Miškai jų ateitis
5 (100%) 1 vote

Miškai jų ateitis

TURINYS

ĮVADAS 2

1. MIŠKAI 3

1.2 BENDROS ŽINIOS APIE MIŠKĄ 3

1.2 LIETUVOS MIŠKŲ FONDAS 5

2. MIŠKŲ NAIKINIMAS 8

2.1 MIŠKŲ KIRTIMAS 8

2.2 MIŠKŲ GAISRAI 10

2.3 MIŠKŲ TARŠA 11

2.4 MIŠKŲ KENKĖJAI IR LIGOS 12

3. MIŠKŲ APSAUGA 13

3.1 MIŠKO KIRTIMŲ REGULIAVIMAS 13

3.2 MIŠKŲ APSAUGA NUO GAISRŲ 15

3.3 MIŠKŲ APSAUGA NUO TARŠOS 16

3.3 MIŠKŲ APSAUGA NUO LIGŲ IR KENKĖJŲ 17

4. MIŠKŲ ATKŪRIMAS 19

5. MIŠKŲ ATEITIS 21

IŠVADOS 23

LITERATŪROS SĄRAŠAS 25

ĮVADAS

Miškas yra savarankiška ekosistema, sugebanti nuolat atsinaujinti ir išlaikyti sąlyginį stabilumą. Miškai užimtų beveik visą Lietuvos teritoriją, nes jie yra natūrali Lietuvos augalija, tačiau tam trukdo žmogus įsikišdamas su ūkine veikla. Dabar miškai užima beveik trečdalį visos Lietuvos teritorijos t. y. 32,3%. Viso pasaulio mastu jie užima 30% viso sausumo ploto. Nuo seniausių laikų žmonijos gyvenimas susijęs su mišku. Šiandieniniame gyvenime vis didesnę svarbą įgauna ne tik medienos, bet ir kitų miško produktų naudojimas, ypatingai vertinamos miškų atliekamos ekologinės funkcijos.

Miškų gausumas tam tikroje vietoje formuoja mikro ir makroklimatines sąlygas, reguliuoja vandens režimą, sugeria žmogui kenksmingas medžiagas, reguliuoja vėjo kryptį ir greitį, mažina vandens, oro bei dirvos užterštumą ir atlieka kitas be galo svarbias ekologines funkcijas.

Labiausiai miškams kenkia neapgalvota žmogaus ūkinė veikla. Jos pasekmės pasaulyje gali būti labai rimtos ir grėsti miškų išnykimu. O žmonijos egzistavimas miško neįsivaizduojamas.

Todėl ūkinė veikla miškuose yra griežtai reglamentuojama įstatymų. Pagrindiniai valstybės vykdomos miškų politikos tikslai yra išsaugoti miškų išteklius, užtikrinant racionalų jų naudojimą bei miškų produktyvumo didinimą, biologinės įvairovės išsaugojimą, galimybę atlikti kitas ekonomines, ekologines ir socialines funkcijas.

Šiame darbe trumpai apžvelgiama bendra medžiaga apie miškus, bei Lietuvos miškų ištekliai. Analizuojama kokie faktoriai naikina miškus. Aiškinamos priemonės, kurios padėtų sumažinti miškų naikinimus atskirais atvejais. Apžvelgiami miškų atkūrimo būdai. Bei analizuojama Lietuvos miškų ateitis.

Šio darbo tikslas – apžvelgiant miškų naikinimo ypatumus ir priemones tam sustabdyti, nustatyti, kaip šie faktoriai ateityje įtakos miškingumą.

Siekiant įgyvendinti užsibrėžtą tikslą, yra išsikeliami sekantys darbo uždaviniai:

1. Išnagrinėti bendrą teorinę medžiagą apie miškus;

2. Apžvelgti esamą padėtį Lietuvos miškuose;

3. Išanalizuoti miškų nykimo priežastis;

4. Nustatyti priemones, padedančias sustabdyti miškų nykimą ir kenkimą jiems;

5. Apžvelgti miškų atkūrimo ypatumus;

6. išanalizuoti miškingumo kaitą ateityje.

7. Darbo pabaigoje pateikti išvadas.

1. MIŠKAI

1.2 BENDROS ŽINIOS APIE MIŠKĄ

„Manoma, kad miškai atsirado prieš 320 – 400 milijardų metų – demono periodo pabaigoje ir karbono pradžioje, sausumai iškilus iš jūros.„ (G. Pauliukevičius, 1982, p. 14). Dabartinės miškų sudėties formavimuisi didžiausią įtaką padarė klimatas. Jis paskirstė įvairioms medžių rūšims arealus, išplėtė ir susiaurino jų rūšinę sudėtį. Yra skiriami tokie miškų rūšinės sudėties laikotarpiai: pušų ir beržų, absoliutaus pušų maksimumo, lazdynų, pradinis plačialapių miškų klestėjimo, pirmasis eglių maksimumo ir dabartinio miško. Miškų sudėčiai didelę įtaką padarė žmogaus veikla. Žmogaus vykdyti lydymai, plonieji ir rinktiniai kirtimai ypatingai sumažino eglynų bei ąžuolynų plotą.

„Miškas – tai sudėtinga daugiakomponentė, integruota gamtinė sistema, susidedanti iš medžių, krūmų, žolių, samanų, susietų su dirvožemiu, vandeniu, atmosfera, gyvūnais ir mikroorganizmais.“ (G. Pauliukevičius, 1982, p. 5).

Miško visumą sudaro: a) abiotiniai veiksniai – šviesa, šiluma, dirvožemis, oras, drėgmė; b) augalai, producentai, aprūpinantys kitus gyvus organizmus organine medžiaga ir energija; c) organizmai, konsumentai, gyvenantys maisto medžiagomis, kurias sukūrė producentai; d) organizmai, reducentai, ardantys, mineralizuojantys organinę medžiagą.

Miškas yra ne mažesnis kaip 0,1 ha žemės plotas, apaugęs medžiais, kurie brandos amžiuje būna ne žemesni kaip 5 m, ir kita augalija.

Svarbiausi miško augalai yra įvairių, rūšių medžiai. Medžiu yra vadinamas daugiametis augalas, ne žemesnis kaip 2 m, su sumedėjusiu stiebu ir šaknimis. Nuo kitų augalų medžiai skiriasi savo dydžiu ir ilgaamžiškumu. Tankiame miške augančio medžio kamienas būna aukštas, tiesus ir mažai šakotas. Šakota dažniausiai lieka tik pati medžio viršūnė. Atviroje vietoje augančio medžio kamienas būna trumpesnis, apačioje aiškiai šusterėjęs. Ir beveik visas šakotas. Kamienas yra vertingiausia medžio dalis, kurioje tarp žievės ir šerdies kaupiasi bei nuolat pasipildo pluoštinės struktūros gamtinė medžiaga, lignoceliuliozės substancija – mediena.

Miškai dengia apie 26 % žemės paviršiaus. Miškas – plačiausiai Europoje paplitusi pusiau natūrali ekosistema. „Europos miškingumas yra 30 %, Pietų Amerikos – 51 %, Afrikos -19 %, o Azijos tik 18 %. Nevienodas yra ir to paties kontinento įvairių šalių miškingumas. Antai Vokietijoje jis yra 30 %, o Suomijoje net
66 %.“ (www.asa.lt). Lietuvos miškingumas prilygsta vidutiniam Europos miškingumui. Miškai čia užima 31,2 % visos šalies teritorijos. Miško plotų mažėjimą Lietuvoje sąlygojo gyventojų skaičiaus augimas ir jų poreikių tenkinimas.

Miškas yra vienas pagrindinių Lietuvos gamtos turtų, tarnaujantis valstybės ir piliečių gerovei, saugantis kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę. Nepriklausomai nuo miškų nuosavybės formos miškas pirmiausia yra nacionalinis turtas, kuris turi būti išsaugotas ateities kartoms, tenkindamas ekologines, ekonomines bei socialines visuomenės reikmes. Miškas ne tik teikia medieną ir kitus miško produktus, bet ir yra esminis ekologinės pusiausvyros faktorius, sudarydamas daugelio gyvūnijos ir augmenijos rūšių buveines, stabdydamas dirvos eroziją, absorbuodamas anglies dvideginį bei grynindamas orą, saugodamas gruntinius ir paviršinius vandenis, suteikdamas galimybę miesto ir kaimo gyventojams poilsiauti. Miškas atlieka labai svarbias globalines funkcijas. „Globalinės miškų funkcijos yra šios: absorbuoti didžiąją saulės spinduliavimo dalį; fotosintezės būdu didžiąja dalimi gaminti ir palaikyti biologinį augimą ir kartu biomasę; palaikyti ir reguliuoti anglies, azoto ir deguonies apytaką, palaikyti ir reguliuoti vandens apytaką tarp atmosferos, žemės paviršiaus, augalų ir vėl atmosferos; kaupti vandenį žemės paviršiuje ir tokiu būdu sulėtinti kritulių nutekėjimą paviršiumi; daryti įtaką savo regiono temperatūrai, krituliams, oro drėgnumui ir išlyginti juos; tiekti medieną.“ (H. Beirsh, U. Borneo, H. Brunner ir kiti, 1998).

1.2 LIETUVOS MIŠKŲ FONDAS

Lietuvoje miškai užima 32,0% šalies teritorijos. Miško žemės plotas yra 2091,2 tūkst. ha. Nuo 1998 m. miško žemės plotas padidėjo 112,8 tūkst.ha, o šalies miškingumas išaugo 1,7%. Visuose miškuose vidutinis medienos tūris yra 198 m³/ha. Vienam šalies gyventojui tenka 0,61 ha miško žemės ploto. Lietuvoje miškai sensta, tai rodo valstybinės miškotvarkos duomenys. Nuo 1998 m. vidutinis medynų amžius nuo 51 m. padidėjo iki 53 m.

Spygliuočių medynai Lietuvoje užima didžiąją visų miškų ploto dalį (58,1%) ir sudaro1155,1 tūkst. ha. „Minkštaisiais lapuočiais apaugę 739,5 tūkst. ha (37,2%), kietaisiais lapuočiais – 93,1 tūkst. ha (4,7%).“ (www.lvmi.lt). Medynų plotai pagal vyraujančias medžių rūšis pateiktas diagramoje Nr. 1.

Diagrama Nr. 1. Medynų plotai pagal vyraujančias medžių rūšis. Svarbiausių medžių rūšių medynai Lietuvos miškuose pasiskirstę labai netolygiai. Pušų jaunuolynų tėra 2%, tai rodo, kad šie medynai nepakankamai atkuriami. O brandžių pušynų yra tik 5,4%. Eglynų jaunuolynų yra 42%, o brandžių eglynų 10,7%. Beržo jaunuolynų tėra 3%, o brandžių beržynų – 23%. Brandžių ąžuolynų yra 20%. Jie auga jiems skirtose vietose ir yra nekertami. Tai rodo ir pakankamai mažas jaunų ąžuolynų skaičius 1,2%. Uosio jaunuolynų iš visų medžių rūšių yra daugiausiai – 42%. Medynų amžinės ir rūšinės struktūros susiformavimui didelę įtaką turėjo per didelės kirtimų apimtys, miško gaisrai, medienos rinka, kanopinių miško žvėrių pakenkimai ir kita.

Medynų plotai per pastaruosius 6 metus padidėjo 79,8 tūkst. ha. Daugiausia padidėjo beržynų (23,1 tūkst. ha), juodalksnynų (17,5 tūkst. ha), baltalksnynų (11,3 tūkst. ha) plotai. Lietuvoje vyraujančių pušynų plotai padidėjo 16,4 tūkst. ha, o eglynų plotai sumažėjo 1,9 tūkst. ha. „Plotų didėjimo bei medžių rūšių kaitos priežastis – naujų miškų atsiradimas, miškų inventorizacija anksčiau neinventorizuotuose plotuose, eglynų bei eglių kituose medynuose džiūvimas.“ (www.Lietuva.lt). Dėl to kai kuriuose medynuose pasikeitė rūšių sudėtis: sumažėjo eglynų, šiek tiek uosynų (0,1 tūkst. ha) ir vos padidėjo ąžuolynų (3,7 tūkst. ha) plotai.

„Įvairių šalies vietovių miškingumas nevienodas: Varėnos rajone jis siekia 64 %, o Vilkaviškio rajone – tik 8,2 % viso ploto.“ (www.emokykla.lt). Miškingiausios Lietuvoje Alytaus (48,9 %) ir Vilniaus (43,6 %) apskritys. Mažiausiai miškingos Marijampolės (21,0 %) ir Klaipėdos (23,3 %) apskritys. Apskričių miškingumas pateiktas diagramoje Nr. 2

Diagrama Nr. 2. Apskričių miškingumas LietuvojeMiškai užima 63% nacionalinių parkų ir 48 % regioninių parkų teritorijos. „Apie 30% Lietuvos miškų saugoma arba juose taikomi tam tikri ūkininkavimo apribojimai, tačiau daugumoje šių miškų leidžiami atrankiniai ir sanitariniai kirtimai, šalinami seni ir džiūstantys medžiai bei stambios medienos liekanos.“ (www.lvmi.lt). 2005 m. miško žemės plotai, priklausantys I grupei (rezervatiniai miškai), sudarė 25,2 tūkst. ha (1,2%), II grupei (specialios paskirties) – 253,1 tūkst. ha (12,1%), III grupei (apsauginiai) – 336,3 tūkst. ha (16,1%), IV grupei (ūkiniai) – 1476,6 tūkst. ha (70,6%).

Valstybinės reikšmės miškai Lietuvoje užima 1029,9 tūkst. ha miško žemės, iš jų medynai – 965,6 tūkst. ha plotą. Privatūs ir nuosavybės teisėms atkurti skirti miškai užima 1039,2 tūkst. ha miško žemės, iš jų medynai – 1002,2 tūkst. ha plotą.

„Siekdama patikimai kontroliuoti miško išteklius, t. y. valstybės lygiu organizuoti kontrolinį ūkį, Valstybinė miškotvarkos tarnyba atlieka nacionalinę miškų
inventorizaciją atrankos metodu: nustatoma miško plotų ir medienos išteklių dinamika, jų pokyčiai.“ (www.Lietuva.lt). Atliekant tiesioginius matavimus nuolatiniuose apskaitos objektuose kontroliuojamas medienos prieaugis, savaime iškrentančių ir iškrentančių medžių tūris. Sudaromas prieaugio balansas, įvertinama miško atkūrimo bei miško auginimo kokybė. Nacionalinės miškų inventorizacijos duomenys rodo, kad miškų būklė Lietuvoje gerėja, didėja miškų plotai, medienos ištekliai.

2. MIŠKŲ NAIKINIMAS

2.1 MIŠKŲ KIRTIMAS

Plačiai taikomi gali būti tik tokie kirtimai, kurie nesukelia nepataisomų neigiamų padarinių miškų ekosistemoms bei gamtinei aplinkai.

Labai aktuali problema Lietuvoje – neteisėti miško kirtimai. Jie aplinkai ypatingai kenkia, nes miškas kertamas neatsižvelgiant į jokius gamtosauginius aspektus. Tačiau žvelgiant į statistinius duomenis, matoma, kad savivalės miškuose mažėja. „Pernai regionų aplinkos apsaugos departamentų, miškų urėdijų, nacionalinių parkų ir rezervatų valstybiniai miškų pareigūnai nustatė 1177 neteisėto kirtimo atvejus, kurių metu iškirsta 15,8 tūkst. kubinių metrų medienos, o 2004 m. – 1672 atvejus (iškirsta daugiau kaip 39,5 tūkst. kubinių metrų).“ (www.am.lt). Daugiau nelegalių miško kirtimų atvejų pasitaiko privačios nuosavybės miškuose, kurie sudaro trečdalį visų šalies miškų ploto. Juose pernai buvo nustatyti 679 neteisėto kirtimo atvejai, kurių metu iškirsta per 13 tūkst. kubinių metrų medienos (61 proc. mažiau nei 2004 m.) ir aplinkai padaryta 486,8 tūkst. litų žalos. Daugiau kaip pusę šios medienos (56 proc.) neteisėtai iškirto patys miško savininkai. Valstybiniuose miškuose išaiškinti 498 neteisėto kirtimo atvejai. Jų metu iškirsta 56 proc. mažiau medienos negu 2004 metais.

Viena brutaliausių gamtos naikinimo formų – plynieji miško kirtimai. Kertant plynai sunaikinama visa miško ekosistema – nuo augalijos ir gyvūnijos iki dirvožemio. Nutraukiami visi simbioziniai ryšiai, ypatingai svarbūs miško atsikūrimui. Iškirtus mišką plynai neįmanoma jo atkurti tokio, koks jis buvo iki kirtimo. Lietuvos gamtinėmis sąlygomis ilgaamžių medžių miškas yra paskutinė sukcesijos stadija, tačiau sunaikinus visą ekosistemą plyno kirtimo atveju, turi praeiti visos sukcesijos stadijos iš naujo, kad vėl gautume mišką tokį, koks jis buvo iki kirtimo. Natūraliai ilgaamžių medžių miškas po plyno kirtimo atsikuria ne per šimtą metų, o per kur kas ilgesnį laikotarpį. Pagrindiniai plynų kirtimų veiksniai, labiausiai kenkiantys gyvajai gamtai, yra tiesioginis rūšių naikinimas, tų rūšių buveinių naikinimas ir pačių miškų vientisumo pažeidimas. Pažeidžiant miškų vientisumą atsiranda grėsmė patiems miškams, nes plynos kirtavietės yra atviros vėtroms ir viesulams. Su plynomis kirtavietėmis besiribojančiuose miškuose daugiau nei kitur būna vėjovartų ir vėjalaužų, o tai gali skatinti ligų ir kenkėjų židinių atsiradimą. Po plynų kirtimų atkuriant miškus tikro miško vaizdas atsiranda ne greitai. „Miškų nuotraukose, darytose iš lėktuvų ar kosminių palydovų, net ir po 15 metų tokie plotai atrodo kaip plynės.“ (www.veidas.lt).

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 2123 žodžiai iš 6395 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.