Pigmalionas – sen. graikų mitinis personažas – Kipro karalius ir skulptorius, pamilęs savo sukurtą Galatėjos skulptūrą, kuri deivės Afroditės valia tapusi moterimi ir Pigmaliono žmona.
Narcizas – sen. graikų mitologijos personažas – jaunuolis, pamilęs savo atvaizdą šaltinyje, nuo tos meilės sunykęs ir dievų paverstas gėle.
Erotas – sen. graikų meilės dievas, laikomas Afroditės ir Arėjo sūnumi. Nuogas, dažnai su sparnais, su lanku ir strėle Erotas pataiko žmonėms į širdį ir priverčia žmones įsimylėti, taip Erotas kankina ir savo motiną Afroditę, kol ši supyksta ir nubaudžia piktadarį.
Demetra – sen. graikų žemdirbystės ir derlingumo deivė. Visame graikiškame pasaulyje garbinta kaip Motina deivė. Mitas pasakoja, kad Hadas pagrobęs Demetros dukterį Persefonę; kasmet rudenį, kai Demetra išvyksta ieškoti savo dukters, žemė apsinuogina.
Persefonė – sen. graikų žemės derlingumo ir požemio karalystės deivė, Demetros ir Dzeuso duktė, Hado žmona.
Midas – Frygijos karalius; pasak mitų, buvęs nemokša ir savimi pasitikintis, todėl dievų Pano ir Apolono muzikavimo varžybose pirmenybę atidavęs Panui ir už tai Apolono buvęs apdovanotas asilo ausimis.
Europa – pasak mito, buvo Finikijos karaliaus Argenoro duktė. Dzeusas, pasivertęs jaučiu, prisiartino prie jos ir, užsimetęs ant nugaros, nusigabeno į Kretos salą, kur su ja susituokė. Pagal jos vardą žemynas imtas vadinti Europa.
Niobė – sen. graikų mitologijos personažas – Dzeuso sūnaus Tantalo duktė; dievams išžudžius jos vaikus, ji suakmenėjo iš sielvarto ir buvo pasmerkta amžinai lieti ašaras.
Orfėjas – sen. graikų mitologijos personažas – dainininkas, kurio dainavimas sužavėdavęs žmones ir dievus, nuramindavęs įsisiautėjusias gamtos jėgas.
Euridikė – sen. graikų miško deivė ( nimfa ); dievai leidę jos vyrui poetui ir dainiui Orfėjui po mirties parsivesti ją iš požemio karalystės atgal į žemę, bet liepė vedant neatsigręžti; Orfėjas atsigręžęs ir jos netekęs.
Persėjas – sen. graikų mitologijos herojus, nukirtęs galvą gargonai Medūzai, išvadavęs jūrų pabaisai skirtą Andromedą.
Tesėjas – sen. graikų mitų herojus – Atėnų karalius, suvienijęs Atiką, atlikęs žygdarbių ( dalyvavo argonautų žygyje, nužudė plėšiką Prokrustą, pabaisą Minotaurą, nudobė Maratono jautį ).
Pegasas – sen. graikų mitologijos personažas – sparnuotas žirgas, kanapos smūgiu kalne davęs pradžią Hipokrenės šaltiniui, kurio vanduo teikęs įkvėpimą poetams.
Pandora – pirmoji moteris, kurią kaip keršto įrankį Hefaistui ir Atėnei įsakė sukurti Dzeusas.
Dzeusas – vyriausiasis dievas, žmonių ir dievų karalius, vaizduojamas svaidantis žaibus arba sėdintis savo dviračiame vežimaityje, valgo ambroziją ir nektarą.
Hera – Dzeuso žmona. Turi Didžiosios deivės požymių; moterų, santuokos ir šeimos globėja. Vaizduojama šalia Dzeuso, prie jos yra gegutė, dažnai vaizduojama pikta ir pavydi.
Poseidonas – vandenų ir jūrų dievas, vaizduojamas su trišakiu, svaidantis žaibus.
Hadas – požemio valdovas, vaizduojamas kaip nebūtis.
Hestija – namų židinio ir valstybės deivė, retai minima literatūroje.
Arėjas – karo dievas ( silpnesnis už savo seserį, karo deivę Atėnę ).
Apolonas – grožio ir menų dievas. Šviesiaplaukis, garbanotais plaukais, apsuptas mūzų, vaizduojamas su kitara arba liutne.
Pagr. Apolono mūzos:
Kaliopė – epinės poezijos mūza;
Euterpė – lyrikos mūza;
Eratė – meilės dainų mūza;
Talija – komedijos mūza;
Terpsichorė – šokių mūza;
Klejonė – istorijos mūza.
Nikė – pergalės deivė.
Tichė – laimės ir gerovės deivė.
Hermis – dievų pasiuntinys, kelionių, sandėrių, prekybos dievas ( skrieja minties greičiu ).
Atėnė Paladė – ypatingai išmintinga ir gudri karo deivė.
Hefaistas – kalvis, ugnies, ugnikalnių dievas.
Dedalas – menininkas, sukūręs karaliaus Mino sūnui minotaurui labirintą,o savo sūnui Ikarui – vaškinius sparnus.
Ikaras – Dedalo sūnus, žuvęs ištirpus vaškiniams sparnams. Jo vardu pavadinta jūra.
Artemidė – medžioklės ir mėnulio deivė, Apolono sesuo, vaizduojama su lanku ir strėline ant pečių, apsupta drauge lakstančių po miškus nimfų palydos.
Afroditė – meilės ir grožio deivė, gimusi iš meilės putos.
Dionisas – vynininkystės ir vyno dievas, vaizduojamas tigrų, liūtų ir satyrų ( pusiau žmonių, pusiau ožių ) lydimame vežime.
Charonas – keltininkas, keliantis vėles iš laikinosios būties į amžinąją.
Cerberis – trigalvis šuo.
Romėnų dievybės ir atitinkamos graikų dievybės:
Jupiteris ( visagalis dievas ) – Dzeusas;
Junona – Jupiterio žmona;
Neptūnas – Poseidonas;
Plutonas – Hadas;
Minerva ( Romos globėja ) – Atėnė;
Venera – Afroditė;
Diana ( skaistybės deivė ) – Artemidė;
Merkurijus ( vagių dievas ) – Hermis;
Vulkanas – Hefaistas;
Vesta – Hestija;
Marsas – Arėjas;
Cerera – Demetra;
Bakchas ( lydimas bakchančio ) – Dionisas.
Heraklis – Dzeuso ir Mikėnų karaliaus dukters Alkmenės sūnus ( atliko 12 žygdarbių, įgijo šlovę, tapo nemirtingas ir buvo priimtas į Olimpo dievų tarpą ).
Achilo kulnas – žmogaus silpnybė, pažeidžiamiausia vieta ( Achilas – Homero “Iliados” personažas, Trojos karo karžygys,
kurio kūne buvo tik viena pažeidžiama vieta – kulnas ).
Alfa ir omega – pradžia ir pabaiga, viskas; graikų abėcėlės pirmoji ir paskutinioji raidė; neginčijamas autoritetas.
Aukso amžius – labai geras gyvenimo laikotarpis.