Mitologija
5 (100%) 1 vote

Mitologija

Atspindėdama gamtą ir žmonių santykius, graikų mitologija iš pradžių pasaulį traktavo kaip vieną didelę, bendrą gentį. Vėliau graikų mitologija plėtojosi senojo pasaulio socialinių permainų kontekste. Graikų mitologijos raida skirstoma į du periodus : senąjį chtoniškąjį, arba ikiolimpinį, ir olimpinį, kurį dar vadina klasikiniu, arba herojiniu periodu. Antruoju periodu didžiausią svarbą įgyja Olimpo mitologija ir perėjimas prie meniškai ištobulintos griežtos heroikos. Irstant giminei santvarkai, susiformuoja subtilios homeriškosios herojinės mitologinės formos. Vadinamoji naivioji mitologija – buvusi vienintelė pirmykščio mąstymo forma – buvusi vienintelė pirmykščio mąstymo forma – ilgainiui pasidaro tarnybinė ir naudojama kaip vienas iš būdų reikšti įvairioms religinėms, socialinėms, politinėms, moralinėms ir filosofinėms idėjoms, būdingoms vergovinei polių ideologijai. Senoji mitologija virsta filosofine alegorija ir pradedama plačiai atspindėti literatūra ir mene.

Žinių apie graikų mitologiją pateikia įvairūs šaltiniai, visų pirma antikinė literatūra. Svarbią vietą tarp jų užima Homero „Iljada“ ir „Odisėja“. Homerui mitas – tai realybė, kurios egzistavimu jis neabejoja. Kitaip į mitą žiūri Heziodas, kuris gyveno polisų ideologijos formavimosi metu. Jis renka mitus apie dievų genealogiją , sukuria kosmogoninę sistemą su dievų kilme („Teogonija“), linkdamas daugiau į chtoniškąjį mitologiją. Graikų klasikinėje lyrikoje ( VII – V a. per. Kr. ), kur mitologija virsta priemone individualių išgyvenimų išraiškai, mitas labai nublanksta. Tačiau jame išryškėja nauji, Homerui ir Heziodui svetimi, momentai. Graikų drama ( V a. per. Kr.) yra nuasmeninta, epo ir asmeninių : subjektyvių jausmų sintezė. Tragedijoje (Eschilas, Sofoklis, Euripidas ) likimo, lemties tema įgauna logiką, plėtotę ir personažus. Graikų mitologija naudojosi ir komedijų autorius Aristofanas. Helenizmo poetai Teokritas, Bionas, Moschas ( IV – III a. per. Kr. ) pateikia nedidelių subtilių mitologine tema parašytų kūrinių. Nemažai mitologijos medžiagos yra Kalimacho ( III a per. Kr.) himnuose. Iš Aleksandrijos poetų ypač minėtinas Apolonijus Rodietis ( III a. per. Kr.), panaudojęs mitus apie argonautus. Iš vėlesnių autorių paminėtas Kvintas Smirnietis ( V a.). Poemoje „Po Homero“ jis kalba apie įvykius, pradedant Hektoro mirtimi, baigiant Trojos sugriuvimu. Nonas Panopolietis ( V a.) poemoje „Dioniso dainos“. Graikų mitologijos tyrinėjimo šaltiniais laikytini ir Filostrato Vyresniojo bei Filostrato Jaunesniojo (III a.), Kalistrato ( IV a.) ir epigramų autorių, pvz., Meleagro ( I a. pr. Kr.) darbai. Svarbią vietą graikų mitologijos tyrimuose užima vadinami Homero himnai, iš kurių penki ( du skirti Apolonui, po vieną Hermiui, Afroditei ir Demetrai) yra sukurti klasikiniu, o kiti – helenizmo laikotarpiu. Vadinamuose arfikų himnuose, kurie sukurti VI a. per. Kr. (galutinį pavidalą jei įgavo III – II a. per. Kr. ) vartojami dievų epitetai. Jie padeda moralizuoti daugelį graikų mitologijos personažų. Proklo himnas ( V a.) reziumuoja antikinė mitologijos minties aktyvumą. Žinių apie graikų mitologiją randame romėnų autorių ( Ovidijaus, Vergilijaus, Horacijaus, Lukrecijaus, karo Tibulo, Propercijaus, Stacijas, Lukiano ) kūriniuose (I a. per. Kr. – I a. ) Tikra graikų mitologijos enciklopedija graikų mitologijos enciklopedija laikoma Ovidijaus poema „ Metamorfozės“ Tyrinėjant graikų mitologiją galima klopedija laikoma Ovidijaus poema „Metamorfozės“. Tyrinėjant graikų mitologiją galimaremtis istoriko Hekatojaus, Akusilajaus, kuris pateikia graikų mitologiją galima remtis istoriko Herodoto ( Va. Per. Kr.), Polibijaus ( III a. – II a. per. Kr.), Diodoro Siciliečio, Dionisijaus Holikarniečio. Tito Livijaus ( I a. per. Kr.) ir geografo Strabano ( I a.) darbais, tai pat logogratų ir geneatogų Hekatajaus, Akusilajaus, Asklepiado ir kt. veikalų fragmentais. Šioje autorių grupėje ypač išsiska Helanikas, kuris pateikia graikų kosmogonijos įvadą. Iš antikvarų – archeologų minėtinas Pausanijus ( I a. ), apkeliavęs Graikiją. Senovės paminklų aprašymus jis papildo mitologinio pobūdžio pastabomis. Žinių apie graikų mitologiją pateikia ir Varozas ( II – I a.pr. Kr. ).

Kalbant apie graikų mitologijos raidą, atkreiptinas dėmesys į įvairių laikų liekanas, dažnai tame pačiame mite esančias greta naujų elementų. Pvz., mite apie Atėnės Paladės gimimą, kur pasakojimą , kaip šarvuota ir ginkluota deivė gimusi iš Dzeuso galvos ( dievų valdovas buvo prarijęs savo nėščią žmoną Metidę ), galima įžvelgti fetišizmo ir kanibalizmo apraiškų, susijusių su ikipatriarchalininiais laikais, bei užuominą apie vyriškojo prado pranašumą prieš moteriškąjį, o tai būdinga patriarchatui. Čia matome ir groteską, kuris buvo būdingas giminėms santvarkos irimo ir klasinės visuomenės formavimosi pradžiai. Tas pats motyvas gali daryti mito pagrindą, ir atlikti antraeilį vaidmenį. Tais laikais, kai dievai buvo gyvulių išvaizdos ( zoomorfizmas ), saulės palyginimas su jaučiu sudarė saulės mito pagrindą. Panašiai ir Atėnės Paladės vaizdavimas pelėda iš pradžių pasitarnavo pagrindu mitus apie Atėnę. Homero laikais, kai sulės mitas jau turėjo antropomorfinį
pobūdį, motyvas apie saulės įsikūrimą jautyje virto praeities atgyvena. Analogiškoje situacijoje Homero laikais atsidūrė motyvas apie pelėdiškas Atėnės Paladės akis, nors „ Iliada “ir „Odisėja“ šitai dar vis tebemini. Išplėstoje klasikinėje (t.y. olimpinėje arba herojiškoje) mitologijoje atsispindi patriarchaliniai santykiai, tačiau aptinkama ir chtoninės mitologijos liekanų. Genetiniai rudimentai akcentuoja kilmę pagal motinos liniją : Achilas yra jūrų dievas Tetidės sūnus, Ijo – Argo upės dievo Inacho duktė ir t. t. Substanciniai rudimentai remiasi identifikacija : mėnulis yra karvė, saulė – jautis ir t. t. Prie pastarųjų priskiriami hipostaziniai motyvai : Agamemnonas yra Dzeuso, Ifigenija – Artemidės hipostazė ir t. t. Daugelyje rudimentų yra pasivertimo motyvų : Dzeusas ateina pas Danaję auksinio lietaus pavidalu, pas Semelę – kaip žaibas ir griaustinis, pas Europę – kaip jautis it t. t. Prie ikonografinių rudimentų ( nurodančių mitologinių personažų išvaizdą) reikia priskirti ir pelėdiškas Atėnės akis, panašias į telyčios Heros akims, Pano ragus ir nagus, Kadmo gyvatišką uodegą it t. t. Kadaise buvusios savarankiškos dievybės arba demonai olimpiniu periodu dažnai pavirsta mitologinių personažų išoriniu priedu ( atributiniai rudimentai ) : Nikė ir erelis – Dzeuso, pelėda arba gyvatė – Atėnes ir t. t. Atskiriems mitologiniams personažams būdingi funkcinės rudimentai : perkūnas ir žaibas – Dzeusui, lankas ir strėlės – Apolonui, trišakis – Poseidonui, lazda ir sparnuoti sandalai – Hermiui ir t. t. Rudimentas nušviečia mito praeitį, o fermentas (naujovė) nurodo jo raidą ateityje. Mite apie Tantalą, kur herojus baudžiamas už aukojimą žmonėms, fermentas rodo rengiamas permainas visuomenės dorovėje. Heziodas vaizduoja Prometėją kaip klastūną, kuris stengiasi apgauti net patį Dzeusą, tačiau Prometėjo nepaklusnumas Dzeusui vėliau tapo pagrindu Eschilo koncepcijai apie Prometėją kaip maištininką, sukylantį prieš dievus. Tarp mito elementų yra ne tik chronologiniai, bet ir sąvokiniai ryšiai, kurie sudaro mitologinius kompleksus. Interpoliarinis kompleksas jungia į visumą priešingus elementus, kurie susiejami vienas su kitu mechaniškai, be konkrečios motyvacijos. Tokio komplekso pavyzdys yra Homero vaizdinys apie šešėlius vėlių pasaulyje Okeano pakrantėje. Kompiliacinės kompleksas taip pat jungia nesuderinamus, arba net prieštaringus elementus, bet daro taip motyvuotai. Pvz., Apolonas, Artemidė ir Leta iš pradžių buvo skirtingos kilmės tarpusavyje nesusiję demonai, kuriuos vėliau sujungė Apolono ir Artemidės, kaip Letos ir Dzeuso vaikų, motyvas. Ir vaizdinys apie Olimpo dievų šeimą susidarė sujungiant į vieną Europos ir Mažosios Azijos dievybės (pastarosios imtos traktuoti kaip Dzeuso ir Heros vaikai). Interpoliariniai ir kompiliaciniai kompleksai su begale tarpinių grandžių graikų mitologijoje yra dažni. Pvz., Diomedas kovoja su dievais ir net jais pavojinga. Prometėjas vienąkart nubaudžiamas, ne paliekant jokios vilties išsigelbėti, kitąsyk jį išlaisvina Heraklis. Graikų mitologijoje kartais išryškėja meniniu atžvilgiu monolitiški mitd. Kompleksai, kur visi elementai sudaro harmoningą visumą; pvz., sirenų motyvas : sirenos – pusiau paukščiai, pusiau moterys, sėdėdamos vienos salos žydinčiose pievose, taip gundančiai gieda, kad jūrininkai skuba išlipti krantan, kur giesmininkės juos sudrasko. Visa sala nusėta žmonių kaulais ir pūvančiais kūnais. Sirenų paveikslas apibendrina grožio ir mirties motyvą. Kartu mite randame paliudijimų apie įvairias epochas : greta fetišizmo ir kanibalizmo, galima įžvelgti Homerui būdingą aukštą estetinę kultūrą. Poliariniame komplekse savo turiniu prieštaringi elementai pateikti kartu, suvienyti bendros meninės idėjos. Pvz., „šviesiausias“ iš dievų Dzeusas veda „tamsiausią“ deivę Persafonę ir jiems gimsta sūnus Dzagrejas ( Dionisas ), kurį dar kūdikį praryja titanai. Iš Dzeuso sudegintų titanų pelenų atsiranda žmonės, turintys ir titaniškų )blogio) ir dionisiškų ( gėrio ) užuomazgą. Tyrinėjant graikų mitologiją reikia turėti omeny mitų paplitimą (vad. geografinė mitologija) ir vieno ar kito regiono ypatybės, prie kuriių priderinti mituose vaizduojami įvykiai. Pvz. Egipto negalima įsivaizduoti be Tėbų, Tesėjo – be Atėnų : Menelajo ir Helenės – be parkosit t. t.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 1435 žodžiai iš 2692 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.