5. MITYBA IR MAISTO MEDŽIAGOS
AUGALĖDŽIAI
MĖSĖDŽIAI
VISAĖDŽIAI
MEDŽIAGŲ IR ENERGIJOS APYKAITA LĄSTELĖJE
KAIP VEIKIA FOTOSINTEZĖ
FOTOSINTETINANČIOS BAKTERIJOS
FOTOSINTEZĖ JŪROSE
BŪTINOS MEDŽIAGŲ APYKAITOS GRANDININĖS REAKCIJOS
RŪGIMAS
Maistas – tai kuras, kurio dėka gyvūnai išlieka gyvi. Jis teikia žaliavų augimui ir aprūpina ,,degalais“ raumenis bei kūno viduje vykstančius procesus. Gyvūnai ėda be galo įvairų maistą – augalus, kitus gyvūnus, negyvas liekanas. Kiekviena gyvūnų rūšis savaip gauna jai reikiamo maisto. Ieškodami maisto, medžiotojai ir augalėdžiai kartais nukeliauja labai toli, tačiau kai kurie gyvūnai laikosi vienoje vietoje ir renka prie jų priartėjusį maistą. Suėstas maistas turi būti suvirškintas, kad gyvūnas galėtų įsiurbti maisto medžiagų. Maistas dažniausiai skaidomas padedant mikroorganizmams, kurie gyvena gyvūnų kūne.
Paskaitos temos
AUGALĖDŽIAI
Jais vadinami augalais mintantys gyvūnai. Rasti augalinio maisto paprastai nėra sunku, tačiau kartais jis turi mažai maisto medžiagų. Sėklose gausu daug energijos teikiančių maisto medžiagų, tačiau kitose augalo dalyse – ypač stiebuose ir lapuose – maisto medžiagų, kurias gali panaudoti gyvūnai, yra mažiau. Kad išgyventų, augalus rupšnojantys ir skabantys gyvūnai turi kiekvieną dieną labai daug ėsti, o kad iš maisto gautų kuo daugiau naudingų medžiagų, jie turi turėti specializuotą virškinamąjį traktą.
Augalinio maisto virškinimas Kad galėtų išgauti maisto medžiagų iš celiuliozės (kietos medžiagos, randamos lapuose ir stiebuose), daugeliui gyvūnų padeda mikroorganizmai. Tokie mikroorganizmai gyvena atrajojančių žinduolių, pavyzdžiui, avių, antilopių ir galvijų, dideliame skrandžio skyriuje, kuris vadinamas didžiuoju prieskrandžiu. Mikroorganizmams suskaidžius celiuliozę, maistas patenka į kitus skrandžio skyrius ir ten suvirškinamas.
Išlikimas Pagal tai, kokių reikia maisto medžiagų, gyvi padarai gali būti suskirstyti į dvi skirtingas grupes. Autotrofams, kuriems priklauso augalai, reikia paprastų maisto medžiagų,_tokių kaip dirvožemyje esančios mineralinės medžiagos. Jiems nereikia maisto ėsti, nes energijos gauna tiesiogiai iš tokių šaltinių kaip saulės šviesa. Heterotrofai, kuriems priklauso grybai ir gyvūnai, to daryti negali. Vietoj to, jie gauna energijos iš maiste esančių maisto medžiagų. Jeigu nebūtų maistą gaminančių autotrofų, heterotrofai negalėtų egzistuoti.
Paskaitos temos
MĖSĖDŽIAI
Gyvūnai, kurie minta mėsa, vadinami mėsėdžiais. Palyginus su augalais, gyvūnų maiste yra nemažai naudingų maisto medžiagų. Tačiau, skirtingai nuo augalų, gyvūnai sugeba įvairiais būdais išvengti užpuolimo, todėl grobuonims neretai tenka įdėti daug pastangų, kad gautų maisto. Smulkiems šiltakraujams grobuonims, tokiems kaip kirstukai, maisto reikia nuolat ir jie turi medžioti beveik visą dieną. Tuo tarpu stambus šaltakraujis medžiotojas, toks kaip pitonas arba krokodilas, naudoja palyginti mažai energijos pagal savo dydį. Dažnai tokie plėšrūnai gali daug savaičių išgyventi neėdę.
Paskaitos temos
VISAĖDŽIAI
Užuot specializavęsi ėsti augalinį maistą, visaėdžiai gyvūnai ėda beveik viską ką tik aptinka.Visaėdžiams priklauso žinduoliai (lokiai, meškėnai, lapės) ir nemažai paukščių. Palyginti su kitais gyvūnais, dauguma visaėdžių lengvai prisitaiko prie gyvenamosios aplinkos. Daugelis išmoko gyventi žmogaus kaimynystėje, kur gali maitintis maisto likučiais ir automobilių parmuštais gyvūnais.
Paskaitos temos
MEDŽIAGŲ IR ENERGIJOS APYKAITA LĄSTELĖJE
Ląstelė yra atvira sistema, t.y. ji keičiasi medžiagomis ir energija su aplinka. Apykaita skirstoma į išorinę— medžiagų pasisavinimas ir išskyrimas, ir vidinę— tų medžiagų cheminiai virsmai ląstelėje. Medžiagų apykaita (metabolizmas) apima gyvojo organizmo komponentų nenutrūkstančią sintezę (anabolizmą) ir dalinį skilimą (katabolizmą).
Tokios sudėtingos materijos būsenos, kaip “gyvybė”, egzistavimui yra reikalingos energijos sąnaudos (palaikymo energija). Ląstelei dirbant, pavyzdžiui pasisavinant medžiagas (“osmosinis” darbas), judant, reprodukuojant gyvąja materiją, reikalinga papildoma energija (funkcinė energija). Visą šią energiją tiekia makroerginiai (didžiaenergiai) junginiai, pirmiausia ATP.
Makroerginiai junginiai (kaip ATP) gauna energijos vykstant disimiliacijai, t.y. skylant organinėms medžiagoms (angliavandeniams, riebalams, baltymams). Organinės medžiagos, būtinos disimiliacijai ir naujos gyvosios materijos sukūrimui (augimui) susidaro asimiliacijos metu.
Asimiliacija — tai savųjų medžiagų sintezė iš neorganinių pradinių medžiagų (CO2, H2O, NH3 — autotrofinė žaliųjų augalų asimiliacija) arba iš organinių junginių (maisto angliavandenių, riebalų ir baltymu — heterotrofinė gyvūnų asimiliacija). Asimiliacija, ypač autotrofinė, yra endergoninis procesas. Heterotrofinei asimiliacijai energiją tiekia maisto medžiagos (cheminė energija), autotrofinei žaliųjų augalų asimiliacijai — šviesa (spinduliavimo energija, panaudojama fotosintezei).
Asimiliacijos metu susidarančios organinės medžiagos iš dalies skaidomos energijos gavybai arba panaudojamos naujos gyvosios materijos sintezei. Šios dvi
apykaitos kryptys — anabolizmas ir katabolizmas — neatskiriamos, nes turi bendrą pradinių medžiagų šaltinį.