Mokesčiai lietuvoje istorinė apžvalga
5 (100%) 1 vote

Mokesčiai lietuvoje istorinė apžvalga

Finansų teisė

MOKESČIAI LIETUVOJE – ISTORINĖ APŽVALGA

Kursinis darbas

TURINYS

1. Įvadas 2

2. Mokesčiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 4

3. Mokesčiai Lietuvai esant Carinės Rusijos sudėtyje 11

3.1. Tiesioginiai mokesčiai 12

3.2. Netiesioginiai mokesčiai 15

4. Lietuvos mokesčiai kaizerinės vokiečių okupacijos laikotarpiu 19

5. Nepriklausomos Lietuvos mokesčiai 21

5.1. Tiesioginiai mokesčiai 22

5.2. Netiesioginiai mokesčiai 24

5.3. Savivaldybių pajamos iš mokesčių 25

5.4. Rinkliavos 25

6. Lietuvos okupacijos laikotarpio mokesčiai 27

7. Išvados 29

8. Informacinių šaltinių sąrašas 30

9. Priedai 31

ĮVADAS

Finansų ūkio užuomazga atsirado Rytuose: Babilone, Egipte, Asirijoje. Čia buvo karalius absoliutas, žmonės vergai. Mokesčių atsiradimas siejamas su organizuota žmonių veikla. Šaltiniai, iš kurių monarchas sėmė lėšas valstybei, buvo du: žemė ir žmonių darbas.

Senovės Babilone buvo valdovui mokama nuoma už suteiktą žemę. Manoma, kad tai ir yra mokesčių valstybei pradžia. Taip pat mokesčiai galėję atsirasti ir iš nugalėtų tautų mokamų duoklių. Buvo pastebėta, kad nukariautų šalių mokamos duoklės yra nemažas pastovus pajamų šaltinis, taigi jos pradėtos krauti ir savo tautai. Žemė – seniausias ir svarbiausias gamybos veiksnys, tai ir jo mokestis seniausias. Teisingam duoklių nustatymui buvo stengiamasi nustatyti galimą gyventojo pajėgumą. Buvo sudaromi žemės kadastrai (žemė išmatuojama, jos ekonominis potencialas įvertinamas bei nustatomas duoklės dydis kurį privalo mokėti tą žemę valdantis asmuo). Mokesčius rinko valdovo paskirti valdininkai – mokesčių rinkėjai – grūdais. Grūdų sandėliai buvo svarbiausia valstybės iždo dalis.

Senovės Egipte žemių naudotojai taip pat privalėjo mokėti valdovui mokesčius bei duokles. Mokestinė politika buvo nepaprastai žiauri. Mokesčiais buvo apkraunamas ne tik turtas, derlius, bet ir visi turimi gyvuliai ir pan. Egiptas taip pat turėjo verslo mokesčius, muitus, palikimo mokesčius.

Namų mokestis gimė žemės mokesčio skraistėje ir atsiskyrė nuo jo, kai namai pasirodė pelno objektu. Darbo pelno mokestis ima atsirasti kartu su pelno mokesčiu. Bendrųjų pajamų mokestis yra aukščiausia ir aiškiausia asmens apmokestinimo forma. Jis stengiasi apimti visą asmens pelną, todėl jo svarbiausia ypatybė – visuotinumas, pasireiškiantis tuo, kad:

1. jį moka visi be išimčių apmokestinami subjektai;

2. jis apima visas gaunamųjų pajamų rūšis.

Rinkliavos ir mokesčiai mūsų krašte atsirado įkūrus valstybę. Vientisa mokesčių sistema tada dar neegzistavo. Dažnai mokesčiai nebuvo skiriami nuo duoklių, kaip seniausios mokėjimų natūra arba pinigais formos. Antai pirmykštėje bendruomenėje, kaip minėjau, duoklę rinkdavo nugalėjusios gentys iš nugalėtųjų. Kuriantis feodalinėms valstybėms, duoklė tapo valstybiniu mokesčiu (pagalvės, žemės) ir feodaline renta.

Visa tai – istorija, praeities mokslas. Ji parodo, kaip žmonija gyveno seniau ir kuriuo būdu sukūrė dabartines savo gyvenimo formas. Tad istorija yra kartu ir dabarties mokslas. Parodydama, kaip susidarė dabartiniai kultūriniai, socialiniai ir politiniai santykiai, ji padeda ne tik juos suprasti ir įvertinti, bet ir šiek tiek numatyti, kaip gyvenimas plis toliau. Taigi iš jos galima pasimokyti ir ateities.

Mūsų tauta turi dabar daug įvairių – kultūrinių, ekonominių ir socialinių problemų, kurių visų šaknys glūdi praeityje. Todėl Lietuvos ir lietuvių tautos istorija turi parodyti senąją Lietuvos praeitį, turi išaiškinti, kaip susidarė dabartinės mūsų gyvenimo aplinkybės, kaip atsirado visos dabar sprendžiamos problemos. Žodžiu, parodžiusi tautos praeities gyvenimo kelią, istorija turi padėti suprasti ir dabartį.

MOKESČIAI LIETUVOS DIDŽIOJOJE KUNIGAIKŠTYSTĖJE

Feodalinės Lietuvos (Lietuvos didžiosios kunigaikštystės) valstybės finansų istorijos pradžia susijusi su Lietuvos suvienijimu dar prieš 1236 metus.

Iki XVI amžiaus finansai buvo natūrinio pobūdžio. Pirmieji mokesčiai (rinkliavos) buvo dėkla (mokama augalininkystės produktais) ir mezliava (imama gyvulininkystės produktais). Mokesčiai nuo duoklių atsiskyrė įsigalint feodalų imunitetui (Europos stambiųjų žemvaldžių privilegijos viduriniais amžiais, kitaip sakant, laisvumas nuo prievolių). Mokesčių pajamos ėjo į didžiojo kunigaikščio (valstybės) iždą, o duokles davė valdiniai savo ponams (žemvaldžiams). Didysis kunigaikštis gaudavo ir mokesčius ir duokles.

Valdant didžiajam kunigaikščiui Kęstučiui, kai buvo pradėti kaldinti Lietuvos pinigai ir ypač XIV amžiaus pabaigoje, natūriniam ūkiui peraugant į prekinį – piniginį ūkį, atsirado mokesčiai ir pinigais. Tačiau dar ir XV a. pradžioje Vytauto Didžiojo viešpatavimo laikotarpiu dauguma mokesčių tebebuvo mokama grūdais, galvijais, vištomis, įvairiais žemės ūkio produktais. Greta mokesčių natūra vis labiau plito ir mokesčiai pinigais – sidabrinė, činčas, pagalvės mokestis ir kt.

Vytautas Didysis, iškėlęs Lietuvą į aukščiausią politinės galybės laipsnį ir suartinęs ją su krikščionybe ir Vakarų Europa, per visą ilgą savo valdymo laiką – 38m. – uoliai kėlė taip pat ir materialinę jos kultūrą. Ypač stropiai Vytautas žiūrėjo žemės
ūkio ir mokesčių, kadangi tuo rėmėsi visas jo valstybės išlaikymas ir karo reikalai.

Reali nauda, tenkanti Vytautui buvo mokesčiai, renkami iš žmonių už valdomas žemes, miškus, vandenis. Tai buvo antroji svarbi gyventojų pareiga šalia karinės prievolės. Mokesčius turėjo mokėti mažiausių žemės sklypelių valdytojai, ar iš amatų mintą žmonės. Juos rinkdavo dvaruose gyvenantys vietininkai ir kartu su pelnu pristatydavo didžiajam kunigaikščiui. Mokesčiams rinkti Vytautas turėjo vietininkų ir ten, kur nebuvo jo dvarų, kaip Uždauguvio ir Padnieprės srityse. Kadangi Vytauto laikais vyko persilaužimas tarp natūrinio ir piniginio ūkio, tai mokesčiai buvo mokami natūra ir pinigais. Daugiau buvo mokama natūra: duoklėmis (javais) ir mezlevomis (gyvuliais). Žemaičiai kartais atsilygindavo arkliais. Dauguvos bei Dniepro sričių gyventojai mokesčius mokėjo laukinių žvėrių kailiukais, medumi.

Pinigai taip pat buvo įvairūs. Jogailos ir Vytauto valdymo laikais buvo kartais mokama rubliais, patekusiais iš slavų kraštų; bet tai dar nebuvo monetos, o paprasti sukapoti sidabro gabalai. Taip pat jau nuo Algirdo ir Kęstučio laikų Lietuvoje kursavo ir Čekijos grašiai – tikros monetos, kurių 60 sudarydavo vieną rublį. Šalia jų kursavo ir lietuviški denariukai, atsiradę 1387 – 1390m. (1, 239 – 240.).

Duoklių dydis priklausė nuo gauto derliaus, sumedžiotų žvėrių ir surinkto medaus kiekio. Didysis kunigaikštis ir feodalai nežinojo, kiek jie gaus duoklių, o valstiečiai stengėsi atiduoti jų kuo mažiau, todėl apie 1380 metus didysis kunigaikštis pertvarkė valstiečių prievoles. Kiekvienas valstiečio kiemas (dūmas) turėjo duoti nustatytą grūdų kiekį, vadinamąją dėklą. Ją sudarė statinė rugių ir statinė arba dvi avižų. Iki dėklos nustatymo valstiečiai turėjo atiduoti dešimtąją dalį derliaus. Kol buvo imama dešimtinė, feodalai rūpinosi valstiečių žemės plotų plėtimu ir derliaus didinimu. Pakeitus prievolių nustatymo sistemą, didelę reikšmę turėjo valstiečių ūkių skaičius. Valstiečių ūkis tapo feodalinių prievolių vienetu. Didysis kunigaikštis ir feodalai žinojo, kiek jie turi valstiečių ūkių ir kiek jie gaus pajamų. Karo reikalams valstiečiai turėjo mokėti sidabrinę. Už sidabrinę buvo samdomi karo specialistai ir ginklų meistrai.

Pakeitus feodalinių prievolių sistemą, valstiečių išnaudojimas ir jų priklausomybė nuo feodalų padidėjo. Valstiečiai pasidarė labiau priklausomi nuo kunigaikščio tijūnų ir mažiau – nuo bendruomenės. Bendruomenė tik dalį prievolių, pavyzdžiui, pasėdžio prievolę, medžioklės produktų prievolę, atlikdavo solidariai. (3, 22).

Bajorai ir dvarininkai turėjo finansinių privilegijų ir tik išimtiniais atvejais mokėjo mokesčius. Pagal 1387m. Jogailos duotą privilegiją bajorai atleidžiami nuo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išskyrus naujų pilių statybą (3, 28.). Dvasininkų dvarai buvo atleidžiami nuo visų valstybinių mokesčių ir prievolių (3,31.).

Mokesčių sistema tobulėjo ir keitėsi, buvo mokama įvairių mokesčių: žagrės, padūmės, pagalvės, žemės, verslo, pelno, svaigalų, dešimtinės, miškų, muitų ir kitų mokesčių bei rinkliavų. Buvo imami ir tikslinio pobūdžio mokesčiai: kaladžių (molio), sidabrinė, karo, hyberna, subsidium charitavium, siūlomas visuomenei finansuoti akcizas. Apmokestinimo vienetai buvo tarnyba (vienas ar keli valstiečių kiemai), dūmas (valstiečio sodyba), valakas (apie 22 ha žemės).

Plėtojantis prekiniams – piniginiams santykiams, didysis kunigaikštis ir feodalai pradėjo keisti prievolių sistemą ir mėgino jas padidinti. Buvo pabandyta nustatyti prievoles pagal dirbamos žemės plotą ir įvestas vadinamasis žagrės mokestis. Žagrė – tai dviejų jaučių jungas arba vienas arklys. Valstiečių dirbama žemė nebuvo išmatuota. Jos plotą nustatydavo iš turimo darbinių gyvulių skaičiaus. Feodalai pradėjo domėtis valstiečių turimos žemės plotų, ir valstiečiai neteko teisės disponuoti savo žeme. Didysis kunigaikštis ir jo feodalai paskelbė, kad valstiečiai ir jų turtas priklauso jiems. Pradėjo keisti valstiečių natūrines prievoles piniginiais mokesčiais ir tuo padidino jų išnaudojimą. Valstiečiai atsakė į tai sukilimais. Feodalų ir jiems priklausomų valstiečių santykių jokios teisės normos nereguliavo. Tik valstybinių valstiečių buvo leidžiami didžiojo kunigaikščio nuostatai dvarų valdytojams. Tuose nuostatuose buvo nustatytos valstiečių prievolės ir jų normos. (3,34.).

Didžiojo kunigaikščio valstiečių padėtis buvo nustatyta teisės aktų. 1514m. išleisti nuostatai dvarų laikytojams, kuriais bandyta sureguliuoti ūkinę jų veiklą. Dvarų valdytojai ir seniūnas įpareigoti atvykus didžiajam kunigaikščiui duoti staciją, reikalaujama išskirti lauką, kurį įdirbtų dvaro žmonės, iš kurių vieni eitų lažą, kiti – mokėtų už turimą žemę, mokėtų činčo mokestį – po kapą grašių per metus. Osadiniai žmonės turėjo mokėti iždui žemės ir pajamų mokesčius, eiti į talkas. Nuostatuose įsakyta palikti dvare įvairių tarnų ir amatininkų tiek, kiek jų būtinai reikia, o kitiems paskirti činčo mokestį.

Dvarų laikytojai privalėjo iš surinktų pajamų mokėti dešimtinę Bažnyčiai, skirti reikalingą grūdų kiekį dvaro nelaisvai šeimynai
išlaikyti, o kitas pajamas padalyti į tris dalis, iš kurių dvi atiduoti iždui, o trečią pasilikti. Teismo rinkliavos buvo paliktos dvaro valdytojui, o baudos paskirtos iždui. Dvarų laikytojai po šių nuostatų pradėjo didinti valstiečiams prievoles. Valstiečiai priešinosi ir skundėsi didžiajam kunigaikščiui. Didysis kunigaikštis mėgino detalizuoti laikytojų teises ir valstiečių prievolių normas. Tam reikalui 1529m. jis išleido nuostatus Vilniaus ir Trakų vaivadijų dvarų laikytojams. Šiais nuostatais siekta padidinti iš dvarų ūkio gaunamas pinigines pajamas. Visos natūrinės duoklės buvo pakeistos piniginėmis, išskyrus tuos produktus, kurie suvartojami dvare. Surinkti žemės ūkio produktai turėjo būti parduoti turguje ir pinigai atiduoti iždui. Nuostatuose įsakyta palikti reikiamą skaičių lažinių valstiečių, o kitus apgyvendinti sklypuose ir iš jų reikalauti po statinę kviečių arba po paršą. Lažininkai turėjo atlikti pastotes. Kitų kategorijų žmonės turėjo eiti į talką 12 dienų per metus. Be to, nuostatuose reikalaujama, kad būtų geri trobesiai, inventorius, tinkamai prižiūrimi gyvuliai. Laisvą žemę buvo galima išnuomoti, tačiau atiduoti ją be prievolių – kategoriškai draudžiama. Nuostatai uždraudė dvarų valdytojams išnaudoti valstiečius savo interesams tenkinti.

Valstiečiai priešinosi naujų prievolių įvedimui, todėl didysis kunigaikštis 1547m. išleido nurodymus urėdams dėl baudžiavinių prievolių išieškojimo. Pagal juos, urėdai turėjo išėjusių valstiečių žemes atiduoti kitiems už prievoles (3, 50.).

1557m. balandžio 1d. išleisti Valakų nuostatai, o spalio 20d. – jų pakeitimai. Pagal šiuos nuostatus Valakų reformą vykdė revizoriai ir matininkai. Visa valstiečių žemė buvo paimta į feodalinį žemės fondą. Buvo sudaromi sklypai po 30 – 33 margus (20 – 21ha), paskirstomi į tris laukus ir duodami valstiečiams taip, kad vienas jų kiemas arba sujungti du – trys silpni kiemai gautų tris lygias vienam valakui juostas žemės trijuose laukuose. Valstiečiams prievoles paskirstydavo pagal žemės kiekį ir kokybę vietoj buvusių tarnybų, kiemų (dūmų) arba žagrės. Prievolių apskaičiavimo pagrindas buvo žemė, tai yra pagrindinė gamybos prievolė. Žemė buvo išmatuota ir sudarytas jos kadastras – suskirstyta į 4 rūšis: I rūšies – gera žemė; II – vidutinė; III – bloga ir IV – labai bloga. Buvo nustatyta: činčo mokestis – 21, 12, 8, 6 grašiai už atitinkamos rūšies žemės valaką; duoklė – po 2 statines avižų už geros ir vidutinės ir po vieną už blogos žemės valaką arba 10 grašių ir šieno vežimas, arba 5 grašiai už geros ir vidutinės žemės valaką, viena žąsis arba 1,5 grašio, 2 vištos arba 16 pinigėlių, 20 kiaušinių arba 4 pinigėliai – už blogos ir labai blogos žemės valaką. Lažiniai valstiečiai atliko lažą dvi dienas per savaitę ir 4 dienas talkų per vasarą. Visi valstiečiai mokėjo žvejybos mokestį ir už staciją po 2,5 grašio.

Revizoriai turėjo žiūrėti, kad bajorai ir kiti valdininkai nedarytų nuostolių didžiojo kunigaikščio ūkiui, kontroliuoti matininkų darbą. Jie kontroliavo ir vietos urėdų veiklą, pastebėję, kad šie nevykdo valakų nuostatų, pranešdavo didžiajam kunigaikščiui. Revizorius tikrino dvarų valdytojų pateiktus duomenis, jų ūkinio pertvarkymo tikslingumą, skyrė reikiamą skaičių valstiečių valakų dvaro laukams įdirbti, nustatė gaunamas iš gyvulininkystės pajamas, žiūrėjo, kad urėdai spręstų bylas ir ginčus, tikrino mokesčių rinkimą ir išlaidas. Revizorių padėjėjai buvo matininkai; jie už darbą gaudavo po 3 valakus be prievolių.

Dėl Valakų reformos atsirado kelių kategorijų valstiečiai: lažininkai, osadininkai, daržininkai, tarnybiniai žmonės. Lažininkų kaimai turėjo geresnių žemių, papildomų naudmenų, daugiau darbinių gyvulių. Jų skaičius priklausė nuo dvaro laukų ploto, nes septyni valstiečių valakai dirbo vieną dvaro žemės valaką. Lažą reikėjo atlikti su arkliu arba pora jaučių ir žagre. Už neatlikimą pirmą kartą baudžiama vieno grašio bauda, už neatlikimą antrą kartą reikėjo duoti aviną, už neatlikimą trečią kartą plakė rykštėmis ir reikėjo atlikti darbą. Buvo ir papildomų prievolių: šieno ruošimas, pastotės, nakties sargyba, kelių ir tiltų remontas, sidabrinė arba asmens mokestis karo reikalams. Už mokesčių nesumokėjimą ir duoklių neatidavimą laiku buvo baudžiama areštu ir dar reikėjo mokėti už areštinę, be to, draudžiama ieškoti mokesčius iš inventoriaus ir gyvulių, kad nesužlugtų ūkis. Nuo mokesčių atleisdavo nelaimių, šeimos narių ligos ir didelio skurdo atvejais.

Daugiausia buvo osadinių valstiečių. Jų padaugėjo todėl, kad nereikalingi dvarų tarnai buvo paversti osadiniais valstiečiais. Laisvų žemių kolonizacija buvo uždrausta. Osadiniai valstiečiai mokėjo činčą ir davė dėklą. Vietoje lažo ir talkų jie mokėjo 30 grašių osados ir 12 grašių už talkas. Be to, ruošė šieną, davė pastotes, atliko naktinę sargybą, remontavo kelius ir tiltus, mokėjo sidabrinę.

Daržininkai atsirado iš buvusių nelaisvų šeimyniškių. Jais tapo ir nuskurdę valstiečiai. Daržininkai atliko lažą be arklio vieną dieną per savaitę, o jų žmonos ir dukterys vasarą šešias dienas pjovė po tris
margus žemės. Jie parsisamdydavo dvare arba pas pasiturinčius valstiečius ir buvo pigi darbo jėga.

Geriausia buvo tarnybinių žmonių padėtis. Didžiojo kunigaikščio dvaruose gyveno kariniai tarnai, įvairūs amatininkai. Valstiečio tarnyba buvo kelio bajoro, arklininko, žvėrių sekėjo, bartininko, kalvio, dailidės ar kitas darbas, kurį jis dirbo vietoje činčo arba lažo. Tarnybinių žmonių šeimos buvo gausesnės, jų ūkiuose daugiau gyvulių ir inventoriaus, nes jie galėjo nuomotis laisvas žemes. Labiausiai privilegijuoti buvo šarviniai bajorai, maštalieriai, žvėrių sekėjai. Jie turėjo po du valakus be prievolių. Tačiau neatlikdami tiesioginės tarnybos, mokėjo činčą. Arklininkai turėjo atlikti papildomas prievoles: staciją, remontuoti kelius, tiltus ir pan. Rūmų tarnai (durininkai, vartininkai) gaudavo valaką, laisvą nuo prievolių, o kitą valaką – už činčą. Šauliai, bebrininkai, barčiai, žvejai gaudavo po valaką žemės be kitų prievolių. Amatininkai taip pat turėjo po valaką žemės be prievolių.

Po valakų reformos buvo pertvarkyta valstiečių administracija. Visi valstiečiai bendrai ir vienodai naudojo kiekvieną iš trijų laukų, bendrai ganė gyvulius pūdymuose ir ganyklose. Valstiečių kaimai buvo suskirstyti į vaitystes po 400 kiemų. Revizorius kartu su seniūnu arba dvaro laikytoju paskirdavo vaitą. Vaitas varė valstiečius į darbą, ragino atiduoti duokles ir sumokėti mokesčius, tikrino jų rėžius, kaimų ir valsčių ribas, žemės ribas ir kapčius.

Dešimtinė Bažnyčiai buvo panaikinta, ir Bažnyčia gaudavo 1 – 2 valakus žemės. Bažnyčios iki reformos gaunama duoklė natūra buvo pakeista pinigais.

1567m. buvo išleistos taisyklės seniūnams ir dvarų laikytojams. Jose įsakyta paskirti valstiečiams tokius mokesčius, kad jie galėtų sumokėti ir dar sumokėtų sidabrinę. Bado, gaisro ar gyvulių kritimo atvejais valstiečiams suteikdavo lengvatas. Mokesčių rinkimo metu drausdavo ieškoti iš valstiečių privačias skolas, skolinti jiems pinigus už procentus ir bausti piniginėmis baudomis.

Valakų reforma palietė ir miestiečius. Miestų, neturinčių Magdeburgo teisių, žemės turi būti išmatuotos valakais ir už jas nustatyti mokesčiai. O miestai, nuo Jogailos valdymo metų gavę Magdeburgo miesto teisę, buvo atleisti nuo valstietiškų prievolių; jie gaudavo įvairių pajamų šaltinių ir nebūdavo pavaldūs vaivadai, seniūnui ar dvaro laikytojui.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2843 žodžiai iš 9364 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.