Močiutės portretas
Ant mano suolo guli senyvos moters portretas. Žiūrėdama į jį aš prisimenu ir savo žilagalvę senelę.
Senosios moters galvą gobia balta skarelė. Galbūt močiutė po šia skepetaite norėjo paslėpti žilą ploną kaselę, o gal po ja dar slepiasi juodos, šerkšno nepadabintos sruogelės. Gilios raukšlės išvagojusios visą senolės veidą. Tai išminties, patirties, galbūt nelengvo gyvenimo ženklai… Kadaise, pažiūrėjusi į veidrodį, ji galėdavo išvysti jauną, švelnų ir lygų veidą, o dabar… Vėjo nugairintas, skausmo, netekčių raukšlių pažymėtas. Ir niekada jau jis nebebus toks, koks buvo jaunatvėje. Tačiau veido raukšlėse įdubusios akys taip ir nepasikeitė. Žvilgsnis tik pakito. Jis jau nebe toks svarbus, pasitikintis, veržlus, kaip buvo jaunystėje. Ne veltui sakoma, kad „akys – sielos veidrodis“. Akyse viskas atsispindi. Dabar iš jų žvelgia bailus,liūdnas, nuvargęs žvilgsnis. O akys tokios pat mėlynos kaip ir tada, kai dar jose degė meilės, gyvenimo džiaugsmo kibirkštėle…
Nosis močiutės didelė, šiek tiek pakumpusi. Kartais ir mes juokaujame : „Ausys ir nosis iki gyvenimo pabaigos auga.“ Galbūt todėl nosis labai išryškėja, atrodo tokia grubi tarp giliai įkritusių akių ir kietai sučiauptų lupų.
Ak, o lūpos!.. Neteko jos jau vyšnių raudonumo spalvos, nebėra tokios putlios ir gundančios. O dar jaunystėje sakydavo senelei: „Ach, Eugenija, tos tavo kraujo raudonumo lūpos… Tokios viliojančios…“ Močiutė juokiasi prisiminusi tuos žodžius. Tačiau jos juokas išlikęs tik mano atmintyje, o portrete teliko į mane žvelgianti nuliūdusi moteris.