Miškai
5 (100%) 1 vote

Miškai

Įvadas

Energijos srautas, maisto medžiagų apytaka, populiacijos augimas ir vystymasis – tai svarbiausios ekosistemų savybės. Nė vienas ekologinių procesų nevyksta izoliuotai. Kiekvienas iš jų pasireiškia skirtingų rūšių populiacijos grupėse tam tikromis fizinėmis ir cheminėmis sąlygomis.

Nuo kranto link atvirų ežero ar tvenkinio vandenų augalija nuosekliai kinta. Tokią klimato seką gali sudaryti sausumos augalai (pavyzdžiui, klevai ir guobos), pusiauvandeniai augalai (pavyzdžiui, gluosniai ir cefaliantai), ir galiausiai įvairūs vandens augalai (pavyzdžiui, nendrės, lelijos ir kt.). Išsidėstymas zonomis matomas ir einant iš ariamo lauko į kaimynystėje esantį mišką. Tarp jų gali būti tarpinė zona, kurioje auga įvairūs žoliniai augalai, krūmai ir medeliai. Platesniu mastu, keliaujant įstrižai iš Jungtinių Valstijų pietvakarių į šiaurės rytus, galima matyti, kaip dykumas keičia prerijos, jas – lapuočių miškai, šias – spygliuočių miškai ir, pagaliau, tundra. Kiekvieną iš šių mažesnių ar didesnių juostų ar zonų galima nesunkiai išskirti, kadangi joms būdingos skirtingos individų grupės (pelynai, geltonosios pušys, Engelmano eglės ir t.t.) arba savotiška išvaizda (lapuočiai arba spygliuočiai medžiai, žemaūgės arba aukštaūgės žolės ir t.t.).

Plačiausia prasme skiriami du pagrindiniai ekosistemų tipai – vandens ir sausumos. Savo ruožtu, kiekvienas šių tipų turi potipius: gėlavandenes, estuarijų ir jūrines vandens ekosistemas bei kelias pagrindines sausumos ekosistemas – stepė, miškas, tundra. Pirmosios skiriamos pagal cheminius požymius, antrosios – paprastai pagal dominuojančios augalijos tipą (žolės, medžiai). Šios sausumos ekosistemos, esančios didesniame regione ar subkontinente, paprastai vadinamos biomais. Šio darbo tikslas – susipažinti su sausumos ekosistema – mišku. Taip pat apžvelgti Lietuvos miškų vystymosi raidą bei dabartinę būklę.

1. Sausumos ekosistemų (biomų) pasiskirstymas

Vienas įdomiausių biomų pasiskirstymo aspektų – tas, kad kai kurios pasiskirstymo ribos lygiagrečios geografinėms lygumoms. Tačiau biomų tipai ne tik daugiau ar mažiau pasiskirstę pagal platumas, įdomiausia tai, kad tokio tipo biomai yra tose pačiose platumose skirtinguose žemynuose. Ypač akivaizdžiai taip pasiskirstę tundros ir borelinių miškų biomai Senajame ir Naujajame pasauliuose. Be to, aukštuose kalnuose, pavyzdžiui, Uoliniuose, Anduose ir Himalajuose, biomų pasiskirstymo ribos labiau priklauso nuo aukščio, o ne nuo platumos. Skirtingi biomai, esantys atitinkamame aukštyje, taip pat kinta priklausomai nuo platumos. Tačiau kuo toliau į šiaurę, tuo atitinkama zona yra žemiau.

Temperatūra daugiausia priklauso nuo saulės radiacijos, o ši – tiesiogiai susijusi su platuma. Kadangi kritulius reguliuoja pagrindiniai vėjai, kurie taip pat priklauso nuo platumos, galima sakyti, kad biomų pasiskirstymui yra svarbus klimatas. Tokio pobūžio išvados randamos jau ankstyviausiuose gamtos aprašymuose. Būtina pabrėžti, kad biomų pasiskirstymui klimatinį poveikį turi būtent temperatūros ir kitų kritulių sąveika: nedidelis kritulių kiekis ir žema temperatūra bei didesnis kiekis ir aukštesnė temperatūra sudaro sąlygas egzistuoti stepėms. Pagrindinių pasaulio dirvos grupių žemėlapį užkloję ant biomų pasiskirstymo žemėlapio, pastebėtume stulbinantį atitikimą. Kadangi biomai atskiriami pagal atitinkamą augalijos tipą, o visi augalai, išskyrus nedaugelį, leidžia šaknis į žemę, galima sakyti, kad dirvos tipas yra pagrindinis veiksnys, reguliuojantis biomų pasiskirstymą. Biomų pasiskirstymo priežastis ir pasekmė apstulbina savo komponentų – augalijos, klimato ir dirvos – sąveikos sudėtingumu. Dirva ir augalija yra tos pačios ekosistemos dalys. Jos vystosi lygiagrečiai, veikdamos viena kitą bei klimatą ir yra jo veikiamos.

Toliau nagrinėsime miškų biomus.

Borealinis spygliuočių miškas. Šis drėgnas, vėsus, transkontinentinis spygliuočių miškų, arba taigos biomas, kartais literatūroje vadinamas „didžiausiais šiaurės miškais“. Jis plyti tarp 45o ir 57o šiaurės platumos. Rytinėje Jungtinių Valstijų dalyje didesniame aukštyje virš jūros lygio jis tęsiasi ir į pietus. Klimatas vėsus arba šaltas, kritulių kiekis didesnis nei tundroje ir iškrenta jie daugiausia vasarą. Vyrauja visžaliai spygliuočiai: melsvoji eglė, balzaminis kėnis, raudonpušė, veimutinė pušis, kanadinė cūga, juodoji eglė. Rytuose, drėgnesnėse vietose paplitę maumedžiai, sausesnėse ir išdegusiose vietose auga Bankso pušis. Rytinėje šio biomo dalyje išsidėstę dažni lapuočiai medžiai – smulkiadantė tuopa, kvapioji tuopa, popieržievis beržas. Borealinių miškų dirvoms būdingas gilus paklotės sluoksnis ir lėtas skaidymasis. Dirvos dėl didelio vandens nutekėjimo rūgščios ir jose nedaug mineralinių medžiagų.

Vidutinio klimato lapuočių miškai. Šiam regionui būdingas vidutinis klimatas ir lapuočiai medžiai. Jis užima didžiausią Jungtinių Valstijų dalį. Kalvotose vietovėse vyrauja klevai, drėgnose vietose bukai, sausesnėse vietose ąžuolai ir karijos. Neretos ir liepos. Upių slėniuose auga tuopos, platanai, guobos ir gluosniai. Kai kuriose vietose vyrauja spygliuočiai: rytinė veimutinė pušis, rytinė kanadinė
cūga, rytinis virgininis kadagys. Brandžiame lapuočių miške gerai išsivystęs labai įvairus krūmokšnių ir žolinių augalų pomiškis. Čia daugelis augalų žydi ir žymi dalis fotosintezės vyksta trumpomis pavasario dienomis, kol nesulapoja medžiai ir susidariusių medžių laja nemeta šešėlio. Lapuočių miškams būdingos rudos dirvos. Dėl greito skaidymo paviršinis paklotės sluoksnis yra plonas. Rudose dirvose yra didesnis nitratų ir kitų dirvos maisto medžiagų kiekis, todėl jos derlingesnės.

Atogrąžų drėgnieji miškai. Atogrąžų drėgnieji miškai yra prie pusiaujo Centrinėje ir Pietų Amerikoje, centrinėje ir vakarų Afrikoje, Pietryčių Azijoje, rytų Indijoje ir šiaurės rytų Australijoje. Čia temperatūra ir drėgmė gana didelė ištisais metais. Flora čia labai įvairi: kvadratinės mylios plote gali būti 300 skirtingų medžių rūšių. Atogrąžų drėgnuosiuose miškuose yra gerai susiformavusi ištisinė 25 – 35 m. aukščio laja, į kurią įsiterpia staigiai iškylantis labai aukštų, su tvirtu pagrindu medžių ardas. Čia dažnai pasitaiko epifitinės orchidėjos ir bromeliniai, vijokliniai augalai bei paparčiai ir palmės. Daugelis augalų yra visžaliai, su dideliais, tamsiai žaliais, odiškais lapais. Skaidymas greitas. Dirva smarkiai išplaunama, todėl rūgšti, joje mažai maisto medžiagų. Potencialų maisto medžiagų praradimą kompensuoja tai, kad augalai jas labai greitai įsiurbia (tai rodo didelį produktyvumą) (2).

2. Miškų istorija

Ne vieną kartą keitėsi Lietuvoje miškų ne tik užimami plotai, bet ir rūšinė sudėtis. Geologiniuose žemės sluoksniuose rastos žiedadulkės ir kitos augalinės liekanos leidžia atkurti miškų, augusių prieš daugelį milijonų metų, vaizdą. Kai kurie mokslininkai miškų istoriją skirsto į du didelius laikotarpius: prieškvarterinį (prieš 210 – 1,5 mln. m.) ir kvarterinį, antropogezinį (nuo 1,5 mln. m. Iki šių dienų). Apžvelkime tų laikų miškus.

Prieškvarteriniai miškai. Paleozoinės eros karbono (akmens anglies) periode (prieš 210 mln. m.) mūsų neapgyvendintame krašte vešliai augo pataisiniai (lepidendronai, sigiliarijos), iškylantys į 40 metrų aukštį, asiūkliniai (kalamitai), turėję 8 – 10, o rečiau net 20 metrų aukščio stiebus. Iš plikasėklių jūrų pakraščiuose ošė kordaitai. Dabar mūsų miškuose anų laikų palikuonys paparčiai jau neišauga sulig medžiais. Aukšti medžiai augo ir papartainiai, o šiandieniniai paparčiai – tik neaukšti, savo protėvius menantys augalai. Prieš 185 mln. m. atsiranda spygliuočiai – vieninteliai anų laikų epochų atstovai, be to atsiranda ir paplinta sagainiai, ginkainiai. Sagainiai buvo Europos paežerių medžiai. Miškuose sagainių ir ginkainių neišliko. Kainozoninės eros terciaro periode (prieš 60 mln. m.) Lietuvos teritoriją skalaujančios jūros pakraščiuose švokštė pušys, kurias galima pavadinti gintarinėmis. Jų būtą apie 20 rūšių. Tuo metu į dangų stiebėsi sekvojos ir mamutmedžiai, gyvenę iki 4 tūkst. m., siekę per 100 m ir būdavę per 10 m skersmens. Dailiais medžiais iškildavo taksodžiai, vaisius nokino palmės, cinamonai, valgomieji kaštainiai, vežėjo tujos, kerojosi visžaliai ąžuolai, bukai, kvepėjo magnolijos, mirtos, žaliavo žagrenės. Iš anų laikų miškuose savaime augančių medžių ir krūmų rūšių beveik neliko, o iš gintarinių pušų susidarė gintaras savitais intarpais – inkliuzais (vabzdžiais, augalų liekanomis). Antroje terciaro periodo pusėje, neogene (prieš 21 mln. m.), Lietuvos klimatas atvėsta. Tuomet žaliuoja bukai, skrobliai, valgomieji kaštainiai, liepos, uosiai, tuopos, riešutmedžiai. Neliko savaime augančių riešutmedžių, o valgomieji kaštainiai net ir parkuose iššąla.

Kvarterio periodo miškai. Svarbiausias to laikotarpio bruožas – žmogaus atsiradimas. Visuomenės vystymosi pradžia, todėl šį laikotarpį siūloma vadinti antropogenu. Atvėsus klimatui, kelis kartus per Lietuvą šliaužė ledynai. Buvo ir priešledyminiai, ir poledyminiai laikotarpiai. Ledynmečius apimantį laikotarpį vadina pleistocenu, o šiandieninį mūsų laikotarpį – halocenu. Halocenas truko 15 – 20 tūkst. m. Ledynai, klimato atvėsimas stūmė šilumamėgius medžius piečiau, o vietoje jų plačialapių miškų vietose radosi tundrų krūmokšniai, o beržai keružiai ir šiandien kaip reliktai dar saugomi kai kuriose aukštapelkėse. Prieš 16 tūkst. metų iš Lietuvos pasitraukus ledynams, prieš 12 tūkst. metų iki tol tundros ir miškatundrės vietose bei kitur iškyla pirmi medžiai (12 – 10 tūkst. m. po ledynų atsitraukimo). Tai – tundrų ir miškatundrių fazė. Driekiasi žemi gluosniai, beržai, vietomis stiepiasi medžiai. Į mūsų dar neįvardytą kraštą atklysta pirmieji žmonės – šiaurės elnių medžiotojai. Subarktinių miškų fazė truko apie 12 tūkst. m. Plito pušynai, žydėjo stepinės pievos, dunksojo tyrlaukiai. Derlingiausiose žemėse auga plačialapiai medžiai, žaliuoja eglės. Atšalus klimatui pušynų mažėjo, o beržynų daugėjo. 8 tūkst. m. prieš Kr. – vėlyvosios miškatundrės fazės miškai, kurie nuo to laiko iki mūsų dienų nebeišnyko. Tuomet, be pušų ir beržų, sudariusių daugumą, buvo šiek tiek baltalksnių, juodalksnių, guobų, skroblų, ąžuolų. Beržynų – pušynų fazė (8 – 3,6 tūkst. m. pr.
atsirado jau mezolite, neolite, dar labiau pagal dirvožemį pasiskirstė miškai: priemoliuose, moliuose augo beržynai, priesmėlio, smėlio dirvožemiuose – pušynai, geresnėse dirvose išplito ąžuolai, guobos, liepynai. Plačialapių miškų fazėje (apie 6 tūkst. m. pr. Kr) sumažėjus beržynų ir pušynų klestėjo plačialapiai miškai su guobomis, vinkšnomis, liepomis, ąžuolais. Vidurio žemumoje paplito juodalksniai, vandens išplautose kalkingose dirvose kūrėsi eglės ir kilnieji lapuočiai. Baltamiškių eglynų fazėje (4 – 1,5 tūkst. m. pr. Kr) miškuose karaliavo eglės. Girios tapo natūralios, gūdžios, tamsios, nyko žolinė augalija, paplito kerpės ir samanos. Tačiau aukštesnėse vietose neišnyko kilniųjų lapuočių miškai, Vidurio žemumoje tebekaraliavo juodalksniai, o smėlynuose – pušys. Spėjama, kad miškų sudėtis buvo tokia: pušų 20 – 30 proc., eglių 10, beržų 20, , juodalksnių, baltalksnių 30, ąžuolų, skroblų ir liepų 20 proc. Be abejo augo ir kitokių medžių. Prieš 1,5 tūkst. m. pr. Kr. Prasidėjo subborealinio sausmedžio miškų fazė. Sausros sunaikino daug eglynų ir plačialapių miškų. Jų vietas užėmė beržai, drebulės, o smėlynuose išsilaikė pušys. Eglės, kilmingieji lapuočiai iš žemesnių augaviečių stūmė juodalksnius, kurie būrėsi arčiau vandenų, į baltamiškius eglynus kėlėsi ąžuolai. Ta fazė truko apie 500 m. Atėjus geležies amžiui (2 tūkst. pr. Kr. Pabaigoje) ėmė gausiai lyti, vasaros atvėso.Toks klimatas labai tiko eglėms, kurios paplito Žemaitijoje, Rokiškio, Ukmergės, Prienų ir kituose rajonuose. Aukštaitijos kalvose augo kilnieji lapuočiai, Vidurio žemumoje – juodalksniai, smėlynuose – pušys. Tuo meti pietvakarinėje dalyje gausiai paplito skroblai, kurie ir dabar negausiai ten žaliuoja. Miškai ėmė vešėti raistuose, tyrlaukiuose. Tačiau šiek tiek miškų buvimą ėmė lemti žmonės, ypač degindami miškus ir plėsdami dirbamos žemės plotus, ganydami gyvulius, kurdami gyvenvietes. Kultivuojamos augalininkystės amžiuje ypač daug miškų deginama geresniuose dirvožemiuose, kur javai gausiau derėjo, vešliau augo pievos. Naikinant kilnių lapuočių medynus plito minkštieji lapuočiai: beržai, baltalksniai, drebulės.

Miškai XX a. Lietuvos miškingumas ir šio amžiaus pradžios pirmuosius du dešimtmečius toliau mažėjo. Vienus miškus kirto caro valdžia, kitus – savininkai. 1905 – 1907 m. bruzdėdami valstiečiai ne tik Minčios, Tauragnų, Švėkšnos ir kituose dvaruose savavališkai kirto medžius. 1900 – 1911 m. Kauno gubernijos miškingumas sumažėjo nuo 25,6 iki 16,6 proc., Vilniaus – nuo 29,3 iki 25,7 proc. Taigi nuo 1741 iki 1914 m. Gardino – Suvalkų gubernijos miškingumas sumažėjo 80 proc., Kauno – 35, o Vilniaus – per 50 proc. 1914 m. Gardino – Suvalkų gubernijos miškingumas buvo 20,8, Kauno – 15,1, Vilniaus – 23,7 proc., o bendras Lietuvos miškingumas sudarė 24 proc. Nors 1914 – 1918 m. per karą ir suirutę savavališkai miškus kirto valstiečiai, tačiau didžiausią žalą miškams padarė tų metų okupacinė valdžia, plynai iškirsdama 58 tūkst. ha miškų ir išveždama 12 mln. ktm medienos. 1914 m. Lietuvoje buvo 1175000 tūkst. ha miškų, iš kurių 55 proc. priklausė savininkams. Susikūrusi Lietuvos valstybė ėmė rūpintis ir miškais. 1920 m. diegiant žemės reformą, valstybė iš dvarininkų valstiečių perėmė 518184 ha miškų. Svetimšaliams buvo palikta 6790 ha miškų. Dvarininkams už suvalstybintas žemes buvo leista kirsti mišką. 1920 – 1931 m. panaikinus servitutus (teisė naudotis), savininkams perduota 122,6 tūkst. ha miškų. 1920 m. pradžioje valstybinių miškų buvo 309 tūkst. ha, o privačių – 564 tūkst. ha, o po žemės reformos valstybinių miškų (su Klaipėdos kraštu) buvo 759,4, o privačių – 68,7 tūkst. ha. Iš viso buvo 932 tūkst. ha miškų. Respublikos miškingumas 1923 m. sudarė 16, o 1938 m. – 17 proc. Privačiuose miškuose neteisėtai iškirsta 252 tūkst. m3 medienos. 1919 – 1940 m. Lietuvos vyriausybė kasmet vidutiniškai iškirsdavo 2,3 mln. m3 medienos. Per tą laikotarpį plynai iškirsta 260 tūkst. ha miškų. 1919 – 1937 m. savavališkai valstybiniuose miškuose iškirsta572 tūkst. ktm medienos, įvertintos 4,7 mln. litų. 1919 – 1937 m. išdegė 15,2 tūkst. ha. 1923 – 1937 m. už parduotą mišką kasmet gaunama 5 – 25 mln. litų.

1937 m. paskelbiami miško fondo duomenys, kurie rodo, kad 48 proc. Valstybinių miškų sudarė jaunuolynai, 26 proc. – pusamžiai ir brandūs medynai. Valstybiniuose miškuose buvo 90 mln., o kituose – 20 mln. m3 medienos, plynai iškirsta 4 tūkst. ha, rinktinai – 6 tūkst. ha, pagaminta 4,9 mln. m3 medienos. Valstybiniai miškai augo 2522 masyvuose, o 43 proc. Užėmė 1 – 10 tūkst. ha plotą. Iš viso buvo 932 tūkst. ha miškų, iš jų 759 tūkst. ha valstybinių ir 173 tūkst. ha privačių. Lietuvos miškingumas sumažėjo iki 21,8 proc. Dar labiau miškų sumažėjo, kai 1941 – 1944 m. okupacinė vokiečių valdžia iškirto 50 tūkst. ha miško, iš kurio 27 tūkst. ha plynai. Po Antrojo pasaulinio karo ypač susirūpinta miškų apsauga. 1921 – 1944 m. įveista 84,6 tūkst. ha miško kultūrų, o 1945 – 1965 – 310,2 tūkst. ha, 1946 – 1965 m. – 310,2 tūkst. ha, 1946 – 1984 m. kirtavietėse, gaisravietėse, žemės ūkiui netinkamuose
pasodinta per 0,5 mln. miško kultūrų, iš jų 89 tūkst. kolūkių žemėse.

Iš pirmos lentelės matome, kad mažėja spygliuočių ir daugėja minkštųjų lapuočių. 1996 – 1997 metais didelius eglynų plotus iškirtus dėl žievėgraužių tipografų padarytos žalos sumažėjo eglynų, o vietos jų paplito minkštieji lapuočiai. Gerokai padaugėjo vidutinis 1 ha tūris m3 – nuo 76 1956 m. iki 184 m3 1998 m. Miškuose daugiau išteklių. 1948 jie siekė 73,3, 1973 m. – 145,9, o 1998 m. – 347,6 mln. m3. Pagal plotą brandžių medynų nedaug. 1922 m. jų buvo 21,0 proc., o 1988 m. – 6; juose skaičiuojama 22,7 mln. ktm medienos. 1998 m. brandžių medynų pagal plotą buvo 12,6 proc., pagal tūrį – 17,1 proc. Brandžiuose medynuose yra 59,4 mln. m3 medienos. Tam, kad miškuose būtų daugiau spygliuočių ir kietųjų lapuočių, reikia daug pastangų. Labai sumažėjo ąžuolynų. XVI a. Mūsų miškuose jų galėjo būti iki 20 proc., o 1998 m. jie sudaro tik 1,9 proc. Ąžuolus sunku užauginti.Daug jų pasodina kėkštai, slėpdami gilias, tačiau jie išsikeroja pavieniais medžiais ir sudarant miško fondą neįskaičiuojami. Miškai didėjo taip: 1922 m. – 760, 1941 m. – 878,0, 1961 m. – 1109,3, 1983 m. – 1226,7, 1988 m. – 1222,4, 1993 m. – 1860, 1997 m. – 1888 tūkst. ha. 1991 – 1992 m. iš kolūkių ir tarybinių ūkių į valstybinį miško fondą perduota apie 400 tūkst. ha miškų. Prasidėjus privatizavimui, apie pusė valstybinių miškų grąžinta buvusiems savininkams. Kiti miškus gavo kaip kompensaciją už žemę. Daug įveista miško kultūrų – 1966 – 1988 m. – 175,0 tūkst. ha. Didėjant miškų plotams, kilo miškingumas. 1914 m. jis sudarė 19,5 proc., 1937 m. – 21,8, 1956 m. – 22,6, 1966 m. – 26,4, 1973 m. – 26,4, 1988 m. – 27,9, 1993 m. – 30,1, 1998 m. – 30,3 proc. Kaimyninių šalių miškingumas toks: Latvijos – 44,6 proc., Estijos – 46,0 proc., Baltarusijos – 34,6 proc., vidutinis Europos valstybių miškingumas (be Rusijos) – 29 proc. Toks miškingumas Vokietijos, Bulgarijos, Portugalijos, o kai kurių šalių didesnis, pvz.: buvusios Čekoslovakijos siekė 35 proc., buvusios Jugoslavijos – 36, Austrijos – 38, Švedijos – 34, Suomijos – 59 proc. Mūsų miškai sudaro per 18 tūkst. km2 plotą ir rajonais pasiskirstę nevienodai. Varėnos r. Miškingumas yra 66,3 proc., Švenčionių – 53,7, Šalčininkų – 43,5, Trakų – 41,7, Vilniaus – 34,5, Vilkaviškio – 7, Skuodo – 14,9, Pasvalio – 16,4, Joniškio – 18,1, Pakruojo – 17,8 proc. Savaiminės kilmės medynų 1983 m. buvo 87,4 proc., o kultūrinės kilmės medynai augo 424 tūkst. ha. Lietuvoje dabar iškertama apie 61,6 proc. grynojo medienos prieauglio.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2851 žodžiai iš 8806 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.