Mistika ir psichoterapija postmodernizmo epochoje
5 (100%) 1 vote

Mistika ir psichoterapija postmodernizmo epochoje

11213141

MISTIKA IR PSICHOTERAPIJA POSTMODERNIZMO EPOCHOJE

Pranešimas konferencijai “Šiuolaikinis mokslas ir misticizmas”

ĮŽANGA

Tikriausiai, nė vienam teko stebėti Fiziko dieną Vilniuje, kai miesto gatvėmis link Filologijos fakulteto juda didžiulis dinozauras. Mažą vaiką šis renginys be abejo žavi savo paslaptingumu. Jam tai yra mistika. Dinozauras atgijo ! Jis gali net pravirkti. Tačiau tarkime, kad jūs nesate vaikas. O esate mokslininkas. Pabandykime įlįsti į šio dinozauro vidų tikslu nustatyti, kodėl jis juda. Mes pamatysime , kad dinozauro viduje yra karkasas, popierius, fanera. Ar cheminė šių medžiagų analizė atsako į klausimą, kodėl juda dinozauras? Ne.Yra ratai, kartais varomi varikliu, o senais laikais- pačių fizikų rankomis. Ar mechanikos dėsniai paaiškina mums , kodėl juda dinozauras? Iš dalies. Bet viduje dar yra jį valdančių fizikų. Jie judina šį gyvūną. Bet ar tai jau bus atsakymas į klausimą, kodėl juda dinozauras? Be abejo , tik šis paaiškinimas ne pilnas . Mums trūksta motyvų. Todėl paklauskime fizikų, kokiu tikslu, dėl ko jie judina šį dinozaurą. Atmetę linksmus palinkėjimus eiti toliau mes gausime tokių rimtų atsakymų :

Nes mane čia pastatė organizatoriai;

Nes tikiu, kad tai turi prasmę;

Nes tokia yra tradicija;

Nes mums reikia pagrobti kelias filologes.

Nes priešybės- fizikai ir filologės – turi susijungti, simboliškai išlyginant prarają tarp humanitarinių ir gamtos mokslų.

Šie atsakymai tarsi papildo vaiko atsakymą : nes dinozauras atgijo. Ir mes netgi turime kelias mokslines teorijas , grindžiančias šiuos naujus atsakymus.

Animistinis mažo vaiko patyrimas pasako, kad dinozauras juda stebuklingu būdu : gal jis atgijo ? Juk maži vaikai įdvasina viską, ką mato : ir drugelis, ir akmuo vaikui turi sielą.

Mokslas , būtent mechanika, aiškina, kad dinozauras juda dėl į jį nukreiptos fizikų rankų jėgos.

Sociologija ir istorija pasako, kad dinozaurą judina universiteto tradicija ir ritualas.

Psichologija teigia , kad fizikus link filologių judina sublimuotas libido- seksualinė energija, įgaunanti ritualo formą.

Filosofas svarsto, kad priešybės traukia viena kita.

O kas gi yra iš tikrųjų ?

Šiuolaikinė filosofija paneigia terminą “iš tikrųjų”. Ji reliatyvistiškai atsako :”kiekvienas turi savo požiūrį, o mums prieinama tikrovė – tai tik vienpusiška pasaulio reprezentacija”. Joje dalis informacijos būtinai ištrinta, dalis- per daug apibendrinta, dalis- iškreipta. Prisimenamos ir F.Bekono nurodytos tipinės pažinimo klaidos, ir Kanto apriorinės pažinimo savybės ir jo garsioji “grynojo proto kritika”.

Vienas iš galimų atsakymų , kas yra “iš tikrųjų “, gali būti toks : iš tikrųjų yra žmogus. Jis turi tris bazinius sugebėjimus: pažinti, mylėti ir tikėti.

Kiekvienas iš šių sugebėjimų sukuria vis kitokį požiūrį į pasaulį. Šie požiūriai organizuoja suvokimą, pažinimą ir elgesį vis kitokiu būdu. Ir šitie būdai , įgiję sistematizuotą formą, vadinasi : mokslas, mistika , religija.

Šios konferencijos organizatorių motyvas yra man labai artimas: rasti, kas apjungia mokslą, mistiką ir religiją. Mano manymu, jei išnyktų ši jungiamoji grandis- žmogus- iš Visatos išnyktų ir mokslas, ir mistika , ir religija.

Ta prasme, šioje auditorijoje nėra susėdusių mistikų, mokslininkų ir tikinčiųjų. Taip dalinant mes prieiname prie neišvengiamos konfrontacijos, kurios metu tiesa neišaiškėja. Išaiškėja tik, kad žmonės linkę dalintis į klanus ir ginti savo klaną. Iš tikrųjų šioje erdvėje sėdi keliasdešimt žmonių. Iš jų kiekvienas turi šiuos tris sugebėjimus: pažinti, mylėti ir tikėti.

1. SUGEBĖJIMAS PAŽINTI IR MOKSLAS.

Sugebėjimas pažinti pasaulį kaip nuo manęs nepriklausančią visumą- štai pirmo priėjimo esmė. Psichologine kalba tai “kognityvinė ego funkcija”. Jos ypatumas tame, kad į pasaulį čia žiūrima iš pozicijos “šalia ir virš”. Tai reškia, kad tiriantysis pasaulio atžvilgiu atsistoja į poziciją, kurioje patogu stebėti objektą , juo manipuliuoti pažinimo tikslais- tai yra, su juo eksperimentuoti. Polinkį šitaip elgtis galima pastebėti pas bet kurio amžiaus vaiką, kai jis nėra apimtas stiprių malonių ar nemalonių emocijų. Užtenka palikti ką tik išmokusį vaikščioti vaiką be priežiūros- ir jis ims intensyviai eksperimentuoti su aplinka. Tai gali būti tiesiog smėlio pripilimas į kibirėlį ir jo išpilimas- įdėmiai stebint šio proceso dėsningumus. Tai visuomet ne pasyvus, o aktyvus pažinimas. Jo metu iš pradžių ne mąstoma, o eksperimentuojama- mąstymas praktiškai tolygus veiksmui ( konkrečių operacijų stadija pagal Jean Piaget). .

Šis sugebėjimas vystosi nuo pat naujagimystės ir pasireiškia laipsnišku pasaulio skaldymu į “aš” ir “ ne aš”. Šio proceso etapai smulkiai aprašyti Jean Piaget, Valonn, Vineckott , Vygotskij ir kitų psichologų. Proceso pradžia galima laikyti vaikišką “solipsizmą”- vaikui egzistuoja tik visuma, kurioje susilieja “aš” ir” ne aš“ –arba “aš- objektai”. . Po truputį visuma diferencijuojasi į “mano kūnas”- “svetimas kūnas”, O šios dvi visumos- į smulkesnes dalis, arba objektus. Kai kurie objektai – dažniausiai, žmonės kartu su juos lydinčiomis “aš
“–būsenomis , pirmaisiais gyvenimo metais nusidažo neigiama spalva -“blogi aš – aš- objektai”, kiti- teigiama – “geri aš – aš- objektai”.Tai- tandemai, kuriuose “aš” ir “ne aš” dar susilieja.. Vėliau – maždaug antraisiais gyvenimo metais – šios dvi visumos stabiliau susiskirsto į tandemus” gerasis aš- gerasis objektas”, “blogasis aš- blogasis objektas”. Čia blogis aiškiai atskirtas nuo gėrio. Logika – juodai balta. Trečiais metais ir vėliau vystosi objektyvesnis požiūris: “ aš su gerais ir blogais aspektais”- “ne aš su gerais ir blogais aspektais”. Žinoma, elementai “juodai baltos logikos” išlieka visam gyvenimui. Taip gimsta suaugusių žmonių gyvenime “geri saviškiai ir blogi svetimi”, draugai ir priešai, žinantis “vienintelę tiesą” ir jos nežinantys ir t.t.

Šis procesas vyksta pažinimo dėka, t.y. dėka to, kad vaikas yra mažas tyrinėtojas ir aktyvus eksperimentatorius. Kai kuriais savo gyvenimo etapais jis skiria didesnį dėmesį subjektyviam pasauliui- tėvų veido išraiškoms, santykiams ir dilemoms”myli- nemyli”. Kitais laikotarpiais- objektyviems pasaulio dėsningumas : koks sniego skonis, iš ko sudarytas vabalas, kas paslėpta tėvelio portfelyje ir t.t. Mažas žmogus iki mokyklinių metų jau yra sukaupęs didžiulį žinių bagažą apie pasaulį, gerokai viršijantį žinias , sukaupiamas bet kurio kito mūsų planetos gyvio per visą gyvenimą. Vaikystės masteliu visi be išimties darželinukai yra maži mokslo daktarai.

Svarbu yra ir tai, kad kartu vystosi ir pats instrumentas- pažintinės funkcijos. Tai yra mąstymas- nuo konkretaus link abstraktaus, nuo įvykio – iki įvykių eigos nusakymo, suvokimai- nuo globalinių iki diferencijuotų , valia- nuo atsitiktinės orientacinės motyvacijos (smalsumas) link orientacijos į tikslą ( žingeidumas ), atmintis- nuo mechaninės iki prasminės , kalba- nuo konkrečios išorinės iki abstrakčios ir vidinės .

Sugebėjimas pažinti yra lydimas ypatingo malonumo- malonumo atrasti, gilintis ir suprasti. Deja, šiuolaikinė mokykla netrukus užslopina šį malonumą, nes pastato vaiką į konkurencijos- kontrolės ir priverstinumo situaciją. Tik talentingi pedagogai sugeba išlaikyti šį malonumą pažinti vaikuose, jei nesakyti daugiau- jį pažadinti.

Ta vaikų dalis, kuriuose sugebėjimas pažinti ir jį lydintis malonumas neišnyksta nuo darželinio amžiaus per mokyklinius metus , papildo mokslininkų gretas. Mokslininko sugebėjimas pažinti yra labiausiai diferencijuotas, labiausiai motyvuotas ir santykinai atskirtas nuo dviejų kitų- sugebėjimo mylėti ir sugebėjimo tikėti. Pastarieji sugebėjimai gali netikėtai iškilti bet kuriame amžiuje , ir tuomet apie mokslininką sako :” gaila- į gyvenimo galą nuėjo į misticizmą” arba “ kaip keista- įsimylėjo”. Kai kurie mokslininkai griežtai atskiria pažinimą nuo mistinės meilės ir tikėjimo- tarkime, F. Beckon arba Skinner. Kai kurie kiti mokslininkai sugeba sugebėjimą pažinti suderinti su sugebėjimu tikėti- tarkime, I. Newton ir A. Einstein. Vis dėlto maksimalus šių trijų sugebėjimų išsivystymas viename asmenyje atrodo problematiškai.

Asmenys su išreiktu pažintiniu sugebėjimu kuria žinių, pažinimo principų ir instrumentų duomenų bazę- visumą, vadinama mokslu. Šiuo metu mokslas remiasi pozityvistiniais principais, kaip, tarkime verifikacijos principas . Kiekvienas mokslininko atrastas faktas ar dėsningumas turi būti patvirtintas ar paneigtas bet kurio kito eksperimentatoriaus. Visuma turi turėti panašias savybes nepriklausomai nuo eksperimentatoriaus. Taip kuriasi konvencinės tiesos- visuminis supratimas apie pasaulį. Mokslo netenkina požiūris , pagal kurį yra “Petro daugybos lentelė” ir “Jono daugybos lentelė”. Ji turi būti viena visiems žmonėms. Šios visumos kūrime, tiesa, vis dėlto atsiranda kritinių taškų, kai pagrindiniai principai yra peržiūrimi. Juos žymi tokie sąvadai , kaip , tarkime , Aristotelio “Organon”, F. Bekono “ Organon Secundum ”, ir kai kurių siūlomas “Organon Tercium “( Uspenskio pretenzija ). Revoliucingai keitė požiūri į pasaulį Euklidas, Niutonas, Lobačevskis, Einšteinas, Linėjus, Darvinas. Jie buvo revoliucionieriai , nes vadovavosi principu:

Tam, kad pažintum, reikia peržengti per prietarus ir išmokti abejoti

2. SUGEBĖJIMAS MYLĖTI IR MISTIKA.

Terminas “mistika” graikų kalboje reiškė “ slaptos ceremonijos”. Taip Graikijoje vadindavosi apeigos – elizijos ir dionisijos. O šiuo metu mistiku vadina žmogų, kuris tiki , kad už žmogaus suvokimo ribų esama kitokių realybių. Su šiuo žodžiu sieja terminus “ezoteriškas”, “okultiškas”. Žmonės įprato laikyti mistika kažką, kas yra už įprasto suvokimo ribų. Tačiau mano supratimu, mistika – tai tiesiog toks patyrimas, kuris geriausiai apibūdinamas žodžiu “meilė”. Jei žmogus sugeba patirti meilę, jis pažįsta mistinį patyrimą. Iš ko galima padaryti tokią išvadą?

Įdėmiai perskaičius , ką rašo apie mistinius patyrimus žmonės, kuriuos mes priskiriame mistikams.

Taigi, ir Platonas, ir šv.Paulius, ir šv.Augustinas, ir šv. Pranciškus, ir M. Ekchardas, ir J. Beme, ir T. De Shardenas Vakaruose, ir Lao dze, ir Buda, ir Šankara, ir Boddhiharma, ir Vivekananda , ir Sudzuki Rytuose kalba, moko ir dalinasi ypatingais
Šių patyrimų esmė- susiliejimas, tai yra didžiulis vienybės ir harmonijos jausmas su… Čia prasideda įvairovė : su Kristumi, su Dao, su Brahmanu, su Budos sąmone ir t.t. Psichologine kalba kalbant, visa tai yra meilės apraiškos.

Meilė čia gali įgyti įvairias formas: tai meilė tėvams, meilė kitos lyties atstovui, meilė draugui, meilė tėvynei, meilė dievui.

Susiliejimas meilėje prasideda tuomet, kai kūdikio žvilgsnis susijungia su mylinčios motinos žvilgsniu , atsispindi jame ir sugrįžta atgal. Apsikabinimas papildo šį susiliejimą. Meilės vienybėje išnyksta skirtumai tarp “aš “ ir “ne aš”. Skirtingai nuo pažintinio “aš” ir “ne aš” pasidalinimo, kuris visam laikui išlieka bet kurio žmogaus sąmonėje ( aš nesu mano brolis) ši vienovė meilėje atsinaujina bet kuriame amžiuje. Ji išreiškiama žodiniais ekvivalentais : “mes su tavimi- vieno kraujo ”, “aš ir tu- tai vienas asmuo “, “tu ir esi tavo tėvynė”, “liaudis ir partija- vienybė “ . Visais šiais atvejais ignoruojamas objektų ir subjektų skirtumas ir tarp jų dedamas lygybės ženklas. Taigi, mistinio patyrimo metu logika užleidžia vietą kitokiam mąstymui, paremtam sinteze, analogijomis , ekvivalentais ir metaforomis.

Mylintis žmogus dramatiškai keičia savo pasaulio matymą.Suvokimai tampa idealizuoti . Psichologine kalba kalbant, į objektą projektuojamas narcistiškas žmogaus “aš idealas” arba idealioji savastis. Mylimoji moteris atrodo nuostabi. Ji praranda kritiniam pažinimui būdingas savybes- ji nepalyginama su kitais, ji nepakartojama. Loginiai argumentai:”pažiūrėk- juk ji negraži ir tokia, kaip visos”- neveikia. Nes mąstymas pasikeičia link idealizuojančio mąstymo. Jis tampa katatiminiu- emociškai įkrautu. Patyrimas čia ateina ne žodžiuose, o tyloje, pauzėse tarp žodžių. “Išsakyta mintis yra melas”. “Dao , kuri gali pažinti, nėra tikrasis dao”.

Skiriamasis meilės patyrimo bruožas – ne tik kitokia kalba ir kitokia logika. Sugebėjimas mylėti pakeičia ir žmogaus veiklos kryptingumą. Jei pažįstantis žmogus su objektu eksperimentuoja, mylintis žmogus su mylimu žmogumi yra nuolatiniame stebėjime arba dialoge “ar tu mane myli ?” Pažįstantis objektą žmogus irgi užduoda klausimus, tačiau nežino, kokį atsakymą gaus. Mokslininkas įlašina į mėgintuvėlį reagentą- tai klausimas . Tiriamoji medžiaga sureaguoja- tai atsakymas. Atsakymas pažinimo metu tik tikėtinas ar prognozuojamas. Mylintis žmogus užduoda objektui kitokį klausimą “ar tu myli mane?” – daugiau retoriškai. Ir žino, kokį atsakymą gaus : “ir aš tave myliu”- ir siaubingą- “ ne, nemyliu” – štai ir visas atsakymų repertuaras.

Mylinčio žmogaus veiksmai meilės objekto atžvilgiu- ne manipuliavimas, o susiliejimas, dažnai įgaunantis netikslingą – statinę ar dinaminę – fizinę išraišką. Vaikas apkabina motiną. Jaunuolis apkabina merginą. Jogas užima tam tikrą statinę kūno pozą- asaną, atlieka kvėpavimo pratimą ir koncentruoja dėmesį. Per ilgą praktiką jis susilieja samadhi būsenoje su savo dievybe.Tai- statiniai veiksmai, neprimenantys mokslinių manipuliacijų. Šventas Pranciškus atsigula ant žemės ir atlieka su ja lytinio akto imitaciją. Sufija sukasi ratu ir susilieja šokyje su Alachu. Tai- či praktikoje lėti judesiai susilieja su energijos”ci” tekėjimu. Tai- dinaminiai veiksmai. Pasiūlymas elgtis moksliškai- paeksperimentuoti su meilės objektu -skamba mylinčiajam šventvagiškai. Jis jau žino, jog objektas- nuostabus, kokių dar klausimų gali kilti ?

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 2163 žodžiai iš 4086 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.