Mokesčių administravimo analizės
5 (100%) 1 vote

Mokesčių administravimo analizės

MOKESČIŲ ADMINISTRAVIMO LYGINAMOSIOS ANALIZĖS KONSPEKTASKurso tikslai – supažindinti studentus su mokesčių administravimo samprata ir išnagrinėti konkrečias jo procedūras, tokias kaip mokesčių apskaičiavimas ir perskaičiavimas, mokestinės prievolės vykdymas, mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas, mokestinis patikrinimas, atsakomybės už mokesčių įstatymų pažeidimus taikymas, mokestinių ginčų nagrinėjimas ir kt., palyginti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo procedūras su kitų valstybių mokesčių administravimo procedūromis. Šiuo kursu siekiama padėti studentams susisteminti įgytas žinias apie mokesčių administravimą, sudaryti prielaidas savarankiškai gilinti žinias mokesčių administravimo srityje, įgyti pakankamai įgūdžių identifikuoti teorines ir praktines problemas mokesčių administravimo srityje bei surasti formas ir metodus tinkančius jų sprendimui.

Visi šioje programoje nurodyti klausimai turi būti įtraukiami į visų studijų formų (paskaitų, seminarų, pratybų, savarankiškų studijų) planus. Visi programoje nurodyti klausimai turi būti išdėstyti individualiuose paskaitų, seminarų teminiuose kalendoriniuose planuose ir paskaitas skaitančių bei seminarus vedančių dėstytojų parengtose studentų savarankiško darbo užduotyse. Visais atvejais ši programa turi būti derinama atsižvelgiant į konkretų auditorinių valandų skaičių, numatytą dieninių studijų formos programose.

1 tema. Mokesčių administravimą reglamentuojančių teisės aktų apžvalga.

Nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių mokesčių administravimą analizė. Tarptautinių teisės aktų, reglamentuojančių mokesčių administravimą apžvalga.

Savarankiška mokesčių sistema – būtinas kiekvienos valstybės atributas. Nuo 1990m., kai buvo atkurtas krašto valstybingumas pradėjo formuotis ir Respublikos mokesčių sistema.Lietuvos mokesčių sistemos raida. Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje pirmiausia buvo pakeisti įmonių mokėjimai iš pelno. Panaikinus mokestį už gamybinius fondus ir pelno likučio įmokas, įsigaliojo LR juridinių asmenų pelno mokestis. Analogiškai, panaikinus iki tol buvusį gyventojų pajamų mokestį, įvestas fizinių asmenų pajamų mokestis. Seimas taip pat paskelbė kitus įstatymus, susijusius su mokestinių pajamų akumuliavimu valstybės ir savivaldybės biudžetuose. Tai Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas. Žemės mokesčio įstatymas, Prekyviečių mokesčio įstatymas, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, Akcizų įstatymas bei Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas. 1995 metais įsigaliojo LR mokesčių administravimo įstatymas (MAĮ). Vėliau buvo priimti: Sveikatos draudimo įstatymas, Rinkliavų Įstatymas, Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymas, Pelno mokesčio įstatymas ir kiti.

Nuo 2000 metų vis labiau plėtojantis bendriems eurointegraciniams procesams ir pradėjus įgyvendinti naują Lietuvos Respublikos mokesčių sistemos koncepciją, Pridėtinės vertės mokesčio ir Akcizų įstatymai suderinti su Europos Sąjungos acquis communitaire ir tarptautinių organizacijų reikalavimais. Fizinių asmenų pajamų mokestį bei turto ir pajamų deklaravimą reglamentuojančius įstatymus pakeitė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas. Juridinių asmenų pelno mokestį reglamentuojantį įstatymą pakeitė naujas Pelno mokesčio įstatymas. Jis įteisino beveik perpus mažesnį pelno mokesčio tarifą, paprastesnę pajamų ir sąnaudų pripažinimo tvarką bei nepagrįstų lengvatų ir išimčių atsisakymą.

Mokesčių reglamentavimas bei administravimas. Mokesčių raida parodo, jog mokesčius nustato aukščiausia valstybės arba administracinio teritorinio vieneto valdžia. Lietuvos respublikos Konstitucijoje įrašyta: “ Mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai”. Mokesčius ir kitas įmokas į biudžetus bei fondus reglamentuoja atitinkami Lietuvos Respublikos įstatymai. Mokesčių administravimą mūsų krašte reglamentavo LR mokesčių administravimo įstatymas (MAĮ), įsigaliojęs nuo 1995m. Nuo 2004 metų gegužės 1 d. Lietuvos Respublikoje įsigaliojo naujas Mokesčių administravimo įstatymas, kuris buvo rengiamas vadovaujantis pažangia kitų Europos Sąjungos valstybių patirtimi ir yra pritaikytas administruoti mokesčius naujoje ES erdvėje. Mokesčių administravimo įstatymas įtvirtina, kad mokesčio administratorius – už mokesčio administravimą atsakinga institucija (LR mokesčių administravimo įstatymas, 2004).

Mokesčių sistema yra nemažai “nusižiūrėta” nuo Vakarų valstybių. Nustatyti beveik tie patys mokesčiai, o jų tarifai nėra jau tokie dideli, palyginti su kitų Europos valstybių mokesčių tarifais. Beje, Lietuvos mokesčių sistemai būdingi panašūs kaip ir Vakaruose trūkumai.

Pagrindinid teisės aktas reglamentuojantis mokesčių administravimą yra Mokesčių adminisravimo įstatymas

MAĮ

Įtvirtinsa mokesčių sistemą

Nustato administratorių sistemą ir jų įgaliojimus

Apibrėžia mokesčių mokėtojo statusą

Reglamentuoja bendruosius mokesčių apskaičiavimo mokėjimo ir išieškojimo bei grąžinimo reikalavimus

Įtvirtina atsakomybės preimones už mokesčių įstatymų pažeidimus jų taikymo pagrindus ir tvarką

Nustato
mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūrą

Europos Sąjungos šalių finansų teisės apžvalga.

ES steigimo sutartys:

Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartis, pasirašyta 1951 m. Paryžiuje (Paryžiaus sutartis); įsigaliojo 1952m.; nustojo galioti 2002 m. Numatė sukurti bendrą anglių ir plieno rinką, administruojamą viršvalstybinės institucijos (Vyriausiosios valdybos); įsteigė Ministrų Tarybą, bendrą (parlamentinę) asamblėją ir Teismą.

Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis, pasirašyta 1957 m. Romoje (Romos sutartis); įsigaliojo 1958 m. Numatė sukurti bendrą rinką, kurioje laisvai juda prekės, kapitalas, paslaugos ir asmenys; įsteigė pagrindines EB institucijas.

Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutartis, pasirašyta 1957 m. Romoje (Euratomo sutartis); įsigaliojo 1958 m. Numatė glaudų bendradarbiavimą atominės energijos panaudojimo ir jos tyrimo srityse

Europos sąjungos sutartis, pasirašyt1992 m. Mastrichte (Nyderlandai) (Mastrichto sutartis); įsigaliojo 1993 m. Įsteigta Europos Sąjunga, aprėpianti tris Europos Bendrijas ir valstybių narių bendradarbiavimą užsienio reikalų ir saugumo, taip pat teisingumo ir vidaus reikalų srityse; numatyta sukurti ekonominę ir pinigų sąjungą, įvesti bendrus pinigus.

ES teisės šaltiniai yra steigimo sutartys, ES institucijų teisės aktai, teisės aiškinimas, tarptautinės sutartys ir bendrieji Bendrijos teisės principai.

Bendrijos teisė dažnai skirstoma į pirminę ir antrinę. Pirminę teisę sudaro Europos Bendrijų steigimo sutartys ir sutartys, kurios vėliau jas papildė ar keitė, taip pat stojimo sutartys. Tai – konstitucinio rango aktai, ES teisinės santvarkos ir tolesnio teisės plėtojimo pagrindas. Tuo tarpu antrinę teisę sudaro ES institucijų teisės aktai, priimti remiantis pirmine teise ir siekiant ją įgyvendinti. Visų pirma tai yra Tarybos ir komisijos priimami reglamentai, direktyvos, sprendimai.

Didžiulę įtaką Bendrijos teisės formavimuisi daro ir kartu su pirmine bei antrine teise neatsiejamą dalį sudaro Teisingumo Teismo priimami teisės aiškinimo ir taikymo aktai.

Europos Sąjungoje (ES) šiuo metu yra harmonizuoti tik netiesioginiai mokesčiai – PVM ir akcizai. Ketinimų suvienodinti ir kitus mokesčius būta visuomet, o pastaruoju metu šios pastangos vėl suaktyvėjo. Vokietija ir Prancūzija pareiškė ketinančios siūlyti kur kas platesnį mokesčių harmonizavimą ir veto teisės panaikinimą priimant sprendimus dėl mokesčių. Tuo tarpu Jungtinės Karalystės premjeras pareiškė, kad jis visuomet bus už konkurenciją mokesčiais ES erdvėje. Ši Europoje itin aktuali tema plačiai buvo nagrinėta ir Lietuvoje.

Europos Sąjungoje (ES) šiuo metu mokesčiai nėra visiškai harmonizuoti, ypač daug kardinalių skirtumų pastebima tiesioginių mokesčių srityje. Pavyzdžiui, Suomijoje mokesčiai, ypač pajamų mokestis, yra didesni nei kitose Europos šalyse. Jungtinėje Karalystėje mokesčių normos nėra tokios pat, kaip kitose ES ar EEZ šalyse. Gyvenant ir dirbant Jungtinėje Karalystėje, mokami nacionaliniai mokesčiai. Slovakijoje taikoma progresyvinė mokesčių sistema. 2002 metais individualių mokesčių norma buvo 10%-38%. Ir tai tik keletas pavyzdžių, – tuo labiau, kad skiriasi ne tik mokesčių tarifai, bet ir apmokestinamoji bazė, mokėtojai, lengvatos ir kiti mokesčių sistemų aspektai. Taigi, toliau šiame skyriuje bus analizuojami, šio darbo autorės nuomone, svarbiausi – pelno, pridėtinės vertės ir pajamų – mokesčiai Lietuvoje ir kitose ES valstybėse.

ES TEISĖS AKTAI, REGLAMENTUOJANTYS MOKESČIŲ ADMINISTRAVIMĄ

TARYBOS DIREKTYVA 76/308/EEC priimta 1976 m. kovo 15 d., dėl tarpusavio pagalbos, patenkinant reikalavimus, kylančius dėl veiksmų sudarančių dalį Europos žemės ūkio vadovavimo ir garantijų fondo finansavimo sistemos ir dėl žemės ūkio rinkliavų, muito mokesčių, pridėtinės vertės mokesčio bei tam tikrų akcizų.

(pakeitimai: 79/1071/EEC ; 92/12/EEC

KOMISIJOS DIREKTYVA 77/794/EEC priimta 1977 m. lapkričio 4 d., nustatanti detalias kai kurių direktyvos Nr. 76/308/EEC nuostatų įgyvendinimo taisykles dėl tarpusavio pagalbos patenkinant ieškinius, kylančius dėl veiksmų sudarančių dalį Europos žemės ūkio vadovavimo ir garantijų fondo finansavimo sistemos ir dėl žemės ūkio rinkliavų, muito mokesčių bei pridėtinės vertės mokesčio

(pakeitimai: 85/479/EEC ; 86/489/EEC )

TARYBOS REGLAMENTAS NR. 218/92 priimtas 1992 m. sausio 27 d., dėl administracinio bendradarbiavimo netiesioginių mokesčių (PVM) srityje

TARYBOS DIREKTYVA 77/799/EEC priimta 1977 m. gruodžio 19 d., dėl Valstybių Narių kompetentingų valdžios įstaigų savitarpio pagalbos tiesioginių mokesčių srityje

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS SPRENDIMAS NR. 888/98 priimtas 1998 m. kovo 30 d., įkuriantis Bendrijos veiksmų programą, skirtą pagerinti vidaus rinkos netiesioginių mokesčių sistemas (Fiscalis programa),

KOMISIJOS SPRENDIMAS NR. 98/467/EC priimtas 1998 m. liepos 2 d., nustatantis detalias taisykles įgyvendinti Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 888/98, priimtą 1998 m. kovo 30 d., įkuriantį Bendrijos veiksmų programą, skirtą pagerinti vidaus rinkos netiesioginių mokesčių sistemas (Fiscalis programa)

KOMISIJOS SPRENDIMAS NR. 98/532/EC priimtas 1998 m. liepos 8 d., dėl tam tikrų priemonių, reikalingų
veiksmus, susijusius su komunikacijos ir pasikeitimo informacija sistemomis bei su kalbos įgūdžių lavinimo priemonėmis pagal Fiscalis programą

(Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 888/98, įkuriantis Bendrijos veiksmų programą, skirtą pagerinti vidaus rinkos netiesioginių mokesčių sistemas)

Pelno mokestis

Įsigaliojimas Lietuvos Respublikos Seimas 2001 metų pabaigoje priėmė Pelno mokesčio įstatymą (toliau – Įstatymas), kuris įsigaliojo nuo 2002 m. sausio 1 d. Šis Įstatymas pakeitė nuo 1990 metų galiojusį Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymą. Mokesčio mokėtojai Pelno mokestį moka apmokestinamieji vienetai: – Lietuvos vienetas – juridinis asmuo, įregistruotas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka; – užsienio vienetas – užsienio valstybės juridinis asmuo ar organizacija, kurių buveinė yra užsienio valstybėje ir kurie įsteigti arba kitokiu būdu organizuoti pagal užsienio valstybės teisės aktus, taip pat bet kuris kitas užsienyje įsteigtas, įkurtas ar kitaip organizuotas apmokestinamasis vienetas. Mokesčio bazė Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos. Užsienio vieneto mokesčio bazė yra: – užsienio vieneto per nuolatines buveines Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdomos veiklos pajamos. Šios pajamos apmokestinamos tuo pačiu būdu kaip Lietuvos vieneto. – ne per nuolatines buveines Lietuvos teritorijoje vykdomos veiklos pajamos, gautos iš Lietuvos Respublikos rezidentų: – palūkanų pajamos; – pajamos iš paskirstytojo pelno; – autorinio atlyginimo, įskaitant atlyginimą už suteiktas gretutines teises, pajamos; – pajamos, gautos kaip atlyginimas už teisę naudotis pramoninės nuosavybės objektu; – atlyginimas už franšizę; – atlyginimas už suteiktą informaciją apie gamybinę, prekybinę ar mokslinę patirtį (know-how); – gautos pajamos už parduotą, kitokiu būdu perleistą nuosavybėn arba išnuomotą nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, esantį Lietuvos Respublikos teritorijoje; – kompensacijų už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą pajamos. Mokesčio tarifai – Lietuvos vienetų, užsienio vienetų nuolatinių buveinių apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 15 procentų mokesčio tarifą. – Užsienio vieneto pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir kurios gautos ne per jų nuolatines buveines Lietuvos Respublikoje, apmokestinamos prie pajamų šaltinio taikant 10 procentų mokesčio tarifą. – Dividendai ir kitos pajamos iš paskirstytojo pelno apmokestinamos taikant 15 proc. mokesčio tarifą. – Vienetų, kuriuose vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 500 tūkstančių litų, apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 13 procentų mokesčio tarifą, išskyrus Įstatyme nustatytus atvejus. – Vienetų, turinčių socialinės įmonės statusą ir tenkinančių tam tikras Įstatymo nustatytas sąlygas, apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 0 procentų mokesčio tarifą. Mokestinis laikotarpis Mokesčio mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai. Atsižvelgdamas į mokesčio mokėtojo prašymą ir į jo veiklos ypatybes, vietos mokesčio administratorius gali nustatyti kitokį mokestinį laikotarpį su sąlyga, kad tas mokestinis laikotarpis bus lygus 12 mėnesių. Apmokestinamojo pelno apskaičiavimas Apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną, iš per mokestinį laikotarpį gautų pajamų atimamos Įstatyme nustatytos neapmokestinamosios pajamos ir atskaitomi leidžiami atskaitymai, įskaitant ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus. Leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti. Prie ribojamo dydžio leidžiamų atskaitymų priskiriamos: – ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos sąnaudos (nuo 5 iki 33 procentų per metus priklausomai nuo turto grupės), mokesčio apskaičiavimo tikslais leidžiami tiesinis arba dvigubo balanso metodai; – ilgalaikio materialiojo turto eksploatavimo, remonto ir rekonstravimo sąnaudos; – komandiruočių sąnaudos; – reklamos ir reprezentacijos sąnaudos; – beviltiškos skolos; – pensinio, gyvybės draudimo įmokos darbuotojų naudai ir kt. Pajamos ir atskaitymai turi būti grindžiami dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus ir kitus Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytus papildomus rekvizitus. Įstatyme taip pat nustatyti neleidžiami atskaitymai, kurie negali būti atskaitomi iš pajamų: – pridėtinės vertės mokestis, mokamas į biudžetą, ir pelno mokestis; – netesybos, į biudžetą ir valstybės fondus sumokėtos baudos, delspinigiai ir kitos sankcijos; – palūkanos ar kitokios išmokos už susijusių asmenų sutartinių įsipareigojimų nevykdymą; – ribojamų dydžių atskaitymų dalis, viršijanti nustatytus dydžius; – dividendai ar kitaip paskirstytas pelnas ir kt. Lietuvos vieneto arba nuolatinės buveinės išmokos užsienio vienetams, kurie įregistruoti ar kitaip organizuoti tikslinėse teritorijose, laikomos neleidžiamais atskaitymais, jei trūksta įrodymų, kad šios išmokos yra susijusios su jas išmokančio ir gaunančio vieneto
įprastine veikla ir tarp išmokos ir ekonomiškai pagrįstos ūkinės operacijos yra ryšys. Nuostolių perkėlimas Mokestinio laikotarpio nuostolius galima perkelti ne ilgiau kaip penkerius vienas po kito einančius mokestinius laikotarpius, išskyrus atvejus, kai nuostoliai susidarė dėl vertybinių popierių ir (arba) išvestinių finansinių priemonių perleidimo. Tokius nuostolius galima perkelti ne ilgiau kaip trejus vienas po kito einančius mokestinius laikotarpius, tačiau jie dengiami tik vertybinių popierių ir (arba) išvestinių finansinių priemonių perleidimo veiklos pajamomis. Dividendų apmokestinimas Pagal Įstatymą dividendai neturi būti apmokestinami daugiau negu vieną kartą. Įstatymo nuostatos dėl dividendų apmokestinimo taip pat taikomos ir paskirstytajam pelnui, nors paskirstytasis pelnas ir nėra teisiškai įformintas kaip vieneto dividendai Akcinių bendrovių ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Pagal dalyvavimo išimties principą vieneto gaunami dividendai pelno mokesčiu neapmokestinami, jei dividendai gaunami iš vieneto, kuriame dividendus gaunantis vienetas ne trumpiau kaip 12 mėnesių be pertraukų valdo daugiau kaip 10 procentų balsus suteikiančių akcijų (dalių, pajų). Vieneto reorganizavimas, perleidimas arba likvidavimas Vienetų reorganizavimo, turto perleidimo apmokestinimo aspektai yra suderinti su Direktyvos 90/434/EEC nuostatomis. Turto vertės padidėjimo pajamų, susidariusių Įstatyme išvardintų operacijų metu, apmokestinimas yra atidedamas tiek dalyvių, tiek vienetų lygyje. Jei likviduojamas vienetas paskirsto turtą savo dalyviams, toks paskirstymas yra laikomas to turto pardavimu už to turto tikrąją rinkos kainą, o skirtumas tarp to turto įsigijimo kainos ir pardavimo kainos bus laikomas vieneto turto vertės padidėjimo pajamomis. Likviduojant vienetą, vieneto patirti nuostoliai dėl turto perleidimo laikomi likviduojamo vieneto nuostoliais. Administravimas Mokesčio mokėtojai avansinio pelno mokesčio sumą gali apskaičiuoti pagal praėjusio mokestinio laikotarpio veiklos rezultatus arba pagal numatomus mokestinio laikotarpio rezultatus. Metinė pelno mokesčio deklaracija pateikiama ir pelno mokestis sumokamas, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, ne vėliau kaip iki kito mokestinio laikotarpio dešimto mėnesio pirmos dienos. Lietuvos vienetas iš šio Įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuoto pelno mokesčio sumos gali atskaityti pelno mokesčio arba jam tapataus mokesčio sumą, sumokėtą užsienio valstybėje nuo toje valstybėje gautų pajamų. Tuo atveju, kai užsienio valstybėse Lietuvos vienetas gavo pagal šį Įstatymą apmokestinamų palūkanų, kurios sudaro ne daugiau kaip 25 procentus juos gaunančio vieneto pajamų, atskaitoma mokesčio nuo palūkanų suma neturi viršyti 1/5 bendros pelno mokesčio sumos. Kovos su mokesčių vengimu nuostatos Įstatyme kaip prevencinės mokesčių politikos priemonės prieš mokesčių vengimą yra įtvirtintos taip vadinamos ,,plonos kapitalizacijos“ taisyklės, t.y. pagrindinių finansinių instrumentų (nuosavo ir skolinto kapitalo) santykio principas, bei kontroliuojamų užsienio vienetų apmokestinimo taisyklės. Taip pat Įstatymas numato specialias naujai įsigyto anksčiau turėto ilgalaikio turto, taip pat nuomos, traktuojamos kaip pardavimas, apmokestinimo sąlygas. „Plonos kapitalizacijos“ taisyklės: taikant nuosavo ir skolinto kapitalo santykio principą, už kontroliuojamo skolinto kapitalo naudojimą mokamos palūkanos laikomos nesusijusiomis su pajamų uždirbimu ir apskaičiuojant kontroliuojamo Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną šių palūkanų dalis neatskaitoma iš Lietuvos vieneto pajamų. Kontroliuojamų užsienio vienetų apmokestinimo taisyklės: į Lietuvos kontroliuojančio vieneto pelno mokesčio bazę, proporcingai jo turimų akcijų (dalių, pajų) balsų ar kitų teisių į paskirstytinojo kontroliuojamo užsienio vieneto pelno dalį arba išimtinių teisių jas įsigyti skaičiui, įtraukiamos apskaičiuotos jo kontroliuojamojo užsienio vieneto pozityviosios pajamos, kai kontroliuojamas užsienio vienetas yra įregistruotas ar kitaip organizuotas valstybėse, nepaminėtose taip vadinamajame ,,baltajame sąraše“ arba paminėtose šiame sąraše, bet šio vieneto verslo organizavimo forma yra įgijusi specialias pelno ar jam analogiško mokesčio lengvatas pagal tos valstybės teisės aktus. Šios nuostatos netaikomos tais atvejais, jeigu kontroliuojamojo užsienio vieneto pajamas sudaro tik kontroliuojančio vieneto išmokos, laikomos neleidžiamais atskaitymais, arba kontroliuojamojo užsienio vieneto pajamos sudaro mažiau kaip 5 procentus kontroliuojančio vieneto pajamų. Sandorių kainodara (Transfer pricing) Siekiant užtikrinti adekvatų pasaulinės pelno mokesčio bazės pasiskirstymą, Įstatyme įtvirtinta, kad visi sandoriai turi vykti tikrąją rinkos kaina, t. y. pajamomis arba leidžiamais atskaitymais vienetai turi pripažinti iš bet kokio sandorio arba bet kokios ūkinės operacijos sumą, atitinkančią tokio sandorio arba tokios ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą. Tuo atveju, jei sandoriai ar ūkinės operacijos tarp asocijuotų asmenų vyksta ne tikrąją rinkos kaina, tai mokesčių administratorius turi teisę koreguoti tokių sandorių ar ūkinių operacijų kainas. Šių nuostatų įgyvendinimo taisyklės pagal OECD Sandorių kainodaros rekomendacijas
tarptautinėms įmonėms ir mokesčių administravimui nustatytos Finansų ministro įsakymu ir taikomos Lietuvoje nuo 2004 metų. Palyginimai su Latvija ir EstijaLatvijos Respublikos pelno mokesčio mokėtojai:1) šalies įmonės, kurios plėtoja verslą, viešosios ir religinės organizacijos ir institucijos, finansuojamos iš valstybės biudžeto ar vietos valdžios biudžeto, kurios gauna pajamas iš ūkinės veiklos;2) užsienio įmonės, bendrovės, fiziniai asmenys ir kiti asmenys (toliau vadinami nerezidentais); 3) nuolatinės nerezidentų atstovybės (toliau vadinamos nuolatinėmis atstovybėmis).Kas nėra pelno mokesčio mokėtojai:1) valstybės įmonės, valstybės biudžeto finansuojamos institucijos, kurių pajamos iš ūkinės veiklos yra numatytos valstybės biudžete;2) iš vietos vyriausybės biudžeto finansuojamos institucijos, kurių pajamos iš ūkinės veiklos numatytos vietos vyriausybės biudžete;3) ne pelno organizacijos.Latvijos pelno mokesčio įstatyme nėra taip griežtai išskiriami pelno mokėtojai ir įstaigos institucijos, nemokančios pelno mokesčio. Kaip pavyzdį galima nurodyti tai, jog Latvijos įstatyme atskirai nėra įvardijamos nei Centrinis bankas, nei savivaldybės bei valstybė.Vienas iš esminių skirtumų yra tai, kad niekur pelno mokesčio įstatyme nevartojama tiesiogiai juridinio asmens sąvoka. Yra tik nurodoma vidaus, užsienio įmonės bei įmonės, organizuojančios savo veiklą per nuolatines buveines. Individualios įmonės nemoka pelno mokesčio, jos yra apmokestinamos pagal gyventojų pajamų įstatymą. Tarp šių Lietuvos ir Latvijos pelno mokesčių mokėtojų esminis skirtumas yra tas, kad Lietuvoje pelno mokestį moka tiek ribotos, tiek neribotos civilinės atsakomybės asmenys. Kai tuo tarpu Latvijos pelno mokesčio mokėtojai yra tik vidaus įmonės, užsienio įmonės bei užsienio įmonės, dirbančios per nuolatines buveines. Kaip ir Lietuvos pelno mokesčio įstatyme, taip ir Latvijos pelno mokesčio įstatyme visai nėra svarbu, kokia forma yra organizuotos užsienio įmonės, užsienio įmonės, veikiančios per nuolatines buveines (t. y. nesvarbu, ar tai juridiniai ar nejuridiniai asmenys).1999 m. gruodžio 15 d. buvo priimtas naujas Estijos pelno mokesčio įstatymas, vertinamas gana kontroversiškai ir šiandien. Nė viena Europos valstybė iki to laiko, o ir dabar neturi panašaus pelno mokesčio įstatymo.Estijos pelno mokesčio įstatymo 2 skirsnio pirmojoje dalyje yra nurodoma, kad fizinis asmuo ir nerezidentas juridinis asmuo, gaunantys apmokestinamąsias pajamas, yra pajamų mokesčio mokėtojai. Rezidentai juridiniai asmenys taip pat moka pelno mokestį. Nerezidentas juridinis asmuo, kuris turi Estijoje registruotą nuolatinę buveinę, yra pelno mokesčio mokėtojas.Estijoje pelno mokesčio mokėtojų grupės yra dvi:1) rezidentai juridiniai asmenys;2) nerezidentai juridiniai asmenys, turintys registruotą nuolatinę buveinę.Rezidentai juridiniai asmenys yra apibūdinami kaip juridiniai asmenys, kurie yra įsteigti laikantis Estijos įstatymų. Nerezidentais yra laikomi juridiniai asmenys, kurie neatitinka rezidentams keliamų reikalavimų, t. y. įsteigti ne pagal Estijos Respublikos įstatymus.Nuolatinė atstovybė yra apibrėžiama kaip bet kokia vieta, per kurią rezidentas pilnai ar iš dalies vykdo savo pastovią ūkinę veiklą Estijos Respublikoje, įskaitant:1) dukterinę įmonę;2) administravimo vietą, įstaigą, gamyklą arba dukterinę įmonę;3) statybos aikštelę, statybos vietą, susirinkimo ir instaliacijos darbų vietą;4) gamtinių išteklių žvalgybos ar gamybos vietą, taip pat su tuo susijusią priežiūros veiklą;5) paslaugų teikimo vietą (į kurias reikia įskaityti valdymo ir konsultacines paslaugas).Estijos pelno mokesčio įstatyme yra nurodyta, kokios įmonės, įstaigos bei organizacijos nemoka pelno mokesčio arba turi pelno mokesčių lengvatų:1) juridiniai asmenys, įsteigti pagal bažnyčių ir kongregacijų aktą bei įrašyti į Estijos bažnyčių, kongregacijų ir kongregacijų asociacijų registrą yra laikomas ne pelno asociacija, turinčia pelno mokesčio lengvatų;2) į nustatytą vyriausybės sąrašą taip pat turi būti įtrauktos kaip ne pelno asociacijos (išskyrus ne pelno kooperatyvus) fondai, kurie užsiima labdaringa veikla mokslui, kultūrai, švietimui, sportui, sveikatos apsaugai, socialiniam gerbūviui, gamtos apsaugai, nacionalinių mažumų kultūrinei autonomijai, taip pat visuomeniškai naudingos bažnyčių kongregacijos ir religinės bendruomenės, kurios nepaskirsto savo pajamų, suteikiant materialinę pagalbą ar pašalpas, kurias galima įvertinti pinigais, savo steigėjams, nariams, valdymo ir kontrolės struktūros nariams, giminaičiams, sutuoktiniams; juos panaikinus, likęs turtas yra perduodamas ne pelno asociacijai ar fondui, kuris siekia panašių tikslų, šių organizacijų išlaidos neviršija dydžio, pateisinamo veiklos pobūdžiu bei įstatymo nustatytais tikslais, organizacija nesuteikia didesnio atlyginimo savo darbuotojams, negu yra skiriama už panašią veiklą. Tik patenkinus šias sąlygas ne pelno organizacijos yra įtraukiamos į valstybės sudarytą sąrašą pelno mokesčio lengvatoms. Kadangi iš apibrėžimo ir apibūdinimo matyti, kad šios organizacijos nesiekia pelno, vadinasi, jos ir nėra pelno mokesčio mokėtojos.Estijoje pelno mokestį moka juridiniai asmenys, kaip yra teigiama mokesčių inspekcijos
rašte, personalinės (individualios) įmonės moka pajamų mokestį, todėl jos nėra pelno mokesčio mokėtojos.Apžvelgus visų trijų Baltijos valstybių pelno mokesčio mokėtojus, galima padaryti keletą išvadų. Pelno mokestį moka visi šalių juridiniai asmenys. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatyme skirtingai negu Latvijos ir Estijos pelno mokesčių įstatymuose, individualiosios (personalinės) įmonės, tikrosios ūkinės bendrijos ir komandinės ūkinės bendrijos yra pelno mokesčio mokėtojos, kai tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje personalinės įmonės moka pajamų mokestį: Estijos pelno mokesčio įstatyme nėra atskirai išskirtų nei ūkininkų ūkių, nei notarų, nei advokatų kontorų, tačiau galima teigti, kad išvardytos įstaigos yra pajamų mokesčio mokėtojos, tačiau ne pelno mokesčio mokėtojai. Estijos pelno mokesčio įstatyme nėra atskirai nurodytos įstaigos, organizacijos, kurios yra finansuojamasis valstybės ar vietos savivaldos biudžeto. Tai taip pat leidžia daryti prielaidą, kad šios institucijos nėra pelno mokesčio mokėtojos. Gana plačiai tiek Estijos, tiek Lietuvos pelno mokesčio įstatyme yra nurodyta, kas yra ne pelno organizacijos ir kokios lengvatos joms yra taikomos.Nei Latvijos, nei Estijos pelno mokesčio įstatymuose nėra numatytų išimčių Europos ekonominių interesų grupėms. Kadangi šios grupės veikia pagal atitinkamą Europos Sąjungos Tarybos Reglamentą, tai leidžia daryti išvadą, kad jos taip pat nėra pelno mokesčio mokėtojai Latvijoje ir Estijoje.Esminių skirtumų kaip ir nebūtų galima įvardyti labai daug, nes visų trijų Baltijos valstybių pelno mokesčiai subjektai yra panašūs.Antrasis vienas iš svarbiausių pelno mokesčio elementų yra mokesčio bazė.Pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 4 str. „Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos Respublikoje“. Ši nuostata įtvirtina tai, kad apmokestinama yra Lietuvoje ir bet kur pasaulyje uždirbtos Lietuvos vieneto pajamos.To pačio straipsnio 2 dalyje sakoma, kad į Lietuvos vieneto pajamas taip pat įskaitomos jo kontroliuojamo užsienio vieneto pozityviosios pajamos arba jų dalis. Jeigu Lietuvos vienetas yra Europos ekonominių interesų grupės dalyvis, taip pat įskaitomos tos Europos ekonominių interesų grupės pajamos.Kontroliuojamasis apmokestinamasis vienetas – tai toks vienetas, kurį kontroliuoja kitas vienetas arba nuolatinis gyventojas, vadinamas kontroliuojančiu asmeniu. Pozityviosios pajamos yra užsienio kontroliuojamų vienetų pajamos iš ne aktyvios veiklos, t. y. palūkanų pajamos, autorinis atlyginimas, lizingo (finansinės nuomos) pajamos, dividendai ir tam tikros kitos pajamos. Kontroliuojamo užsienio vieneto pozityviosios pajamos yra įtraukiamos į Lietuvos vieneto mokesčio bazę, neatsižvelgiant į tai, kad šis Lietuvos vienetas jų negauna. Užsienio vieneto mokesčio bazę sudaro:1) pajamos per nuolatines buveines Lietuvos teritorijoje vykdomos veiklos pajamos ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurios yra priskiriamos toms nuolatinėms buveinėms Lietuvos Respublikoje tuo atveju, kai pajamos yra susijusios su užsienio vieneto veikla per nuolatines buveines Lietuvos Respublikoje. Laikoma, kad užsienio vienetas veikia per nuolatinę buveinę Lietuvoje, jeigu jis nuolat vykdo veiklą, vykdo veiklą per priklausomą atstovą (agentą), naudoja statytos teritoriją, statybos, surinkimo ar įrangos objektą, gamtos išteklių tyrimui ar gavybai nuolat naudoja įrangą arba konstrukciją, įskaitant tam naudojamus gręžinius arba laivus. Veiklos vykdymas per nuolatinę buveinę turi atitikti bent vieną iš keturių sąlygų:a) veiklos nuolatinumas, t. y. veikla nėra laikina ir yra užbaigtas komercinis operacijų ciklas;b) nuolatine veikla yra laikoma veikla, vykdoma per nuolatinį priklausomą agentą (atstovą), kuriuo gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo, per kurį užsienio vienetas vykdo veiklos dalį arba visą veiklą;c) LR užsienio vienetas vykdo veiklą per nuolatinę buveinę, t. y. statybos teritorija, statybos surinkimo ar įrangos objektas;d) užsienio vienetas yra laikomas vykdančiu veiklą per nuolatinę buveinę, jeigu nuolat naudoja įrangą arba konstrukciją, įskaitant tam naudojamus gręžinius ir laivus.2) užsienio vienetas gavo pajamas ne per nuolatines buveines Lietuvos teritorijoje, tačiau jų šaltinis yra Lietuvos Respublikoje:a) gautos palūkanos, išskyrus palūkanas už Vyriausybės vertybinius popierius, išleidžiamus tarptautinėse finansų rinkose, sukauptas ir išmokamas palūkanas už indėlius ir palūkanas už subordinuotas paskolas, kurios atitinka Lietuvos banko teisės aktais nustatytus kriterijus;b) pajamos iš paskirstytojo pelno (pvz., dividendai ir kt. mokėjimai iš paskirstytojo pelno);c) autorinio atlyginimo, įskaitant atlyginimą už suteiktas gretutines teises, pajamos;c) pajamos, gautos kaip atlyginimas už perduotą ar licencine sutartimi suteiktą teisę naudotis pramoninės nuosavybės objektu, franšize;e) atlyginimas už suteiktą informaciją apie gamybinę, prekybinę ar mokslinę patirtį (know-how);f) gautos pajamos už parduotą, kitokiu būdu perleistą nuosavybėn arba išnuomotą nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, esantį Lietuvos Respublikos teritorijoje;g) kompensacijų už
arba gretutinių teisių pažeidimą pajamos.Tuo atveju, kai perleidžiama kompiuterio programa, laikoma, kad tai yra užsienio vieneto apmokestinamos pajamos, jei yra perleidžiamas ne autorių teise apsaugotas daiktas, o kompiuterio programoje yra perleidžiamos arba suteikiamos šios teisės:1) teisė daryti kompiuterio programos kopijas, turint tikslą jas viešai platinti ar kitaip perduoti nuosavybėn, išnuomoti arba paskolinti,2) teisė rengti išvestines kompiuterio programas, kurios remiasi autorių teise apsaugota kompiuterio programa,3) teisė viešai demonstruoti kompiuterio programą.Apibendrinant reikia pasakyti, kad Lietuvos Respublikos pelno mokesčio bazę sudaro – Lietuvos vieneto mokesčio bazė ir užsienio vieneto mokesčio bazė, t. y. pajamos, kurios yra uždirbtos pagal aukščiau apibrėžtus kriterijus. Užsienio vieneto mokesčio bazę sudaro pajamos, uždirbtos Lietuvos Respublikoje.Labai panaši į Lietuvos Respublikos pelno mokesčio bazę yra ir Latvijos mokesčio bazė.Latvijos pelno mokesčio įstatymo 3 skirsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad Latvijos rezidentų pelno mokesčio bazė yra pajamos, gautos per mokestinį laikotarpį Latvijoje ir užsienio šalyse. Užsienio šalys yra turima omenyje visas pasaulis. Auditoriai, aiškindami rezidentų pelno mokesčio bazę, vartoja anglišką žodį „word–wide“, t. y. reiškiantį per visą pasaulyje, visame pasaulyje.Įmonių, veikiančių per nuolatinę atstovybę Latvijoje, mokesčio bazė yra pajamos, gautos per nuolatinę buveinę Latvijos teritorijoje, taip pat pajamos, gautos nuolatinės atstovybės kitose pasaulio šalyse.Nerezidenčių įmonių, kurios savo veiklą vykdo ne per nuolatines atstovybes Latvijoje, pelno mokesčio bazė yra šių įmonių pajamos, gautos Latvijos Respublikoje. Šios pajamos gali būti prilygintos Lietuvos užsienio vieneto pajamoms, kurios yra gautos ne per nuolatines buveines, tačiau jų šaltinis yra Lietuvos teritorijoje. Kaip išvardyta apibrėžiant Lietuvos užsienio vieneto mokesčio bazę, analogiškos pajamos yra ir Latvijos nerezidenčių įmonių, gaunančių pajamas Latvijos teritorijoje.Latvijos pelno mokesčio įstatyme yra numatyta, kad nerezidentės įmonės, tiesiogiai vykdančios ūkinę veiklą, kuri yra panaši į šios įmonės nuolatinės buveinės vykdomą veiklą Latvijos Respublikoje, pajamos, gautos iš nerezidentės įmonės veiklos yra įtraukiamos į nuolatinės buveinės apmokestinamąsias pajamas.Esminių skirtumų tarp Lietuvos ir Latvijos mokesčių bazės nėra, kadangi panašiai apmokestinamos vidaus įmonės ir užsienio įmonės, tiek veikiančios per nuolatines atstovybes, tiek gaunančios pajamas ne per nuolatines atstovybes abiejose šalyse. Didžiausias skirtumas tarp mokesčių bazės Latvijoje ir Lietuvoje yra Estijoje, kadangi šioje šalyje mokesčių bazė yra visiškai kitokia, t. y. pelno mokesčio bazę sudaro pelno paskirstymai, dovanos bei įvairūs įrašai, išlaidos, nesusiję su įmone. Pagal Estijos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 1 skirsnio 1 dalį yra nurodyta pelno mokesčio bazė, nuo kurios yra mokamas pelno mokestis:1) pelno mokestis yra mokamas nuo dovanų, labdaros įnašų bei svečių priėmimo išlaidų;2) pelno mokestis mokamas nuo reprezentacinių išlaidų , skirtų svečių ir verslo partnerių priėmimams, viršijančių nustatytą mėnesinį limitą;3) pelno mokestis yra mokamas nuo dividendų ir kitų pelno paskirstymų;4) pelno mokestis mokamas nuo išlaidų, kurios nėra susijusios su įmone ir verslu, kuriuos atlieka rezidentas juridinis asmuo.Kaip yra teigiama Estijos pelno mokesčio įstatymo paaiškinime, pelno mokesčio bazė yra paskirstytas pelnas, dovanos bei įvairūs įnašai, svečių priėmimo išlaidos, išlaidos, nesusiję su įmonės veikla.Nurodydami tokią išskirtinę pelno mokesčio bazę, įstatymų leidėjai teigia, kad taip yra sumažinamas galimos „landos“ pajamų mokesčiui išvengti.Rezidentai juridiniai asmenys moka pajamų mokestį nuo visų dovanų, įnašų, kurie nėra apmokestinami pagal kitus įstatymo straipsnius, t. y. nėra išskaičiuotas pajamų mokestis suteikiant papildomas išmokas fiziniams asmenims.Pelno mokestis yra nemokamas, jeigu yra suteikiamos dovanos, įnašai vyriausybės sąraše nurodytoms ne pelno įstaigoms, religinėms kongregacijoms, konfesijoms, vietinėms ar valstybinėms mokslo, kultūros, švietimo institucijoms. Dovanos, įnašai, suteikta parama turi atitikti ir kitas įstatyme nurodytas sąlygas.Rezidentė įmonė (taip pat ir ribotos atsakomybės bendrija) moka pelno mokestį nuo pelno paskirstymo – dividendų ir kitų pelno paskirstymų, neatsižvelgiant, ar tai yra padaryta pinigine, ar nepinigine forma.Mokėjimai, atlikti vykdant akcinio kapitalo mažinimą ar paskirstymus, likviduojant juridinį asmenį, taip pat yra apmokestinami pelno mokesčiu.Jeigu atliekant finansines operacijas tarp rezidentų juridinių asmenų ir nerezidentų ar fizinių asmenų, vertės skiriasi nuo pajamų finansinių operacijų, kurios yra atliekamos tarp nesusijusių asmenų vertės, tuomet mokesčių administratorius, skaičiuodamas pajamų mokestį, gali taikyti finansinių operacijų, kurias atliko nesusiję nepriklausomi asmenys panašiomis sąlygomis, vertę. Tokiu atveju pajamų mokestis yra mokamas nuo pajamų, kurias būtų gavęs mokesčių mokėtojas, arba nuo išlaidų, kurių mokesčių mokėtojas nebūtų patyręs, jei finansinės
operacijos, atliktos su susijusiu asmeniu, vertė būtų tokia pati, kaip ir atliktos tarp nesusijusių nepriklausomų asmenų panašiomis sąlygomis, vertė.Rezidentė įmonė moka mokestį nuo išlaidų, kurios nėra susiję su įmone. Šias išlaidas galima išvardyti taip:1) mokėjimai, susiję su kitais įstatyminiais aktais:a) baudos, delspinigiai mokami pagal Mokesčių administravimo įstatymą;b) nuosavybės, kuri buvo konfiskuota iš mokesčio mokėtojo;c) mokėjimų už specialų vandens, be atitinkamo leidimo specialiam vandens panaudojimui, panaudojimą ar už specialų vandens panaudojimą apimtims, kurios viršija leistinas apimtis pagal vandens įstatymą;d) taršos mokesčio, padidinto pagal Mokesčio už taršą įstatymą, taip pat kompensacijų už aplinkai ir tretiesiems asmenims padarytą žalą, dėl to, kad buvo pažeisti įstatymo numatyti reikalavimai;e) papirkinėjimai ir dovanos;2) įmokos ir įnašai, nario mokesčiai mokami ne pelno asociacijoms, išskyrus atvejus, kai dalyvavimas šioje asociacijoje nėra tiesiogiai susijęs su verslu, vykdomu mokesčio mokėtojo;3) išlaidos, kurių mokesčio mokėtojas negali patvirtinti reikiamu dokumentu, atitinkančiu įstatymuose numatytus apskaitos reikalavimus;4) išlaidos arba mokėjimai už paslaugas, kurios nėra susiję su mokesčio mokėtojo vykdomu verslu;5) išlaidos arba mokėjimai, kurie nesusiję su mokesčio mokėtojo vykdoma veikla, jeigu rezidentas juridinis asmuo moka pelno mokestį nuo bendros išankstinių apmokėjimų sumos bei nuo išankstinių išmokų, suteiktų fiziniams asmenims per kalendorinį mėnesį, kuris viršija 50 procentų nuo išmokų, pavaldžių socialiniams mokesčiams, kuriuos prieš tai einantį kalendorinį mėnesį sumokėjo mokesčių mokėtojas pagal Socialinių mokesčių aktą. Išankstiniai apmokėjimai bei išankstinės išmokos, fizinių asmenų vėl mokamos per tą patį kalendorinį mėnesį, prekės bei paslaugos, pirktos anksčiau minimų išankstinių apmokėjimų bei išmokų sąskaita per tą patį kalendorinį mėnesį, taip pat atlyginimų bei užmokesčio už paslaugas suma aukščiau minimų išankstinių apmokėjimų bei išmokų sąskaita, turi būti išskaičiuojama iš bendros išankstinių apmokėjimų bei išmokų sumos.Yra apibrėžiama dar viena mokėjimų, nesusijusių su verslu, grupė. Šiems mokėjimams yra priskiriami:1) turto įsigijimas, nesusijęs su verslu;2) vertybinių popierių įsigijimas, kuriuos išleido į apyvartą juridinis asmuo, esantis mažo apmokestinimo teritorijoje, išskyrus atvejus, kai šie vertybiniai popieriai atitinka sąlygas, nurodytas Investicinių fondų įstatyme;3) priklausymas juridiniam asmeniui, kuris yra mažo apmokestinimo teritorijoje (t. y. mokėjimai juridiniam asmeniui, kuris yra mažo apmokestinimo teritorijoje);4) delspinigių, baudos sumokėjimas, nesant teismo sprendimo, kompensacija už žalą juridiniam asmeniui, esančiam mažo apmokestinimo teritorijoje;5) paskolos suteikimas ar išankstinis apmokėjimas juridiniam asmeniui, kuris yra mažo apmokestinimo teritorijoje ar įsigijimas pretenzijos teisės prieš juridinį asmenį, esantį mažo apmokestinimo teritorijoje bet kokiu būdu.Nerezidentų nuolatinės atstovybės yra apmokestinamos pagal žemiau nurodymus kriterijus:1) apmokestinama visos išmokos, dividendai, mokėjimai, nesusiję su verslu taip pat kaip rezidentės įmonės;2) nerezidentas juridinis asmuo, turintis registruotą nuolatinę atstovybę Estijoje, moka pelno mokestį taip pat kaip ir rezidentė įmonė; 3) visos dovanos, labdaros įnašai bei svečių priėmimo išlaidos, kurias nerezidentas atlieka per nuolatinę atstovybę, yra apmokestinamos, neatsižvelgiant į tai, ar dovanų bei labdaros įnašų gavėjas, svečias ar verslo partneris yra rezidentas, ar nerezidentas. Nerezidento valdančiojo biuro atstovai ar kitokie struktūriniai vienetai, esantys už Estijos ribų, taip pat laikomi svečiais ar verslo partneriais;4) pelno mokestis mokamas nuo žemiau išvardytų pajamų:a) išvežamas iš Estijos nuolatinės atstovybės turtas, didesnis už į Estiją įvežtąturtą, skirtą nuolatinei atstovybei, jeigu kitoks turtas ar paslaugos nėra mainais suteikiamos už tokį turtą;b) išmokos, atliekamos per nuolatinę atstovybę ar susijusios su ja, skirtos vyriausiajam biurui ar kitokiems nerezidentų struktūriniams vienetams, esantiems už Estijos ribų, jeigu mainais už tokias išmokas negaunamos prekės ar paslaugos;c) išmokos, atliekamos trečiosioms šalims pagal nerezidentų nurodymus per nuolatinę atstovybę ar nuolatinės atstovybės sąskaitą, jei mainais už tai negautos jokios prekės ar paslaugos;d) visos nesusijusios su įmone išlaidos ir kitokios išmokos, vykdomos per nuolatinę atstovybę ar nuolatinės atstovybės pajamų sąskaitą.Estijos pelno mokesčio įstatyme yra griežtai reglamentuojamas paslėpto pelno paskirstymas (kaip reprezentacinės išlaidos, mokėjimai į trečiąsias šalis ir kt.) bei paskirstytojo pelno apmokestinimas.Visų trijų Baltijos valstybių pelno mokesčio bazė yra skirtinga. Labai panašios yra tik Lietuvos ir Latvijos respublikų šio mokesčio bazės. Tuo tarpu Estijos įstatymų leidėjai pasirinko netradicinę ir netgi Europoje neįprastą pelno mokesčio bazę – pelno paskirstymą, išmokas, nesusijusias su verslu, bei dovanas. Negalima teigti, kad Estijoje yra pelno mokestis. Čia turbūt geriau tiktų išsireiškimas
pajamų mokestis, kadangi visi apibrėžti šiame įstatyme mokesčio objektai yra vienaip ar kitaip susiję su pajamomis, kurios yra gaunamos po pelno paskirstymo arba kitokiu pavidalu. Estijos įstatymų leidėjai, pasirinkę tokį neįprastą pelno apmokestinimo modelį, siekė, kad būtų užkirstas kelias verslininkams piktnaudžiauti galimybe per įvairias išmokas neparodyti gaunamų pajamų ir nuslėpti mokesčius. Yra manoma, kad pasirinkus šią neįprastą mokesčio bazę yra panaikinamos sąlygos netikslingai išmokamoms pinigų sumoms arba turto perleidimui slėpti. Kaip jau buvo minėta, nė viena iš Europos valstybių neturi analogiškos pelno apmokestinimo bazės, todėl kaip naujovę ir sveikintiną Estijos sprendimą ypatingai gyrė ir kaip pavyzdį svarstant Lietuvos pelno mokesčio įstatymą, nurodė Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertai. Jie tikino, kad tai sudaro galimybes skatinti investicijas, taip pat reinvestuoti pelną pačioje įmonėje siekiant gerinti, plėtoti verslą, tačiau ne tiktai tokia pelno mokesčio bazė skatina investicijas ir kitokias priemones verslumui vystyti. Toks sprendimas yra palankus verslininkams, jeigu pelnas nėra paskirstomas – pelno mokestis nemokamas, tačiau tai negarantuoja, kad pelnas bus reinvestuotas įmonėje. Tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje pelno mokesčio bazė yra gana siaura, tačiau pajamos iš šio mokesčio yra didesnės negu Estijoje, nepaisant to, kad pelno mokesčio tarifas yra mažesnis negu Estijos, todėl kitame skyriuje ir bus aptartas dar vienas svarbus mokesčio elementas – mokesčio tarifas. Pelno mokesčio tarifaiKitas svarbus pelno mokesčio elementas yra mokesčio tarifai. Lietuvos vieneto, nuolatinių buveinių apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 15 procentų mokesčio tarifą (numatytos kai kurios išimtys);Latvijos Respublikoje per nuolatines buveines, yra apmokestinamas taikant 15 procentų tarifą (išskyrus kai kurias išimtis, kurios bus aptartos aprašant apie pelno mokesčio lengvatas).Kaip ir Lietuvoje, taip pat ir Latvijoje yra apmokestinamos pajamos, kurias gauna nerezidentė įmonė, dirbanti ne per nuolatines buveines. Šios pajamos apmokestinamos žemiau nurodytais mokesčio tarifais:1) jeigu rezidentė įmonė arba nuolatinė nerezidentės įmonės buveinė išmoka nerezidentei įmonei dividendus, jie yra apmokestinami taikant 10 proc. mokesčio tarifą;2) už suteiktas marketingo ir konsultacijų paslaugas mokamas 10 proc. mokestis nuo suteiktų paslaugų vertės;3) už palūkanas, išmokėtas susijusioms šalims, yra taikomas 10 proc. mokesčio tarifas;4) išmokos už intelektualinę nuosavybę yra apmokestinamos taikant 2 mokesčių tarifus:a) pajamos už kopijavimo (įskaitant autorines teises) arba už teises leisti (įskaitant autorines teises) literatūros arba kitus darbus, tokius kaip vaizdo filmai, garso įrašai, yra apmokestinamos taikant 15 procentų mokesčio tarifą;b) pajamoms, gautoms už kitą intelektualinę nuosavybę, nepaminėtą aukščiau, yra taikomas 5 procentų tarifas; 5) už parduotą nekilnojamąjį turtą Latvijoje yra taikomas 2 procentų mokesčio tarifas.15 procentų mokesčio tarifas yra taikomas išmokoms, kurias išmoka Latvijoje registruota rezidentė įmonė arba įmonė, veikianti per nuolatinę buveinę, juridiniams ar fiziniams asmenims, kurie yra įkurti mažo apmokestinimo teritorijoje. Jų sąrašą nustato vyriausybė. Šis mokesčio tarifas nėra taikomas tais atvejais, jeigu Latvijos rezidentė įmonė išmoka dividendus už palūkanas, gautas iš Latvijoje registruotų kredito institucijų, bei už pajamas, kurias gauna asmuo, įsikūręs mažo apmokestinimo teritorijoje, jeigu tos pajamos yra už prekes, kurių kilmės šalis yra mažo apmokestinimo teritorija.Trumpai apžvelgiant Latvijos Respublikos pelno mokesčio tarifus reikia pasakyti, kad jie yra labai panašūs su Lietuvoje taikomais pelno mokesčio tarifais. Tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje pelno mokestis yra 15 procentų. Latvijoje yra taikomas 5 procentais mažesnis mokestis pelno paskirstymui ir dividendams (Lietuvoje – 15 proc., Latvijoje – 10 proc.). Gana stipriai skiriasi užsienio įmonių pajamų, gautų ne per nuolatines buveines, mokesčio tarifai – Lietuvoje yra taikomas 10 proc. mokestis, tuo tarpu Latvijoje jis gali būti 2, 5, 10 arba 15 procentų, priklausomai kokioms paslaugoms yra taikomas šis mokestis.Esminis skirtumas tarp Lietuvos ir Latvijos pelno mokesčių tarifų yra tai, kad skirtingais tarifais yra apmokestinamos nerezidentės arba užsienio vieneto pajamos, gautos ne per nuolatines buveines bei dividendų apmokestinimas.Estijos pelno mokesčio įstatymas unikalus ne tik savo mokesčio baze, tačiau ir pelno mokesčio tarifais, kurie yra taikomi paskirstytajam pelnui, išmokoms, nesusijusioms su verslu, dovanoms bei kitiems mokėjimams į mažų mokesčių šalis. Visiems šiems mokėjimams yra nustatytas vieno mokesčio – 26/74 (arba kitaip tariant 26 proc.) tarifas. Papildomas 26 proc. pelno mokesčio mokestis yra išskaitomas nerezidentams, kai jiems yra išmokami dividendai (dar kitaip šį išskaitomą mokestį galima pavadinti mokesčiu „prie pajamų šaltinio“).Iš tiesų yra pakankamai lengva apskaičiuoti, sumokėti bei administruoti mokestį, kuris visiems mokėjimams yra bendras – 26/74. Reikia pridurti, kad Estijoje pelno mokestis iki 2007 m. prasidėsiančiu mokestiniu laikotarpiu bus sumažintas iki 20 proc.Vienas
didžiausių skirtumų tarp visų trijų Baltijos valstybių mokesčių yra tai, kad nevienodi mokesčių tarifai. Artimiausi Lietuvos pelno mokesčio tarifams yra Latvijos pelno mokesčio tarifai, beje, reikia pridurti, kad ne tik tarifai, tačiau ir mokesčio bazės yra panašios. Tuo tarpu lyginant šių trijų valstybių mokesčio tarifus akivaizdžiai išsiskiria Estija, kurioje pelno mokestis, uždėtas pelno paskirstymams ir kitoms išmokoms, yra 26/74.Pelno mokesčio harmonizavimas pagal ES direktyvasTiesioginių mokesčių srityje vienareikšmiškų Europos Sąjungos teisės normų ar teisinių dokumentų skaičius yra minimalus, čia paminėtinos tik 2 direktyvos, susijusios su įmonių, įsikūrusių skirtingose ES valstybėse, reorganizavimo dalykais bei pelno skirstymu patronuojančioms kompanijoms, taip pat Konvencija dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo koreguojant susijusių įmonių pelną, t. y. taikant sandorių koregavimo metodus. Šie teisės aktai reguliuoja konkrečius klausimus, kurie, be kita ko, yra susiję ir su laisvo kapitalo judėjimo nuostatomis, tačiau nėra jokio teisės akto, kuris bent kiek vienodintų pačias tiesioginių mokesčių sistemas bendrąja prasme, t. y. apmokestinimo objektus, mokesčių lygį, apskaičiavimo tvarką ir kitus momentus, kurie nulemia mokestinių prievolių dydį.Susijungimų direktyva (90/434 EEC) reglamentuoja įvairių skirtingose ES šalyse veikiančių įmonių jungimosi, turto perleidimo, akcijų, pasikeitus jų vertei, apmokestinimo klausimus. Ja siekiama eliminuoti ES veikiančių įmonių akcininkų mokesčius tais atvejais, kai įmonės reorganizuojamos. Šiuo metu direktyva realiai eliminuoja kitoms šalims perduodamo turto bei akcijų pasikeitus jų vertei, apmokestinimą. Kol kas dar neįmanomas neapmokestintas įmonių arba padalinių jungimasis, nes skirtingose ES šalyse šiuos dalykus reglamentuoja įmonių įstatymai. Pagrindiniai Susijungimo direktyvos principai yra šie:– panaikina mokesčių naštą tai ES veikiančiai įmonei, kuri gauna tam tikrą turtą iš kitos ES šalies;– eliminuoja kapitalo prieaugio dėl įmonių susijungimo arba akcijų pakeitimo apmokestinimą;– leidžia perkelti neapmokestinamus įmonės atidėjimus ir kitus rezervus iš vienos šalies įmonės į kitą šioms įmonėms susijungus;– leidžia perkelti nepanaudotus mokesčių nuostolius iš vienoje šalyje veikiančių įmonių į kitos šalies įmones;– panaikina dėl anksčiau aprašytų sandorių atsirandančių paskirstomų akcijų apmokestinimą;– atideda iš akcijų gaunamo pelno apmokestinimą iki to laikotarpio, kai šios akcijos bus parduotos. Pardavus akcijas pelnas yra apmokestinamas pagal individualioje ES šalyje galiojančius tarifus.Dėl visų nurodytų aplinkybių labai sumažėja įvairių įmonių sujungimo išlaidos. Tačiau Susijungimų direktyvos teikiamos lengvatos, mažinančios mokesčių naštą, nėra taikomos tada, kai nustatoma, jog įmonės buvo sujungtos arba reorganizuotos siekiant išvengti mokesčių.1990 m. liepos 23 d. Taryba priėmė Direktyvą Nr. 90/435EEB dėl bendrosios mokesčių sistemos, taikomos patronuojančioms ir dukterinėms bendrovėms, esančioms skirtingose valstybėse narėse (toliau – Direktyva). Kaip matyti iš Direktyvos pavadinimo, ja nesiekiama suderinti tiesioginių mokesčių taikymo valstybėse narėse apskritai; priešingai, ji skirta tik vienam įmonių mokesčio aspektui – pelno, paskirstyto tarp įmonių, esančių skirtingose valstybėse narėse, apmokestinimui – suvienodinti.Direktyvos tikslas – palengvinti tarpnacionalinių bendrovių steigimą ir jų veiklos sąlygas valstybėse narėse, padidinti jų produktyvumą, konkurencinę galią tarptautiniu lygiu. Jau Direktyvos preambulėje nurodoma, kad patronuojančių ir dukterinių bendrovių, esančių skirtingose valstybėse narėse, mokesčių našta paprastai didesnė nei tų patronuojančių ir dukterinių bendrovių, kurios veikia toje pačioje valstybėje narėje. Todėl Taryba, atsižvelgdama į ES siekius suvienodinti verslo sąlygas skirtingose valstybėse narėse ir sukurti bendrą ES rinką, priėmė šią Direktyvą.Kitas Direktyvos tikslas – apsaugoti visų ES šalių patronuojančias įmones nuo pelno, gauto iš dukterinių įmonių, apmokestinimo. Taip palengvinamas kapitalo judėjimas tarp skirtingų ES šalių. Remiantis šia Direktyva panaikinamas dvigubas pelno apmokestinimas. ES viduje sukuriama vientisa ir efektyviai funkcionuojanti rinka, kuri leidžia stambioms ir daug dukterinių įmonių ES šalyse turinčioms patronuojančioms įmonėms smarkiai sumažinti mokesčių sąnaudas ir geriau konkuruoti tarptautinėje rinkoje. Patronuojančios dukterinės įmonės direktyva panaikina mokestines sienas tarp skirtingų ES šalių. Nors Direktyva gana aiškiai apibrėžia dvigubo pelno apmokestinimo panaikinimą, tačiau skirtingų ES šalių mokesčių įstatymai šiek tiek skiriasi nuo Direktyvos nuostatų. Tokia situacija gerai iliustruoja, kad valstybės narės nebuvo ir, ko gero, dar nėra pasirengusios priimti sprendimų dėl pelno ar pajamų apmokestinimo suvienodinimo ES mastu, nors diskusijos šiais klausimais vyksta pakankamai seniai.Vienintelė griežtesnė gairė šioje srityje šiuo metu yra Rezoliucija dėl Verslo apmokestinimo sąlygų, kurią 1997 metais priėmė Taryba ir valstybių narių finansų ministrai ir kuri smerkia žalingą konkurenciją mokestinėmis
priemonėmis. Iš šios rezoliucijos darytina išvada, kad pati savaime konkurencija tarp valstybių per mokesčių sistemas Europos Sąjungos nėra smerkiama, nors žiūrint ES mastu, kai kiekviena valstybė stengiasi maksimizuoti savo konkurencinį pranašumą, užuot dėjus pastangas maksimizuoti visos ES konkurencinį pranašumą, riba tarp „žalingos“ ir „naudingos“ konkurencijos darosi sunkiai identifikuojama, o bendrų ES tikslų, užfiksuotų įvairiuose dokumentuose, įgyvendinimas – sunkiai įsivaizduojamas.Rezoliucija dėl Verslo apmokestinimo sąlygų apibrėžia tam tikrus principus, t. y. vertinimo kriterijus, pagal kuriuos identifikuojamos mokesčių įstatymuose esančios nuostatos, potencialiai galinčios sukurti žalingą konkurenciją. Pagrindiniai „žalingumo“ požymiai yra:– nuostatų taikymas vien nerezidentų naudai ar orientavimas į nerezidentų naudą;– bendrųjų apmokestinimo principų (tokių kaip EBPO taisyklių) neatitinkančios pelno mokesčio apskaičiavimo taisyklės;– neskaidrios, neaiškios, vienareikšmiškai nereglamentuotos išskirtinių apmokestinimo sąlygų sudarymo taisyklės.Pažymėtina, kad pagal verslo apmokestinimo taisykles praktiškai galima įvertinti galima tik tam tikrus fragmentus, tačiau ne visą pelno apmokestinimo tvarką.Naujosios Europos Sąjungos narės mažina pelno mokesčio tarifus, kai tuo tarpu senosios narės nėra patenkintos tokia naujųjų narių veikla. Šį rudenį buvo netgi kilusi diskusija dėl pelno mokesčio suvienodinimo šalyse narėse, tačiau šiai minčiai nebuvo pritarta. Kol ES liberaliai reglamentuoja tiesioginius mokesčius, tol šalys narės konkuruoja tarpusavyje per tiesioginių mokesčių tarifus, mokesčio bazę bei taikomas lengvatas.

Šiuo metu Jūs matote 87% šio straipsnio.
Matomi 7884 žodžiai iš 9011 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.