Mirusiųjų kelias
5 (100%) 1 vote

Mirusiųjų kelias

Mirusiųjų kelias

1923 metais į Pečiorą atvyko komisija tirti Pečioros krašto turtų ūkinio panaudojimo perspektyvų. Nagrinėtas jūrų uosto statybos Indigos įlankoje klausimas, aptartas geležinkelio, jungiančio Pečiorą su Uralu, projektas.

1929 metais šiaurės lagerių OGPU Valdyba suburia ir išleidžia pirmąją pramoninę ekspediciją prie Buchtos upės. Į ją įeina 139 kaliniai, iš kurių 68 inžinieriai techniniai darbuotojai. 1929 m. rugpjūčio 21 d. Katorgos kelias atvedė ekspediciją i numatytą vietą – prie Čibju upės. Geografas kalinys A. Kulevskis vėliau rašė: „Čibju pasiekėme dieną. Širdį suspaudė matant tokį laukinį dykumos vaizdą: juodas, griozdiškas didžiulis vienišas bokštas, dvi menkos trobelės, taiga ir pelkės“.

Niūriai čia buvo sutikti neprašyti ateiviai, ne visi išėjusieji iš Kemi ir pasiekė tas tragiškas vietas. Tik 125 kaliniai prisikasė iki Buchtos. Jie ir buvo Buchtos – Pečioros lagerių imperijos pradininkai.

1930 m. birželio 12d. Prie tolimosios Usos išvyko dvi geologų nužymėtos partijos, prie Vorkutos upės aptikusios labai aukštos kokybės anglį.

Nors taigos takas jau buvo pramintas kalinių, Pečioros kraštas – viena sunkiausiai pasiekiamų vietų europinėje Rusijos šiaurinėje dalyje.

Tuo tarpu anglies gavyba plėtėsi. Rudniko gyvenvietėje prasidėjo pramoninė anglies gavyba 1-oje ir 2-oje šachtoje. Angliai iš Rudniko nuvežti iki Vorkutos-Vomo prieplaukos, esančios prie Usos, nutiestas 64 kilometrų ilgio siauras geležinkelis.

1935 metais metinė anglies gavyba Vorkutoje pasiekė 100 tūkst. Tonų. Garlaiviai išveždavo tik 30 tūkst. Tonų iki Narjan Maro, o toliau – jūra iki Archangelsko. Anglių atsargos kaupėsi. Be to, pradėta statyti stambiausia to meto šachta „Kapitalnaja“, kurios gavyba – 800 tūkst. Tonų anglies per metus. Kartu prasidėjo Intos anglies klodų eksploatavimas.

1930m. balandžio 4-5d. gręžinyje Nr.5 ištryško pirmasis Buchtos naftos fontanas, o Čiutos upės rajone 1931 metais prasidėjo stiprios radioaktyvios medžiagos gavyba. OGPU vadovybė skubino. OGPU viršininko pavaduotojas G. Jagoda 1930m. balandį pareikalavo: „Kuo skubiausiais tempais kolonizuoti Šiaurę!“ Štai kodėl skubama tiesti 258 kilometrų Ust-Vymės-Uchtos kelią ir palei jį statyti lagerius. Tai leido nenutrūkstamai papildyti neapmokama darbo jėgą Buchtos ekspediciją ir jau 1930m. žiemą smarkiai padidinti kalinių skaičių (nuo 492 žmonių 1930 metais – iki 1 140 1931 metų vasarį ). 1934 metais naftos gavyba pasiekė 17,5 tūkst. tonų.

Žymiausi sovietų mokslininkai, vadovaujami CIK nario akademiko V.Obrazcovo, laužė galvas prie geležinkelių projektų, leisiančių išvežti europinės Šiaurės turtus į imperijos centrą. Mąstė, skaičiavo ir pagaliau nutarė – reikia tiesti du geležinkelius: vieną – Vorkutos angliai išvežti, kitą – Buchtos naftai.

Remiantis Darbo ir gynybos tarybos 1936m. rugpjūčio 8d. Nr.308(73) nutarimu, apsistota prie techninio projekto sudarymo ir dviejų pagrindinių geležinkelių statybos: 250km ilgio Ust Vymės-Čibju ir 450 km ilgio Ust-Usos-Vorkutos. Pirmasis turėjo užtikrinti Buchtos naftos išvežimą iki laivybai tinkamos Vyčegdos upės, o linija Ust-Usa-Vorkuta turėjo garantuoti Vorkutos anglies išvežimą prie Usos ir Pečoros upių. Per skubą apie Intos anglį pamiršta arba tam neskirta reikšmės. Prigrūdo kalinių, ir statyba užvirė. Barzdoti medžiotojai sugluminti lingavo galvomis ir klausinėjo viršininkus, kaip jie išveš anglį ir naftą žiemą – juk šiaurėje navigacijos laikas trumpas – nuo gegužės vidurio iki spalio vidurio. Senukai bijojo, kad bus užterštos upės. Įtikino protingi žmonės CIK narį-akademiką, srities VKP(b) sekretorių ir GULAG‘o viršininkus – statyba buvo užmesta, beliko taigoje ir tundroje tūkstančiai bevardžių kalinių kapų. Šios neišmanėliškos istorijos sovietų istorikai ir žurnalistai gėdijosi – apie ją nutylėjo.

1937m. spalio mėn. 28d. SSRS Liaudies komisarų taryba priėmė sprendimą apie 1 560km ilgio geležinkelio magistralės Konoša-Vorkuta statybą.

Būriai topografų, geodezininkų, geologų nužymėjo būsimąją trasą, ištyrinėjo gruntą, ieškojo žvyro ir balastinio akmens pylimui. Pavymui kaliniai darbininkai „virkizomis“ brovėsi Vorkutos link. 1937 metais iš visų šalies kampų į šiaurę patraukė kalinių etapai. Per pūgą ir žvarbų speigą, apšalę, geliami muselių, kankinami cingos ir pelagros, nenutrūkstama srove ėjo žmonės, kad paklotų savo kaulus po „mirties kelio“ pabėgiais. Atsiliekančius, nuvargusius ir silpnus konvojus nušaudavo ir palikdavo pakelėje ar prie išblėsusių poilsio laužų. Palydovai-sargybiniai atsiskaitydavo trumpu raportu – „nušautas bandant pabėgti“.

Nutarta tiesti magistralę tuo pat metu iš abiejų galų – Nuo Vorkutos šiaurėje ir nuo Kotlaso pietuose. Privežė, prigrūdo kalinių į abu galus. Žmonės kaip skruzdėlės triūsė bet kokiu oru – pustant ir šaltyje, dieną ir naktį prie laužų. Viename gamybiniame pasitarime senas inžinierius kalinys, nuteistas už kenkimą projektuojant Murmansko geležinkelį, nedrąsiai pareiškė, kad žymiai lengviau ir naudingiau tiesti kelią iš vieno, pietinio galo, naudojant jau nutiestą liniją statybinėms medžiagoms ir technikai vežti.
Nepatikliai šią tiesą įvertino komunistai čekistai, bet visgi po ilgų svarstymų kelią tiesti ėmė iš vieno galo – nuo Kotlaso į šiaurę, tęsdami statybą viename šiaurės ruože – Abezės rajone. Inžinierių kenkėją už „racuchą“ apdovanojo penkių rublių vertės produktų siuntiniu, o CIK nariui akademikui 1942 metais suteikė Stalino premiją.

Joks kelias Europoje netiestas tokiomis sunkiomis klimato ir gamtos sąlygomis, kaip Šiaurės Pečioros magistralė. Pietiniame ir viduriniame būsimosios trasos ruože driekėsi pelkės, ištisi neįžengiamų miškų masyvai, šiaurėje palaipsniui pereidami į pelkėtą tundrą. Madmaso, Kniažpogosto ir Intos rajonuose pelkės tęsėsi 15-20 kilometrų, jų gylis siekdavo tris metrus ir daugiau. Naujos geležinkelio trasos pagrindas buvo durpių ir pelkių gruntas. „Pilame smėlį kaip į prarają“, – skundėsi kelio tiesėjai. Nužymėtą trasą kirto šimtai mažų upelių, vidutinių ir didelių upių. Pietinėje ruožo dalyje retai pasitaikydavo gyvenamų vietovių. Jos buvo pirštais suskaičiuojamos: Mežogas, Žešartas, Gamas, Kniažpogostas, Kožva. Nuo Kožvos iki pačios Vorkutos 460 kilometrų ruože pagrindiniai gyventojai komiai čia visai negyveno, tik Čibju, Kožvos ir Intos rajonų taigoje kyšojo apsaugos ir gręžimo bokštai bei spygliuota vėla apjuostos zonos. Trasa ėjo neapgyvendintu kraštu, toli nuo susisiekimo kelių. Kelių stygius, pelkės, upeliai trukdė būtinų krovinių pristatymą. Kalinius buvo galima varyti bet kur, nebūtinai keliu, o didžiulių krovinių ant kupros ir arklių nugarų neperneši. Todėl krovinius daugiausia teko plukdyti upėmis trumpu navigacijos metu.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 1066 žodžiai iš 1986 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.