Mokesčiai lietuvoje istorinė apžvalga
5 (100%) 1 vote

Mokesčiai lietuvoje istorinė apžvalga

1121314151617181

Finansų teisė

MOKESČIAI LIETUVOJE – ISTORINĖ APŽVALGA

Kursinis darbas

TURINYS

1. Įvadas 2

2. Mokesčiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 4

3. Mokesčiai Lietuvai esant Carinės Rusijos sudėtyje 11

3.1. Tiesioginiai mokesčiai 12

3.2. Netiesioginiai mokesčiai 15

4. Lietuvos mokesčiai kaizerinės vokiečių okupacijos laikotarpiu 19

5. Nepriklausomos Lietuvos mokesčiai 21

5.1. Tiesioginiai mokesčiai 22

5.2. Netiesioginiai mokesčiai 24

5.3. Savivaldybių pajamos iš mokesčių 25

5.4. Rinkliavos 25

6. Lietuvos okupacijos laikotarpio mokesčiai 27

7. Išvados 29

8. Informacinių šaltinių sąrašas 30

9. Priedai 31

ĮVADAS

Finansų ūkio užuomazga atsirado Rytuose: Babilone, Egipte, Asirijoje. Čia buvo karalius absoliutas, žmonės vergai. Mokesčių atsiradimas siejamas su organizuota žmonių veikla. Šaltiniai, iš kurių monarchas sėmė lėšas valstybei, buvo du: žemė ir žmonių darbas.

Senovės Babilone buvo valdovui mokama nuoma už suteiktą žemę. Manoma, kad tai ir yra mokesčių valstybei pradžia. Taip pat mokesčiai galėję atsirasti ir iš nugalėtų tautų mokamų duoklių. Buvo pastebėta, kad nukariautų šalių mokamos duoklės yra nemažas pastovus pajamų šaltinis, taigi jos pradėtos krauti ir savo tautai. Žemė – seniausias ir svarbiausias gamybos veiksnys, tai ir jo mokestis seniausias. Teisingam duoklių nustatymui buvo stengiamasi nustatyti galimą gyventojo pajėgumą. Buvo sudaromi žemės kadastrai (žemė išmatuojama, jos ekonominis potencialas įvertinamas bei nustatomas duoklės dydis kurį privalo mokėti tą žemę valdantis asmuo). Mokesčius rinko valdovo paskirti valdininkai – mokesčių rinkėjai – grūdais. Grūdų sandėliai buvo svarbiausia valstybės iždo dalis.

Senovės Egipte žemių naudotojai taip pat privalėjo mokėti valdovui mokesčius bei duokles. Mokestinė politika buvo nepaprastai žiauri. Mokesčiais buvo apkraunamas ne tik turtas, derlius, bet ir visi turimi gyvuliai ir pan. Egiptas taip pat turėjo verslo mokesčius, muitus, palikimo mokesčius.

Namų mokestis gimė žemės mokesčio skraistėje ir atsiskyrė nuo jo, kai namai pasirodė pelno objektu. Darbo pelno mokestis ima atsirasti kartu su pelno mokesčiu. Bendrųjų pajamų mokestis yra aukščiausia ir aiškiausia asmens apmokestinimo forma. Jis stengiasi apimti visą asmens pelną, todėl jo svarbiausia ypatybė – visuotinumas, pasireiškiantis tuo, kad:

1. jį moka visi be išimčių apmokestinami subjektai;

2. jis apima visas gaunamųjų pajamų rūšis.

Rinkliavos ir mokesčiai mūsų krašte atsirado įkūrus valstybę. Vientisa mokesčių sistema tada dar neegzistavo. Dažnai mokesčiai nebuvo skiriami nuo duoklių, kaip seniausios mokėjimų natūra arba pinigais formos. Antai pirmykštėje bendruomenėje, kaip minėjau, duoklę rinkdavo nugalėjusios gentys iš nugalėtųjų. Kuriantis feodalinėms valstybėms, duoklė tapo valstybiniu mokesčiu (pagalvės, žemės) ir feodaline renta.

Visa tai – istorija, praeities mokslas. Ji parodo, kaip žmonija gyveno seniau ir kuriuo būdu sukūrė dabartines savo gyvenimo formas. Tad istorija yra kartu ir dabarties mokslas. Parodydama, kaip susidarė dabartiniai kultūriniai, socialiniai ir politiniai santykiai, ji padeda ne tik juos suprasti ir įvertinti, bet ir šiek tiek numatyti, kaip gyvenimas plis toliau. Taigi iš jos galima pasimokyti ir ateities.

Mūsų tauta turi dabar daug įvairių – kultūrinių, ekonominių ir socialinių problemų, kurių visų šaknys glūdi praeityje. Todėl Lietuvos ir lietuvių tautos istorija turi parodyti senąją Lietuvos praeitį, turi išaiškinti, kaip susidarė dabartinės mūsų gyvenimo aplinkybės, kaip atsirado visos dabar sprendžiamos problemos. Žodžiu, parodžiusi tautos praeities gyvenimo kelią, istorija turi padėti suprasti ir dabartį.

MOKESČIAI LIETUVOS DIDŽIOJOJE KUNIGAIKŠTYSTĖJE

Feodalinės Lietuvos (Lietuvos didžiosios kunigaikštystės) valstybės finansų istorijos pradžia susijusi su Lietuvos suvienijimu dar prieš 1236 metus.

Iki XVI amžiaus finansai buvo natūrinio pobūdžio. Pirmieji mokesčiai (rinkliavos) buvo dėkla (mokama augalininkystės produktais) ir mezliava (imama gyvulininkystės produktais). Mokesčiai nuo duoklių atsiskyrė įsigalint feodalų imunitetui (Europos stambiųjų žemvaldžių privilegijos viduriniais amžiais, kitaip sakant, laisvumas nuo prievolių). Mokesčių pajamos ėjo į didžiojo kunigaikščio (valstybės) iždą, o duokles davė valdiniai savo ponams (žemvaldžiams). Didysis kunigaikštis gaudavo ir mokesčius ir duokles.

Valdant didžiajam kunigaikščiui Kęstučiui, kai buvo pradėti kaldinti Lietuvos pinigai ir ypač XIV amžiaus pabaigoje, natūriniam ūkiui peraugant į prekinį – piniginį ūkį, atsirado mokesčiai ir pinigais. Tačiau dar ir XV a. pradžioje Vytauto Didžiojo viešpatavimo laikotarpiu dauguma mokesčių tebebuvo mokama grūdais, galvijais, vištomis, įvairiais žemės ūkio produktais. Greta mokesčių natūra vis labiau plito ir mokesčiai pinigais – sidabrinė, činčas, pagalvės mokestis ir kt.

Vytautas Didysis, iškėlęs Lietuvą į aukščiausią politinės galybės laipsnį ir suartinęs ją su krikščionybe ir Vakarų Europa, per visą ilgą savo valdymo laiką – 38m. – uoliai kėlė taip pat ir materialinę jos kultūrą. Ypač stropiai Vytautas žiūrėjo žemės
ūkio ir mokesčių, kadangi tuo rėmėsi visas jo valstybės išlaikymas ir karo reikalai.

Reali nauda, tenkanti Vytautui buvo mokesčiai, renkami iš žmonių už valdomas žemes, miškus, vandenis. Tai buvo antroji svarbi gyventojų pareiga šalia karinės prievolės. Mokesčius turėjo mokėti mažiausių žemės sklypelių valdytojai, ar iš amatų mintą žmonės. Juos rinkdavo dvaruose gyvenantys vietininkai ir kartu su pelnu pristatydavo didžiajam kunigaikščiui. Mokesčiams rinkti Vytautas turėjo vietininkų ir ten, kur nebuvo jo dvarų, kaip Uždauguvio ir Padnieprės srityse. Kadangi Vytauto laikais vyko persilaužimas tarp natūrinio ir piniginio ūkio, tai mokesčiai buvo mokami natūra ir pinigais. Daugiau buvo mokama natūra: duoklėmis (javais) ir mezlevomis (gyvuliais). Žemaičiai kartais atsilygindavo arkliais. Dauguvos bei Dniepro sričių gyventojai mokesčius mokėjo laukinių žvėrių kailiukais, medumi.

Pinigai taip pat buvo įvairūs. Jogailos ir Vytauto valdymo laikais buvo kartais mokama rubliais, patekusiais iš slavų kraštų; bet tai dar nebuvo monetos, o paprasti sukapoti sidabro gabalai. Taip pat jau nuo Algirdo ir Kęstučio laikų Lietuvoje kursavo ir Čekijos grašiai – tikros monetos, kurių 60 sudarydavo vieną rublį. Šalia jų kursavo ir lietuviški denariukai, atsiradę 1387 – 1390m. (1, 239 – 240.).

Duoklių dydis priklausė nuo gauto derliaus, sumedžiotų žvėrių ir surinkto medaus kiekio. Didysis kunigaikštis ir feodalai nežinojo, kiek jie gaus duoklių, o valstiečiai stengėsi atiduoti jų kuo mažiau, todėl apie 1380 metus didysis kunigaikštis pertvarkė valstiečių prievoles. Kiekvienas valstiečio kiemas (dūmas) turėjo duoti nustatytą grūdų kiekį, vadinamąją dėklą. Ją sudarė statinė rugių ir statinė arba dvi avižų. Iki dėklos nustatymo valstiečiai turėjo atiduoti dešimtąją dalį derliaus. Kol buvo imama dešimtinė, feodalai rūpinosi valstiečių žemės plotų plėtimu ir derliaus didinimu. Pakeitus prievolių nustatymo sistemą, didelę reikšmę turėjo valstiečių ūkių skaičius. Valstiečių ūkis tapo feodalinių prievolių vienetu. Didysis kunigaikštis ir feodalai žinojo, kiek jie turi valstiečių ūkių ir kiek jie gaus pajamų. Karo reikalams valstiečiai turėjo mokėti sidabrinę. Už sidabrinę buvo samdomi karo specialistai ir ginklų meistrai.

Pakeitus feodalinių prievolių sistemą, valstiečių išnaudojimas ir jų priklausomybė nuo feodalų padidėjo. Valstiečiai pasidarė labiau priklausomi nuo kunigaikščio tijūnų ir mažiau – nuo bendruomenės. Bendruomenė tik dalį prievolių, pavyzdžiui, pasėdžio prievolę, medžioklės produktų prievolę, atlikdavo solidariai. (3, 22).

Bajorai ir dvarininkai turėjo finansinių privilegijų ir tik išimtiniais atvejais mokėjo mokesčius. Pagal 1387m. Jogailos duotą privilegiją bajorai atleidžiami nuo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išskyrus naujų pilių statybą (3, 28.). Dvasininkų dvarai buvo atleidžiami nuo visų valstybinių mokesčių ir prievolių (3,31.).

Mokesčių sistema tobulėjo ir keitėsi, buvo mokama įvairių mokesčių: žagrės, padūmės, pagalvės, žemės, verslo, pelno, svaigalų, dešimtinės, miškų, muitų ir kitų mokesčių bei rinkliavų. Buvo imami ir tikslinio pobūdžio mokesčiai: kaladžių (molio), sidabrinė, karo, hyberna, subsidium charitavium, siūlomas visuomenei finansuoti akcizas. Apmokestinimo vienetai buvo tarnyba (vienas ar keli valstiečių kiemai), dūmas (valstiečio sodyba), valakas (apie 22 ha žemės).

Plėtojantis prekiniams – piniginiams santykiams, didysis kunigaikštis ir feodalai pradėjo keisti prievolių sistemą ir mėgino jas padidinti. Buvo pabandyta nustatyti prievoles pagal dirbamos žemės plotą ir įvestas vadinamasis žagrės mokestis. Žagrė – tai dviejų jaučių jungas arba vienas arklys. Valstiečių dirbama žemė nebuvo išmatuota. Jos plotą nustatydavo iš turimo darbinių gyvulių skaičiaus. Feodalai pradėjo domėtis valstiečių turimos žemės plotų, ir valstiečiai neteko teisės disponuoti savo žeme. Didysis kunigaikštis ir jo feodalai paskelbė, kad valstiečiai ir jų turtas priklauso jiems. Pradėjo keisti valstiečių natūrines prievoles piniginiais mokesčiais ir tuo padidino jų išnaudojimą. Valstiečiai atsakė į tai sukilimais. Feodalų ir jiems priklausomų valstiečių santykių jokios teisės normos nereguliavo. Tik valstybinių valstiečių buvo leidžiami didžiojo kunigaikščio nuostatai dvarų valdytojams. Tuose nuostatuose buvo nustatytos valstiečių prievolės ir jų normos. (3,34.).

Didžiojo kunigaikščio valstiečių padėtis buvo nustatyta teisės aktų. 1514m. išleisti nuostatai dvarų laikytojams, kuriais bandyta sureguliuoti ūkinę jų veiklą. Dvarų valdytojai ir seniūnas įpareigoti atvykus didžiajam kunigaikščiui duoti staciją, reikalaujama išskirti lauką, kurį įdirbtų dvaro žmonės, iš kurių vieni eitų lažą, kiti – mokėtų už turimą žemę, mokėtų činčo mokestį – po kapą grašių per metus. Osadiniai žmonės turėjo mokėti iždui žemės ir pajamų mokesčius, eiti į talkas. Nuostatuose įsakyta palikti dvare įvairių tarnų ir amatininkų tiek, kiek jų būtinai reikia, o kitiems paskirti činčo mokestį.

Dvarų laikytojai privalėjo iš surinktų pajamų mokėti dešimtinę Bažnyčiai, skirti reikalingą grūdų kiekį dvaro nelaisvai šeimynai
išlaikyti, o kitas pajamas padalyti į tris dalis, iš kurių dvi atiduoti iždui, o trečią pasilikti. Teismo rinkliavos buvo paliktos dvaro valdytojui, o baudos paskirtos iždui. Dvarų laikytojai po šių nuostatų pradėjo didinti valstiečiams prievoles. Valstiečiai priešinosi ir skundėsi didžiajam kunigaikščiui. Didysis kunigaikštis mėgino detalizuoti laikytojų teises ir valstiečių prievolių normas. Tam reikalui 1529m. jis išleido nuostatus Vilniaus ir Trakų vaivadijų dvarų laikytojams. Šiais nuostatais siekta padidinti iš dvarų ūkio gaunamas pinigines pajamas. Visos natūrinės duoklės buvo pakeistos piniginėmis, išskyrus tuos produktus, kurie suvartojami dvare. Surinkti žemės ūkio produktai turėjo būti parduoti turguje ir pinigai atiduoti iždui. Nuostatuose įsakyta palikti reikiamą skaičių lažinių valstiečių, o kitus apgyvendinti sklypuose ir iš jų reikalauti po statinę kviečių arba po paršą. Lažininkai turėjo atlikti pastotes. Kitų kategorijų žmonės turėjo eiti į talką 12 dienų per metus. Be to, nuostatuose reikalaujama, kad būtų geri trobesiai, inventorius, tinkamai prižiūrimi gyvuliai. Laisvą žemę buvo galima išnuomoti, tačiau atiduoti ją be prievolių – kategoriškai draudžiama. Nuostatai uždraudė dvarų valdytojams išnaudoti valstiečius savo interesams tenkinti.

Valstiečiai priešinosi naujų prievolių įvedimui, todėl didysis kunigaikštis 1547m. išleido nurodymus urėdams dėl baudžiavinių prievolių išieškojimo. Pagal juos, urėdai turėjo išėjusių valstiečių žemes atiduoti kitiems už prievoles (3, 50.).

1557m. balandžio 1d. išleisti Valakų nuostatai, o spalio 20d. – jų pakeitimai. Pagal šiuos nuostatus Valakų reformą vykdė revizoriai ir matininkai. Visa valstiečių žemė buvo paimta į feodalinį žemės fondą. Buvo sudaromi sklypai po 30 – 33 margus (20 – 21ha), paskirstomi į tris laukus ir duodami valstiečiams taip, kad vienas jų kiemas arba sujungti du – trys silpni kiemai gautų tris lygias vienam valakui juostas žemės trijuose laukuose. Valstiečiams prievoles paskirstydavo pagal žemės kiekį ir kokybę vietoj buvusių tarnybų, kiemų (dūmų) arba žagrės. Prievolių apskaičiavimo pagrindas buvo žemė, tai yra pagrindinė gamybos prievolė. Žemė buvo išmatuota ir sudarytas jos kadastras – suskirstyta į 4 rūšis: I rūšies – gera žemė; II – vidutinė; III – bloga ir IV – labai bloga. Buvo nustatyta: činčo mokestis – 21, 12, 8, 6 grašiai už atitinkamos rūšies žemės valaką; duoklė – po 2 statines avižų už geros ir vidutinės ir po vieną už blogos žemės valaką arba 10 grašių ir šieno vežimas, arba 5 grašiai už geros ir vidutinės žemės valaką, viena žąsis arba 1,5 grašio, 2 vištos arba 16 pinigėlių, 20 kiaušinių arba 4 pinigėliai – už blogos ir labai blogos žemės valaką. Lažiniai valstiečiai atliko lažą dvi dienas per savaitę ir 4 dienas talkų per vasarą. Visi valstiečiai mokėjo žvejybos mokestį ir už staciją po 2,5 grašio.

Revizoriai turėjo žiūrėti, kad bajorai ir kiti valdininkai nedarytų nuostolių didžiojo kunigaikščio ūkiui, kontroliuoti matininkų darbą. Jie kontroliavo ir vietos urėdų veiklą, pastebėję, kad šie nevykdo valakų nuostatų, pranešdavo didžiajam kunigaikščiui. Revizorius tikrino dvarų valdytojų pateiktus duomenis, jų ūkinio pertvarkymo tikslingumą, skyrė reikiamą skaičių valstiečių valakų dvaro laukams įdirbti, nustatė gaunamas iš gyvulininkystės pajamas, žiūrėjo, kad urėdai spręstų bylas ir ginčus, tikrino mokesčių rinkimą ir išlaidas. Revizorių padėjėjai buvo matininkai; jie už darbą gaudavo po 3 valakus be prievolių.

Dėl Valakų reformos atsirado kelių kategorijų valstiečiai: lažininkai, osadininkai, daržininkai, tarnybiniai žmonės. Lažininkų kaimai turėjo geresnių žemių, papildomų naudmenų, daugiau darbinių gyvulių. Jų skaičius priklausė nuo dvaro laukų ploto, nes septyni valstiečių valakai dirbo vieną dvaro žemės valaką. Lažą reikėjo atlikti su arkliu arba pora jaučių ir žagre. Už neatlikimą pirmą kartą baudžiama vieno grašio bauda, už neatlikimą antrą kartą reikėjo duoti aviną, už neatlikimą trečią kartą plakė rykštėmis ir reikėjo atlikti darbą. Buvo ir papildomų prievolių: šieno ruošimas, pastotės, nakties sargyba, kelių ir tiltų remontas, sidabrinė arba asmens mokestis karo reikalams. Už mokesčių nesumokėjimą ir duoklių neatidavimą laiku buvo baudžiama areštu ir dar reikėjo mokėti už areštinę, be to, draudžiama ieškoti mokesčius iš inventoriaus ir gyvulių, kad nesužlugtų ūkis. Nuo mokesčių atleisdavo nelaimių, šeimos narių ligos ir didelio skurdo atvejais.

Daugiausia buvo osadinių valstiečių. Jų padaugėjo todėl, kad nereikalingi dvarų tarnai buvo paversti osadiniais valstiečiais. Laisvų žemių kolonizacija buvo uždrausta. Osadiniai valstiečiai mokėjo činčą ir davė dėklą. Vietoje lažo ir talkų jie mokėjo 30 grašių osados ir 12 grašių už talkas. Be to, ruošė šieną, davė pastotes, atliko naktinę sargybą, remontavo kelius ir tiltus, mokėjo sidabrinę.

Daržininkai atsirado iš buvusių nelaisvų šeimyniškių. Jais tapo ir nuskurdę valstiečiai. Daržininkai atliko lažą be arklio vieną dieną per savaitę, o jų žmonos ir dukterys vasarą šešias dienas pjovė po tris
margus žemės. Jie parsisamdydavo dvare arba pas pasiturinčius valstiečius ir buvo pigi darbo jėga.

Geriausia buvo tarnybinių žmonių padėtis. Didžiojo kunigaikščio dvaruose gyveno kariniai tarnai, įvairūs amatininkai. Valstiečio tarnyba buvo kelio bajoro, arklininko, žvėrių sekėjo, bartininko, kalvio, dailidės ar kitas darbas, kurį jis dirbo vietoje činčo arba lažo. Tarnybinių žmonių šeimos buvo gausesnės, jų ūkiuose daugiau gyvulių ir inventoriaus, nes jie galėjo nuomotis laisvas žemes. Labiausiai privilegijuoti buvo šarviniai bajorai, maštalieriai, žvėrių sekėjai. Jie turėjo po du valakus be prievolių. Tačiau neatlikdami tiesioginės tarnybos, mokėjo činčą. Arklininkai turėjo atlikti papildomas prievoles: staciją, remontuoti kelius, tiltus ir pan. Rūmų tarnai (durininkai, vartininkai) gaudavo valaką, laisvą nuo prievolių, o kitą valaką – už činčą. Šauliai, bebrininkai, barčiai, žvejai gaudavo po valaką žemės be kitų prievolių. Amatininkai taip pat turėjo po valaką žemės be prievolių.

Po valakų reformos buvo pertvarkyta valstiečių administracija. Visi valstiečiai bendrai ir vienodai naudojo kiekvieną iš trijų laukų, bendrai ganė gyvulius pūdymuose ir ganyklose. Valstiečių kaimai buvo suskirstyti į vaitystes po 400 kiemų. Revizorius kartu su seniūnu arba dvaro laikytoju paskirdavo vaitą. Vaitas varė valstiečius į darbą, ragino atiduoti duokles ir sumokėti mokesčius, tikrino jų rėžius, kaimų ir valsčių ribas, žemės ribas ir kapčius.

Dešimtinė Bažnyčiai buvo panaikinta, ir Bažnyčia gaudavo 1 – 2 valakus žemės. Bažnyčios iki reformos gaunama duoklė natūra buvo pakeista pinigais.

1567m. buvo išleistos taisyklės seniūnams ir dvarų laikytojams. Jose įsakyta paskirti valstiečiams tokius mokesčius, kad jie galėtų sumokėti ir dar sumokėtų sidabrinę. Bado, gaisro ar gyvulių kritimo atvejais valstiečiams suteikdavo lengvatas. Mokesčių rinkimo metu drausdavo ieškoti iš valstiečių privačias skolas, skolinti jiems pinigus už procentus ir bausti piniginėmis baudomis.

Valakų reforma palietė ir miestiečius. Miestų, neturinčių Magdeburgo teisių, žemės turi būti išmatuotos valakais ir už jas nustatyti mokesčiai. O miestai, nuo Jogailos valdymo metų gavę Magdeburgo miesto teisę, buvo atleisti nuo valstietiškų prievolių; jie gaudavo įvairių pajamų šaltinių ir nebūdavo pavaldūs vaivadai, seniūnui ar dvaro laikytojui.

1591m. buvo įsteigtas iždo teismas, o 1613m. įsteigiamas iždo tribunolas, veikęs iki 1764m. Jis nagrinėjo mokesčių bylas, taip pat tikrino iždininko ataskaitas. Mokesčius nustatydavo Seimas. Seimo priimami aktai skirstėsi į materia status ir ekonominius. Prie materia status priskirti politinės santvarkos klausimai ir mokesčiai. Šie reikalai buvo sprendžiami vienbalsiai, kiti – balsų dauguma.

XVII a. pirmoje pusėje plėtojant aktyvią užsienio politiką, vadovui reikėjo gauti bajorų pritarimą didinti muitus ir propinacijos (už degtinės varymą ir pardavinėjimą) mokesčius samdytai kariuomenei išlaikyti. Bajorai nuolatos reikalavo, kad mokesčių naštą pirmiausia neštų karališkieji miestai, valstybinės žemės ir net karaliaus stalo dvarai. Jie kėlė reikalavimą visuose pavietuose suvienodinti mokesčius valstybei. Tuo tarpu valstybės biudžetas buvo palyginti nedidelis. Bajorai siekė iš valstybės daugiau gauti ir mažiau duoti. Todėl pagrindinę mokesčių naštą nešė valstybines žemes įdirbantys žmonės – valstybinių dvarų valstiečiai.

Privatūs dvarai ir bažnytinės žemės ilgai nemokėjo jokių mokesčių valstybei. Bajorai teigė, kad jų protėviai gavę žemes ir valstiečius už pralietą kraują ginant valstybę. Todėl už žemę jie neturį valstybei jokių pareigų. Iždui ištuštėjus, bajorai buvo priversti Seime patys apsidėti mokesčiais. 1649m. buvo įvestas nedidelis valstybinis padūmės mokestis. Nuo 1676m. valstybinių dvarų valstiečiai apmokestinami kariuomenės žiemojimo mokesčiu – hiberna. Hibernos mokestis 1775m. buvo panaikintas. Vietoj jo nustatomas pusės padūmės (nuo kiemo) mokestis. Valstybinių dvarų valdytojai buvo apdėti (nuo 1590m.) kvartos, arba ¼ valstybės dvarų, mokesčiu. XVIIIa. pabaigoje, pritrūkus lėšų, jau buvo renkama dviguba kvarta.

Padūmės mokestis, kaip minėjau, jau buvo įvestas 1649m. visame krašte ir privalomas valstiečiams, miestiečiams ir smulkiems dvarams.

Bajorai ir dvasininkai nuolatinių mokesčių nemokėjo. ne tik jie patys, bet ir jų valstiečiai buvo atleisti nuo mokesčių mokėjimo.Teisė nemokėti mokesčių ir dar daugelis bajorų laisvių buvo įtraukta ir į 1588m. Lietuvos Statutą, kuris įsakmiai garantavo, kad didysis kunigaikštis be Seimo sutikimo negali skirti nei sidabrinės, nei kuriuo kitu mokesčiu apdėti bajorus, dvasininkus, miestiečius bei jų valdinius. Lietuvos Statutas draudė didžiajam kunigaikščiui įvesti monopolijas arba skirti naujus muitus ar bet kuriuos mokesčius ir rinkliavas be Seimo sutikimo. Kokie nors mokesčiai bajorų valstiečiams tegalėjo būti uždėti tik jų ponams Seime laisvai sutikus.

Vis dėlto valstybės reikalai, bajorams patiems nenorint vykti į karą, ne kartą vertė juos seimuose priimti sprendimus apsimokestinti save nuolatiniais mokesčiais. Tai paprastai būdavo vienkartinės arba kelerius metus mokamos rinkliavos, kad
ribotu laiku lėšų karo reikalams. Iškilus labai svarbiam reikalui, bajorai Seime nutardavo apsidėti iš karto keliomis rinkliavomis. Gresiant pavojui ir negalint sušaukti tuoj pat Seimo, minėtas rinkliavas galėjo skirti ir pavietų seimeliai (luominiai vietos valdžios organai). Šios rinkliavos įsigaliodavo tik tame paviete.

Nepaprasti nenuolatiniai mokesčiai buvo 1662m. įvesti pagalvės mokesčiai, tuo metu ir vėliau mokami tik sutinkamai su specialiais Seimo nutarimais. Pagalvės mokestis buvo imamas iš kiekvieno asmens. Jį privalėjo mokėti ir dvasininkai, kai kada net ir bajorai. Vėliau šis mokestis įgavo laisvos dovanos formą (subsidum charitativum), nes pats pagalvės terminas atrodė užgaulus bajorams ir vadinamajai jų aukso laisvei. Laisvos dovanos terminas dažniausiai buvo taikomas dvasininkų tarsi gera valia užsidėtai mokesčio sumai.

Iš kiekvienos ekonomijos, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinės žemės valdos, pajamos ėjo Lenkijos karaliui (po Liublino unijos). Tai buvo jam atlyginimas už Lietuvos didžiojo kunigaikščio pareigas, kartu lėšos jo dvarui išlaikyti. Dėl to ekonomija dar buvo vadinama karaliaus stalo dvaru.

XVIIIa. nemažą valstybės biudžeto pajamų dalį sudarė propinacijos mokesčiai už degtinės varymą ir pardavimą. Tuo laikotarpiu valstybė, neturėjusi svaiginamųjų gėrimų gamybos ir pardavimo monopolio, ėmė tuos mokesčius didinti. Paskutiniame XVIIIa. ketvirtyje propinacijos pajamų mokestis sudarė apie ketvirtadalį visų valstybės pajamų. Dalį pajamų valstybė gaudavo ir iš muitinių, kontroliuodama užsienio prekybą. Bajorai iš esmės muitų nemokėjo. Tik 1764 – 1775 metais buvo įvesti muitai išvežamoms ir įvežamoms prekėms, privalomi visiems, ne tik pirkliams, bet ir bajorams. (5; 76-78.).

MOKESČIAI LIETUVAI ESANT CARINĖS RUSIJOS SUDĖTYJE

Kaip žinoma, 1795m. Žečpospolita (kitaip federacinė Lenkijos ir Lietuvos valstybė, gyvavusi nuo 1569m.) buvo trečią kartą ir galutinai padalinta. Rusijai, Prūsijai ir Austrijai tų metų spalio 24d. Peterburge pasirašius susitarimą, nuo amžių lietuvių gyvenamos žemės iki pat Nemuno buvo prijungtos prie Rusijos.

Lietuva nebeteko ir savo biudžeto, ir savo mokesčių sistemos. Toje Lietuvos dalyje, kuri teko Rusijos imperijai, buvo pradėta įvesti rusiškajai mokesčių sistemai analogiška apmokestinimo tvarka. Jau 1795m. pradėta ir 1796m. užbaigta mokesčių mokėtojų lietuviškose žemėse revizija (surašymas), o 1800m. duomenų patikslinimui buvo atlikta papildoma revizija. Apmokestinimo vienetu Lietuvoje, kaip ir Rusijoje, tapo darbo jėga – revizinis žmogus (vyriškos lyties gyventojas).

Revizijos paprastai būdavo vykdomos kas 15 metų. Nuo vienos iki kitos revizijos mokesčių mokėtojų skaičius likdavo pastovus. Nebuvo atsižvelgiama nei į gyventojų skaičiaus augimą, nei į sumažėjimą – mokesčių bendra suma dvarui ar kitai bendruomenei buvo nustatoma pagal revizinių žmonių skaičių.

Iš kiekvieno revizinio žmogaus buvo renkamas vadinamasis pagalvės mokestis. Visi Rusijos imperijos valstiečiai, miestiečiai ir amatininkai privalėjo nuo 1722m. mokėti vienodą mokestį neatsižvelgiant nei į turimą turtą, nei į gaunamas pajamas. Šis mokestis buvo nuolat didinamas.

Be to, siekiant daugiau pajamų gauti iš prijungtų žemių, 1811m. gruodžio mėnesio manifeste nurodoma, kad lietuviškų žemių gubernijų mokesčiai sulyginami su Rusijos gubernijų gyventojų mokesčiais, vietoj anksčiau Lietuvoje egzistavusių mokesčių ir įvairių rinkliavų įvedami visoje imperijoje renkami mokesčiai.

Už pagalvės mokesčio surinkimą iš baudžiauninkų buvo atsakingas dvarininkas. Jis mokestį pristatydavo pagal baudžiauninkų ekonominį pajėgumą. Po baudžiavos panaikinimo (1861m.) už pagalvės mokesčio nepriemokas galėjo būti iš varžytinių (įstatymo nustatyta tvarka organizuojamas įvairių vertybių pardavimas asmenims, pakėlusiems didžiausią kainą) parduotas valstiečių kilnojamasis turtas. Pagalvės mokestis pirkliams panaikintas 1827m., miestiečiams – 1863m. Vietoje pagalvės mokesčio pirkliai ir miestiečiai pradėjo mokėti pajamų ir turto mokestį.

Baudžiavos panaikinimas nepakeitė valstybinės mokesčių sistemos. Be išperkamųjų mokesčių ir rinkliavų valsčiaus, apskrities bei gubernijos reikalams, valstiečiai temokėjo pagalvės mokestį. Buvo reikalaujama ir rinkliavų. Be to, valstiečiai atlikinėjo įvairias natūrines prievoles – taisė kelius, darė pastotes valstybiniams tarnautojams, policijai, kariuomenei vežioti.

Skirstant mokesčius ir prievoles, į valstiečių turtą buvo mažai atsižvelgiama, todėl mažažemiai ir bežemiai dar labiau skurdo, didėjo nepriemokos. Senoji mokesčių sistema aiškiai nebepatenkino valstybės iždo interesų. Nuo 1886m. pagalvės mokestis panaikinamas ir buvusiems dvarininkų valstiečiams, o nuo 1887m. – kitiems valstiečiams. Vadinasi, per 1827 – 1887 metus pagalvės mokestis buvo laipsniškai panaikintas visiems mokestiniams luomams.

XIXa aštuntame-devintame dešimtmetyje Vilniaus ir Kauno gubernijose iš zemstvų (zemstva – carinės Rusijos gubernijos apskričių savivaldybė) rinkliavų išaugo žemės mokestis. Beje pirmą kartą nuostatai apie prievoles zemstvoms buvo išleisti 1805m. Zemstvų rinkliavos teko pagrindiniams mokesčių
mokėtojams, o rinkliavos dydis priklausė nuo zemstvų išlaidų. Didžiausia dalis šių lėšų teko pašto, kelių ir kariniams reikalams, taip pat vietinei valdžiai ir zemstvų policijai išlaikyti. Tokius tiesioginius mokesčius mokėjo valstybei Rusijos imperijos,taip pat ir lietuviškųjų gubernijų gyventojai iki 1862m.

Taigi 1875m., ruošiantis panaikinti pagalvės mokestį, buvo įvestas žemės mokestis. Bet kadangi pagalvės mokestis buvo panaikintas tik 1887m., tai valstiečiai dar 12 metų turėjo mokėti ir pagalvės, ir žemės mokestį. Žemės mokesčiu buvo apmokestintos visos žemės. Jis palyginti buvo nedidelis. 1883m. jis davė iždui 7,6 mln.rb. Valstybinio žemės mokesčio bendrąją sumą gubernijoms nustatydavo (1909-1913m.) finansų ministerija, atsižvelgdama į žemės kainą, o apskritims ir valdoms – vietinės įstaigos, atsižvelgdamos į žemės rūšis.

Dvarininkų žemės tebuvo apmokestinamos tik šiuo mokesčiu, tuo tarpu valstiečiai, be šio mokesčio, dar mokėjo didžiulius išperkamuosius mokesčius (žemė turėjo būti išpirkta per 44 metus) ir rinkliavas zemstvų naudai. Valstiečiams už skirtinės žemės dešimtinę (1,1ha.) XXa. pradžioje teko mokėti maždaug trigubai daugiau žemės mokesčių, negu dvarininkams už privačią žemę (pvz.: Kauno gubernijoje 56 kp. ir 17 kp.), neskaitant po baudžiavos panaikinimo išperkamųjų mokesčių (Kauno gubernijoje 1,25 rb. už dešimtinę), panaikintų 1907m. Lietuviškose gubernijose valstybinis žemės mokestis 1913m. nustatytas 1176 tūkst. rb., o išperkamieji mokesčiai – 172 mln. rb. (nepriemokų).

1. TIESIOGINIAI MOKESČIAI

Be valstybinio žemės mokesčio, Rusijos imperijos lietuviškose žemėse buvo renkami ir kiti tiesioginiai mokesčiai – valstybinis verslų, nekilnojamo turto miestuose, taip pat buvo imama piniginių kapitalų pajamų rinkliava. Deja, bendrųjų pajamų mokesčio, tinkamiausio pirkliams, žemvaldžiams ir pramonininkams apmokestinti, nebuvo, kiti tiesioginiai mokesčiai sudarė tik 5-7,4 proc. iš Lietuvoje mokesčiais gaunamų pajamų. Visi mokesčiai buvo proporciniai (vienodu mokesčiu apmokestinamas visas mokesčio objektas). Išimtis sudarė verslo, imamas iš įmonių, kurių pelnas didesnis kaip 3 proc. pagrindinio kapitalo. (5; 78-80.).

1794m. buvo nustatyti atskirų gildijų privalomi kapitalai: I gildija – nuo 16000 iki 50000 rb.; II – nuo 8000 iki 16000 rb., ir III – nuo 2000 iki 8000 rb. Mokestis padidinamas 0,25 proc. nuo paskelbto kapitalo.

Buvo didinami ir pirklių mokesčiai. Be to, buvo įvestas didžiulis mokestis už pirklių knygas: I gildijos pirklys per metus privalėjo mokėti 600 rb., II – 300 rb. ir III – 20 rb. Nuo 1816m., sudarant kelių kapitalą, iš pirklių buvo pradėta imti 5 proc. jų mokomų mokesčių rinkliava, o nuo 1818m. tokio pat dydžio rinkliava buvo pradėta imti vandens kelių priežiūrai. Zemstvų reikalams pirkliai privalėjo skirti 0,5 proc. kapitalo mokestį.

1812m. vasario 11d. manifestas paskelbė valstiečių prekybinės veiklos, nebūdingos valstiečių ūkiui, apmokestinimą. Valstiečiai, užsiimantys prekyba, priklausomai nuo jos rūšies privalėjo išsipirkti ypatingus liudijimus: bendrai didmeninei prekybai ir biržoje už 2500 rb., vidaus didmeninei prekybai – 400 rb. Be išpirktų prekybinių liudijimų, dar reikėjo mokėti 2 proc. kapitalo mokestį.

Iki 1812m. gildijų mokestis sudarė 1,5 proc. kapitalo. Esant nedideliam mokesčiui, net dalis miestiečių įsirašydavo į III gildiją dėl tam tikrų privilegijų. Tačiau didėjantys mokesčiai 1821m. pasiekė 4,5 proc. kapitalo. Dabar jau ne tik miestiečiai nebeįsirašinėjo į gildijas, bet nemaža dalis ir pirklių įvairiais būdais stengėsi išvengti mokesčių. Esant tokiai padėčiai pradėjo mažėti šios rūšies įplaukos į biudžetą. Todėl 1824m. lapkričio 14d. buvo išleistas “papildomas nutarimas apie gildijų sutvarkymą ir kitų luomų prekybą”. Pagal šį nutarimą I-os gildijos pirklys privalėjo mokėti 660rb., II-os – 264rb., III-os gildijos pirklio mokestis buvo susijęs su jo gyvenamąja vieta.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4698 žodžiai iš 9364 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.