2. MOKESČIAI, JŲ FUNKCIJOS, RŪŠYS IR APMOKESTINIMO PRINCIPAI.
MOKESČIAI — tai viena iš trijų pagrindinių vyriausybės poveikio ekonomikai krypčių, kuri mažina privačių gėrybių vartojimą bei sudaro sąlygas vartoti visuomenines gėrybes.
Valstybės biudžetas formuojamas iš mokestinių pajamų ir nemokestinių pajamų (pajamos iš valstybės nuosavybės, vietinės rinkliavos, pajamos iš baudų, konfiskavimų ir t.t.).
Mokesčiais, kuriuos šalies gyventojai moka į valstybės biudžetą, yra padengiamos vyriausybės išlaidos, skirtos įvairioms valstybinėms programoms finansuoti.
Visus mokesčius galima suskirstyti į 3 grupes:
1) privačių namų ūkių ir įmonių pajamų mokesčiai (pvz. darbo užmokesčio, palūkanų, pelno, rentos);
2) nuosavybės, t.y. nekilnojamojo turto mokesčiai (žemės, žemės nuomos, palikimo ir t.t.);
3) prekių ir paslaugų pardavimo mokesčiai (PVM, akcizai, importo muitai).
Vadinasi, apmokestinimo objektai yra PAJAMOS, TURTAS ir IŠLAIDOS.
Visus mokesčius galima suskirstyti į:
• TIESIOGINIUS (jie turi tiesioginius adresatus, t.y. fizinius ir juridinius asmenis, gaunančius pajamas ir turinčius turtą, pvz. turto pajamų mokestis; kitaip tariant, jais yra apmokestinami asmenys);
• NETIESIOGINIUS (juos sumoka vartotojas, pirkdamas apmokestintas prekes ir paslaugas, t.y. jais yra apmokestinamos prekės, pvz. muitai, akcizai, PVM). Šie mokesčiai didina prekių kainą.
Pagal tai, kaip mokesčių tarifas kinta priklausomai nuo apmokestinimo sumos, mokesčiai yra skirstomi į:
1) progresinius (didėjant apmokestinamai sumai, t.y. pajamoms, atitinkamai didėja ir mokesčio tarifas — daugiau uždirbi, didesnius mokesčius moki);
2) proporcinius (didėjant apmokestinamai sumai, mokesčio tarifas išlieka nepakitęs, t.y. pastovus);
3) regresinius (didėjant pajamoms, mažėja vidutinė mokesčių norma, t.y. mažiau uždirbantys sumoka didžiąją dalį biudžeto pajamų).
Lietuvoje visi mokesčiai yra PROPORCINIAI.
PVM tarifas – 18 %, juridinių asmenų pelno mokestis – 15 %, fizinių asmenų pajamų mokestis – 33 %, atskaičiavus neapmokestinamą minimumą.
Mokesčių sistema formuojama remiantis neutralumo, tikslingumo, paprastumo ir aiškumo bei teisingumo principais.
MOKESČIŲ FUNKCIJOS:
• fiskalinė (susijusi su valstybės biudžeto formavimu);
• ekonomikos reguliavimo (didinant mokesčius, mažinama vartotojų perkamoji galia, tuo pačiu mažinama ir visuminė paklausa ir gamybos apimtis, o kartu ir infliacija);
• socialinė (jei gaunantys didesnes pajamas moka didesnius mokesčius, jie tam tikru mastu mažina pajamų nelygybę).
3. EKONOMINĖ POLITIKA, JOS TIKSLAI IR PRIEMONĖS.
EKONOMINĖ POLITIKA — tai tikslai, kurių numato siekti vyriausybė ekonomikos srityje ir priemonės, kuriomis tų tikslų bus siekiama.
Svarbiausi ekonominės politikos TIKSLAI:
1) žemas nedarbo lygis (turi būti sudarytos sąlygos dirbti kiekvienam norinčiam ir galinčiam);
2) kainų stabilumas (būtina išvengti infliacijos ir defliacijos);
3) tolygesnis pajamų paskirstymas;
4) ekonominė laisvė (pasirinkti užsiėmimą, kurio nori, leisti pinigus taip, kaip pats nori);
5) socialinis saugumas (sergančiųjų, neįgalių, senų žmonių socialinis aprūpinimas);
6) ekonomikos augimas, t.y. aukštesnis gyvenimo lygis (didesnio kiekio ir geresnės kokybės prekių bei paslaugų gamyba);
7) ekonomikos efektyvumas (naudojant minimalius išteklius, pasiekti maksimalios naudos);
8) aplinkos standartai.
Priemonės, naudojamos šiems tikslams pasiekti yra vadinamos ekonominės politikos instrumentais. Tai— mokesčiai, muitai, vyriausybės išlaidos, tiesioginis valstybinis ekonomikos reguliavimas arba dalyvavimas ekonominėje veikloje, socialinės ir investicinės programos, pinigų kiekio šalyje reguliavimas.
4. VALSTYBĖS FISKALINĖ POLITIKA.
FISKALINĖ POLITIKA — tai biudžeto pajamų ir išlaidų formavimo principai bei praktika, įgyvendinami keičiant mokesčių ir vyriausybės išlaidų lygį.
FISKALINĖ POLITIKA — tai valstybės finansų naudojimas, siekiant sušvelninti arba panaikinti BNP svyravimus, reguliuojant bendrąją (visuminę) paklausą. Tai — valstybės priemonių visuma, kurių pagalba siekiama sumažinti ciklinius svyravimus ir priartinti pusiausvyros BNP prie potencialaus BNP. Fiskalinės politikos įgyvendinimas yra susijęs su valstybės biudžeto formavimu ir naudojimu.
FISKALINĖ POLITIKA ≈ BIUDŽETO POLITIKA.
Remiantis dabar vyraujančiomis (keinsistinėmis, Keinsas) pažiūromis, nedarbas kyla kai visuminės paklausos apimtis yra nepakankama.
Fiskalinė politika yra labai svarbi, nes Vyriausybė savo išlaidomis ir mokesčiais gali tiesiogiai veikti visuminę paklausą.
Fiskalinės politikos priemonės:
• valstybės prekių ir paslaugų pirkimai;
• valstybės mokami transferai;
• mokesčiai.
VALSTYBĖS BIUDŽETAS — tai valstybės piniginių pajamų ir išlaidų per t.t. laikotarpį planas.
Jei valstybės pajamos per t.t. laikotarpį yra lygios valstybės išlaidoms, biudžetas yra SUBALANSUOTAS; jei išlaidos viršija pajamas — biudžetas yra DEFICITINIS; jei išlaidos mažesnės už pajamas —biudžetas yra PERTEKLINIS.
Pagrindiniai valstybės biudžeto pajamų šaltiniai yra mokesčiai bei nemokestinės pajamos (žiūrėti prie 2. klausimo).