Modernieji neoromantikai
5 (100%) 1 vote

Modernieji neoromantikai

Moderniųjų lietuvių neoromantikų poetų karta

Moderniųjų lietuvių neoromantikų poetų karta 1

KARTOS YPATYBĖS 1

JONAS AISTIS 2

ANTANAS MIŠKINIS 2

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 3

SALOMĖJA NĖRIS 3

JAUNYSTĖS POEZIJA 3

„ANKSTI RYTĄ“ (1927) 5

TEKSTO ANALIZĖ. „Anksti rytą“ 6

„PĖDOS SMĖLY“ (1931) 7

„PER LŪŽTANTĮ LEDĄ“ (1935) 8

„DIEMEDŽIU ŽYDĖSIU“ (1938) 8

„PRIE DIDELIO KELIO“ (1945) 10

TEKSTO ANALIZĖ. „Troškulys“ 13

„Rudenio arimuos“ 16

„Prie šaltinio“ 18

S. NĖRIES POEZIJOS APIBENDRINIMAS 21

NEOROMANTIKŲ KARTOS APIBENDRINIMAS 22

KARTOS YPATYBĖS. Nepriklausomoje Lietuvoje (1918-1940) susiformuoja jaunų rašyto¬jų karta – Salomėja Nėris, Bernardas Brazdžionis, Jonas Aistis, Antanas Miškinis, – kuri stengiasi suderinti romantizmo, liaudies kūrybos, simbolizmo tradiciją su moderniais, avangardiškais lyrikos reiškiniais.

Pirmoji neoromantikų karta siekė išreikšti „tautos dvasią“; antro¬ji – žmogaus sielą. Poetai nutolsta nuo simbolistinio nekonkretumo, susitelkia ties konkretaus žmogaus sielos gyveniniu. Jiems svarbus individualus įsiklausymas į savo būtį, asmeniškas pasaulio pama¬tymas. Išgyvenimų turinį sudaro sudėtingų jausmų drama, būties spėlionė, akimirkos patyrimas ir apmąstymas. Ypač elegiškai apmąs¬toma laiko tėkmė.

4-ojo dešimtmečio lyrikoje išreiškiama idealiųjų siekimų ir buities traukos priešprieša. Neoromantikų poezijos žmogus – kasdienybės žmogus, siekiąs iš jos arba išsiveržti, arba patirti joje nepakartojamų akimirkų, suvokti savojo gyvenimo svarbą.

Poetai nutolsta nuo oratorinio, manifestinio eilėraščio – pereina prie išpažintinio. Oratorinis eilėraštis rašomas viešumai, skiriamas garsiam skaitymui, jame kalbama apie visuomenei žinomus ir rūpi¬mus dalykus, o lyriniame eilėraštyje širdies paslaptys iškalbamos tyliai, kam nors įsivaizduotam labai arti esančiam. Neoromantikų lyrika – tylių intonacijų, nuoširdaus pokalbio lyrika. Čia daug nepasakymo iki galo, neišbaigtos minties. Tai išduoda ir eilėraščio forma: vyrauja trumpas eilėraštis, trumpi nebaigti sakiniai.

Iš Vakarų Europos filosofų bei kūrėjų jaunoji neoromantikų karta perima katastrofizmo nuojautas, „amžiaus pabaigos“, civilizacijos „saulėlydžio“ temas. Kita vertus, ši karta jaučiasi savo ką tik atsikū¬rusios jaunos valstybės vaikais, todėl įsipareigoja tęsti savo tautos kultūros tradicijas. Labiausiai jie jaučiasi įsipareigoję romantizmo ir XX a. pradžios neoromantikų idėjoms.

Svarbiausias 4-ojo dešimtmečio kultūros almanachas – „Granitas“ (1930). Jame akcentuojama kūrėjo asmenybė, jos saviraiškos laisvė, meno, t. y. „sukurtinio pasaulio“, autonomija. Svarbiausiame pe¬riodiniame žurnale „Naujoji Romuva“ (abiejų redaktorius – Juozas Keliuotis) bendram kultūros darbui – moderniosios kultūros kūrimui – telkiami menininkai (muzikai, dailininkai), menotyri¬ninkai, architektai, psichologai, filosofai, politikai ir kiti specialistai. Žurnale pristatoma itin plati 4-ojo dešimtmečio Lietuvos ir Vakarų pasaulio moderniosios kultūros panorama (greta įdomių straipsnių gausu nuotraukų, reprodukcijų). Siekiama savo kultūros tradicijų tęstinumą suderinti su modernaus gyvenimo apraiškomis.

JONAS AISTIS

Pagrindinė Aisčio (1904-1974) poe¬zijos tema – skausmas, kan¬čia. Tačiau apie asmeni¬nius jausmus kalbama tarsi žvelgiant į save iš šalies, su tam tikra distancija, kartais net ironija. Poetas aiškiai suvokia, kad poezija kuriama ne tik iš nuoširdžių jausmų („krau¬jo“), bet ir iš žodžių („rašalo“), todėl jo kūryboje dažnas pats kūrybinio proceso, poeto paskirties apmąstymas. Į literatūros istoriją įėjęs kaip in¬tymios, labai asmeniškos poezijos kūrėjas, Aistis, kaip ir kiti neoromanti¬kai, apie asmeninius išgyvenimus kalba pasitelkdamas tautosakos moty¬vus, pasaulinės kultūros įvaizdžius, romanso stilistiką. Distancija kuriama remiantis spektaklio logika: kokia nors situacija (pvz., nelaiminga meilė) pateikiama kaip tikra, o paskui skaitytojui parodoma, kad ji buvo sugal¬vota, suvaidinta. Taigi poeziją Aistis suvokia jau ne tik kaip atvirą ir nu¬oširdų jausmų išsakymą, bet ir kaip kitą realybę. Šioji Aisčio kūryboje dažniausiai siejama su pasakos erdve, kur galima nepaisyti tikrovės dėsnių, kuri yra iš žodžių sukurtas stebuklas. Eilėraščiuose dažnos ir pasakiškos situacijos, siužetų nuotrupos, atskiri motyvai.

ANTANAS MIŠKINIS

Miškinis (1905-1983), priešingai nei Aistis, buvo ekstravertiška, atvira išorinio pa¬saulio įspūdžiams asmenybė. Nors jo poezijoje esama neoromantinių nuo¬vargio, nusivylimo motyvų, tai iš esmės optimistinės pasaulėjautos poetas. Miškinio poezijai būdingos šnekamosios kalbos intonacijos, pokalbio situa¬cijos, kuriamos pagal folkloro pavyzdį, eilėraštyje neretai fiksuojamas aki¬mirkos įspūdis. Lyrinis subjektas turi romantinio herojaus ir avangardisti¬nio maištininko (tokio kaip Kazio Binkio vėjavaikis ar Kazio Borutos bernas) bruožų.

Svarbi Miškinio kūryboje tėvynės, jos likimo tema. Poetas kuria perso¬nifikuotą, tautosakinę mergelę primenantį Lietuvos paveikslą. Tačiau šis romantiškas paveikslas derinamas su konkrečiu, buitišku gimtojo krašto vaizdu. Kaip ir kitiems neoromantikams, tėvynė Miškiniui – tai kaimas, grožio ir harmonijos vieta. Miestas –
degradacijos ir nuodėmės erdvė, apie jį dažniausiai kalbama ironiškai.

Pokariu Miškinis įsitraukė į rezistencinę kovą. 1948 m. jis buvo suimtas ir nuteistas 25-eriems metams kalėjimo. Kalėjo Mordovijos, Omsko, Olžeraso lageriuose, kur ant popieriaus skiaučių rašė „Psalmes“. Jose susipina šiurpios lagerio kasdienybės aprašymai ir šviesus tėvynės paveikslas, tau¬tosakiniai motyvai derinami su religiniais įvaizdžiais.

BERNARDAS BRAZDŽIONIS

Bernardas Brazdžionis (1907-2002) dar mokydamasis Biržų gimnazijoje išleido pirmąsias poezijos knygas – eilėraščių rinkinį „Baltosios dienos“ (1926) ir poemėlę „Verkiantis vergas“ (1928). Pirmasis brandžios poezijos rinkinys „Amžinas žydas“ (1931) išėjo tuomet, kai poetas studijavo Vytau¬to Didžiojo universitete. Šis rinkinys bene drąsiausias, moderniausias poe¬to kūryboje, savitas to meto poezijos kontekste. „Amžiname žyde“, kaip ir vėlesnėje poeto kūryboje, labai svarbi religinė problematika, ieškoma as¬meninio santykio su Dievu, svarstomi nuodėmės ir Dievo gailestingumo, mirties ir amžinumo klausimai. Eilėraščiuose gausu biblinės simbolikos, liturginės atributikos, panaudojami himno, psalmės stiliaus elementai, at¬kuriama jų intonacija, melodija. Visa tai gretinama su miesto kultūros įvaizdžiais, šnekamosios kalbos intarpais, drastiškais vaizdais.

SALOMĖJA NĖRIS

S. Nėries (1905-1945) poezija – ne idėjų, ne filosofinė poezija. Jos lyrika kyla iš jaus¬minių patyrimų, iš konkretaus gyvenimo užrašymo. S. Nėries eilėse atvirai išrašomas tiktai savas gyvenimas. Išrašoma tai, kas yra be galo asmeniška, kas tik vieną kartą lemta patirti žmogui, ir kiekvienam kitaip, kas lemta tik jam vienam. Dėl to jos poeziją skaitome itin biografiškai.

JAUNYSTĖS POEZIJA

Poetė gimė Suvalkijoje, Vilkaviškio rajone, Kiršų kaime. Augo tradicijų besilaikančioje šeimoje. Vil¬kaviškio gimnazijoje priklausė katalikiškai atei¬tininkų organizacijai, pradėjo rašyti dienoraštį, eilėraščius. Kauno Vytauto Didžiojo universitete (čia studijavo lietuvių ir vokiečių kalbas bei litera¬tūrą) priklausė „Šatrijos“ meno draugijai, pagar¬sėjo kaip daug žadanti katalikiškos pasaulėjautos poetė, išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Anksti rytą“ (1927). Trejus metus dirbo mokytoja Laz¬dijuose. Iš šio periodo bei ankstesnių eilėraščių sudarė antrąjį rinkinį „Pėdos smėly“ (1931).

Išgyvenusi pasaulėžiūrinį lūžį, nemokytoja¬vo, vertė knygas (ją pasikvietė į Kauną ir globojo V. Mykolaitis-Putinas). 1934-1936 metais dėstė Panevėžio mergaičių gimnazijoje. Išleido trečiąjį rinkinį „Per lūžtantį ledą“ (1935). 1936 metais ištekėjo už skulptoriaus Bernardo Bučo, įsikūrė Palemone, iki 1940 metų dirbo Kauno III gimnazijoje. Išleido ketvirtąjį rinkinį – „Die¬medžiu žydėsiu“ (1938).

Jaunystėje poetė itin jautri, mimoziška, valdoma stiprių emocijų. Jų reikšti atvirai nemoka, kaip ir lengvai, paviršutiniškai bendrauti. Uždara ir drovi, tad jausmų audras išgyvena tyliai. Ypač tiki jausmo jėga, jausmo visagalybe. Apie save jaunutė studentė dienoraštyje rašo: „Esi vargingiausių vargingiausia pasauly. Neturi nieko to, kuo žmonės taip gėrisi šiame pasauly ir ko siekia. Nors – paskutinė elge¬ta, bet esi turtinga turtais, kurių galbūt pasaulio turtingieji neturi. Turi širdį… o toj širdy meilės neišsenkamą šaltinį <…> Gana, vien to gana, kad tu ją – meilę savo širdy turi ir žinai, kad pasauly visi jos il¬gis, pasigenda, visi jos ieško – neranda. Eik ten, eik į juos su ta šventa dangaus dovana. Žinok, nors žūsi – pergalėsi.“ (1926.III.3) Siekia, kad jausmas apimtų visą asmenybę, sukrėstų: „Aš trokštu džiaugsmo, džiaugsmo! Džiaugsmo jūros, džiaugsmo gaisro, kuris mane užlietų, kuris mane uždegtų – sudegintų ir paskandintų! <…>. Viešpatie, per daug gilią ir per daug plačią man širdį davei…“ (1928.1.9)

Nėries poezijoje išsakomi asmeniškam sielos gyvenimui svarbūs dalykai. Įsijautimas į savo emocijas yra pagrindinė poetės būsena. Ei¬lėraštis kyla iš reagavimo į konkrečias situacijas. Jaunystės eilėraščių temos beveik sutampa su dienoraščio įrašais. Poetės lyrika – iš širdies gelmių ištryškusi emocijų versmė, vidinio gyvenimo biografi¬ja, nuausta iš jausmo niuansų ir hiperbolių. Nėriai artima jausmus aukštinanti, jausmu grįsta romantikų poezija. Jos eilėse „širdis“ yra jausmo metafora bei gyvo, jaučiančio žmogaus metonimija. Jos po¬eziją galima vadinti širdies poezija.

Nėris – ne tik trapi asmenybė, bet ir užsispyrusi, ambicinga, di¬delių kūrybinių siekimų, atvira dvasia pasitinkanti gyvenimo išban¬dymus. Dar labai jauna ji rašo dienoraštyje: „Neatsižiūrėdamas atgal žmogus kasdien turi kopti aukštyn, nebekartodamas praeities žingsnių.“ (1926.111.24) Likimas poetei nepašykšti išbandymų, sielos dramų. Būdama itin emocinga, jautri, ji jas išgyvena visa esybe, iki visos gyvasties sukrėtimo, bet geba atsitiesti, pakilti kaip paukštis Feniksas iš pelenų. Atkakliai kuria savo gyvenimą. Poetė nepalūžta dėl to, kad suvokia paties gyvenimo vertę („Labiau už viską myliu gyvenimą, nes jį pažįstu jau gerai ir žinau, kad nieko brangesnio nėra už jį pasauly“, 1935.XI.20; „Kai myliu, visuomet galvoju apie mirtį ir
nemarybę“, 1935.XI. 24). Vis labiau suvokia ir savo talentą („Sau nieko, nieko nenoriu… Net meilės atsisakyčiau… ir garbės – visko. Tik trokštu nemirtingumo“, 1935.XII.15; „Tegu bus tavo gyveni¬mas – pora žodžių! Tokių žodžių, kurių niekas nepamirš! – Krauju įrašytų, ugnimi įdegintų – pora nemirštamų žodžių – „, 1936.II.7). Poetei svarbiausia – „išdidi, drąsi, nekasdieniška siela“, stiprus gyve¬nimo jausmas. Poetė teigia, kad jos poezija yra labai arti gyvenimo. Ji – krauju įrašyti žodžiai.

Jaunystėje Nėris rašo labai daug, bet ne visus eilėraščius spausdi¬na periodikoje, o dar mažiau rinkiniuose. Į pirmąjį rinkinį iš daugiau kaip šimto eilėraščių atrenka tik trisdešimt septynis. Turėdama stip¬rią estetinę nuovoką, ji geba atsisakyti pagundos sudėti viską, kas parašyta įsiklausant į jaunystės jausmų audras, visa, kas labai panašu į dienoraščio fragmentus.

Jaunystės lyrikoje didžiausią pėdsaką palieka impresionizmas, simbolizmas, neoromantizmas bei XX a. pradžioje madinga poezijos, muzikos ir tapybos sanpyna, bandymas šiuos menus sieti, suartinti. Jos eilėraščio meniniame vaizde pinasi atpažįstamo pasaulio detalės ir fantastiniai reiškiniai (slibinai, sfinksai, kiparisai). Jie yra nuoroda į būties paslaptį. Nėries literatūrinė vaizduotė artima M. K. Čiurlio¬niui (stebinčios akys, aukuras, banga). Iš šios bendrystės vėliau Nėris parašys eilėraščių ciklą „Iš M.K.Čiurlionio paveikslų“.

„ANKSTI RYTĄ“ (1927)

Šio rinkinio dominantė – džiaugsminga emocija. Džiaugiamasi sa¬vo jaunyste ir atsivėrusiu pasauliu. Svaigina viskas: žiedai, dienos „saulėtais žvelgimais“, naktys „žvaigždėtais sapnais“, myluojan¬čios bangos, glamonėjantis vėjas. Iš tokio visą asmenybę apėmusio džiaugsmo parašyti eilėraščiai „Jūra, jūra“, „Vėjas“. Visa gamta puošia lyrinio subjekto jaunystės takus („Kur einu – margi druge¬liai mane lydi. / Kur sustoju – man lelijos baltos žydi.“). Kalbančioji bendrauja su gamtos gaivalais, pasiekia žvaigždes, laukia ateinant sutemų viešnios, nardo bangose.

Gyvenimo ir meilės dovana priimama džiaugsmingai ir patikliai („Man žuvėdros nepavydi / Nei svajonių, nei dainų“). Pasaulis at¬rodo harmoningas, vientisas ir jaukus („Pasauli, – tavo glaudžios rankos, – / Mane kaip kūdikį laikai.“). Pasaulio paslaptis intriguoja, žadina fantaziją: ežero dugne dainuoja undinės, iš miško glūdumos aplanko sfinksas, iš tamsos išnyra likimo ženklai – balta gulbė, nepra¬šyta viešnia. Eilėse dera vaikystės (pasakiškas pasaulis) ir ankstyvos jaunystės (bundantis meilės jausmas) pasaulėjauta. Meilės svajonių objektas svajojamas („Ar jis ateis / Iš mano sapno baltos pilies?“), adoruojamas, idealizuojamas. Kaip atvira širdimi priimama gyve¬nimo ir jaunystės dovana, taip visa esybe dovanojamas ir meilės jausmas („Aš surinksiu lauko žiedus / Tau manam“; „Tau pirmą pavasario dainą aukoju. / Tau žiedus žibučių sudėsiu po kojų. – „). Eilėraščiai – meilės svajonės, o ne meilės išgyvenimai. Vie¬natvėje svajojama apie meilę, kalbama ne tiesiai su Tu, o per tarpininkus: gėlių žiedus, jūrą, dainą („Amžius karto¬siu ilgesio dainą, / Kurią tu vakar jūrai kalbėjai.“). Pagrin¬dinės lyrinio subjekto būsenos – svajos, sapnai ir dainos.

Trokštama išsiveržti iš kasdienybės – į jausmų dangų, „į baltas viršūnes“. Lyrinį subjektą traukia nežinomi toliai, vilioja kelionė į nepatirtas sritis, laisvė, skrydis, meilė. Ke¬lionė iš namų į plačias lankas, į bekraštes jūras, į tolius tampa pasikartojančiu motyvu. Vieni gražiausių šios te¬mos eilėraščių „Iš namų“, „Alpėse“.

Rinkinio eilėraščiai – daina jaunystei, jos pagarbinimas („Tu viena, kaip saulių bangos, / Šviesius burtus dalini.“). Pagrindinę temą rodo ir rinkinio sandara: pradžioje sudėti svarbiau¬si, gal net programiniai eilėraščiai: „Anksti rytą“, „Tau jaunam“, „Jau¬nystė“, o rinkinį užskliaudžia eilėraštis „Žvaigždė – jaunystė“ (nors jis ir nėra paskutinis, po jo dar įdėti penki romansiniai eilėraščiai apie žiaurią likimišką meilę ir ašaras).

TEKSTO ANALIZĖ. „Anksti rytą“

Tai pirmasis pirmojo Nėries rinkinio eilėraštis. Kadangi jo pavadinimas „atiteko“ ir visam rinkiniui, eilėraštį ga¬lima laikyti programiniu, t.y. išreiškiančiu autorės estetines pozicijas, vertybes, tikslus.

Eilėraščio centre – dramatizmo dar nepaliestas, šviesus subjekto įžengimas į gyvenimą („aš su saule ateinu“), pasiryžimas pažinti tai, kas dar nepa¬žįstama („versiu knygą neskaitytą“), savosios vertės suvo¬kimas („Rytą auksu parašytą / Savo vardą aš randu“).

Eilėraštyje esančios laiko (anksti rytą) ir erdvės (nuo rytų lig vakarų, žemė) nuorodos nėra konkrečios. Tai greičiau simbolinio, romantinį maksimalizmą įkūnijančio vaizdo pagrindas. Dauguma eilėraščio žodžių ar žodžių junginių turi kraštą, ribą, didelį kiekį, kitaip tariant, maksimalumą žyminčią reikšmę: „anksti rytą“, „daug naujų skambių vardų“, „daug auksinių valandų“, „jauna būti amžinai“. Tai liudija romantinę subjekto pasaulėjautą. Ją patvirtina ir subjekto, kalbančiojo aš išskirtinumas. Eilėraštyje do¬minuoja aš ir tiesiogiai neįvardintų kitų priešstata: Pir¬mojoje strofoje „parašyta /
Daug naujų skambių vardų“, o paskutinėje išskiriamas tik vienas, pažymėtas tradiciniu išskirtinumo požymiu (auksu): „Rytą auksu parašytą, / Savo vardą aš randu.“ Antrojoje strofoje aš ir kiti vėl atsiduria skirtingose pusėse: vienoje – žemės pavergti (t.y. sustabdyti) keleiviai be sparnų (sparnai – tipiškas roman¬tinio herojaus atributas), kitoje – aš, lydimas saulės. Že¬miškosios ir dangiškosios sferos priešstata būdinga ro¬mantizmui. Trečiojoje strofoje aš iš kitų išskiriamas laumių burto, taigi amžina jaunystė – išrinktojo likimas.

Verta atkreipti dėmesį į garsinę eilėraščio organizaciją. Subjekto veržimąsi į pasaulį tarsi patvirtina r aliteracija, ryš¬ki visame eilėraštyje. Ją papildo l pasikartojimas, atsiran¬dantis antrojoje strofoje ir, papildytas m pasikartojimo, do¬minuojantis trečiojoje („baltos laumės / Laimę lėmė“). Būtent šioje strofoje subjektas ne pats atranda savo išskirtinumą -jis užfiksuoja, kad dovana gauta iš aukštesnės jėgos.

Beje, pirma eilėraščio eilutė, o ir pats pavadinimas verčia prisiminti Juozo Tysliavos eilėraštį „Auksu lyta“ iš to paties pavadinimo rinkinio (1925): „Šiandie rytą auksu lyta“. Ta pati saulėto ryto metafora, pasirodanti Nėries eilėraščio paskutinėje strofoje („Saulė žeria anksti rytą / Daug auksinių valandų“).

„PĖDOS SMĖLY“ (1931)

Rinkinyje vyrauja meilės išgyvenimai (ilgesys, erotiniai potyriai, laiško laukimas, neviltis). Išskleidžiami įvairiausi meilės pavidalai: meilė, nepaisanti taisyklių; maištaujanti; pražūtinga; našlaitiškoji; ištikimoji; likimiškoji. Meilė – pagrindinė emocija. Į ją sutelkta visa būties esmė. Tokiu jausmu pagrįsti eilėraščiai „Pabučiavimas“, „Sudeginkit mane“, „Gyvenimo giesmė“.

Rinkinio eilėraščių poetinė emocija labai stipri, labai atvira. Tuo visiškai atviru jausmu Nėris išsiskiria iš kitų neoromantikų. Jausmai išsakomi tiesiai, karštai; išrašomi lyg manifestas ar testa¬mentas. Nėries eilėraščių lyrinis subjektas neturi ir ironiško santy¬kio su savo išpažintimi, nemeluoja savo jausmų, neapsimeta („Aš nieko neėmiau – už viską sumokėjau / Širdies krauju – nemirštama daina.“). Eilėraštį skaitome visiškai pasitikėdami jame išsakomu jausmu, pozicija.

Nėries poezijoje jausmai ne slopinami, o, atvirkščiai, sustiprinami, hiperbolizuojami. Tokiu emocijų sutirštinimu kai kurie eilėraščiai primena nepriklausomoje Lietuvoje dainuotus jausmingus roman¬sus apie nelaimingą meilę, apviltą džiaugsmą. Nėries eilėse veikia romanso personažai (elgeta, demonas, čigonė), išplėtojamos romanso situacijos (išsiskyrimai, išdavystės, pažadas mylėti amžinai, kerštas, nežinomas likimas), vartojamas romanso stilius (hiperbolės, jausmin¬gos intonacijos). Romansas Nėries poezijoje veikia kaip ryški litera¬tūrinė forma, intertekstas, kurį poetė panaudoja estetiškai, subtiliai. Romanso poetiką ji taiko romantinės asmenybės ir aplinkos konflik¬tui išreikšti, stipriai išjausto gyvenimo tėkmei išsakyti. Romanso poetika pagrįsti eilėraščiai „Pabučiavimas“, „Raudona rožė“, „Per greit prarasta“.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2920 žodžiai iš 9486 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.