Modernizmas
5 (100%) 1 vote

Modernizmas

MODERNIZMAS

Per pastaruosius šimtą metų meno raida įgavo naujų, daug įvairesnių formų. Tikroviškas ir artimas gamtai menas gyvavo ir toliau. Kartu su juo atsirado menas, kurio tikslas – ne teisingai vaizduoti gamtą, o meninėmis priemonėmis išreikšti jausmus ir nuotaikas. Tokiam „išraiškos menui“ pradžią davė dar postimpresionistai, tačiau jie kūrė XIX a. pabaigoje. O modernizmas prasidėjo XX a. Tai menas, kuris nesiekė tiksliai atvaizduoti matomą pasaulį.

Šiuolaikinis menas – tai nevienalytis meninis reiškinys. Jį sudaro kelios kryptys, kurios ne tik skiriasi tikslais ir išraiškos priemonėmis, bet neretai ir tiesiog prieštarauja viena kitai.

Modernizmo menas atmetė senas, įprastas tradicijas. Kartu jis iškėlė daug naujų problemų ir sužadino karštus ginčus. Šiose kryptyse daug prieštaravimų sukėlė techninė pusė, nes modernistai dažnai atsisakydavo senajam menui būdingų savybių, tokių kaip kruopštus atlikimas, tradicinis spalvų sąskambis, piešinio tikslumas, subtilumas, išorinio grožio siekimas. Modernistai atskleidžia tamsiąsias gyvenimo ypatybes, bet nepriešina jų su kažkuo šviesiu ar teigiamu. Vienas iš svarbiausių modernistų siekių – pabrėžti savo individualumą. Dėl to nuolat ieškoma naujų, anksčiau nenaudotų išraiškos priemonių ir medžiagų arba kuriama kažkas visai naujo, nematyto. Modernizmo menas panašus įvairiuose šalyse. Tą sąlygojo dailininkų būrimasis dideliuose meno centruose. Ilgus metus tai buvo Paryžius. O po II pasaulinio karo meno centrais taip pat tapo Londonas ir Niujorkas. XX a. daugiau kito tapyba. Pagal ją ir skirstomos modernizmo kryptys, kurios kito labai sparčiai.

FOVIZMAS

Pirmoji modernizmo kryptis atsiradusi XX a. 1 deš.

1901 m. Paryžiuje buvo surengta pirmoji Van Gogo paroda. Labai ryškios Van Gogo spalvos buvo paskatinimas atsirasti naujai prancūziškai meno krypčiai. Fovistai pradėjo naudoti grynas, skambias spalvas, stiprius ir plačius potėpius, spalvų dėmes, drąsiai iškreiptas formas. Publikai toks tapymo būdas buvo neįprastas ir svetimas, todėl šie dailininkai imti vadinti „fovistais“ (pranc. fauve – grobuonis). Jie nekėlė sau uždavinio tiksliai vaizduoti gamtą. Jie siekė nutapyti tai, ko realybėje negalima matyti. Pavaizduoti jausmus ir nuotaikas, kurie atsiranda stebint gamtą. Fovizmo ypatybės – savito grožio ir harmonijos ieškojimas, siekimas suteikti žiūrovui džiaugsmo, estetinio pasitenkinimo.

Dailininkai

Pagrindinis ir garsiausias fovistas Anri Matisas (1869-1954) tapytojas, grafikas, skulptorius. Matiso paveiksluose matome ramias akimirkas: skaitančias, muzikuojančias arba trumpam susimąsčiusias moteris. Dailininkas tapo natriumortus ir peizažus, vengia aštrių konfliktiškų siužetų, mėgo tapyti optimistiškus vaizdus. Jo paveikslai spontaniškai gimę laimingo įkvėpimo minutę. Garsiausi kūriniai „Šokis“, „Mėlynas ąsotis“, „Muzika“.

Taip pat tapė: Andrė Dereno, Moriso de Vlaminko, Raulis Diufi, Alberto Markė, Žoržas Ruo.

EKSPRESIONIZMAS

XX a. 2 deš.

Menas kurio tikslas pabrėžtinai vaizduoti dvasinę dailininko būseną, jo jausmus ir nuotaikas. Ekspresionizmo (expression – išraiška) terminas vartojamas kalbant apie vokiečių meną. Jis Vokietijoje atsirado tuo metu kai Prancūzijoje prasidėjo fovizmas. Ekspresionizmas nesiekė grožio, todėl daug kam jis atrodo slegiantis. Didžiausiais dėmesys turiniui, epiškai ramybei. Paveikslas ekspresionistams buvo tik priemonė išreikšti psichologinėms, socialinėms būties problemoms. Todėl paveiksluos vyrauja slogi nusivylimo nuotaika kartėlis, nepasitenkinimas viskuo, kas yra. Dažnai vaizduojami išgąsdinti , vieniši, sužeisti žmonės, dažnai skurdžiai, luošiai. Kartais susidaro įspūdis, kad ekspresionistai nekenčia žmonių. Atėjus į valdžią nacistams ekspresionizmas uždraudžiamas, mat Hitleris jį pavadina „išsigimėlišku menu“, kurį reikia sunaikinti

Dailininkai

Pagrindinis norvegas Eduardas Munkas (1863-1944) kūrė paveikslus, ekspresyvius didžios nevilties ir nerimo simbolius. Garsiausi kūriniai: „Šauksmas“, „Vampyras“, „Merginos ant tilto“.

Taip pat tapė: Ernstas Liudvikas Kircheris, Emilis Noldė, Oskaras Kokoša, Otas Diksas, Ketė Kolvic.

KUBIZMAS

XX a. 1-2 deš.

Viena savičiausių modernizmo srovių. Būdingiausi vaizdavimo bruožai – realių daiktų skaidymas į geometrines figūras, formas ir fragmentines plokštumėles, perspektyvos atsisakymas. Dėl kuriamo briaunoto ir nerealiai kampuoto pasaulio, ši kūryba dar vadinama „kubiukų menu“.Kubistai mėgo blankias rudas ir pilkas spalvas, prie jų kai kur derino žalsvus ir melsvus atspalvius. Kubistai ant savo paveikslų lipdydavo laikraščių iškarpas, tapetų, medžiagų skiautes ir pan. Tokio tipo kūriniai vadinami koliažais. Vaizduojamųjų daiktų ratas visai nedidelis – portretai, pastatai, natriumortai. Pasitelkus fantaziją, linijų lūžiuose galima įžiūrėti stalus, vazas, muzikos instrumentus. Visuomenine prasme kubizmas gali atrodyti bereikšmis ir tuščias, tačiau kūriniuose jaučiama stipri kūrėjo individualybė.

Šiuo metu Jūs matote 59% šio straipsnio.
Matomi 762 žodžiai iš 1301 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.