Modernizmas
5 (100%) 1 vote

Modernizmas

MODERNIZMASPermainos XIX a. pabaigos Europos kultūroje ir mene 1

Modernizmo ištakos 2

Neoromantizmas 3

ŠATRIJOS RAGANA 4

BIOGRAFIJA. ASMENYBĖ 4

KŪRYBA. 5

APYSAKA „SENAME DVARE“ 5

Ginčą su klasikine meno tradicija pradėjo jau romantikai. Jie tvirtino, kad nauji laikai reikalauja naujos meninės raiškos, kad kiekvienas me¬nininkas privalo apie pasaulį ir žmogų kalbėti savitai, originaliai. Dar toliau nuo klasikinių meno normų nutolo realizmo ir natūralizmo me¬nininkai, siekę kuo tiksliau atvaizduoti industrinės epochos tikrovę. Šiuos meno atsinaujinimo procesus XIX a. pabaigoje ir XX am¬žiuje pratęsė modernizmas. Modernizmą galima apibūdinti kaip krizės meną – kūrybą, maištaujančią prieš praeities meno taisykles ir atspindinčią nepastovią, kintančią šiuolaikinę tikrovę, suskilusį dabarties žmogaus vidaus pasaulį, išsakančią šiam žmogui būdingas vienatvės, nerimo, vertybių praradimo jausenas.

Permainos XIX a. pabaigos Europos kultūroje ir mene

Romantizmo ir realizmo epochos žmogaus pasaulėvoka buvo pagrįs¬ta žmogaus dvasios didybės, jo proto galių išaukštinimu. To meto menininkai tikėjo, kad menas, o ypač literatūra, yra galinga pasaulio pažinimo ir žmonių gyvenimo tobulinimo priemonė. Manyta, kad talentingas menininkas atveria eiliniams žmonėms neprieinamas tikrovės sritis, kad jo kūryba pažintine galia prilygstanti mokslui, o reikšme žmogaus dvasiai esanti artima religijai.

XIX a. pabaigoje Europos humanistinė ir racionalistinė pasaulė¬voka ir su ja susijusi meno samprata susvyravo. To meto filosofijoje įsigalėjo kryptys, pabrėžiančios žmogaus būties ribotumą, asmenišką būties patirtį (Arturas Šopenhaueris [Schopenhauer], Frydrichas Ny¬čė [Friedrich Nietzsche]). Karlo Markso, Čarlzo Darvino teorijos vertė suabejoti žmogaus, kaip savo gyvenimo šeimininko, samprata, paro¬dė, kad atskiras žmogus tėra tik statistinis vienetas visuomenės eko¬nominės raidos bei žmonijos biologinės evoliucijos procese. Austrų psichiatro Zigmundo Froido (Sigmund Freud) sukurta psichoanalizės teorija atskleidė žmogaus vidinio pasaulio nevientisumą, didžiulę jame pasireiškiančių pasąmonės jėgų, instinktų svarbą. Nepaprastai išaugusiuose Europos miestuose žmogus pasijuto vienišas, praradęs ryšius su bendruomene, atitrūkęs nuo tradicinių vertybių, alinamas vis greitėjančio gyvenimo tempo.

Šioms aplinkybėms veikiant didžiuosiuose Vakarų Europos kultū¬ros centruose atsirado daugybė giminingų meno srovių ir sąjūdžių, įgijusių bendrą modernizmo pavadinimą (pranc. moderne, vok., angl. modern – šiuolaikinis, naujas). Juos vienija atotrūkis nuo anks¬tesnių, tiek klasikinių, tiek romantinių ir realistinių meno tradicijų ir glaudus ryšys su savo meto pasaulėvoka bei idėjomis. Modernis¬tiniam menui būdingas skeptiškas požiūris į žmogaus prigimtį, į jo pažintines galias, abejonės civilizacijos prasmingumu. Modernistai mano, kad naujai, niekada nepatirtai žmonijos būsenai reikia visiškai naujų meno kalbos būdų ir priemonių. Jų kūryba pasižymi eksperimentiškumu, originalumu, nuolatiniu nepasitenkinimu esama meno būkle ir pastangomis ją atnaujinti. Šios krypties menininkai yra linkę iš aukšto žvelgti į suvokėją, stengiasi jį priblokšti vaizduotės laisve, meninės kalbos naujumu. Visa tai modernizmą daro gana sudėtin¬gu, elitišku (prieinamu tik turintiems specialų pasirengimą) meno reiškiniu. Nenuostabu, kad amžininkai jį sutiko įtariai, kartais labai kritiškai. Tačiau greitai daugelyje meno sričių modernizmas įgijo kla¬sikos statusą ir šiandien yra pripažįstamas romantizmui, realizmui lygiaverte meno kryptimi arba net ištisa meno epocha.

Modernizmo ištakos

Pirmieji modernistinės laikysenos bei jausenos rašytojai pasirodė jau XIX a. viduryje, realizmo ir natūralizmo laiko¬tarpiu. Tuo laiku dažniausiai likę nesuprasti, XIX a. pabai¬goje ir XX a. pradžioje jie tapo naujų literatūros sąjūdžių įkvėpėjais ir orientyrais.

Ryškiausiu modernistinės literatūros pirmtaku laiko¬mas prancūzų poetas Šarlis Bodleras (Charles Baudelaire, 1821-1867). Bodlero kūryba susijusi su romantikų pasaulė¬jauta – su jų idealybės ilgesiu, panieka miesčioniškai pub¬likai, poeto vienatvės išaukštinimu. Tačiau, panašiai kaip realistai, jis yra savo meto tikrovės – miesto, civilizacijos poetas, jis rašo apie gatvę, minią, fiksuoja ir apmąsto nau¬jas epochos patirtis. Bodleras nevengia natūralistinių, šiurkščių vaizdų, šokiruojančių palyginimų bei metaforų, drastiškai (šiurkščiai, įžeidžiamai) peržengia ir provokuoja mies¬čionišką skonį ir moralę. Tokie jo poezijos vaizdai buvo pavyzdys būsimo šimtmečio menininkams avangardistams.

Nenuostabu, kad žinomiausias Bodlero eilėraščių rinkinys „Piktybės gėlės“ (1857) susilaukė skandalo, autorius buvo apkaltintas viešosios doros įžeidimu.

Tačiau kintamybėje, kasdienybės detalėse, netgi bjaurume poeto žvilgsnis pastebi ir grožio, ir prasmės užuominas, amžinų sielos bū¬senų ženklus. Tai liudija kad ir jo eilėraštis „Gulbė“.

Šis Bodlero alegorinis, metaforinis tikrovės traktavimo būdas buvo įtakingos modernistinės literatūros srovės – simbolizmo – pradžia. Jis iš esmės paveikė ir kitas, vėlesnes modernizmo sroves.

Bodleriškasis
individualizmas, provokuojantis santykis su tradi¬ciniu skoniu, miestiška jausena, vertybių, meno normų kintamumo pajauta ir kartu amžinųjų idealų ilgesys – tai svarbiausi dar tik besiformuojančios naujos, modernistinės meninės sąmonės bruožai.

Modernizmo pirmtakais taip pat laikomi amerikiečių prozininkas, detektyvinių ir siaubo apsakymų autorius Edgaras Po (Poe, 1809-1849), prancūzų poetai Polis Verlenas (Paul Verlaine, 1844-1896), Artiuras Rembo (Arthure Rimbaud, 1854-1891). Prie jų dažnai priskiriamas ir rusų romanistas Fiodoras Dostojevskis.

Neoromantizmas

Neoromantizmas yra pirmoji lietuvių literatūros kryptis, siekusi naujesnio, problemiškesnio kūrybos suvokimo. Ją galima skirstyti į ankstyvąją ir moderniąją.

Kas būdinga ankstyviesiems neoromantikams?

1. Jie siekė suprasti savo tautos dvasią, sukurti savitą tautinį stilių, sumoderninti kūrybos pasaulėvaizdį; todėl kreipė žvilgsnį į tai, kas nematoma (vidiniai išgyveni¬mai, regėjimai, slapti patyrimai), į tai, kas nepasiekiama (visatos, kosmo¬so gelmės) ir neišsprendžiama (tikėjimo, Dievo problematika).

2. Ilgesys kažko kito – trokštamo ir nepasiekiamo – yra psichologinis neoromantizmo pamatas. Todėl atsigręžiama į roman¬tizmą, į jo stiprius jausmus, į praeities aukštinimą, į žmogaus ir gam¬tos ryšį, į paslaptingumo jutimą.

3. Ankstyvųjų lietuvių neoromantikų idealizmas skatino keisti gyvenimą, aukotis dėl idealų, žadino viltis. Neoromantikai siekė savo tautos kultūrą išvesti į pasaulį, mintis apie „tautos dvasią“ išreikšti naujoje kū¬ryboje.

4. Garsiausi šio laikotarpio neoromantikai yra J. A. Herbačiauskas, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, Šatrijos Ragana, V. Krėvė, Vaižgantas.

5. Neoromantizmas, išplitęs Europos literatūrose, yra atnaujintas, sumodernintas romantizmas. Neoromantizmo paveikti yra B. Sruoga ir V. Mykolaitis-Putinas.

Vėlyvasis neoromantizmo etapas – modernieji neoromantikai (J. Aistis, S. Nėris, B. Brazdžionis, A. Miškinis). Vienas skiriamųjų neoro¬mantizmo bruožų yra idea¬lizmas, reiškiantis dvasinio idealo taikymą gyvenimui ir menui.

Ankstyvojo neoroman¬tizmo bruožai ryškūs Šatri¬jos Raganos kūryboje.

ŠATRIJOS RAGANA (1877-1930)

BIOGRAFIJA. ASMENYBĖ. Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana – XX a. pradžios lietuvių rašy¬toja. Literatūroje jos vieta jau po Žemaitės, po stipraus realistinio tikrovės vaizdavimo. Šatrijos Ragana – idealistinės-romantinės pasaulėjautos, krikščioniškos pasaulėžiūros kūrėja. Ji kilusi iš Žemaitijos bajorų, gimusi Medingėnuose, sena¬me giminės name su prosenių portretais ant sie¬nų, senoviškomis tradicijomis. Augo Užvenčio dvare, jai labai svarbioje „senojo dvaro“ vaizdų ir vaizdinių erdvėje. Prie Ventos, prie senojo ma¬lūno, seno sodo alėjose mėgo vaikščioti viena, mąstyti. Šatrijos Raganos slapyvarde susiejo save su Šatrijos kalnu, su senaisiais jo padavimais, taip pat ir apie raganas, turinčias ypatingų galių. Mokėsi namie, Peterburgo gimnazijoje, Varšuvo¬je. Studijavo Šveicarijos universitetuose, pažino savo meto Europos kultūrą, jos naująsias kryp¬tis, neoromantizmą, simbolizmą. Mėgo ir išmanė muziką, ypač ro¬mantinę. Pati skambino fortepijonu – dažniausiai Šopeną, įžymų lenkų kompozitorių, romantinės muzikos kūrėją. Romantizmas bu¬vo artimas Šatrijos Raganos dvasiai, tad ir neoromantinius bruožus perėmė natūraliai.

Būsimosios rašytojos namuose kalbėta lenkų kalba. Lietuvių kalbos, padedama ir Povilo Višinskio, su kuriuo artimai bendravo, susirašinėjo, ji mokėsi pati. Įtakos Šatrijos Raganai turėjo ir Vaižgan¬tas. Šatrijos Ragana buvo mokytoja, mokė namuose ir mokyklose. Mokydama siekė įgyvendinti savo idealus: tikėjo, kad žmogus gali tobulėti, kad jį reikia ugdyti gražiais pavyzdžiais. Daug dirbo vi- suomenės labui, ypač nuo 1915 m. gyvendama Židikuose. Buvo labdarė. Su kunigu Kazimieru Bukontu rašyto¬ją siejo artima bičiulystė. Židikuose ir mirė, palaidota jos atminimui pastaty¬toje koplyčioje.

Lietuvių dvasinėje kultūroje Šat¬rijos Ragana išsiskiria pasiaukoja¬ma meile tėvynei, žmonėms, geradaryste. Ji gyveno taip, kaip mokė kitus.

KŪRYBA.. Svarbiausi Šat¬rijos Raganos kūriniai: apysakos „Vik¬tutė“ (1903), „Vincas Stonis“ (1906), „Sename dvare“ (1922), apsakymai „Dėl ko tavęs čia nėra?“ (1898), „Irkos tragedija“ (1924), „Sulaukė“ (1906), „Mėlynoji mergelė“ (1925). Svarbūs ir pačios parašyti ar išversti pedago¬giniai raštai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1455 žodžiai iš 4757 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.