Mokesčiai – privalomo įmokos valstybei, nustatomos siekiant suteikti išteklius vyriausybės veiklai.
Apmokestinimo principai – tai esminiai sisteminiai požiūriai ir idėjos apie apmokestinimą. Tie principai skelbia, kad mokesčiai privalo:
neiškraipyti optimalaus gamybos veiksnių išdėstymo (alokacijos);
būti teisingi (bešališki);
būti lanksčiais automatiniais stabilizatoriais (t.y. ekonomikos augimui lėtėjant švelninti lėtėjimo tempus, o ekonomikos augimui spartėjant – prilaikyti tempus, kad neįsižiebtų infliacija);
būti aiškūs, skaidrūs ir tiksliai apibrėžti;
būti nesunkiai (nebrangiai) surenkami;
MOKESČIŲ FORMOS
Šiuolaikinėse valstybėse yra didelė mokesčių įvairovė. To priežastis – siekiama ir apmokestinimo efektyvumo, ir apmokestinimo teisingumo.
Ekonomikai paprastai skirsto mokesčius į dvi grupes – tiesioginius ir netiesioginius. Pirmieji – tai pajamų, turto ir mokos fondo mokesčiai, antrieji – tai mokesčiai, nustatomi perkamoms prekėms ir paslaugoms kaip jų kainos dalis.
1. GAPM – gyventojų asmenų pajamų mokestis
Šį mokestį moka visi pajamas gaunantys šalies gyventojai. GAPM labai svarbus įgyvendinant apmokestinimo teisingumo principą (pagal galėjimą mokėti). Jo tarifus galima diferencijuoti taip, kaip vyriausybė mano esant reikalinga ir kaip yra visuomenės aprobuojama konkrečiu metu.
Maksimalus GAPM tarifas dabar: Latvijoje – 25%, Lietuvoje – 33%, Rusijoje – 35%, Čekijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Ukrainoje, JAV, D. Britanijoje – 40%, Vengrijoje, Norvegijoje – 42%, Ispanijoje – 44%, Airijoje – 46%, Italijoje – 51%, Belgijoje – 52%,
Vokietijoje – 53%, Prancūzijoje ir Slovakijoje – 54%, Danijoje ir Švedijoje – 59%.
Aukštas tarifas pažeidžia dideles pajamas gaunančių asmenų suinteresuotumą dirbti. Visuomenė praranda gabių žmonių galimus darbo rezultatus. Didinant GAPM tarifus surenkamo mokesčio suma auga, bet tik iki tam tikro laiko. Jei peržengiamos ribos, tiesiog visi gali nustoti dirbti ir nebus kam mokėti mokesčius.
Pirmoji ši mokestį 1799 m. įvedė Didžioji Britanija, siekdama finansuoti karą su Napoleonu.
GAPM privalumai:
atitinka galėjimo mokėti principą, ypač būdamas progresinis;
yra lankstus (jautrus asmens pajamų pokyčiams);
neiškraipo kainų;
yra geras makroekonominis stabilizatorius;
atitinka aiškumo ir numatomumo kriterijus, jo našta yra aiški ir prognozuojama;
nėra sunkumų nustatyti apmokestinimo šaltinį ir jo dydį.
Nustatant GAPM-čio dydį paprastai sudedamos visos pajamos, atskaitoma iš jų tai , ką įstatymas leidžia neapmokestinti šio mokesčiu, ir tada pagal atitinkamus tarifus apskaičiuojama mokesčio suma.
2. Įmonių pajamų (pelno) mokestis
Šį mokestį moka visos akcinės bendrovės bei kitos juridinio asmens statusą turinčios įmonės. Jis sudaro 15 % per metus gauto pelno.
Pagrindinės priežastys apmokestinamo pelno skirtumų įvairiose šalyse:
1. Skirtingas ūkinės veiklos išlaidų traktavimas;
2. Skirtingos atleidimo nuo mokesčių (arba jų sumažinimo) taisyklės (esant nuostoliams).
Kartais naudojamas ne vienas tarifas – mažoms ir vidutinėms įmonėms pelno mokestis nustatomas mažesnis.
Šio mokesčio privalumai:
bent iš dalies jis yra bendrovių mokėjimas už naudojimąsi viešomis gėrybėmis;
mokestis kompensuoja bendrovių (juridinių asmenų) įsipareigojimo ribotumą;
jis nustatomas pelnui, kuris kitu atveju išvengtų apmokestinimo;
tai realus makroekonominės politikos svertas.
Trūkumai:
dvigubas apmokestinimas (įmonių pelnas iškart, jį pasiskirstant dividendais ir pan., arba po kurio laiko – jei jis investuojamas ir investicijos vėliau padidina paskirstomą pelną – atitenka individualiems asmenims, kurių pajamos apmokestinamos);