Mikromicetų rūšies formavimosi ir funkcionavimo pagrindai
Įvadas: Kas yra mikromicetai ir ko mes siekiame šituo darbu. Mikromicetai savita gyvų organizmų grupė,jos esminiai savitumai ir vaidmuo gamtinėje aplinkoje.
Tikslas:Apibendrinti mikromicetų citologines,morfologines ir fiziologines savybes,rūšių formavimosi ypatybes ir reikšmę biologinių sistemų susidaryme natūralios aplinkos sąlygomis.
1.Mikromicetų ląstelės sandaros savitumai
1.1Dauginimosi būdai;
1.2Morfologiniai požymiai;
1.3Genetinės savybės;
1.4Evoliucijos procesas:
2.Mikromicetų fiziologiniai ypatumai
2.1Mitybinės;
2.2Adaptacinės;
2.3Sąntykiai su kitais biotais;
3.Mikromicetų rūšys s ir jų formavimasis
4.Mikromicetų rūšies funkcionavimas gamtinėje aplinkoje
4.1Dirvožemyje;
4.2Augaluose;
4.3Kituose biotuose;
5.Mikromicetų vaidmuo bendrame aplinkos mechanizme
Išvados:
Literatūra:1.”Patogeniški ir toksiški mikroorganizmai žmogaus aplinkoje” A.Lugauskas, A.Paškevičius, J.Repečkienė 2002m.
2.”Botanikos ir mikologijos nomenklatūra” E.Kutorga 1997m.
3. “Žemesniųjų augalų sistematika” V.Galinis 1979m.
4. “Mikrobiologiniai medžiagų pažeidimai“ A.Lugauskas 1997m.
5. “Mikrobiologinė technika“ Biol.m.dr.P.Bluzmanas 1970m.
ĮVADAS:Šalia kitų mikroorganizmų,gausiai paplitusių žmogų supancioje aplinkoje,visada randami mikrocetai. Mikromicetai yra augalinės kilmės bechlorofiliai,daugialąsčiai,nejudrūs mikroorganizmami.
TIKSLAS:Apibendrinti mikromicetų citologinius,morfologinius ir fiziologinius savitumus,rūšių formavimosi ypatybes ir reikšmę biologinių systemu susidaryme naturaliom aplinkos sąlygomis.
1. Mikromicetų ląstelės sandaros ypatumai
1.1 Dauginimasis
Grybai dauginasi vegetatyviniu,lytiniu ir nelytiniu būdais. Vegetatyviškai dauginasi atitrūkusiomis grybienos,atskirų hitu,ir rizomorfų dalimis,ląstelių dalijimusi,ląstelių pumpuravimusi,skleročiais. Nelytinio dauginimosi metu grybai sudaro įvairias sporas – zoosporas, sporangiosporas, konidijas. Sporos pasigamina įvairiais būdais: vienu sporos pasigamina specialiuose vaisiakūniuose,kitų – pačioje vegetatyvinėje ląstelėje. Vienu mikromicetų sporos susidaro tik nelytiniu būdu,o kitų – gali susidaryti ir lytiniu būdu.Konidijomis dauginasi dalis žemesniųjų mikromicetų. Jos susidaro ant tam tikrų hitų atšakų – konidijakočių,egzogeniškai. Vienų grybų konidijakočiai būna paprasti arba šakoti,tiesūs arba išlenkti,trumpi arba ilgi,bespalviai arba spalvoti. Konidijakočiai su konidijomis gali būti pavieniai,susikibę i grandinėles,keks su pertvarėlėmis ir be jų. Forma rutulio,ovalo,cilindro,siūlo. Lytinio dauginimosi būdas daugelyje rūšių nežinomas – neištyrtas.
1.2 Morfologiniai požymiai
Ilgą laiką grybai buvo biologų ginčo objektas. Vieni buvo linkę priskirti juos augalų pasauliui, kiti – gyvūnų, kol galiausiai sulygo, kad tai atskira gyvojo pasaulio karalystė iš didelės, heterogeniškos, ypatingos sandaros ir gyvensenos organizmų grupė. Jiems būdinga savita morfologija, dauginimosi būdai, vystymosi ciklai, fiziologinės savybės. Grybai yra heterotrofai, sudėtingų junginių sintezę vykdantys iš organinių maisto medžiagų. Pagal daugelį požymių artimi gyvūnams. Jų medžiagų apykaitoje svarbią vietą užima cikliniai monohidroksiliniai antriniai alkoholiai – steriliai. Pirmajame grybų ir gyvūnų ląstelės vystymosi etape šių junginių sintezė vyksta vienodai, ir susidaro cholesterolis (C H OH)- gyvulių audinių steroidinis alkoholis. Toliau grybo ląstelėse šio junginio sintezė nukrypsta ergosterolio (sterinų grupės policiklinio alkoholio) susidarymo kryptimi. Ultravioletiniams spinduliams paveikūs, iš šio junginio susidaro vitaminas D2, kuris kaupiasi grybo ląstelėse.
Grybo ląstelėje, ypač apvalkalėlyje, gausu fosfatų ir jų junginių. Jie vykdo labai specialias energijos apykaitos ir mitybos funkcijas. Veikiant silpniems dariniams (amoniakui, dažams) pastebėtas polifosfatų ryšys su voliotino granulėmis grybo ląstelės vakuolėse. Voliutino sudėtis grybo ląstelėje nepastovi, grybo ontogenezės metu kinta. Jo kiekio didėjimas vakuolėse glaudžiai susijęs su polifosfatų kiekio didėjimu, kuris aktyviai vyksta nukleorūgščių sintezės metu. Grybų voliutinas skiriasi nuo augalų ir prokariotų atitinkamų junginių. Jis yra artimesnis gyvulių ląstelėse randamam krinomui.
Polifosfatų biosintezė grybų ląstelėje prasideda nuo daugiapolimerų frakcijų; žemesnės, paprastesnės frakcijos susidaro pirmosios degraduojant. Kondensuotų polifosfatų funkcijos grybų ląstelėse yra labai panašios į adenozintrifosforo rūgšties (ATP) funkcijas, kur fosforas ir energija atsipalaiduoja trūkstant ryšiams tarp –O – P – . Tarp polifosfatų ir ATP yra esminių skirtumų. Polifosfatų savybė greitai polimerizuotis įgalina kauptis energijos ir fosforo rezervams ląstelėje nepažeidžiant jos homeostazės. Tai ypač svarbu nuo aplinkos stipriai priklausantiems grybams. Didelio molekulingumo polifosfatams būdinga tiksli specializacija metabolitiniuose procesuose. Žemesnės polifosfatų funkcijos yra fermentinių procesų ir sintezės energijos
donorės, aukštesnės – susijusios su nukleorūgščių sinteze ir cukrų transportu pro membraną. Fosfatų kiekis grybo ląstelės organelėse yra nevienodas. Branduolyje randama polifosfatų frakcija susijusi su DNR biosintezė. Didesnioji dalis rūgštyse ir druskose tirpių polifosfatų frakcijų įeina į valiutino sudėtį ir lokalizuojasi protoplastuose. Čia vyksta glikolizės procesai. Kvėpavimo grandžių vietose bei mitochondrijose polifosfatų dažniausiai nerandama. Ląstelių endoplazminio tinklo audinys grybo ląstelėse vystosi žymiai greičiau negu augalų ir gyvūnų ląstelėse. Jis išsišakoja citoplazmoje ir glaudžiai įsijungia į membraninių kanalėlių, cisternų ir ertmių sistemą. Pastarosios svarbiausios funkcijos – apykaitos produktų ir metabolitų transportavimas tarp ląstelės organoidų. Dalis šios sistemos padengta ribosomomis – smulkiais grūdeliais, sudarytais iš baltymo ir DNR. Čia vyksta baltymų sintezė. Augalams ir gyvūnams būdinga citokinezė – ląstelės dalijimosi pusiau metu ryšys su branduolio dalyba. Grybuose tokio ryšio nėra. Juose nėra ir Goldžio aparato – mikroskopinės membraninės struktūros, sudarytos iš krūvelės plokštelių cisternų arba grupės lėkštų glaustų pūslelių, dalyvaujančių įvairių produktų, ypač enzimų, sekrecijos procese. Eukariotams šis organoidas būdingas, tačiau grybuose yra tik atskiri jo elementai – cisterijos.