidėjo prie tų pasikeitimų. Jaunystėje Mikelandželo mokslai niekuo nesiskyrė nuo kitų amatininkų. Trylikos metų jis buvo priimtas pameistriu (mokiniu) į veiklią vieno geriausių činkvečento meistrų florencijiečio tapytojo Domeniko Girlandajo (Domenico Ghirlandaio) dirbtuvę. Girlandajas buvo vienas tų meistrų, kurių darbai mus žavi kaip spalvingo to meto gyvenimo atspindžiai, o ne kaip didieji genijaus kūriniai. Jis žinodavo, kaip patraukliai pavaizduoti Šventojo Rašto pasakojimus – taip, tarsi tos scenos būtų vykusios turtingų florencijiečių, kad ir jo globėjų Medičių, aplinkoje. 195 iliustracijoje matome Švč. Mergelės gimimą – jos motinos šv. Onos giminaitės atvyksta pasveikinti gimdyvės. Prieš mūsų akis – madingi XV a. antrosios pusės namai, o giminaičių apsilankymas – tai tikras oficialus pasiturinčių to meto visuomenės damų vizitas. Girlandajas įrodė, kad jis moka įspūdingai sukomponuoti figūras į grupes ir pamaloninti žiūrovo akį. Jis įrodė, kad jam, kaip ir jo amžininkams, patinka antikinės temos – kambario gilumoje jis pavaizdavo klasikinio stiliaus reljefą su šokančiais vaikais.

Šioje dirbtuvėje jaunasis Mikelandželas, be abejo, galėjo išmokti visų amato gudrybių – gauti tvirtus piešimo ir freskų tapymo pagrindus. Bet, kiek yra žinoma, Mikelandželui ne labai patiko gyvenimas žinomo dailininko dirbtuvėje. Jo supratimas apie meną buvo visai kitoks. Užuot perėmęs lengvą mokytojo techniką, jis ėmė studijuoti didžiuosius praeities meistrus – Džotą, Mazačą, graikų ir romėnų skulptūras, kurias rasdavo Medičių kolekcijoje. Jis bandė atskleisti antikos skulptorių paslaptis – jie žinojo, kaip pavaizduoti judantį kūną, jo raumenis ir gyslas. Kaip ir Leonardui, jam nepatiko mokytis anatomijos ir antrinio šaltinio – antikinės skulptūros. Jis pats tyrė žmogaus anatomiją, skrodė lavonus, darė modelių studijas, kol žmogaus figūroje, regis, jam nebeliko jokių paslapčių. Bet kitaip negu Leonardas, kuriam žmogus tebuvo viena iš daugelio jį žavėjusių paslapčių, Mikelandželas nuostabiai kryptingai gilinosi tik į šią vieną,troško ją iki galo atskleisti. Jis tikriausiai turėjo ypatingą susikaupimo galią ir gerą atmintį, nes greitai nebeliko tokios pozos ar judesio, kuriuos jam būtų buvę sunku nupiešti. Net atrodė, kad sunkumai jį kaip tik traukė. Pozos bei rakursai, kurių daugelis garsių kvatročento meistrų nebūtų išdrįsę vartoti savo paveiksluose, bijodami netinkamai juos pavaizduoti, tik skatino jo menines ambicijas, ir sklido kalbos, kad šis jaunas dailininkas ne tik prilygo garbingiesiems antikos meistrams, bet ir pralenkė juos. Tik vėliau atėjo tokie laikai, kai jaunieji menininkai praleisdavo kelerius metus meno mokyklose, studijuodami anatomiją, piešdami aktus, mokydamiesi perspektyvos bei kitų taisyklingo piešinio gudrybių. Šiandien daugybė paprastų komercinių dailininkų gali lengvai nupiešti žmogaus figūrą įvairiais rakursais. Mums sunkoka įsivaizduoti, kokį susižavėjimą tais laikais kėlė vien Mikelandželo įgūdžiai ir žinios. Sulaukęs trisdešimties, jis buvo visų pripažintas vienu geriausių to meto meistrų, genialumu prilygstančiu Leonardui. Florencijos miestas pagerbė jį, abiem šiems dailininkams užsakydamas miesto tarybos rūmuose nutapyti po epizodą iš Florencijos istorijos. Tai buvo dramatiškas įvykis dailės istorijoje – du milžinai varžėsi dėl palmės šakelės, ir visa Florencija susijaudinusi stebėjo jų pasiruošimus. Deja, jų darbai nebuvo baigti. 1506 m. Leonardas grįžo į Milaną, o Mikelandželas gavo kitą užsakymą, dar labiau kurstantį jo entuziazmą. Popiežius Julijus II panoro, kad jis atvyktų į Romą ir pastatytų mauzoliejų, vertą vyriausiojo krikščionių valdytojo. Mes jau girdėjome apie šio išmintingo, bet negailestingo valdytojo planus, todėl nesunku įsivaizduoti, kad Mikelandželas apsidžiaugė galimybe dirbti žmogui, turėjusiam ir pinigų, ir noro vykdyti drąsiausius sumanymus. Gavęs popiežiaus leidimą, jis tuoj pat iškeliavo į žymiuosius Kararo marmuro karjerus pasirinkti didžiulių luitų, iš kurių turėjo iškalti milžinišką mauzoliejų. Jaunąjį menininką sužavėjo tos marmuro uolos, kurios, regis, tik ir laukė jo kalto, kad pavirstų skulptūromis, kokių pasaulis dar nebuvo regėjęs. Daugiau kaip šešis mėnesius jis praleido karjere – pirko, rinkosi ir atmetinėjo, o jo galvoje knibždėte knibždėjo sumanymų. Jis norėjo išvaduoti akmenyse glūdinčias skulptūras. Bet grįžęs ir pradėjęs darbą, pamatė, kad popiežiaus entuziazmas vykdyti šį didingą projektą gerokai išblėso. Dabar mes žinome, kad pagrindinė popiežiaus pasimetimo priežastis buvo ta, kad jo kapo planas kirtosi su kitu, jo širdžiai brangesniu, naujos Šv. Petro bazilikos planu. Mauzoliejus iš pradžių buvo skirtas senajai Šv. Petro bažnyčiai, bet jei ji bus nugriauta, tai kur stovės mauzoliejus? Be galo
nusivylusį Mikelandželą apniko įvairūs įtarimai. Jis nujautė intrigas ir net bijojo, kad jo konkurentai, o visų labiausiai Bramantė, naujosios Šv. Petro bazilikos architektas, nori jį nunuodyti. Baimės ir įtūžio pagautas, Mikelandželas išvyko iš Romos į Florenciją ir parašė popiežiui įžeidžiamą laišką, kuriame pasakė, kad jei jis esąs reikalingas, tai popiežius galįs atvykti ir jį susirasti.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 885 žodžiai iš 2870 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.