Modernybės epocha ir tapatybės revoliucijos
5 (100%) 1 vote

Modernybės epocha ir tapatybės revoliucijos

Įvadas

Šiame darbe aš apžvelgsiu moderniųjų laikų žmogiškosios tapatybės transformacijas, ištikusias Vakarų visuomenes visų gyvenimo sričių modernizacijos akivaizdoje, bei išnagrinėsiu šio proceso pasekmes, sukeltas problemas bei išryškėjusius visiškai naujus ir sudėtingus reiškinius, tokius kaip modernioji tapatybė bei jos krizė, identitetas ir jo variacijos, o taip pat savineapykanta kaip tapatybės konstravimo pagrindas. Modernybė, apimanti laikmetį nuo 18a pabaigos prancūzų revoliucijos, atnešė daugybę itin svarbių pokyčių praktiškai visose žmogaus gyvenimo srityse: tiek politikoje, moksle, socialinio gyvenimo formose, tiek ir individualioje žmogaus sąmonėje. Visa tai tiesiogiai ar ne yra susiję su tapatybės problema, kuri, galima sakyti, ir iškilo kaip visų šių pokyčių rezultatas, natūrali išvada ir pasekmė, kuri, savo ruožtu, toliau plėtodamasi ir komplikuodamasi, lėmė galybę kitų transformacijų tautų, kitų žmonių grupių bei atskirų individų egzistencijoje.

Vienas svarbiausių ir kontroversiškiausių modernios tapatybės tyrinėjimo objektų – tai žydų saviidentifikacijos bei išorinio pripažinimo problema, o taip pat su ja susijęs labai keistas ir sudėtingas žydiškosios savineapykantos fenomenas, kurio išraiškas per žymių asmenybių likimus taip pat aptarsiu šiame darbe. Tai puikiai išanalizuoja Isaiah Berlin pateikdamas dviejų žymių asmenybių- Karlo Marxo ir Benjamino Disraelio portretus – jų neapykantos sau ir savo prigimtinei aplinkai, savęs neigimo ir tapatybės kūrimo dramų kontekste

Dėstymas

Riba, žyminti naują etapą tapatybės istorijoje, yra VIII amžiaus pabaigos didžioji prancūzų revoliucija. Iki šio įvykio tapatybės problema, galima sakyti, apskritai neegzistavo, arba bent jau nebuvo visuotinai aktuali. Žmogus tiesiog neturėjo poreikio kelti sau tapatybės klausimą, kadangi jo tapatybė jam buvo aiški ir per gyvenimą mažai besikeičianti. Nuo pat gimimo asmens tapatybę lėmė paveldėti dalykai, kurių svarbiausias – luomas iš anksto ir galutinai projektavo tolesnį žmogaus gyvenimą. Taigi galima teigti, jog tapatybė buvo tiesioginė kilmės bei socialinės padėties išraiška, žmogaus priimama kaip natūrali ir neginčijama. Nebuvo jokių galimybių pasirinkti ar keisti savo socialinį statusą, kilmę, religiją. Žmogus gyveno aiškiai hierarchiškai struktūrizuotame ir pagal tai funkcionuojančiame pasaulyje, kur kiekvienas – nuo monarcho iki valstiečio – buvo sistemos, bent jau krikščioniškajame pasaulyje, veikiančios pagal dievišką tvarką, kurios jokiu būdu nevalia griauti, dalimi. Žmonės nebuvo lygūs ir tai buvo natūralu.

Didžioji prancūzų revoliucija iškelia visiškai naujas idėjas ir idealus. Visų pirma tai abstrakti idėja, jog yra įmanoma pakeisti senąją nusistovėjusią tvarką, ką revoliucija ir padaro. O jos iškelti idealai, tokie kaip prigimtinė žmonių lygybė, absoliuti įstatymo viršenybė bei jo privalomumas visiems be išimties visuomenės nariams buvo nauji ir mažai suprantami tradicinės visuomenės nariams. Revoliucionieriai naujai aktualizavo laisvės, visų pirma asmeninės, koncepciją. Paskelbę laisvės ir lygybės šūkį, jie ėmėsi iš pamatų keisti tradicinį pasaulį, ir jiems pavyko.

Prancūzų revoliucija žymi naujos, modernios – egalitarizmo epochos gimimą. Žmonės įgavo teisę ir laisvę būti kuo jie patys geidžia, jie daugiau nebeprivalėjo būti tuo, ką jiems nustatė jų kilmė. Tapatybė neteko savo tradicinio pagrindo, kuriuo daugelį metu buvo paveldimumo principas. Paveldimumą pakeitė laisvas pasirinkimas. Žmogus jau nebebuvo neišvengiamai susietas su savo kilme bei socialiniu statusu, savo valios pastangom jis galėjo iš vieno visuomeninio statuso į kitą, perimti jam priimtiną ir patinkantį gyvenimo būdą, ir, galų gale, tapatintis su tais reiškiniais, kurie, jo manymu, atitinka jo asmenybę ir leidžia jai atsiskleisti. Egalitarizmas, įgalinęs žmogų judėti socialinėje erdvėje, tuo pačiu leido jam keisti savo kaukes, savo įvaizdžius, savo tapatybes. Tapatybė tapo ne tik kad laisvai žmogaus konstruojama, bet panorėjus laisvai pakeičiama, nepastovi ir nefiksuota.

Modernioje visuomenėje gyvenančiam moderniam žmogui tapatybės problema tampa svarbi būtent dėl to, kad ją galima susikurti ir prarasti egalitarinėje visuomenėje, kur tapatybė nėra paveldima.Modernaus žmogaus tapatybę taikliai iliustruoja E.Gellner įvesdamas modalinio žmogaus sampratą. Modalinis žmogus – tai žmogus, sugebantis keisti savo dalyvavimą įvairiose organizacijose, arba priklausyti kelioms iškart. Šios organizacijos – tai ir įvairios socialinės, ir valstybės institucijos, tai yra bet kas, kas nusako vienokį ar kitokį žmogaus statusą. Tokia veikla ir nusako situacinės tapatybės sąvoką.

Gellner tai pat apibrėžia prielaidas, leidusias atsirasti tokiam modaliniam žmogui. Visų pirma, tai socialinis mobilumas – XIX a įsitvirtinusi galimybė žmogui nevaržomai judėti iš vieno socialinio sluoksnio į kitą. Tai nulėmė žmogaus statuso kaitas, tiksliau, leido jam pačiam rinktis ar bent jau įtakoti savo statusą. Antroji prielaida – kaip industrializacijos rezultatas įsitvirtinęs bendras raštingumas. Žmonės ėmė masiškai skaityti ir
šviestis, it tai be galo stipriai prisidėjo prie ribų tarp socialinių sluoksnių trynimo. Abu šie veiksniai pagimdė poreikį turėti homogenišką kultūrą, kurioje radosi vis daugiau visai visuomenei bendrų ir suprantamų dalykų. Iš tokios homogeniškos kultūros ir gimė modalinis žmogus. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog tai buvo visų pirma ekonominė būtinybė, kurios įgyvendinimas negrįžtamai paveikė visas kitas gyvenimo sritis.

Moduliškumo epochoje galimybė pereiti iš vieno konteksto į kitą ir sukelia identiteto problemą.

Su identiteto problema stipriai ir skausmingai kaip jokia kita žmonių grupė XIX amžiuje susidūrė žydai. Šioje vietoje yra svarbu peržvelgti žydiškosios tapatybės istoriją iki moderniųjų laikų. Iki XIX a žydai buvo nekenčiami bei diskriminuojami tik religiniais pagrindais. Šio reiškinio ištakos – tai ankstyvosios krikščionių bažnyčios tėvo Origeno trečiajame amžiuje paskelbta deicido teorija, pagal kurią žydai kolektyviai atsakingi už Dievo nužudymą. Tai tapo oficialia bažnyčios dogma, nulėmusia visą tolesnį žydų visuomeninį gyvenimą Europoje. Viduramžiais jie pateko į vieną iš mleficium kategorijų, tai reiškia, kad buvo siejami su blogio jėgomis ir jų pasireiškimu žmogišku pavidalu. Kitaip sakant, žydų tauta viduramžiais buvo demonizuojama.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 999 žodžiai iš 3130 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.