Modernizmo meno srovės
5 (100%) 1 vote

Modernizmo meno srovės

TURINYS

ĮVADAS 3

I. XX A. MODERNIZMO MENO SROVĖS 4

1.1. FOVIZMAS 4

1.2. EKSPRESIONIZMAS 5

1.3. KUBIZMAS 6

1.4. FUTURIZMAS 7

1.5. ABSTRAKCIONIZMAS 7

1.6. DADAIZMAS 8

1.7. SIURREALIZMAS 9

1.8. ART DECO 9

1.9. POPARTAS 10

PRIEDAS (PAVEIKSLAI) 11

LITERATŪROS SĄRAŠAS 14

ĮVADAS

Menas lydėjo žmogų nuo senų senovės. Visos tautos ir mūsų, ir ankstesniais laikais siekė kurti “pagal grožio dėsnius”. Žmogui maža gamtos sukurto grožio. Jis linkęs savaip išreikšti tikrovę. Visa žmogaus aplinka, buitis ir būtis, kasdienybė ir laisvalaikis vienaip ar kitaip susijusi su menu. Ilgą laiką menas buvo tapatinamas su grožio sąvoka, o menininkai buvo tie, kurie iš savo amžininkų skyrėsi itin subtiliu grožio suvokimu ir gebėjimu garsais, vaizdiniais, judesiais ją perteikti. Meno kūriniai atspindi visuomenės kultūros lygį, asmenybės meno suvokimas nusako jos išprusimą, išsilavinimą, meninį skonį.

Menas nuolat keitėsi. Įvairiais laikotarpiais ir įvairiose pasaulio šalyse grožio suvokimas ir pateikimas buvo skirtingas. Tai lėmė geografinė padėtis, religija, nacionalinės tradicijos, kultūros lygis, o ir pačių žmonių skonis ir mada.

Savo darbe plačiau apžvelgsiu XX a. pirmojoje pusėje Europoje įsigalėjusį modernizmo stilių, supažindinsiu su meno kryptimis: fovizmu, ekspresionizmu, kubizmu, futurizmu, abstrakcionizmu, dadaizmu, siurrealizmu, art deco, popartu bei pasistengsiu trumpai pristatyti vienos ar kitos krypties atstovus – dailininkus ir jų kūrinius. Įdėsiu keletą iliustracijų, kiek tai leis techninės galimybės.

I. XX a. MODERNIZMO MENO SROVĖS

XX a. nebelieka anksčiau buvusių stilių. Vyksta nuolatinis judėjimas: skirtingose vietose gimsta ir greitai nyksta įvairios kryptys, kūrėjai įveikia didžiulius atstumus, Europa susipažįstas su Rytų Azijos, Afrikos ir Amerikos indėnų menu.

Modernizmas (pranc. modernisme kilęs iš moderne – naujas, šiuolaikinis), XIX a. pab. – XX a. vid. avangardinių meno krypčių visuma. Pagrindiniai modernizmo bruožai – naujumo siekis, atsiskyrimas nuo tradicijų, drąsus eksperimentavimas, moksliniai ieškojimai, meno sklaida į atskiras rūšis ir šakas bei jų specifikos paieškos, estetinės kūrybos originalumo, universalumo, bendražmogiškumo postulatai. Modernizmui būdingas antinatūralizmas, dėmesys autonominei meninei formai, individualiam kūrėjo braižui. Modernizmo ištakos dailėje siejamos su impresionizmu, postimpresionizmu, simbolizmu. Modernizmo apogėjus tapatinamas su tarpsniu nuo XX a. pr. iki I pasaulinio karo, kai Vakarų Europos kultūros centruose intensyviai formavosi bei viena kitą keitė modernizmo kryptys.

Per pastaruosius šimtą metų meno raida įgavo naujų, daug įvairesnių formų. Tikroviškas ir artimas gamtai menas gyvavo ir toliau. Kartu su juo atsirado menas, kurio tikslas – ne teisingai vaizduoti gamtą, o meninėmis priemonėmis išreikšti jausmus ir nuotaikas. Tokiam “išraiškos menui” pradžią davė dar postimpresionistai, – būtent toks menas vadinamas modernizmu. Neretai modernizmo istorijos aprašymas pradedamas nuo postimpresionizmo, kartais net ir nuo impresionizmo.

Modernizmo menas atmetė senas, įprastas tradicijas. Kartu jis iškėlė daug naujų problemų ir sužadino karštus ginčus. Šios kryptys turėjo ir griežtų gynėjų, ir negailestingų priešų. Daug prieštaravimų kėlė techninė pusė, nes modernistai dažnai atsisakydavo senajam menui būdingų savybių, tokių kaip kruopštus atlikimas, tradicinis spalvų sąskambis, piešinio tikslumas, subtilumas, išorinio grožio siekimas ir pan. Svarbiausias modernizmo trūkumas – abejingumas aštrioms visuomenės problemoms. Geriausiu atveju modernistai atskleidžia tamsiąsias gyvenimo ypatybes, bet niekada nesistengia joms priešpriešinti kažką šviesaus, teigiamo. Modernistų kūriniuose jaučiamas abejingumas žmonių problemoms arba kurstomas nepasitenkinimas.

Vienas iš svarbiausių modernizmo dailininkų siekių – pabrėžti savo individualumą. Dėl to nuolat stengiamasi ieškoti naujų, anksčiau nenaudotų išraiškos priemonių ir medžiagų arba kurti kažką visiškai naujo, nematyto. Didėja modernizmo meno, kaip prekės vertė. Tačiau didžiausią dalį pelno gali gauti ne pats dailininkas, o tarpininkas – meno kūrinių pardavėjas, turintis plačias galimybes pakreipti meninį procesą jam naudinga linkme.

XX amžiuje daugiausia kito tapyba. Pagal ją paprastai skiriamos pagrindinės modernizmo kryptys. Jos keitėsi neįprastai greitais tempais. Žurnalų, reprodukcijų albumų, kino, televizijos, tarptautinių parodų dėka naujos kryptys greitai tampa visiems žinomos, ir žinovai vėl ima laukti kažko naujesnio. Dėl tų pačių priežasčių modernizmo menas panašus įvairiose šalyse. Tą sąlygojo dailininkų būrimasis dideliuose meno centruose. Ilgus metus pagrindinis meno centras buvo Paryžius. Po Antrojo pasaulinio karo meno centrais taip pat tapo Niujorkas ir Londonas.

1.1. FOVIZMAS

XX šimtmečio pirmąja modernistinio meno kryptimi laikomas fovizmas. Fovizmui atsirasti įtakos turėjo postimpresionizmas. 1901 m. Paryžiuje buvo surengta pirmoji
pomirtinė Van Gogo paroda. Nesuvaldomai ryškios Van Gogo spalvos buvo paskata atsirasti naujai prancūzų meno krypčiai. Grupė jaunų dailininkų pradėjo naudoti grynas, skambias spalvas, stiprius ir plačius potėpius, gūsiais paliktas drobėje spalvų dėmes, drąsiai iškreipti formas. Toks tapybos būdas ir spalvų traktuotė publikai buvo tokie svetimi ir neįprasti, kad šios grupuotės dailininkus imta vadinti “fovistais” (prancūziškai fauve – laukinis). Iš čia ir krypties pavadinimas – fovizmas (laukinių menas). Ir vėliau fovistai nekėlė sau uždavinio tiksliai vaizduoti gamtą. Jie siekė nutapyti tai, ko realybėje negalima matyti. Pavyzdžiui, pavaizduoti tuos jausmus ir nuotaikas, kurie atsiranda dailininkui stebint gamtą. Pagrindine išraiškos priemone laikė spalvą. Išraiškingumas, gyvybiškumas – štai kūrybos esmė. Menas turi veikti kaip sutaikanti jėga, dvasinė paguoda, poilsis nuvargusiam. Tikroviškumas nėra tiesa. Fovizmas gyvavo trumpai, tačiau stipriai paveikė vėlesnę tapybos raidą.

Nors fovizmas iš pradžių buvo sutiktas šaltai, dabar, praėjus dešimtmečiams, išmokta matyti tas teigiamas ypatybes, kurias siekė perteikti šios krypties dailininkai. Tai savito grožio ir harmonijos ieškojimas, siekimas suteikti žiūrovui džiaugsmo, estetinio pasitenkinimo.

Fovistams vadovavo, buvo neformalus jų lyderis Anri Matisas (1896-1954). Bendraminčiai – Andrė Dereno (1880-1954), Moriso de Vlaminko (1876-1958), Albero Markė (1875-1947). Anri Matisas buvo tapytojas, grafikas, skulptorius, iliustravo knygas, vėliau žymus valstybės veikėjas ir kovotojas už taiką. Jo paveikslai spontaniškai gimę laimingo įkvėpimo minutę, juose atsiveria sumaniai apgalvota kompozicija, prancūziškas grakštumas, paveikslai skleidžia žmogišką šilumą. A.Matisas vengė aštrių konfliktiškų siužetų, mėgo tapyti optimistiškus vaizdus. Pats Matisas sakė: “Aš noriu, kad išvargęs, iškamuotas, išsekęs žiūrovas galėtų prie mano paveikslų pajusti atokvėpį”. Jo kūryboje dažniausiai kartojami tie patys motyvai: žalios grotuotos langinės meta šešėlį ant kambario grindų, už lango viliojamai mėlynuojantis jūros lopinėlis, dryžuota medžiaga apsiūta kėdė, auksinės žuvytės permatomame akvariume, vešlūs kambariniai augalai, plytų spalvos apnuoginti muzikantai arba šokančiųjų ratelis tamsiame mėlynai žaliame fone. (žiūrėti priedo 1 ir 2 paveikslus).

1.2. EKSPRESIONIZMAS

Menas, kurio tikslas pabrėžtinai vaizduoti dvasinę dailininko būseną, išreikštą labai stipriai, aistringai, jo jausmus ir nuotaikas, vadinamas ekspresionizmu (pranc. expressionisme, kilęs iš expression – išraiška). XX a. pradžios vokiečių modernistinės dailės, literatūros, teatro kryptis. Ekspresionizmo tikslas – menininko jausmų, išgyvenimų, būsenų perteikimas. Stipraus išraiškingumo siekė dar Van Gogas (XIX a. pabaiga), vėliau fovistai ir kai kurie kiti to meto dailininkai, bet ekspresionizmo terminas vartojamas pirmiausia kalbant apie vokiečių meną, kuriame jis ryškiausiai realizuotas. Kai dailininkai tolsta nuo realybės, jie stengiasi vaizduoti pasaulį tokį, kokį patiria asmeniniais įspūdžiais. Vokiečių ekspresionizmas gali pasirodyti slegiantis. Jis atsirado XX a. pradžioje, t.y. tuomet, kai Prancūzijoje prasidėjo fovizmas. Priešingai fovistams, vokiečių ekspresionistai nesiekė grožio. Vokiečių menui ir kitose epochose buvo būdingas dėmesys turiniui, epiškai ramybei. Išoriniam kūrinio grožiui paprastai jie skirdavo mažiau dėmesio. Paveikslas ekspresionistams buvo tik priemonė, kuria jie tikėjosi išspręsti savo epochos prieštaravimus. Ekspresionistai norėjo apstulbinti žiūrovą, sužadinti jausmus, jį pamokyti. Tačiau ir patys atsidūrė užburtame rate: nors jų netenkino egzistuojanti tvarka, išeities rasti nesugebėjo. Todėl meno kūriniuose vyrauja slogi nusivylimo nuotaika, kartėlis, nepasitenkinimas viskuo, kas yra, nesugebėjimas matyti pasaulyje ką nors be pykčio ir išsigimimo. Jausmų protrūkiams išreikšti ekspresionistai naudojo arba rėkiančias ryškias spalvas, arba, atvirkščiai, niūrius, drumzlinus tonus, neramius ir nerūpestingus potėpius, griežtas ir supaprastintas formas, sąmoningai jas iškraipė. Ekspresionizmas klesti 1910-1920 metais vokiečių dailininkų grupuotėse “Mėlynasis raitelis” (“Blauer Reiter”) Miunchene ir “Tiltas” (“Die Brucke”) Drezdene, vėliau Berlyne. Prie jų jungėsi ir dailininkai nepriklausę ekspresionizmui, taip pat užsieniečiai.

Šiuo metu Jūs matote 37% šio straipsnio.
Matomi 1439 žodžiai iš 3882 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.