Miškai
5 (100%) 1 vote

Miškai

112131415161

Įvadas

Energijos srautas, maisto medžiagų apytaka, populiacijos augimas ir vystymasis – tai svarbiausios ekosistemų savybės. Nė vienas ekologinių procesų nevyksta izoliuotai. Kiekvienas iš jų pasireiškia skirtingų rūšių populiacijos grupėse tam tikromis fizinėmis ir cheminėmis sąlygomis.

Nuo kranto link atvirų ežero ar tvenkinio vandenų augalija nuosekliai kinta. Tokią klimato seką gali sudaryti sausumos augalai (pavyzdžiui, klevai ir guobos), pusiauvandeniai augalai (pavyzdžiui, gluosniai ir cefaliantai), ir galiausiai įvairūs vandens augalai (pavyzdžiui, nendrės, lelijos ir kt.). Išsidėstymas zonomis matomas ir einant iš ariamo lauko į kaimynystėje esantį mišką. Tarp jų gali būti tarpinė zona, kurioje auga įvairūs žoliniai augalai, krūmai ir medeliai. Platesniu mastu, keliaujant įstrižai iš Jungtinių Valstijų pietvakarių į šiaurės rytus, galima matyti, kaip dykumas keičia prerijos, jas – lapuočių miškai, šias – spygliuočių miškai ir, pagaliau, tundra. Kiekvieną iš šių mažesnių ar didesnių juostų ar zonų galima nesunkiai išskirti, kadangi joms būdingos skirtingos individų grupės (pelynai, geltonosios pušys, Engelmano eglės ir t.t.) arba savotiška išvaizda (lapuočiai arba spygliuočiai medžiai, žemaūgės arba aukštaūgės žolės ir t.t.).

Plačiausia prasme skiriami du pagrindiniai ekosistemų tipai – vandens ir sausumos. Savo ruožtu, kiekvienas šių tipų turi potipius: gėlavandenes, estuarijų ir jūrines vandens ekosistemas bei kelias pagrindines sausumos ekosistemas – stepė, miškas, tundra. Pirmosios skiriamos pagal cheminius požymius, antrosios – paprastai pagal dominuojančios augalijos tipą (žolės, medžiai). Šios sausumos ekosistemos, esančios didesniame regione ar subkontinente, paprastai vadinamos biomais. Šio darbo tikslas – susipažinti su sausumos ekosistema – mišku. Taip pat apžvelgti Lietuvos miškų vystymosi raidą bei dabartinę būklę.

1. Sausumos ekosistemų (biomų) pasiskirstymas

Vienas įdomiausių biomų pasiskirstymo aspektų – tas, kad kai kurios pasiskirstymo ribos lygiagrečios geografinėms lygumoms. Tačiau biomų tipai ne tik daugiau ar mažiau pasiskirstę pagal platumas, įdomiausia tai, kad tokio tipo biomai yra tose pačiose platumose skirtinguose žemynuose. Ypač akivaizdžiai taip pasiskirstę tundros ir borelinių miškų biomai Senajame ir Naujajame pasauliuose. Be to, aukštuose kalnuose, pavyzdžiui, Uoliniuose, Anduose ir Himalajuose, biomų pasiskirstymo ribos labiau priklauso nuo aukščio, o ne nuo platumos. Skirtingi biomai, esantys atitinkamame aukštyje, taip pat kinta priklausomai nuo platumos. Tačiau kuo toliau į šiaurę, tuo atitinkama zona yra žemiau.

Temperatūra daugiausia priklauso nuo saulės radiacijos, o ši – tiesiogiai susijusi su platuma. Kadangi kritulius reguliuoja pagrindiniai vėjai, kurie taip pat priklauso nuo platumos, galima sakyti, kad biomų pasiskirstymui yra svarbus klimatas. Tokio pobūžio išvados randamos jau ankstyviausiuose gamtos aprašymuose. Būtina pabrėžti, kad biomų pasiskirstymui klimatinį poveikį turi būtent temperatūros ir kitų kritulių sąveika: nedidelis kritulių kiekis ir žema temperatūra bei didesnis kiekis ir aukštesnė temperatūra sudaro sąlygas egzistuoti stepėms. Pagrindinių pasaulio dirvos grupių žemėlapį užkloję ant biomų pasiskirstymo žemėlapio, pastebėtume stulbinantį atitikimą. Kadangi biomai atskiriami pagal atitinkamą augalijos tipą, o visi augalai, išskyrus nedaugelį, leidžia šaknis į žemę, galima sakyti, kad dirvos tipas yra pagrindinis veiksnys, reguliuojantis biomų pasiskirstymą. Biomų pasiskirstymo priežastis ir pasekmė apstulbina savo komponentų – augalijos, klimato ir dirvos – sąveikos sudėtingumu. Dirva ir augalija yra tos pačios ekosistemos dalys. Jos vystosi lygiagrečiai, veikdamos viena kitą bei klimatą ir yra jo veikiamos.

Toliau nagrinėsime miškų biomus.

Borealinis spygliuočių miškas. Šis drėgnas, vėsus, transkontinentinis spygliuočių miškų, arba taigos biomas, kartais literatūroje vadinamas „didžiausiais šiaurės miškais“. Jis plyti tarp 45o ir 57o šiaurės platumos. Rytinėje Jungtinių Valstijų dalyje didesniame aukštyje virš jūros lygio jis tęsiasi ir į pietus. Klimatas vėsus arba šaltas, kritulių kiekis didesnis nei tundroje ir iškrenta jie daugiausia vasarą. Vyrauja visžaliai spygliuočiai: melsvoji eglė, balzaminis kėnis, raudonpušė, veimutinė pušis, kanadinė cūga, juodoji eglė. Rytuose, drėgnesnėse vietose paplitę maumedžiai, sausesnėse ir išdegusiose vietose auga Bankso pušis. Rytinėje šio biomo dalyje išsidėstę dažni lapuočiai medžiai – smulkiadantė tuopa, kvapioji tuopa, popieržievis beržas. Borealinių miškų dirvoms būdingas gilus paklotės sluoksnis ir lėtas skaidymasis. Dirvos dėl didelio vandens nutekėjimo rūgščios ir jose nedaug mineralinių medžiagų.

Vidutinio klimato lapuočių miškai. Šiam regionui būdingas vidutinis klimatas ir lapuočiai medžiai. Jis užima didžiausią Jungtinių Valstijų dalį. Kalvotose vietovėse vyrauja klevai, drėgnose vietose bukai, sausesnėse vietose ąžuolai ir karijos. Neretos ir liepos. Upių slėniuose auga tuopos, platanai, guobos ir gluosniai. Kai kuriose vietose vyrauja spygliuočiai: rytinė veimutinė pušis, rytinė kanadinė
cūga, rytinis virgininis kadagys. Brandžiame lapuočių miške gerai išsivystęs labai įvairus krūmokšnių ir žolinių augalų pomiškis. Čia daugelis augalų žydi ir žymi dalis fotosintezės vyksta trumpomis pavasario dienomis, kol nesulapoja medžiai ir susidariusių medžių laja nemeta šešėlio. Lapuočių miškams būdingos rudos dirvos. Dėl greito skaidymo paviršinis paklotės sluoksnis yra plonas. Rudose dirvose yra didesnis nitratų ir kitų dirvos maisto medžiagų kiekis, todėl jos derlingesnės.

Atogrąžų drėgnieji miškai. Atogrąžų drėgnieji miškai yra prie pusiaujo Centrinėje ir Pietų Amerikoje, centrinėje ir vakarų Afrikoje, Pietryčių Azijoje, rytų Indijoje ir šiaurės rytų Australijoje. Čia temperatūra ir drėgmė gana didelė ištisais metais. Flora čia labai įvairi: kvadratinės mylios plote gali būti 300 skirtingų medžių rūšių. Atogrąžų drėgnuosiuose miškuose yra gerai susiformavusi ištisinė 25 – 35 m. aukščio laja, į kurią įsiterpia staigiai iškylantis labai aukštų, su tvirtu pagrindu medžių ardas. Čia dažnai pasitaiko epifitinės orchidėjos ir bromeliniai, vijokliniai augalai bei paparčiai ir palmės. Daugelis augalų yra visžaliai, su dideliais, tamsiai žaliais, odiškais lapais. Skaidymas greitas. Dirva smarkiai išplaunama, todėl rūgšti, joje mažai maisto medžiagų. Potencialų maisto medžiagų praradimą kompensuoja tai, kad augalai jas labai greitai įsiurbia (tai rodo didelį produktyvumą) (2).

2. Miškų istorija

Ne vieną kartą keitėsi Lietuvoje miškų ne tik užimami plotai, bet ir rūšinė sudėtis. Geologiniuose žemės sluoksniuose rastos žiedadulkės ir kitos augalinės liekanos leidžia atkurti miškų, augusių prieš daugelį milijonų metų, vaizdą. Kai kurie mokslininkai miškų istoriją skirsto į du didelius laikotarpius: prieškvarterinį (prieš 210 – 1,5 mln. m.) ir kvarterinį, antropogezinį (nuo 1,5 mln. m. Iki šių dienų). Apžvelkime tų laikų miškus.

Prieškvarteriniai miškai. Paleozoinės eros karbono (akmens anglies) periode (prieš 210 mln. m.) mūsų neapgyvendintame krašte vešliai augo pataisiniai (lepidendronai, sigiliarijos), iškylantys į 40 metrų aukštį, asiūkliniai (kalamitai), turėję 8 – 10, o rečiau net 20 metrų aukščio stiebus. Iš plikasėklių jūrų pakraščiuose ošė kordaitai. Dabar mūsų miškuose anų laikų palikuonys paparčiai jau neišauga sulig medžiais. Aukšti medžiai augo ir papartainiai, o šiandieniniai paparčiai – tik neaukšti, savo protėvius menantys augalai. Prieš 185 mln. m. atsiranda spygliuočiai – vieninteliai anų laikų epochų atstovai, be to atsiranda ir paplinta sagainiai, ginkainiai. Sagainiai buvo Europos paežerių medžiai. Miškuose sagainių ir ginkainių neišliko. Kainozoninės eros terciaro periode (prieš 60 mln. m.) Lietuvos teritoriją skalaujančios jūros pakraščiuose švokštė pušys, kurias galima pavadinti gintarinėmis. Jų būtą apie 20 rūšių. Tuo metu į dangų stiebėsi sekvojos ir mamutmedžiai, gyvenę iki 4 tūkst. m., siekę per 100 m ir būdavę per 10 m skersmens. Dailiais medžiais iškildavo taksodžiai, vaisius nokino palmės, cinamonai, valgomieji kaštainiai, vežėjo tujos, kerojosi visžaliai ąžuolai, bukai, kvepėjo magnolijos, mirtos, žaliavo žagrenės. Iš anų laikų miškuose savaime augančių medžių ir krūmų rūšių beveik neliko, o iš gintarinių pušų susidarė gintaras savitais intarpais – inkliuzais (vabzdžiais, augalų liekanomis). Antroje terciaro periodo pusėje, neogene (prieš 21 mln. m.), Lietuvos klimatas atvėsta. Tuomet žaliuoja bukai, skrobliai, valgomieji kaštainiai, liepos, uosiai, tuopos, riešutmedžiai. Neliko savaime augančių riešutmedžių, o valgomieji kaštainiai net ir parkuose iššąla.

Kvarterio periodo miškai. Svarbiausias to laikotarpio bruožas – žmogaus atsiradimas. Visuomenės vystymosi pradžia, todėl šį laikotarpį siūloma vadinti antropogenu. Atvėsus klimatui, kelis kartus per Lietuvą šliaužė ledynai. Buvo ir priešledyminiai, ir poledyminiai laikotarpiai. Ledynmečius apimantį laikotarpį vadina pleistocenu, o šiandieninį mūsų laikotarpį – halocenu. Halocenas truko 15 – 20 tūkst. m. Ledynai, klimato atvėsimas stūmė šilumamėgius medžius piečiau, o vietoje jų plačialapių miškų vietose radosi tundrų krūmokšniai, o beržai keružiai ir šiandien kaip reliktai dar saugomi kai kuriose aukštapelkėse. Prieš 16 tūkst. metų iš Lietuvos pasitraukus ledynams, prieš 12 tūkst. metų iki tol tundros ir miškatundrės vietose bei kitur iškyla pirmi medžiai (12 – 10 tūkst. m. po ledynų atsitraukimo). Tai – tundrų ir miškatundrių fazė. Driekiasi žemi gluosniai, beržai, vietomis stiepiasi medžiai. Į mūsų dar neįvardytą kraštą atklysta pirmieji žmonės – šiaurės elnių medžiotojai. Subarktinių miškų fazė truko apie 12 tūkst. m. Plito pušynai, žydėjo stepinės pievos, dunksojo tyrlaukiai. Derlingiausiose žemėse auga plačialapiai medžiai, žaliuoja eglės. Atšalus klimatui pušynų mažėjo, o beržynų daugėjo. 8 tūkst. m. prieš Kr. – vėlyvosios miškatundrės fazės miškai, kurie nuo to laiko iki mūsų dienų nebeišnyko. Tuomet, be pušų ir beržų, sudariusių daugumą, buvo šiek tiek baltalksnių, juodalksnių, guobų, skroblų, ąžuolų. Beržynų – pušynų fazė (8 – 3,6 tūkst. m. pr.
atsirado jau mezolite, neolite, dar labiau pagal dirvožemį pasiskirstė miškai: priemoliuose, moliuose augo beržynai, priesmėlio, smėlio dirvožemiuose – pušynai, geresnėse dirvose išplito ąžuolai, guobos, liepynai. Plačialapių miškų fazėje (apie 6 tūkst. m. pr. Kr) sumažėjus beržynų ir pušynų klestėjo plačialapiai miškai su guobomis, vinkšnomis, liepomis, ąžuolais. Vidurio žemumoje paplito juodalksniai, vandens išplautose kalkingose dirvose kūrėsi eglės ir kilnieji lapuočiai. Baltamiškių eglynų fazėje (4 – 1,5 tūkst. m. pr. Kr) miškuose karaliavo eglės. Girios tapo natūralios, gūdžios, tamsios, nyko žolinė augalija, paplito kerpės ir samanos. Tačiau aukštesnėse vietose neišnyko kilniųjų lapuočių miškai, Vidurio žemumoje tebekaraliavo juodalksniai, o smėlynuose – pušys. Spėjama, kad miškų sudėtis buvo tokia: pušų 20 – 30 proc., eglių 10, beržų 20, , juodalksnių, baltalksnių 30, ąžuolų, skroblų ir liepų 20 proc. Be abejo augo ir kitokių medžių. Prieš 1,5 tūkst. m. pr. Kr. Prasidėjo subborealinio sausmedžio miškų fazė. Sausros sunaikino daug eglynų ir plačialapių miškų. Jų vietas užėmė beržai, drebulės, o smėlynuose išsilaikė pušys. Eglės, kilmingieji lapuočiai iš žemesnių augaviečių stūmė juodalksnius, kurie būrėsi arčiau vandenų, į baltamiškius eglynus kėlėsi ąžuolai. Ta fazė truko apie 500 m. Atėjus geležies amžiui (2 tūkst. pr. Kr. Pabaigoje) ėmė gausiai lyti, vasaros atvėso.Toks klimatas labai tiko eglėms, kurios paplito Žemaitijoje, Rokiškio, Ukmergės, Prienų ir kituose rajonuose. Aukštaitijos kalvose augo kilnieji lapuočiai, Vidurio žemumoje – juodalksniai, smėlynuose – pušys. Tuo meti pietvakarinėje dalyje gausiai paplito skroblai, kurie ir dabar negausiai ten žaliuoja. Miškai ėmė vešėti raistuose, tyrlaukiuose. Tačiau šiek tiek miškų buvimą ėmė lemti žmonės, ypač degindami miškus ir plėsdami dirbamos žemės plotus, ganydami gyvulius, kurdami gyvenvietes. Kultivuojamos augalininkystės amžiuje ypač daug miškų deginama geresniuose dirvožemiuose, kur javai gausiau derėjo, vešliau augo pievos. Naikinant kilnių lapuočių medynus plito minkštieji lapuočiai: beržai, baltalksniai, drebulės.

Miškai XX a. Lietuvos miškingumas ir šio amžiaus pradžios pirmuosius du dešimtmečius toliau mažėjo. Vienus miškus kirto caro valdžia, kitus – savininkai. 1905 – 1907 m. bruzdėdami valstiečiai ne tik Minčios, Tauragnų, Švėkšnos ir kituose dvaruose savavališkai kirto medžius. 1900 – 1911 m. Kauno gubernijos miškingumas sumažėjo nuo 25,6 iki 16,6 proc., Vilniaus – nuo 29,3 iki 25,7 proc. Taigi nuo 1741 iki 1914 m. Gardino – Suvalkų gubernijos miškingumas sumažėjo 80 proc., Kauno – 35, o Vilniaus – per 50 proc. 1914 m. Gardino – Suvalkų gubernijos miškingumas buvo 20,8, Kauno – 15,1, Vilniaus – 23,7 proc., o bendras Lietuvos miškingumas sudarė 24 proc. Nors 1914 – 1918 m. per karą ir suirutę savavališkai miškus kirto valstiečiai, tačiau didžiausią žalą miškams padarė tų metų okupacinė valdžia, plynai iškirsdama 58 tūkst. ha miškų ir išveždama 12 mln. ktm medienos. 1914 m. Lietuvoje buvo 1175000 tūkst. ha miškų, iš kurių 55 proc. priklausė savininkams. Susikūrusi Lietuvos valstybė ėmė rūpintis ir miškais. 1920 m. diegiant žemės reformą, valstybė iš dvarininkų valstiečių perėmė 518184 ha miškų. Svetimšaliams buvo palikta 6790 ha miškų. Dvarininkams už suvalstybintas žemes buvo leista kirsti mišką. 1920 – 1931 m. panaikinus servitutus (teisė naudotis), savininkams perduota 122,6 tūkst. ha miškų. 1920 m. pradžioje valstybinių miškų buvo 309 tūkst. ha, o privačių – 564 tūkst. ha, o po žemės reformos valstybinių miškų (su Klaipėdos kraštu) buvo 759,4, o privačių – 68,7 tūkst. ha. Iš viso buvo 932 tūkst. ha miškų. Respublikos miškingumas 1923 m. sudarė 16, o 1938 m. – 17 proc. Privačiuose miškuose neteisėtai iškirsta 252 tūkst. m3 medienos. 1919 – 1940 m. Lietuvos vyriausybė kasmet vidutiniškai iškirsdavo 2,3 mln. m3 medienos. Per tą laikotarpį plynai iškirsta 260 tūkst. ha miškų. 1919 – 1937 m. savavališkai valstybiniuose miškuose iškirsta572 tūkst. ktm medienos, įvertintos 4,7 mln. litų. 1919 – 1937 m. išdegė 15,2 tūkst. ha. 1923 – 1937 m. už parduotą mišką kasmet gaunama 5 – 25 mln. litų.

1937 m. paskelbiami miško fondo duomenys, kurie rodo, kad 48 proc. Valstybinių miškų sudarė jaunuolynai, 26 proc. – pusamžiai ir brandūs medynai. Valstybiniuose miškuose buvo 90 mln., o kituose – 20 mln. m3 medienos, plynai iškirsta 4 tūkst. ha, rinktinai – 6 tūkst. ha, pagaminta 4,9 mln. m3 medienos. Valstybiniai miškai augo 2522 masyvuose, o 43 proc. Užėmė 1 – 10 tūkst. ha plotą. Iš viso buvo 932 tūkst. ha miškų, iš jų 759 tūkst. ha valstybinių ir 173 tūkst. ha privačių. Lietuvos miškingumas sumažėjo iki 21,8 proc. Dar labiau miškų sumažėjo, kai 1941 – 1944 m. okupacinė vokiečių valdžia iškirto 50 tūkst. ha miško, iš kurio 27 tūkst. ha plynai. Po Antrojo pasaulinio karo ypač susirūpinta miškų apsauga. 1921 – 1944 m. įveista 84,6 tūkst. ha miško kultūrų, o 1945 – 1965 – 310,2 tūkst. ha, 1946 – 1965 m. – 310,2 tūkst. ha, 1946 – 1984 m. kirtavietėse, gaisravietėse, žemės ūkiui netinkamuose
pasodinta per 0,5 mln. miško kultūrų, iš jų 89 tūkst. kolūkių žemėse.

Iš pirmos lentelės matome, kad mažėja spygliuočių ir daugėja minkštųjų lapuočių. 1996 – 1997 metais didelius eglynų plotus iškirtus dėl žievėgraužių tipografų padarytos žalos sumažėjo eglynų, o vietos jų paplito minkštieji lapuočiai. Gerokai padaugėjo vidutinis 1 ha tūris m3 – nuo 76 1956 m. iki 184 m3 1998 m. Miškuose daugiau išteklių. 1948 jie siekė 73,3, 1973 m. – 145,9, o 1998 m. – 347,6 mln. m3. Pagal plotą brandžių medynų nedaug. 1922 m. jų buvo 21,0 proc., o 1988 m. – 6; juose skaičiuojama 22,7 mln. ktm medienos. 1998 m. brandžių medynų pagal plotą buvo 12,6 proc., pagal tūrį – 17,1 proc. Brandžiuose medynuose yra 59,4 mln. m3 medienos. Tam, kad miškuose būtų daugiau spygliuočių ir kietųjų lapuočių, reikia daug pastangų. Labai sumažėjo ąžuolynų. XVI a. Mūsų miškuose jų galėjo būti iki 20 proc., o 1998 m. jie sudaro tik 1,9 proc. Ąžuolus sunku užauginti.Daug jų pasodina kėkštai, slėpdami gilias, tačiau jie išsikeroja pavieniais medžiais ir sudarant miško fondą neįskaičiuojami. Miškai didėjo taip: 1922 m. – 760, 1941 m. – 878,0, 1961 m. – 1109,3, 1983 m. – 1226,7, 1988 m. – 1222,4, 1993 m. – 1860, 1997 m. – 1888 tūkst. ha. 1991 – 1992 m. iš kolūkių ir tarybinių ūkių į valstybinį miško fondą perduota apie 400 tūkst. ha miškų. Prasidėjus privatizavimui, apie pusė valstybinių miškų grąžinta buvusiems savininkams. Kiti miškus gavo kaip kompensaciją už žemę. Daug įveista miško kultūrų – 1966 – 1988 m. – 175,0 tūkst. ha. Didėjant miškų plotams, kilo miškingumas. 1914 m. jis sudarė 19,5 proc., 1937 m. – 21,8, 1956 m. – 22,6, 1966 m. – 26,4, 1973 m. – 26,4, 1988 m. – 27,9, 1993 m. – 30,1, 1998 m. – 30,3 proc. Kaimyninių šalių miškingumas toks: Latvijos – 44,6 proc., Estijos – 46,0 proc., Baltarusijos – 34,6 proc., vidutinis Europos valstybių miškingumas (be Rusijos) – 29 proc. Toks miškingumas Vokietijos, Bulgarijos, Portugalijos, o kai kurių šalių didesnis, pvz.: buvusios Čekoslovakijos siekė 35 proc., buvusios Jugoslavijos – 36, Austrijos – 38, Švedijos – 34, Suomijos – 59 proc. Mūsų miškai sudaro per 18 tūkst. km2 plotą ir rajonais pasiskirstę nevienodai. Varėnos r. Miškingumas yra 66,3 proc., Švenčionių – 53,7, Šalčininkų – 43,5, Trakų – 41,7, Vilniaus – 34,5, Vilkaviškio – 7, Skuodo – 14,9, Pasvalio – 16,4, Joniškio – 18,1, Pakruojo – 17,8 proc. Savaiminės kilmės medynų 1983 m. buvo 87,4 proc., o kultūrinės kilmės medynai augo 424 tūkst. ha. Lietuvoje dabar iškertama apie 61,6 proc. grynojo medienos prieauglio.



Medynų kaita, proc. 1 lentelė

Metai 1922 1931 1937 1948 1951 1956 1961 1966 1973 1978 1983 1988 1993

Medynai

Pušynai 37,0 36,3 35,5 41,4 42,2 44,5 41,4 41,5 45,2 37,2 38,1 38,1 37,4

Eglynai 35,4 36,5 34,6 29,2 27,8 26,2 19,9 19,5 17,9 18,5 18,9 20,7 24,2

Iš viso spygliuočių 72,4 72,8 70,1 70,6 70,0 70,7 61,3 61,0 63,1 55,7 57,0 58,8 61,6

Ąžuolynai 1,3 1,4 1,3 0,8 0,9 1,4 1,5 1,4 1,2 1,4 1,5 1,9 1,7

Uosynai 0,8 0,8 0,9 0,7 0,8 0,8 1,0 1,0 1,3 1,4 1,7 2,2 2,7

Kiti kietieji lapuočiai – – – 0,1 0,1 0,2 0,1 0,1 – 0,3 0,3 0,2 0,3

Iš viso kietųjų lapuočių 2,1 2,2 2,2 1,6 1,8 2,4 2,6 2,5 2,5 3,1 3,5 4,3 4,7

Beržynai 12,2 12,1 12,2 13,5 12,8 14,6 17,5 18,5 19,6 23,0 21,3 21,2 19,5

Drebulynai 6,7 5,9 7,9 7,6 7,4 6,7 6,0 5,9 6,0 4,8 3,7 3,2 2,7

Baltalksnynai 1,4 1,5 1,5 – 2,0 1,7 6,1 6,2 3,1 7,5 8,1 6,5 5,6

Juodalksnynai 5,2 5,5 6,1 6,5 5,8 5,3 6,3 5,9 5,5 5,7 5,9 5,8 5,6

Liepynai, tuopynai, blindynai ir kiti minkštieji lapuočiai – – – 0,2 0,2 0,2 0,2 – 0,2 0,2 0,2 0,3 0,3

Iš viso minkštųjų lapuočių 25,5 25,0 27,7 27,8 28,2 26,9 36,1 36,5 34,4 41,2 39,5 26,9 33,7

Iš viso lapuočių 27,6 27,2 29,9 29,4 30,0 29,3 38,7 39,0 36,9 44,3 43,0 41,2 38,4

Iš viso medynų 100 100 100 100 100 100 100 100 100 100 100 100 100

Medynų plotai pagal brandumo grupes:

Jaunuolynai 38,0 40,9 44,5 54,0 52,5 58,4 52,6 48,9 41,5 42,0 37,5 32,0 27,8

Pusamžiai 22,0 22,2 22,9 23,8 28,4 29,7 33,2 35,0 42,5 44,1 46,7 50,2 44,7

Bręstantys 19,0 17,6 17,2 12,4 11,3 7,8 9,0 10,7 10,2 9,0 10,8 11,8 17,9

Brandūs 21,0 19,3 15,4 9,8 7,8 4,0 5,2 5,4 5,8 4,9 5,0 6,0 9,6

Iš viso medienos išteklių (mln. m3) 110,0 73,3 87,5 81,8 135,3 159,8 145,9 230,8 266,0 297,3 334,0Tačiau nepaisant karų, audrų, ypač 1967 m. kai, buvo išrauti net ąžuolai, 1993 m., kai išlaužyta ir išversta per 2 mln. ktl medienos, dar turime girių, šilų, juodgirių, kerpšilių, beržynų. Išliko ir didžiųjų sengirių. Nors miškai išraižyti kelių, suskaldyti linijomis, kai kur pažeisti elektros linijomis, tačiau visais metų laikais traukia. Labiausiai vilioja didžiosios girios ir didieji miškai tokie kaip: Druskininkų – Varėnos miškai,Labanoro – Pabradės giria, Kazlų Rūdos miškai, Karšuvos giria, Lavoriškių – Nemenčinės giria, Kapčiamiesčio – Leipalingio giria, Gaižiūnų – Rumšiškių miškai, Ažvinčio – Minčios giria, Rūdiškių miškai, Biržų giria (3).

3. Kas yra miškas?

Miškas. Kas yra miškas? Į šį klausimą bando atsakyti miškininkai, gamtininkai. Vieniems tai savita dalis landšafto, susidedančio iš daug medžių, lemiamų aplinkos ir veikiančių supančią aplinką.
Kiti mano, kad miškas – organizmų bendrija, apimanti augalijos ir gyvūnijos, tam tikroje augavietėje, šiuo atveju miške, visumą. Miškai skirstomi į medynus, miškų amžiaus grupes ir kt. Dažnai miškininkai miškai skirsto atsižvelgdami į augimo vietų tipus. Kerpšiliu vadinamas sausų smėlynų, žemaūgiai gryni pušynai su pušaitėmis pomiškyje ir kadagiais trake. Ant smėlio baltuoja kerpės, žaliuoja samanos. Brukniašilis (samanšilis) auga susiaurėjusiuose dirvožemiuose, kur dažniausiai yra neaukšti pušynai, kartais su beržų priemaiša ar vieni beržynai. Čia auga meškauogės, bruknės, viržiai. Lygumose ir kalvotesnėse vietose paplitę žaliašiliai. Čia dažniausiai ošia našūs pušynai su beržais, eglėmis, kartais vien eglynai, beržynai ir net drebulynai. Trake vyrauja šermukšniai, eglutėse, kirtavietėse atželia pušys, beržai, rečiau drebulės, auga bruknės, kriaušlapės, kiškiagrikiai, kūpoliai, šakiai, gausu žaliųjų samanų: gašvių, dantenių ir kt. Pas mus yra nedaug mėlynšilių, kuriuose dažnai vyrauja mišrūs medynai: pušys, eglės, beržai, drebulės. Mėlynuoja dideli mėlynių plotai, gausu samanų. Šilabaliai užima aukštapelkių pakraščius. Dirvožemiai čia būna durpiniai, o jų paviršių dengia kiminai. Taip pat yra ir žemaūgių pušelių, eglių, beržiukų, tačiau kie styro gailiai. Noksta mėlynės, spanguolės, vaivorai, kvepia viržiai. Šilaraisčiai – tei pereinamojo tipo pelkės, kur gausu įvairių žolių, auga žemaūgiai pušynėliai, iš kurių išsiskyria beržai, eglės. Būna tų pačių rūšių pomiškis. Keroja gluosniai, šaltelkšniai. Daug viksvų, trindažolių, nendrių, iš samanų vyrauja kiminai. Tyrašiliai (gailiašiliai) būdingi visiems miškams. Aukštapelkės apaugusios paprastais pušynais, kuriuose nėra trako, būdingas retas pomiškis, apie pusę ploto dengia gailiai ir vaivorai, gausu kiminų. Kai toks miškas toliau pelkėja, susidaro bemiškė aukštapelkė, kur styro viena kita pušelė, keroja viržiai ir driekiasi kiminai. Šilagiriai – tai jau gražesni, našūs mišrūs pušynai, eglynai, rečiau beržynai, drebulynai ir ąžuolynai. Didelę dalį ploto dengia kiškiakopūsčiai, kitus veši mėlynės, šakiai, lendrūnai, gervuogės, katuogės, sidabražolės, rusmenės ir pan. Daugiau samanų esti spygliuočių ir mažiau lapuočių medynuose. Vakarų Lietuvoje vyrauja mėlyngiriai. Čia plyti 5 – 12 cm storio paklotė, humusas siekia 5 – 15 cm. Ošia mišrūs eglynai, beržynai, drebulynai, trake vyrauja šermukšniai, lazdynai, šaltekšniai, pomiškyje paplitusios eglės, auga mėlynės, kiškiakopūsčiai, šluotsmiltės, avietės, paparčiai ir kt. Sausagiriai (skaisgiriai) paplitę kalvotose vietose, kur humusas būva 10 – 16 cm storio, žaliuoja našūs mišrūs eglynai, ąžuolynai, įsiterpia beržų, drebulių ir kitų medžių, pomiškyje auga eglės, beržai, drebulės.Kai kur 80 proc. ploto dengia žibuoklės, kiškiakopūsčiai, žlūgės, garšvos, lipikai ir kt. žolės. Pietryčių Lietuvoje šiose augavietėse paplitę skrobliai. Žaliagiriai – lygumų miškai, kur vyrauja mišrūs eglynai, beržynai, drebulynai, ąžuolynai, uosynai ir kt. Čia humuso yra 10 – 20 cm, Pomiškyje vyrauja uosiai, kirtavietėse – beržai, drebulės. Plinta aukštos žolės – vingiorykštės, plukės, samanos. Paraistis – tai žemapelkių pakraščių augavietė, kur žaliuoja plaukuotieji ir karpotieji beržai, eglės, juodalksniai, pomiškyje plinta eglaitės, kirtavietėse – lapuočiai. Apie 20 – 60 proc. ploto užima lendrūnai, paparčiai, asiūkliai, viksvos, gausu samanotų kupstų. Paliekniai retoki, čia humuso būna iki 25 cm. Reljefas – kupstuotas, vyrauja našūs juodalksniai su eglėmis, drebulėmis, beržais. Žolių veši daug, šiek tiek samanų. Šlapgiris (raistgiris) būdingesnis Šiaurės Lietuvai. Čia humusas siekia 15 – 25 cm. Mikroreljefas gūbriuotas, ošia mišrūs uosių, plaukuotųjų ir karpotųjų beržų, ąžuolų, drebulių ir kitokie medynai. Žolės dengia 30 – 70 proc. ploto. Baltmiškis – vidurio lygumų miškas, kuriame daugiausia augalijos. Humuso sluoksnis būna iki 30 cm. Čia išauga puikūs aukšti ąžuolynai, uosynai, drebulynai, beržynai, baltalksnynai, mišrūs medynai. Trake gausu lazdynų, ievų. Pomiškyje atželia uosiai, beržai. Pavasarį užliejamuose slėniuose veši juodgiriai. Kupstuoto mikroreljefo augimo vietose auga geri, produktyvūs juodalksnynai, uosynai, gausu įvairių žolių. Raiste paplitę žemi plaukuotojo beržo ir juodalksnio medynai, 20 – 50 proc. ploto dengia žolės, iš kurių daugiausia viksvų, paparčių, žinginių, tramažolių ir kt. Nusausinus šilabalius ir tyrašilius, susidaro nauja augavietė – durpinis mėlynšilis, kuriame auga pušynai su beržu ir eglių priemaiša. Nusausinus šilaraisčius, susiformuoja durpinis mėlyngiris, kur gali augti neblogi pušynai, eglynai, beržynai. Nusausinus mažai derlingas žemapelkes, susidaro durpinio žaliagirio augavietė. Čia žaliuoja vešlūs eglynai su beržais, drebulėmis, juodalksniais. Kartais nusausintose žemapelkėse, susidarus durpinio juodgirio augimo vietai, auga juodalksniai, eglės, uosiai.

Taigi, sumedėję ir žoliniai augalai, kerpės, samanos yra augavietės sąlygų indikatoriai. Jie nurodo rūšinę medynų kaitą, dirvožemio sąlygas, vandens lygį ir kt (3).

4. Lietuvos

miškai dabar

Lietuva yra miškų zonoje. Didesnė jos dalis yra mišriųjų miškų juostoje, o pietvakarinė dalis priskiriama plačialapių miškų juostai. Miškai yra natūrali Lietuvos augalija ir užimtų beveik visą jos teritoriją, jeigu neįsikištų žmogus su savo ūkine veikla. Šiuo metu didesnėje Lietuvos dalyje vietoje miškų yra dirbamieji laukai,miestai arba gyvenvietės.

Miškas yra savarankiška ekosistema, sugebanti atsinaujinti ir išlaikyti sąlyginį stabilumą, taip pat jis yra svarbus kraštovaizdžio elementas. Svarbiausią miškų bendrijų dalį sudaro sumedėję augalai (medžiai ir krūmai), tačiau joms būdingos ir savitos žolės, samanos, kerpės, grybai, dirvožemis, mikroorganizmai, taip pat oro drėgnumo, šviesos ir temperatūros rėžimas.

Lietuvoje miškai užima beveik trečdalį visos šalies teritorijos, t.y. 32,3 %, tačiau yra nevienodai joje pasiskirstę. Vidurio Lietuvos lygumų kraštovaizdžiuose miškų yra mažokai. Miškai lemia pagrindinį gamtos procesų stabilumą ir gyvybinių gamtos išteklių (oro, vandens, dirvožemio, augmenijos, gyvūnijos ir kt.) atsinaujinimą ir atsistatymą. Miškai pasižymi didžiausia gamtine įvairove, jie pajėgūs priešintis įvairiems išorės poveikiams, be to kitos natūralios augalijos (pelkių, pievų) plotai yra labai sumažėję (7).

Pagal Lietuvos miškų įstatymą, miškas – ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Laukuose, pakelėse, prie vandens telkinių, gyvenamosiose vietovėse bei kapinėse esančios medžių grupės, siauros – iki 10 metrų pločio – medžių juostos, gyvatvorės, pavieniai medžiai bei krūmai ir miestuose bei kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti parkai nelaikomi mišku. Šių želdinių priežiūros, apsaugos ir naudojimo tvarką nustato Aplinkos ministerija. Medynas – miško dalis, kurioje sumedėjusios augalijos ardų sandara yra vienoda, vyrauja tam tikra medžių rūšis, augalija yra panašaus amžiaus, turi bendrą augavietę ir ši miško dalis šiais rodikliais skiriasi nuo gretimų miško dalių. Miško žemė – apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas. Miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įveisti. Miškų grupė – miško žemės plotai, kuriuose panašūs pagrindiniai ūkininkavimo tikslai ir ūkininkavimo režimas. Miestų miškai – miestų teritorijose esantys miškai. Miško parkai – intensyviai rekreacijai naudojami ne mažesnio kaip 3 hektarų ploto miškai su atitinkama rekreacine įranga bei infrastruktūra. Miško ištekliai – nenukirstas miškas, sakai, kelmai ir dervuoliai, medžių žievė, karnos ir tošis, medžių sula, kalėdiniai medeliai, kitos dekoratyvinės miško medžiagos, šakelės, vytelės, grybai, riešutai, uogos, vaisiai, vaistažolės ir vaistinės žaliavos, miško paklotė ir lapai bei miško augalija. Nenukirstas miškas – augantys medžiai, sausuoliai, vėjavartos, vėjalaužos ir kita nenukirsta sumedėjusi miško augalija. Miško valda – privačios arba valstybinės nuosavybės teise valdomas miško žemės sklypas. Miško savininkai – valstybė ir Lietuvos Respublikos piliečiai, įstatymo nustatyta tvarka įgiję nuosavybės teisę į miškus. Miško valdytojai – miškų urėdijos, valstybinių rezervatų direkcijos, nacionalinių parkų direkcijos, savivaldybės, kitos valstybės įmonės bei organizacijos, kurioms įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka suteikta valstybinių miškų valdymo teisė. Miško naudotojai – juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgijo miško ir miško išteklių naudojimo teisę. Valstybiniai miškų pareigūnai – miškų ūkio valstybinio valdymo, valstybinės miškų kontrolės įstaigų tarnautojai ir miškų urėdijų miško apsaugos darbuotojai, turintys įstatymų nustatytus įgaliojimus. Valstybinių miškų pareigūnų pareigybių sąrašą tvirtina Aplinkos ministerija. Miškų urėdija – valstybės įmonė, turto patikėjimo teise valdanti, naudojanti valstybinius miškus ir jais disponuojanti įstatymų nustatyta tvarka, taip pat vykdanti juose kompleksinę miškų ūkio veiklą ir kitą įmonės įstatuose numatytą veiklą. Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos – valstybinių miškų, priskirtų miškų urėdijoms, ūkinio valdymo institucija, organizuojanti bei koordinuojanti šių miškų atkūrimą, priežiūrą, apsaugą ir miško išteklių naudojimą. Kompleksinė miškų ūkio veikla – veikla, apimanti miškų atkūrimą, priežiūrą,apsaugą, racionalų miškų išteklių naudojimą ir prekybą mediena bei miško ištekliais. Miškotvarka – miškų ūkio planavimo sistema, apimanti miškų inventorizaciją ir apskaitą, miškų būklės, naudojimo ir ūkinės veiklos
analizę bei miškų ūkio organizavimo ir plėtros projektų rengimą (9).

Šiuo metu Jūs matote 55% šio straipsnio.
Matomi 4817 žodžiai iš 8806 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.