Minčių pasaulis renatos šerelytės apsakymų knygoje o ji tepasakė miau programa
5 (100%) 1 vote

Minčių pasaulis renatos šerelytės apsakymų knygoje o ji tepasakė miau programa

Minčių pasaulis Renatos Šerelytės apsakymų knygoje „O ji tepasakė miau“

I. Įvadas

Renatos Šerelytės kūryba – vienas ryškiausių debiutų pastarojo dešimtmečio mūsų literatūroje. Būsimoji rašytoja gimė 1970m. Šimonių kaime, Kupiškio rajone. 1988m. baigė Šimonių vidurinę mokyklą, metus dirbo mokyklos bibliotekoje. 1994m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Vėliau dirbo vaikų žurnale Žvaigždutė, kultūros savaitraštyje 7 meno dienos, žurnale Jaunimo gretos. Šiuo metu dirba Vaivorykštės teatro literatūrinės dalies vedėja.

Renata Šerelytė debiutavo 1986 m., kai žurnale Moksleivis buvo išspausdinti jos eilėraščiai. R. Šerelytė yra parašiusi šias knygas: romaną Ledynmečio žvaigždės (1999), novelių rinkinius Žuvies darinėjimas (1995), Balandų ratas (1997), O ji tepasakė miau (2001), Vardas tamsoje (2004), pjeses Žvakelė Šv. Pranciškui (1999), Šikpuodis (2001), Stoglangis (2001) ir istorines knygas vaikams Jundos lemtis (1997), Prakeiktas kardas (1997). R. Šerelytė yra gavusi Kultūros ir meno tarybos premiją. Keletas novelių išverstos į prancūzų, anglų, vokiečių, lenkų, gruzinų, švedų kalbas.

Jos novelės – tarsi mozaika, komponuojama iš atskirų dalelių: meilė, religija, viltys ir praradimai.

Pirmoji knyga Žuvies darinėjimas įvertinta kaip vienas geriausių metų debiutų. Jundos lemtis pripažinta geriausia 1997-ųjų metų lietuvių autoriaus knyga vaikams, už ją suteikta Šarūno Marčiulionio premija. Romanas Ledynmečio žvaigždės 2000 m. gavo Žemaitės premiją. 2001 m. už novelistiką, išspausdintą literatūros mėnraštyje Metai, Renatai Šerelytei įteikta A. Vaičiulaičio premija. Pjesė Stoglangis 1999 m. laimėjo II vietą Atviros Lietuvos fondo paskelbtame pjesių, skirtų vaikų ir paauglių teatrui, konkurse.

Pirmajame R. Šerelytės novelių rinkinyje Žuvies darinėjimas ryškiausias motyvas – grubokas buitinis vyksmas, tačiau tikrąjį novelių procesą galima užčiuopti tarp dviejų polių – veiksmo ir minties. Novelėse daug spalvų bei įvairiausių atspalvių. Iš noro kuo atidžiau įsižiūrėti į pasaulį atsiranda tapybiškumas. Ryškus klausymas, girdėjimas, įsiklausymas. “Darinėjimo” motyvas – tai skverbimosi į gilesnius sluoksnius motyvas. Per šį skverbimąsi giliau ankstyvojoje R. Šerelytės kūryboje pradeda ryškėti sąmonės vaidmuo. Beveik kiekvienoje rinkinio novelėje dominuoja savęs ieškojimo, noro patekti į “kitą pasaulį”, bandymo įveikti žmogų kaustantį ribotumą aspektai. Tam dažniausiai pasitelkiami sapnai, “kur jautiesi lygus Dievui” (14). Taigi, novelėse neišsipildžiusios realybės siekiama sapnuose. Anot kritiko Sauliaus Repečkos, “šio rinkinio novelių tikrovė – gruboka, pilna realistinių detalių, tačiau nemažą vietą čia užima ir vizija, nuojauta, sapnas, tad šios detalės įgauna kitą, labai savitą kokybę ir pro šią šiurkščią kaimišką realybę ima švytėti gilesnė mitinė erdvė” . Dar kartą referuojant Saulių Repečką , svarbu paminėti, kad iš tiesų rašytojos prozoje jaučiama ne tik keletas skirtingų pasaulėjautų, lyg dar nespėjusių viena nuo kitos atsiplėšti (viena – ateinanti iš kaimo, iš tradicijos, kita – iš miesto, iš savotiško chaoso), bet ir keletas kalbėjimo manierų: nuo sodraus donelaitiško vaizdavimo iki modernistinių palyginimų.

Pasirodžius R. Šerelytės rinkiniui “O ji tepasakė miau”, staiga iškilo dvejonių: ar teisinga jos kūrinius vadinti novelėmis? Lietuvių literatūros enciklopedija pateikia tokį novelės apibrėžimą: “trumpas prozos kūrinys, vaizduojantis vieną įvykį, pasižymintį vieninga veiksmo kryptimi, didėjančia įtampa ir efektinga pabaiga” . Tai tradicinės novelės apibrėžimas. R. Šerelytės novelėms apibūdinti tinka tik pirmoji šio tradicinės novelės apibrėžimo dalis – “trumpas prozos kūrinys”, nes beveik kiekvienoje novelėje rasime bent keletą nenuoseklių įvykių, kurie yra tarsi savarankiški, su savais siužetais, kurie nebūtinai siejami su kitomis novelės atkarpėlėmis. Visa tai sujungia viena, visoms atkarpėlėms bendra tema.

Dabartinėje lietuvių novelistikoje pastebimi du pagrindiniai pokyčiai, neaplenkę ir R. Šerelytės kūrybos – tai novelės žanro samprata ir miesto bei kaimo santykis. Jau minėtose novelėse kaimas ir miestas jau egzistavo kaip negrįžtamai vienas nuo kito nutolę poliai, tačiau knygoje “O ji tepasakė miau” tas nuotolis dar labiau padidėjęs, vietomis net iki sapno ir tikrovės žaismo. Kaip rašė Teresė Paulauskytė, “kaimo pakeitimas į miestą siejamas su nesibaigiančiu sapnu, tai lyg buvimas dviejose vietose ir laikuose, gyvenant du gyvenimus” .

Beveik visuose Šerelytės novelių rinkiniuose pasikartoja tas pats motyvas: novelių veiksmą jungia provincijos miestelio erdvė, kurią stebi ir reflektuoja rašytoja, nuolat mintimis sugrįžtanti į savo gimtąsias vietas ieškoti praeities, gyvenimo prasmės. Iš pirmo žvilgsnio R. Šerelytės kūryboje dominuoja du poliai – kaimas ir miestas. Paklausta apie kaimo ir miesto santykį bei prototipų egzistavimą jos kūryboje, R. Šerelytė viename interviu atsakė: “Išsiveržti virš savęs yra ganėtinai sunku. Rašai apie save, kas tave supa, kas domina, ir to iš tikrųjų reikia, bet tai gali būti ir sekloka.
Todėl nebūtinas absoliučiai autentiškas patyrimas. Juk egzistuoja begalinė žmonių ir temų įvairovė, ir pagaliau pasaulis yra visai ne toks, kokį jį matai… Esu dar labai jauna vilnietė. Kad galėtum rašyti miesto tema, reikia turėti šaknis” . Anot Viktorijos Daujotytės, “rašanti moteris rašymu grižta ten, iš kur yra išėjusi. Arba ten, kur jos nebėra” . Renatos vaikystė buvo sunki – kai jai tebuvo dešimt metų, nuskendo mama. Perskaičius jos apsakymus, pastebimas vandens motyvas – galima manyti, kad jis likęs rašytojos pasąmonėje dar iš vaikystės – tai pasaulio regėjimas tarsi pro vandenį.

Renatos Šerelytės kūryboje gana svarbus atminties vaidmuo. Toji atmintis dažniausiai spontaniška, pavyzdžiui pamačius kokią nors spalvą, atsiranda tam tikras vaizdas arba pats vaizdas asocijuojasi su spalva. Punktyrinę siužeto liniją dažnai pertraukia pasakotojos autorefleksijos, dienoraštinės pastabos, siužetas dažnai staiga nutrūksta ir jo vietoje personažas pasineria į autorefleksiją.

Bene dažniausiai minčių antplūdis Šerelytės veikėjas užlieja kaip vizijų ar fantazijų apraiškos. Nepatenkintos ir nesuprantančios realybės moterys nejučia stengiasi atrasti tai, ko joms trūksta, išgalvotų, kartais nesąmoningų minčių pagalba. Greta realybės – fantastiški dalykai, greta suprantamo – nesuprantama. Veikėjos egzistuoja tai realiame, tai sąmonės pasaulyje, tokiu būdu tarsi keičia novelių erdvę. Kaip sakė pati autorė, ji savo kūrinių erdvėlaikį sąlygiškai pavadintų “magiškuoju siurrelizmu” .

Rinkinyje “O ji tepasakė miau” yra ir vientisų, iš pirmo žvilgsnio nesudėtingo siužeto novelių: “Rudens medunešis”, “Tylus prakeikimas”, “Nugrimzdusio kaimo laiškai” ir kt. Čia, atrodo, nieko reikšmingo neįvyksta, tik fiksuojamos kasdienybės detalės, veikėjų jausmai, santykis su aplinka, kitaip tariant nupiešiama nereikšminga žmogaus gyvenimo atkarpėlė. Bene svarbiausias momentas yra suprasti, kaip novelėse vykstantys ir tarsi nieko nepasakantys įvykiai suteikia žinojimą apie tų įvykių pabaigą, kuri nėra pasakyta tiesiogiai. Šerelytei svarbu ne tiek veiksmas, kuris gali būti lemtingas jos personažo gyvenimui, jai svarbu tai, kas tuo metu vyksta veikėjų viduje – prisiminimai, jausmai, nuojautos, sapnai, mintys, jutimai, asociacijos.

Savo darbą „Minčių pasaulis Renatos Šerelytės kūryboje“ suskirsčiau į tris pagrindines dalis: „Vizija, fantazija ir sapnas“, „Atmintis“ bei „Laiškas ir dienoraštis“. Manau, tai pagrindinės temos, kurios kartu susijungusios ir sudaro Šerelytės veikėjų minčių pasaulį. Bandysiu išsiaiškinti, kokią reišmę, įtaką personažų gyvenimui turi jų savianalizė. Savo darbui pasirinkau psichoanalizės metodą: 1. nagrinėsiu novelėse susipinančius pasąmonės ir sąmonės procesus bei reišmes; 2. rūšiuosiu juos ir siesiu su akivaizdesniais įrodymais.

II. Vizija, fantazija ir sapnas

Renatos Šerelytės veikėjos gyvenimo prasmės ieško praeities atspindžiuose ir pasinerdamos į autorefleksiją. Dažnai novelės siužetas staiga nutrūksta, sugriauna visumos įspūdį, kai veikėja nuklysta į minčių pasaulį. Anot Sigito Parulskio, „vaizdiniai kaitaliojasi gana sparčiai ir kartais labai netikėtai, beužsimezgąs veiksmas ar intriga staiga pertraukiami kokių nors pasakotojos apmąstymų, ir po to jau nebegrįžtama į buvusių įvykių vagą“ . O kartais novelėse „hermetiški herojų pasauliai matomi tarsi perregimi sapnai “. Ko gero, novelės vaizdo daugiamatiškumą lemia tai, kad veikėjos nemėgsta tikrovės, yra nepatenkintos ja, o vizijos paslepia tai, ko nenorima matyti ir tarsi uždanga pridengia nepagražintą, nuogą tikrovę.

Dauguma novelių moterų fantazijų pasaulyje atsiduria būtent bėgdamos nuo realybės – novelės „Babelio volungė“ dalyje, pavadintoje „Balandos angelo glėby“, veikėja, pamiršusi nuravėti „priklausančią“ burokų dalį ir apibarta klasės vadovės, susigėdusi slepiasi malkinėje. Ir staiga ji atsiduria jau nebe burokų lauke, o danguje ir tikisi sutikti angelą, „nešantį glėbį purvinų žliūgių ir balandų“. Šis šuolis iš realios kasdienybės į fantazijų pasaulį įvyksta dėl veikėjos noro pasislėpti nuo ją supančios aplinkos.

Kitos novelės “Korektorė ir reptilija” herojė – laikraštyje dirbanti korektorė – taip pat turi savo troškimą – moteris svajoja pakilti karjeros laiptais ar bent jau būti išskirta iš kitų tarsi atlikusi kokį žygdarbį. Taigi, netyčia užklydusi į rašytojo Reptilijaus namus, veikėja jau vaizduojasi imanti iš jo interviu, o po to – ilgai lauktą momentą: „…honoraras…kolegų dėmesys ir pavydas…o gal net…juk iki gyvenimo galo netaisysiu korektūros klaidų!…“ (100). Mintyse moteris jaučiasi savo dvasios šeimininke, kur viską gali neigti, pasirinkti savo simpatijas ir antipatijas – šiuo atveju iki mėlynumo suspaustomis žiaunomis į Čefyro katiną panašus veikėjos šefas vizijos pagalba tampa mielu žmogumi, kurio balsas skamba tarsi „arfų muzika“. Tokiose iliuzijose išsipildo moters svajonės, nes šis pasaulis, kuriame ji gyvena dabar, – „visiškai nesuprantamas reiškinys“.

Atsimerkusi moteris grįžta į realų pasaulį, kuriame jaučiasi nerami, priklausoma nuo kitų žmonių ir aplinkos,
nusivylimo („nespėjau nė atsidusti iš nusivylimo“, „tartum pasmerkta ketvirčiavimui“, 101) ir gyvenimo beprasmybės („gyvenimo beprasmybė vėl pasirodė akivaizdi ir net fiziškai juntama“, 101). Normalu, kad nuolat tai jausdamas, žmogus nori atsiriboti nuo jį slegiančio pasaulio. Todėl netgi įprastuose buities daiktuose veikėja regi fantastiškus dalykus: paprasčiausias arbatinukas jai panašus į „Dantės pragaro schemą“ (102). Be to, moters keliami klausimai, begalybė daugtaškių tekste bei metaforos visiškai „išlaisvina“ vaizduotę, moteris niekieno nevaržoma gali skęsti savo sąmonės fragmentuose. Ir, pasak Kęstučio Lenkšo, „kartais nelengva spėti, ar tai sapnai, ar prisiminimai, ar dar kas nors…“ , nes veikėja dažnai manipuliuoja fantazuojamais vaizdiniais: žolelių arbata jai primena studijų metais prie bendrabučio augusius jazminus, o štai jau pats arbatos gėrimo procesas veda į meditaciją, panašią į sapną: „švelni miego šiluma tarsi sakė man, kad esu sapne“ (103). Taip pat dažnai kaip prisiminimai ar sapnai, realybę uždengia ir grynos fantazijos fragmentai: „Ak, jeigu jis papasakotų, kad ponas verčia jį apsiauti aukštakulniais ir vaikosi po kambarius, tvodamas per nugurą gyvatės odos bizūnėliu“ (103). Ir pati pasakotoja niekada nėra paneigusi, priešingai, ji netgi stengiasi kai kuriuos faktus tyčia pagražinti fantazijomis: „Aš būčiau viską įdomiai pateikusi – su anapusybės šiurpu, nelaimės nuojauta“ (103). Staiga pasikeitus skaičiui namo numerio lentelėje, kartu su juo tarsi apsiverčia ir visa realybė – netikėtas užklydimas į pono Reptilijaus namą pasakotojos kelionėje pas tetą gali būti interpretuojamas kaip dar viena didelė vizija, išpildanti eilinės laikraščio korektorės slaptas svajones.

Kartais tam tikras asociacijas sukelia koks nors pamatytas daiktas (jau minėtas arbatinukas), žmogus (čigonė novelėje „Tylus prakeikimas“) ar spalva. Novelė „Vėjo vėduoklė“ – tiesiog fantazijomis apipintų prisiminimų rinkinys, įrėmintas spalvų paletės fone. Kiekviena spalva sukelia kokią nors asociaciją. Pavyzdžiui, raudona spalva neišvengiamai primena raudono molio tvartą, o pilka – senos trobos prieangį, grįstą pilkais akmenimis. Nesunku pastebėti, kas dėl vienos ar kitos spalvos įtakos vienas po kito kylantys vaizdiniai yra iš buvusios ar įsivaizduojamos praeities. Jie nuolat atsigręžia į veikėją, į jos jausmus. Tie vaizdiniai dažnai sukelia nepaaiškinamą nerimą: „[…] bijodama net kvėpuoti, lėkiau jai iš paskos“ (106), „žliumbdama daužiau rankomis“ (107), „su aistringa neapykanta smerkė pasaulį“ (108) ir t.t..

Kaip kartą viename interviu sakė Šerelytė, „sugalvoti žmonės nėra įdomūs; kiekvienas sugalvotas žmogus paženklintas nors trupinėliu to, kurį tu pažįsti, kurį kažkada matei“ . Galima daryti išvadą, kad visos rašytojos novelių moterys yra atkeliavusios iš praeities. Tos moterys pačios įvairiausios: čigonės gatvėse, mokytojos, pionierių būrelio vadovės, pardavėjos… Čigonė novelėje „Tylus prakeikimas“ ne veltui sąmonėje iškyla niūrioje aplinkoje („mėlynas vakaro šaltis“). Ji veikėjos Marijos atmintyje iškyla tarsi „jūrų raja“, šiugždanti sijonais lyg „sausais pelekais“, tačiau dabar, po daugelio metų vėl toje pačioje gatvėje sutikusi čigonę, jau būdama „brandaus moteriškumo“ amžiuje, jau nejautė jokio nerimo ir baimės kaip tada, būdama pirmo kurso filologė. Tai išryškinamas faktas, kaip gyvenimo teikiama patirtis pakeičia požiūrį į tuos pačius žmones. Patirtis taip pat atveria kelią į tiesą: iš pradžių viską norisi idealizuoti, o po kiek laiko pasirodo, kad iš tiesų „karaliai be karalysčių“ (76).

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2180 žodžiai iš 6869 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.