1. EKONOMIKOS MOKSLO DALYKAS
1.1 Ekonomika kaip visuomenės aspektas (posistemė). Ekonomika – visuomenė, nagrinėjama turto judėjimo požiūriu. Turtas turėtų judėti pagal ekonomizacijos principą – mažiausiom sąnaudom didžiausią rezultatą.
Terminas ekonomika priklauso nuo to, kur naudojamas. Turi dvi prasmes:
Ų mokslo šakos pavadinimas
Ų šalies, ar tam tikro kito vieneto ūkio pavadinimas.
Ekonomika – tai visu pirma materialinis visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo pagrindas, sfera, kurioje vyksta visuomeninė gamyba (ūkinė veikla). Žmonių ūkinė veikla yra visų ekonomikos mokslų tyrimo objektas.
Ūkinė veikla reikalinga tam, kad visuomenė ir jos nariai galėtų patenkinti savo poreikius. Pagrindinė ekonomikos problema, su kuria susiduria bet kokia visuomenė, tai konfliktas tarp žmonių begalinių poreikių ir išteklių, kurie gali būti naudojami šių poreikių tenkinimui, ribotumų.
Ekomonikos teorija – tai mokslas apie tai, kaip efektyviai paskirstyti, naudoti ir valdyti ribotus išteklius, siekiant maksimaliai patenkinti materialinius žmonių poreikius.
Ekonomikos teorijoje ekonomika nagrinėjama kaip sistema, turinti savo elementus ir ryšius tarp jų.
Ekonomikos elementas – tam tikras ekonomikos subjektas, priimantis ekonominius sprendimus ir jo turtas, kurį jis panaudoja gaminant prekes, teikiant paslaugas. Ekonomikos subjektas savo veikloje remiasi ekonominiu skaičiavimu ir jo pagrindu sugeba priiminėti racionalius sprendimus.
Ekonomikos subjektas – tai santykinai atsiribotas vienetas, nes su turtu, kurį turi ir valdo, jis susietas nuosavybe. Nuosavybės teisė į tam tikrą objektą reiškia, kad savininkas gali su tuo objektu atlikti tuos veiksmus, kuuriuos leidžia nuosavybės įstatymas, kartu apribojant kitų individų galimybes pasinaudoti tuo objektu. Ekonomikos teoriją domina žmonių santykiai, kylantys iš gamybos veiksnių nuosavybės.
Ekonomikos subjektai yra atsiriboję, tačiau visi ekonomikos elementai, ūkiniai vienetai yra susieti įvairiais ekonominiais ryšiais ir santykiais, kurie nsavo ruožtu susiję su ekonominių subjektų turto judėjimu.
Ekonomikos sistema – tai būdas kaip tirti … ir pasirinkimo klausimus.
Ekonominę sistemą formuoja tokie veiksniai:
Ų gamtiniai išteklai
Ų gyventojų skaičius, jų amžius, kvalifikacija, išsilavinimas
Ų turimas gamybinis potencialas, atsargos
Ų per ilgus metus susiklostę atitinkami individų poreikiai prekėms bei paslaugoms, technologinės žinios, turto paskirstymas
Ų institucinė struktūra, papročiai, įstatymai.
1.2 Ištekliai, jų ribotumas. Ištekliai (resursai) – visa tai, kas naudojama, kaip sąnaudos prekių ir paslaugų gamyboje.
Yra 3 pagrindinės išteklių grupės: gamtiniai išteklai, darbo jėga, kapitalas.
Ištekliai – tai, kas naudojama žmonių poreikiams tenkinti. Jų pagrindą sudaro gamtos ištekliai. Skiriami realūs ir potencialūs gamtos ištekliai. Realūs naudojamiūkinėje žmonių veikloje. Potencialūs dar nenaudojami, nes žmonija dar nesugeba jų valdyti.
Gamtos ištekliai yra išsenkami ir neišsenkami. Neišsenkamų išteklių yra nedaug. Oras ir vanduo priskiriami prie jų, tačiau matome, kad ir jie yra riboti. Išsenkamus išteklius galima suskirstyti į atkuriamus ir neatkuriamus. Dirvožemis – atkūriami. Gyvenamoji erdvė, naudingosios iškasenos – neatkuriami ištekliai.
Dauguma išteklių – riboti ištekliai, jie vadinami ekonominiais ištekliais arba gamybos veiksniais. Juos galima suskirstyti į tris grupes:
1. Žemė – Ekonomistai šį terminą vartoja plačiąja prasme (žemė, ir kitas gamtos turtas – naudingosios iškasenos, saulėsenergija, vanduo)
2. Kapitalas – Šis terminas vartojamas apibūdinti tuos daiktus, kurie bus naudojami gamybos procese. Tai pastatai, įrenginiai, medžiagos. Skirtingai nuo žemės turtų, kuriuos mums teikia gamta, kapitalas – žmonių darbu sukurtas produktas, naudojamas prekėms ir paslaugoms. Kapitalas – visos žmonių darbu sukurtos darbo priemonės, naudojamos ūkinėje veikloje.
Kapitalo gamybos ir kaupimo procesas dar vadinamas investicijomis. Skirtingai nuo vartojamų prekių, kapitalinės prekės arba investicinės prekės nėra pritaikytos tiesiogiai žmonių poreikiams tenkinti. Jos yra naudojamos kitų prekių gamybai. Dabar sukurtas kapitalas tenkins mūsų poreikius netiesiogiai ir vėliau, tada kai jis bus panaudotas vartojimo prekių gamybai. Kapitalo gamyba reiškia vartojimo atidėjimą ateičiai, laukimą. Taigi, kapitali formavimas (kaupimas), priklauso nuo pasirinkimo tarp dabartinio vartojimo ir didesnio vartojimo ateityje.
Ekonomistai terminą “kapitalas” vartoja, galvodami apie realų kapitalą, o ne apie finansinį kapitalą.
Realusis kapitalas – tai gamyklos ir įrenginiai naudojami kitų prekių gamybai. Realios investicijos – mašinų ar kito realaus kapitalo kaupimui.
Finansinis kapitalas reiškia tik finansines vertybes – akcijas, obligacijas ar banko indėlius. Akcijų ir obligacijų savininkai turi turtą tokia forma, kuri duos pajamų ateityje, dividendų ar palūkanų. Ekonomisto požiūriu akcijos nebus tiesioginis kapitalas. Akcijos nėra išteklius, kuriuo betarpiškai gaminamos prekės ir paslaugos.
3. Darbas. Šis terminas reiškia žmogiškąjį išteklių, tai yra fizinį ir protinį žmogaus sugebėjimą, reikalingą prekių ir paslaugų gamybai. Darbo jėga taip pat yra
ribotas išteklius. Jis pirmiausia susijęs su paties žmogaus darbingo amžiaus riba, su darbingo amžiaus gyventojų skaičiumi, su jų išsimokslinimu. Ūkio sistemoje darbo jėga yra pagrindinis produktas.
Būtina išskirti žmogiškąjį išteklių – tai verslumas, tai yra kažkas, kas įpareigoja. Tiksliau, tai verslininkas:
Ų organizuojantis gamybą, sujungdamas gamybos veiksnius – žemę, darbą, kapitalą, prekių ir paslaugų kūrimui;
Ų priimantis verslo sprendimus apie tai, kokias prekes ir kaip gaminti;
Ų rizikuojantis, žinodamas, kad tie sprendimai gali būti ir netikslūs, klaidingi.
Ų Teikiantis prekių gamyboje naujas technologijas ar verslo organizavimo formas.
Norėdamas, kad pavyktų organizuoti verslumo sugebėjimus, asmuo privalo gauti informaciją apie pasikeitimus ekonomikoje. Kiekvieno tokio verslininko verslo organizatoriaus klausimai yra šie: ar žmonės yra linkę mokėti už tai, ką aš galiu padaryti? Ar galiu parduoti prekę ar paslaugą pakankamai aukšta kaina, padengiančia kaštus ir atnešančia pelno.
1.3 Poreikiai ir jų tenkinimas. Poreikiai – tai žmonių biologinės ir socialinės prigimties sąlygotos reikmės, vartojant darbu sukurtus daiktus ir paslaugas. Jų ypatybė ta, kad užtikrinant pastovų vienos poreikių dalies (gyvybinių poreikių) tenkinimą, atsiranda naujų, sudetingesnių (sveikatos apsaugos, išsimokslinimo, kultūros) poreikių, taigi bendra poreikių apimtis didėja. Gamyba negali patenkinti žmonių visų poreikių, o norint tai įgyvendinti, reikia nuolat didinti produktų, o vėliau – prekių gamybos ir paslaugų teikimą
Mūsų materialiniai poreikiai yra iš tiesų begaliniai. Ekonominiai poreikiai – riboti.
Ekonomikos problema – galimybė rinktis iš tų galimybių, kurias mums leidžia riboti ištekliai.
Ekonomika – mokslas apie tai, kaip yra paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius konkuruojančius žmonių poreikius.
Ekonomiškumas (ekonomiška veikla) – tai didžiausias naudos pasiekimas mažiausiais kaštais.
Sąnaudų ir rezultatų kalkuliavimas, lyginimas (kiekybinė ir kokybinė pusė). Sąnaudos – tai gamybos procese naudojami ekonominiai ištekliai. (darbo jėga, medžiagos ir žaliavos, įrenginiai, kapitalas ir kt.).
Ekonominės gėrybės ir laisvos (nekaštuojančios) gėrybės. Ekonominė gėrybė. Ekonomistai skiria gėrybes ir ekonomines gėrybes. Gėrybė – realios tikrovės objektas, tenkinantis žmonių poreikius. Žaliavos, miškai, vanduo, įvairios prekės ir paslaugos ir tt. – tai gerybės. Gerybės gali būti laisvosios. Tačiau tokių gėrybių yra labai mažai (pvz. saulės šviesa, vėjas, lietus). Tokios gėrybės tiesiogiai negali būti ekonominės veiklos nei rezultatu, nei objektu.
Ekonominėms gėrybėms būdingi specifiniai bruožai:
Ų Ekonominės gėrybės yra ribotos. Tai reiškia, kad jų turimas kiekis negali patenkinti visus poreikius. Jeigu būtų jų perteklius, lyginant su poreikiais, tai jos nebūtų vertingos ir naudingos. Vertingumas ir naudingumas – tai irgi ekonominių gėrybių bruožai;
Ų Ekonominės gėrybės – tai būtinai nuosavybės objektas;
Ų Ekonominės gėrybės visada yra sąmoningos veiklos rezultatas. Jų gamyba reikalauja kaštų;
Ų Ekonominės gėrybės rinkoje turi tam tikrą kainą, nes jos turi paklausą.
Pagrindinis ir svarbiausias ekonominių gėrybių bruožas yra ribotumas.
Privačios ir visuomeninės gėrybės. Visuomeninės gerybės – suteikia naudos visiems. Neįmanoma išskirti nei vieno vartotojo, nepaisant, kas už ją sumokėjo. Visuomeninėms gėrybėms nauda yra neišsenkanti: jeigu ja naudojasi vienas asmuo, tai kitiems vartotojams gėrybės teikiama nauda nemažėja.
Išorės efektai (externalities).
Ekonomikos mokslų sistema.
1. Ekonomiksas nagrinėja racionalaus ūkininkavimo problematiką.
2. Politinė ekonomija.
3. Konkrečios ekonomikos, kurios skirstomos į šakines ir funkcines ekonomikas.
Ekonomiksas – tai mokslo šaka, nagrinėjanti ribotą išteklių paskirstymą, tenkinant ribotus žmonių poreikius.
Ekonomika (economics) 1) Mokslas, kaip paskirstyti turimus ribotus išteklius, norint patenkintialternatyviuosius, konkuruojančius žmonių poreikius.
2) Mokslas apie tai, kaip žmonės įgyja materialinius daiktus bei patogumus ir su kokiomisproblemomis jie susiduria tai darydami, o be to, kaip mažinti šias problemas.
Ekonomiksas ir politinė ekonomija kaip dvi ekonominės teorijos atmainos.
Makroekonomika ir mikroekonomika. 10.1.makroekonomikos reikšmė
Makroekonomika, tai ekonomikos šaka tirianti bendrą ekonominę veiklą valstybės mąstu. Makroekonominė analizė tiria kaip kaip funkcionuoja ekonomikos visuma, ir kokie veiksniai ją vekia. Makroekonominių tyrimų objektas-šalies ūkis. Kaip ir visi ekonomikos mokslai, taip ir makroekonomika riamiasi teorija ir stebėjimais. Stebėjimai yra organizuoti ir susisteminti. Kiekvienos valstybės vyriusybė reguliariai pagal ekonominės statistikos mokslo patvirtintą sistemą renka informaciją apie žmonių ekonominę veiklą, jų pajamų dydį, paklausos ir paklausos struktūrą, kainų dydį, žmonių apsirūpinimą darbu, žmonių gyvenimo sąlygas, pinigų cirkuliaciją ir kitus ekonominius, socialinius klausimus. Šie duomenys sumuojami ir gaunami statistiniai rodikliai apibūdinantys visos ekonomikos būklę. Tie rodikliai fiksuojami
dinamikoje laiko požiūriu. Atsižvelgiant į ekonomikos būklę, valstybės yra vykdoma atitinkama ekonominė politika, kuriamos ir vykdomos ekonominės ir socialinės programos. Tokiu būdu siekiama. Pagrindiniai ekonominės ir socialinės informacijos nešėjai: 1.Nacionalinis produktas 2.Vartojamų prekių kainų indeksas 3.Nedarbo lygis
Šakiniai ir funkciniai ekonomikos mokslai.
Istorinės ūkio formos.
Natūrinis ūkis ir rinkos ūkis. Pirma visuomenės gamybos organizavimo forma buvo natūrinis ūkis. Jam esant darbo produktai skiriami pačių gamintojų poreikiams tenkinti. Čia vartojimas sutampa su gamyba. Natūrinė ūkio organizavimo forma neleidžia plėtotis ryšiams tarp gamintojų. Natūrinio ūkio bruožai:
1. Natūrinis ūkis buvo labai artimas gamtai;
2. Absoliūčiai vyravo žemės ūkio gamyba ir buvo naudojami tik du gamybos veiksniai: žemė ir darbas;
3. ūkiniai vienetai buvo universalūs;
Tačiau su laiku darbo pasidalijimas, specializacija, didėjanti prekių įvairovė sukėlė mainų išsiplėtimą. Ir tik vėlyvaisiais viduramžiais, plintant darbo pasidalijimui, specializacijai, stiprėjant gamybai ir finansinei sferai, atsiranda rinkos ūkio elementų.
Rinkos ūkis – tai tokia visuomenės gamybos organizavimo forma, kai ekonominiai santykiai tarp žmonių reiškiasi per rinką, per jų darbo produktų kaip prekių pirkimą, pardavimą. Šiame ūkyje gamybos priemonės yra privačių asmenų bei firmų nuosavybė. Ekonomikos sprendimai priimami labai decentralizuotai, ištekliai paskirstomi daugelyje prekių ir paslaugų rinkų. Rinka suderina pirkėjų ir pardavėjų sprendimus ir, numatydama pusiausvyros kainą, lemia, kiek kokios nors prekės bus pagaminta ir parduota.
Komandinė ekonomika. Esant komandinei ekonominei sistemai, visus sprendimus apie tai, ka? Kaip? Ir kam? Lemia vienas centras. Pagrindiniai bruožai: 1) kolektyvinė nuosavybė; 2) centralizuotas ekonominis planavimas. Centrinė valdžia kontroliuoja gamybos veiksnius bei jais operuoja, sprendžia, ką, kiek ir kaip gaminti, įvertina žmonių poreikius ir nustato, kuriuos iš jų reikia patenkinti ir kokiomis gamybos priemonėmis bei metodais tai bus daroma. Taigi, centrinė valdžia vykdo tas funkcijas, kurias grynojo kapitalizmo sąlygomis atlieka rinkos mechanizmas, konkurencija bei kainų sistema.
Moderni ekonomika kaip ūkio formų derinys (mišri ekonomika) Realios ekonominės sistemos paprastai turi ir komandinės ekonomikos, ir grynojo kapitalizmo bruožų. Taigi realiosios ekonomikos – tai mišriosios ekonomikos. Šalis gali būti laikoma kapitalistinės ar komandinės sistemos šalimi pagal tai, kokios sistemos elementai vyrauja. Daugumos šalių ekonomikos – tai mišriosios kapitalistinės sistemos. Mišriosios kapitalistinės sistemos institutai ir principai:
Vyraujančia privati nuosavybė
Ekonominė laisvė
Asmeninis interesas ir nauda kaip elgsenos motyvas
Konkurencija
Rinkos ir kainų sistema kaip ekonomikos funkcionavimo ir reguliavimo mechanizmas
Dalinis valstybinis ekonomikos reguliavimas. Tiek ekonomikos teorija, tiek pasaulinis patyrimas įrodė, kad efektyviausia yra tokia mišri ekonomika, kurioje vyrauja ne komandiniai, o rinkos santykiai.
Gamybos galimybių kreivė.
2 TEMA. MIŠRIOS EKONOMIKOS BRUOŽAI
Rinkos mechanizmų formavimasis, specializacija, mainai. Rinka – tai ekonominė mainų sistema, užtikrinanti prekių bei paslaugų (tame tarpe ir išteklių) pirkimą ir pardavimą.
Rinkos mechanizmas – sistema, kurioje kainos ir paklausos bei pasiūlos savitarpio sąveika padeda atsakyti į pagrindinius ekonomikos klausimus: ką? Kaip? Ir kam? Gaminti?
Šiuolaikinėje visuomenėje atlieka itin svarbu vaidmenį. Gamyba tapo vis labiau specializuota, kas savo ruožtu didina darbo našumą. Tačiau specializacija be mainų neįmanoma.
Tiesiuoginiuose mainuose pinigai nenaudojami: viena prekė ar paslauga yra tiesiogiai mainoma į kitą. Tiesioginiai mainai yra neefektyvūs (gamintojai sugaišta pusę laiko gamindami produkciją, o dar pusę laiko, ieškodami tų, kurie sutiktų tiesiogiai keistis). Tiesioginiai mainai reikalauja reikmenų (norų) atitikimo: kiekvienas, dalyvaujantis tiesioginiuose mainuose, privalo turėti produktą, kurio pageidauja kiti. Be to, tiesioginiuose mainuose aktuali nedalumo problema.
Mainai yra daug paprastesni, naudojant pinigus. Yra nebūtinas norų sutapimas. Pinigams būdinga visuotinė perkamoji galia, tai yra jie gali būti panaudoti bet kokios pateiktos pardavimui prekės ar paslaugos pirkimui. Be to, mainantis naudojant pinigus, galima sudaryti sudėtingą sandorį tarp daugelio partnerių. Šiuolaikiniai sandoriai monetarinėje ekonomikoje gali būti labai sudėtingi, net su šimtais dalyvių.
Specializacija reikalauja mainų. Galiausiai specializacija ir mainai gali vykti sklandžiai ir pinigų dėka.
Tiesioginiai (natūriniai) mainai ir jų ribotumas. Tiesiuoginiuose mainuose pinigai nenaudojami: viena prekė ar paslauga yra tiesiogiai mainoma į kitą. Tiesioginiai mainai yra neefektyvūs (gamintojai sugaišta pusę laiko gamindami produkciją, o dar pusę laiko, ieškodami tų, kurie sutiktų tiesiogiai keistis). Tiesioginiai mainai reikalauja reikmenų (norų) atitikimo: kiekvienas, dalyvaujantis tiesioginiuose mainuose, privalo turėti produktą, kurio pageidauja kiti. Be to, tiesioginiuose mainuose aktuali nedalumo problema.
Pinigų atsiradimas bei
Pinigai Iš Stasieckos
Tobula ir netobula konkurencija. Tokia gamyba, kurioje dominuoja keletas pardavėjų, yra oligopolinė. Monopolija – vieno pardavėjo viešpatavimas rinkoje.
Rinkos dalyvių skaičius turi reikšmingą poveikį kainų nustatymui. Tobula konkurencija yra tada, kai yra pakankamai daug pardavėjų bei pirkėjų, o atskiras pirkėjas ar pardavėjas neturi jokios įtakos rinkos kainoms. Kiekvienas pirkėjas bei pardavėjas prisitaiko prie kainos.
Priešingai, individualūs gamintojai oligopolinėje arba monopolinėje rinkoje, žino, kad jie tam tikru mastu gali kontroliuoti kainas.
Netobula konkurencija yra tada, kaipirkėjas ar pardavėjas gali paveikti rinkos kainą. Toks pirkėjas ar pardavėjas, sakome, turi rinkos galią.
Firma yra verslo organizacija, kuri gamina prekes bei paslaugas. Įmonė yra įstaiga pasirinktoje vietoje gaminanti prekias ar teikianti paslaugas.
Tobulos konkurencijos rinkoje kainą lemia ne atskiri rinkos dalyviai. Ji savaime nusistovi. Tobula konkurencija veikia efektyviau nei netobula.
Paklausa ir pasiūla. Jų pusiausvyra. Tobulos konkurencijos rinkoje kainą lemia paklausa ir pasiūla.
Paklausa. Pirkėją aukšta kaina veikia kaip atbaidantis veiksnys (perka mažiau tos prekės arba visai neperka). Žemesnė kaina priviliuoja naujų pirkėjų į šią rinką. Paklausos kreivė arba paklausos lentelė parodo prekių ir paslaugų kiekį, kurį pirkėjas galės ir norės nupirkti, esant skirtingoms rinkos kainoms.
Paklausos kreivė atspindi ne tik tai, ko žmogus nori, bet taip pat ir tai, ką jis pasiruošęs ir gali nupirkti.
Paklausos kreivė tinka konkrečiam gyventojų skaičiui ir konkrečiam laikotarpiui.
Paiūla. Paklausos kreivė vaizduoja pirkėjų elgesį. Pasiūlos kreivė parodo pardavėjų elgesį ir jų pasiruošimą parduoti, esant skirtingoms kainoms. Aukšta kaina skatina pardavėjus gaminti ir parduoti daugiau prekių. Kuo kaina aukštesnė, tuo didesnė pasiūla. Pasiūlos kreivė parodo prekių ir paslaugų kiekį, kurį pardavėjas norės ir galės parduoti esant skirtingoms rinkos kainoms.
Pusiausvyra. Pusiausvyra yra situacija, kurioje nėra prekės normos bei jos perkamumo ar parduodamumo kiekio kitimo tendencijų. Esant pusiausvyrai, rinka ištuštinama. Ir pirkėjai ir pardavėjai yra patenkinti tuo kirkiu kurį nusipirko ar pardavė esama rinkos kaina.
Perteklius yra tada, kai pasiūla viršija paklausą. Trūkumas – paklausa viršija pasiūlą.
Trijų klausimų – ką, kaip ir kam – išsisprendimas rinkos ūkyje.
“Nematoma ranka”. Egzistuoja “Nematomoji ranka”, kuri priverčia gamintoją paklusti visuomenės interesams. Iš tikrųjų “besivaikydamas” savo pačių interesų, jis dažnai visuomenės interesus realizuoja daug veiksmingiau, negu tuomet, kai jis tai turėtų daryti įsipareigojęs.
Rinkos mechanizmo ribotumas. Stasiecka 46
Ar rinka amžina?
Valstybės ekonominis vaidmuo: efektyvumas, teisingumas, stabilumas.
1. Efektyvumas – tai siekimas gauti kuo daugiau naudos, kuo geriau vartojant mūsų produktyviąsias pastangas (ribotus išteklius).
2. Stabilumas (kainų stabilumas) Norima išvengti vidutinio kainų lygio staigių kitimų ar kritimų, svyravimų.
Vyriausybės poveikis ekonomikai pasireiškia per: