Ekonomikos teorija – bet kurio ekonomikos mokslo, disciplinos teorija.
Ekonomiksas – šiuolaikinės teorinės ekonomikos pagrindinė srovė, susiformavusi XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Jo, kaip ir visų ekonomikos mokslų, objektas yra:
· ekonomika;
· ūkis;
· ūkinė veikla.
Ekonomiksas tiria ūkinę veiklą racionalumo požiūriu. Racionalus ūkininkavimas susijęs su siekiu pasirinkti geriausią gėrybių gamybos ir paskirstymo alternatyvą, esant ribotiems ištekliams.
Ištekliai – visi tie aplinkos objektai (medžiaga, energija, informacija), kuriuos galima panaudoti gėrybėms gaminti.
Ištekliai, tiesiogiai naudojami gėrybių gamybai, yra vadinami gamybos veiksniais. Jie skirstomi į:
· žemę, įskaitant jos gelmių turtus:
– žemė, naudojama kaip plotas maisto produktams gaminti ir statiniams statyti;
– žemė kaip gelmių turtai – naudingos iškasenos;
· kapitalą (gamybos priemones):
– realų (pastatai, įrenginiai, mašinos ir pan.);
– nominalų, finansinį (pinigai, vertybiniai popieriai);
· darbą:
– tiesiogiai gaminantį ir pateikiantį gėrybes;
– verslumą – specifinį ūkio subjekto aktyvumą, pasireiškiantį ekonominių, novatoriškų sprendimų priėmimu ir įgyvendinimu, remiantis ekonominiu skaičiavimu.
Tiek vienas, tiek kitas darbas vis labiau tampa žmogiškuoju kapitalu – aukštos kvalifikacijos gamybiniu ir negamybiniu produktyviuoju darbu.
Teorinė ekonomika produktyviuoju darbu laiko darbą, kuriantį ekonominę vertybę, turtą. Produktyvusis gamybinis darbas susijęs su gėrybės sukūrimu, gamyba, paskirstymu. Produktyvusis negamybinis – sprendimų parengimu ir priėmimu, t.y. informacijos perdirbimu.
Ekonomiksą domina ne tiek globalinis ir absoliutus (natūralinis) išteklių ribotumas, kiek santykinis ir ekonominis, t.y. lyginant su esamo laikotarpio poreikiais, turimomis pajamomis, išteklių kainomis, galimybėmis juos įsigyti. Išteklių ribotumas kelia pasirinkimo problemą.
Ūkio subjektai – asmuo arba jų grupė, priimantys ekonominius sprendimus.
Ūkio objektai – asmenys, jų grupės, kurie vykdo kitų priimtus sprendimus, ir priemonės (turtas), kuriomis tai padaro.
Ūkio vienetas – ūkinę veiklą vykdantis ūkio subjektų ir ūkio objektų darinys, atsiribojęs nuo kitų tokių darinių savarankišku ekonominiu skaičiavimu.
Ekonominis skaičiavimas – tai naudos ir sąnaudų skaičiavimo taisyklių ir normų (parametrų) organinė visuma, suformuota įstatymų, papročių, tradicijų. Ekonominis skaičiavimas kartu su ūkio vienetų tarpusavio santykių ir jų santykių su valstybe principais sudaro ūkio tvarkymo metodų ir priemonių sistemą – ūkio mechanizmą.
Ūkio istorija, taikydama ekonominio skaičiavimo kriterijų, išskiria tokias ūkio formas:
· natūrinis ūkis: uždaras; ūkinis vienetas, remdamasis tradicija ir papročiais, valdovų nurodymais, iš savo turimų išteklių gamina gėrybes savo poreikiams tenkinti;
· rinkos ūkis: atviras; ūkio vienetai tarpusavyje susiję prekių mainais ir rinka;
· centralizuotai reguliuojamas (planinis) ūkis: kai ūkiniai vienetai iš centralizuotai paskirstytų išteklių, remdamiesi centralizuotai nustatytais išteklių ir produktų vertinimais, gamina produktus centralizuotam jų paskirstymui ir per tai palaiko tarpusavio ryšius bei tenkina savo poreikius.
Administracinėje komandinėje ekonomikoje ūkio mechanizmas skatino pasirinkimą gaminti kuo daugiau produkcijos, nors neretai ir nereikalingos, naudojant kuo daugiau išteklių, t.y. juos eikvojant. Ekonominiam skaičiavimui taikoma ūkiskaita, kurioje vyrauja centralizuotai nustatyti išteklių ir produktų įkainiai (kainos).
Rinkos ekonomikoje ūkio mechanizmas verčia pasirinkti kuo taupiausią gamybos būdą ir gaminti tai, kas turi mokią paklausą. Ekonominiam skaičiavimui naudojamos rinkos kainos, įvairūs sąmoningai nustatyti įkainiai, natūralios normos, nors jis ir vadinamas komerciniu skaičiavimu.
Šiuolaikinis ūkis vadinamas mišria ekonomika, nes ūkinės problemos sprendžiamos rinkos ir centralizuoto (visų pirma – valstybinio) reguliavimo pagalba.
Teorinė ekonomika, o tuo labiau ekonomiksas – tai iš esmės rinkos ūkio bendroji teorija.
Rinkos ūkyje gamybos veiksniai turi kapitalo formą:
· daiktinio (gamybos priemonės, darbo objektai);
· žmogiškojo (darbo jėga, visų pirma – kvalifikuoto);
· informacinio (technologija, organizacija, valdymas);
· socialinio (įvairios visuomeninės institucijos, organizacijos, kurios sutelkia žmones ir kelia jų pilietinį aktyvumą, skatina pasitikėjimą gamybinės ir ūkinės veiklos partneriais).
Informacija – duomenys apie gėrybių gamybos ir paskirstymo technologiją, organizaciją, ekonomiką, užrašyti įvairiuose nešikliuose. Dabartinėje gamyboje veikia 5% medžiagos ir 95% informacijos.
Ūkinė veikla arba ekonomika – taupi gėrybių iš ribotų išteklių gamyba ir paskirstymas vartotojams, remiantis ekonominiu skaičiavimu, turint tikslą didinti išteklių savininkų turtą ir užtikrinti apibrėžtą socialinį teisingumą (ūkiškasis principas).
Teorinė ekonomika skiria šias ūkinės veiklos fazes:
· gėrybių gamybą;
· jų paskirstymą;
· mainus;
· vartojimą.
Esminiai ryšiai, kuriais remiasi ūkinė veikla, sąlygiškai gali būti skirstomi į:
· priežastinius (paprastai ryšius tarp esmių; jais daugiau domisi politinė
ekonomija);
· funkcinius (ryšius tarp ūkio reiškinių; jais daugiau domisi ekonomiksas).
Ekonominėje analizėje viena neretai pasitaikanti aiškinimo klaida yra ta, kad funkciniai ryšiai laikomi priežastiniais.
Svarbiausi ūkinės veiklos bruožai:
· Verslumas: išoriškai jis reiškiasi akonominių sprendimų parengimu ir priėmimu, t.y. informacijos perdirbimu, siekinat išrinkti geriausią ūkinės veiklos variantą. Taigi verslumas yra sudedamoji ir lemiamoji produktyviojo darbo, t.y. darbo, kuriančio turtą, dalis. Sąlygos verslumui ir naujovėms susidarė tik susiformavus ir išsiplėtojsu rinkai, todėl verslą pagrįstai galima tapatinti su rinkos ūkiu;
· Racionalumas: siekiama iš apibrėžtų išteklių gauti daugiausiai naudos arba konkrečią naudą gauti mažiausiais ištekliais. Racionalumas skirstomas į du tipus:
– substancinis: grynai ekonominis racionalumas, įgyvendinamas ekonominiu skaičiavimu;
– adaptyvinis: kai ūkinėje veikloje atsižvelgiama ir į neekonominius veiksnius (dabartinės rinkos ūkiui jis vis labiau tampa būdingas).
· Laiko ir vietos charakteristikos: ūkinė veikla orientuota į tam tikrą laikotarpį (ekonominį horizontą), veiksnių poveikis ūkiui pasireiškia tik po apibrėžto laiko (laiko lagai, vėlavimai), ji išsiplėtojusi tam tikroje sferoje, teritorijoje (ūkininkavimo “teatras”). Ekonominis horizontas – baigtinis laiko intervalas, per kurį ūkio subjektas gali atlikti ekonominį skaičiavimą reikiamu tikslumu. Ekonominėje analizėje skiriamas toks laikas: