Mirties ir laidotuvių kultūra senojoje lietuvių pasaulėžiūroje
4.5 (90%) 2 votes

Mirties ir laidotuvių kultūra senojoje lietuvių pasaulėžiūroje

Mirtis buvo pirmoji paslaptis, atvėrusi žmogui kelią į kitas paslaptis. Ji pakėlė jo mintį nuo regimybės į neregimybę, nuo laikinumo į amžinybę, nuo žmogiškumo į dieviškumą. Tačiau kas yra mirtis? Tam tikra prasme mirtis įgalina patirti gyvenimo pilnatvę.

Kiekvienoje kultūroje ir kiekvienoje religijoje požiūris į mirtį atsispindi laidojimo papročiuose. Ten, kur mirties bijoma, įvairiais laidojimo papročiais ir maginiais ritualais stengiamasi apsisaugoti nuo jos, siekiama, kad mirusysis kaip nors nepakenktų gyviesiems. Kultūrose, kur mirties nebijota, ji suprantama kaip neišvengiama gyvenimo proceso dalis ir sutinkama oriai ir drąsiai.

Šiame darbe stengsiuosi apžvelgti senovės baltų (senovės lietuvių) požiūrį į mirtį, mirties ir pomirtinio gyvenimo sampratą, laidotuvių papročius ir kultūrą. Be abejo, ši tema labai plati, tad mėginsiu aptarti aktualiausius klausimus, labiausiai paplitusias tyrinėtojų nuomones ir požiūrius.

Daugiausia informacijos radau G.Beresnevičiaus darbuose “Religijotyros įvadas” (V., 1997), “Religijų istorijos metmenys” (V., 1997), “Dausos” (V., 1990). Įdomūs yra J.Balio darbai “Lietuvių liaudies pasaulėjauta” (Ch., 1996), “Mirtis ir laidotuvės. Lietuvių liaudies tradicijos” (V., 1981 ). Antrojoje knygoje pateikiami įvairūs su mirtimi ir laidotuvėmis susiję papročiai ir tradicijos, žmonių požiūris į mirtį, mirštančiuosius. Etnologiniu požiūriu mirties ir laidojimo klausimus nagrinėjo N.Vėlius.

Tikėjimas, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia, yra labai senas ir būdingas visai žmonijai. Juo remiasi beveik visos religijos. Daugybė papročių ir kasdienio gyvenimo reiškinių kilo iš to jausmo ar tikėjimo. Baltų tikėjimuose nėra nebūties. Žmogaus siela – amžina gyvybės jėga, o mirusiojo kūnas gyvena pomirtinį vėlės gyvenimą, panašų į buvusįjį. Sielos sąvoka yra glaudžiai susijusi su kūnu ir tik dėl krikščionybės įtakos pradėta aiškiai skirti materialinę ir dvasinę puses – “kūną” ir “sielą”. Vėlė senovės lietuvių tikėjime buvo suprantama kaip pomirtinio gyvenimo sampratos dalis. Ji yra skirtinga nuo medžiaginio kūno, tačiau nėra nutraukusi su juo ryšių. Vėlė gyvena naują gyvenimą, kuris žmogaus patirčiai nėra neprieinamas. Senovės lietuvių tikėjimu “vėlės slankioja kaip šešėliai, jos esančios vaiskios, kaip koks rūkas, ir minkštos, kaip vilna”. Miręs ir aname pasaulyje išlieka to paties amžiaus, kokio sulaukęs mirė: vaikas vaiku, senas senu. Gerų žmonių dvasių pavidalai esti balti, nelabųjų – juodi. Ne tik luomų skirtumą, bet ir kūno ypatybes vėlės išlaiko: kieno koja buvo pritraukta, to ir vėlė raiša.

O kur vėlės gyvena, kur jos po žmogaus mirties iškeliauja iš žmogaus kūno? Senovės lietuvių tikėjime galima rasti keletą variantų: a) įsikūnija medžiuose, paukščiuose, žvėryse; b) keliauja į pragarą, skaistyklą, kitaip vadinamą “vėlių kalnelį”.

Plačiausiai apie žmogaus vėles medžiuose yra rašęs G.Beresnevičius knygoje “Dausos”. Lietuvių tautosakoje nesyk teigiama, kad po mirties žmogaus vėlė apsigyvena medyje. Girgždant medžiui sakoma, kad tai skundžiasi už nuodėmes kenčianti mirusiojo vėlė. Paprastai aiškinama, jog tai atgailaujančios sielos, prašančios už jas pasimelsti. Tačiau toks vaizdinys yra gana vėlyvas. Daug archaiškesnis pomirtinio žmogaus virtimo medžiu vaizdinys. Atskiras, jau ne reinkarnacijos, bet metamorfozės vaizdinys – gyvųjų virtimas medžiais (tai kartais atsispindi tautosakoje, pvz., “Eglė žalčių karalienė”). Lietuviui rodėsi, jog medis gali jausti, mirti, gimti, kentėti, kalbėti, liūdėti ir džiaugtis kaip ir žmogus. Tad nenuostabu, – kaip rašo Henrikas Latvis, – jog kai krikščionys kirtę medžius prūsai (šiuo atveju prūsų ir lietuvių tikėjimas sutapo) labai stebėjęsi, kad iš jų kraujas nebėgąs. Jie tikėję, jog jiems mirus jų vėlės pereinančios į augančius ant jų kapo medžius.

Tačiau tai buvo suprantama kaip laikinas vėlės likimas. Vėlei nereikia žemėje klajoti amžinai: “kai atpakūtavoja savo metų skaičių, tai ir baigiasi jos žemės kelionė”. “Metų skaičius” paprastai taikomas ne kažkokiam metų skaičiui į skaistyklą nutrenktoms sieloms, o visų pirma – nelaiku mirusiems, nusižudžiusiems, nužudytiems. Mirę anksčiau laiko vis dėlto turi įgauti kūną, jie pereina, tarkime, į medžius ir paukščius. Lietuvių tautosakoje skiriami moteriškos ir vyriškos rūšies augalai, medžiai. Vyriškos ir moteriškos augalų simbolikos buvo laikomasi puošiant ir prižiūrint kapus. Moterims paminklus statydavo iš moteriškų medžių, vyrams – iš vyriškų.

Sakmės, kuriose žmonės paverčiami (pasiverčia) paukščiais, Lietuvoje gana dažnos. Liaudies dainose su mirtimi dažniausiai siejama gegutė. Plačiai žinoma, kad gegutė gali iškukuoti mirtį, nelaimę, likusius gyventi metus. Mirusiųjų virtimo paukščiais metamorfozės įvyksta ne kasdienėje aplinkoje: paukščiu žmogus virsta esant ekstremaliai, ribinei situacijai – mirus, žuvus jo artimajam, kai liūdinti sesuo, tėvai, mylimoji ar mylimasis nebegali gyventi, kai jų liūdesys pernelyg stiprus.

Pomirtinis įsikūnijimas į gyvūnus vienu metu buvo suvokiamas kaip bausmė. Gyvūno, į kurį paverčiamas nusikaltęs žmogus, būdas ir ydos atitinka
būdą ir ydas gyvo žmogaus. Kodėl piktos, blogos sielos įsikūnija gyvūnuose? Matyt, po mirties blogosios sielos, apsunkintos ryšio su jutiminiu pasauliu, jutimiškumo naštos, neišvengiamai turi atnaujinti ryšį su materialiąja erdve. Tam reikalingi kūnai. Išeiti toliau, į pomirtinį pasaulį, tokios vėlės negali, jų negali patenkinti ir virtimas medžiais, per kuriuos nedorų vėlių poreikiai negalės būti realizuoti. Mobilūs, visais reikalingais organais aprūpinti gyvulių kūnai tam geriausiai tinka.

Aptariant žmonių vėlių įsikūnijimą gyvūnuose, reikėtų atkreipti dėmesį ir į atvirkštinį variantą – ar senovės lietuviai tikėjo, kad gyvūnai turi sielą? Gyvulių gyvenimas, lietuvių įsitikinimu, susijęs su jų šeimininkų gyvenimu. Tikėta, kad žmogui mirus nuo kūno atsiskyrusi siela eina į kūtes atsisveikinti su gyvuliais, o dažnai šeimininkui išeinant iš šio pasaulio nugaišta ir jo mylimas gyvulys. (Jeigu miršta šeimininkas ar šeimininkė, reikia nueiti į tvartą ir pasakyti gyvuliams – jei nepasakysi, išstips gyvuliai.) Buvo tikima, kad miręs šeimininkas išsiveda gyvulius su savimi, kadangi pastarųjų jam prireiks pomirtiniame gyvenime. Lietuvių pasakose apie kelionę į pomirtinį pasaulį minimi įvairiausi gyvūnai, sutinkami pakeliui: galvijai, miško žvėrys ir paukščiai. Tačiau vėliau pasakoje paaiškinama, kad šie žvėrys ir gyvūnai – ne kas kita, kaip mirę žmonės, kurių vėlės dėl vienokių ar kitokių priežasčių įgavo gyvūnų pavidalus. Bet ir tokie vaizdiniai matomi pakeliui į pomirtinį pasaulį, o ne jame pačiame. Žmonės, visą gyvenimą kuo glaudžiausiai susiję su gyvuliais, savo pomirtiniame gyvenime nesitiki jų sutikti. Vadinasi, puikiai suvokta, kad žmogaus ir gyvūno sielos iš esmės skiriasi.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1156 žodžiai iš 3558 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.