Mokesčių esmė ir reikalingumas
5 (100%) 1 vote

Mokesčių esmė ir reikalingumas

Turinys

ĮVADAS 2

1. MOKESČIŲ ESMĖ 3

2. APMOKESTINIMO UŽDAVINIAI IR PRINCIPAI 6

3. SENIAUSIOS RAŠYTINĖS ŽINIOS APIE MOKESTINES PRIEVOLES 8

4. APMOKESTINIMO IR MOKESČIŲ TEORINIO PAGRINDIMO PRADŽIA BEI PLĖTOTĖ 9

5. ADAMAS SMITAS – KLASIKINIŲ APMOKESTINIMO PRINCIPŲ KŪRĖJAS 15

6. DIDELI MOKESČIAI – KAPITALO KAUPIMO STABDYS 18

IŠVADOS 23

LITERATŪRA 25

ĮVADAS

Visuotinai pripažinta, kad mokesčiai yra privalomi fizinių ir

juridinių asmenų mokėjimai valstybei ir jos vietos valdžios institucijoms.

Tai svarbiausias valstybės pajamų šaltinis, vienas iš jos egzistavimo

pagrindų, vyraujanti biudžeto įplaukų akumuliavimo forma. Mokesčiai padeda

paskirstyti ir perskirstyti dalį nacionalinių pajamų.

Visuomeninė santvarka, valstybės uždaviniai ir funkcijos lemia

socialinį ir ekonominį mokesčių pobūdį. Savo ruožtu šie uždaviniai ir

funkcijos mokesčių atsiradimo ir jų rinkimo į valstybės iždą (kitaip

vadinamą fisku) problematikos bendrajame kontekste istoriškai evoliucionavo

iš turto ir asmenų apsaugos iki komplekso įvairiausių priemonių, naudojamų

tvarkant rinką ir ūkininkavimo santykius, grumiantis su skurdu ir

nelaimėmis. Valstybė savo piliečiams ėmė teikti socialines paslaugas:

nemokamą švietimą ir medicinos priežiūrą, subsidijas (pinigines pašalpas)

gyvenamųjų namų statybai, paramą bedarbiams irt. t.

Darbo tikslas: Mokesčių prasmė ir reikalingumas.

Darbo objektas: Mokesčių prasmė ir reikalingumas.

Darbo uždaviniai: 1. Pateikti mokesčių esmę.

2. Įvertinti apmokestinimo

uždavinius ir principus.

3. Pateikti mokesčių atsiradimo

istoriją ir jos pradininkus.

4. Pateikti išvadas.

Darbo metodai: Mokslinės literatūros analizė.

1. MOKESČIŲ ESMĖ

„Apmokestinimas – tai menas taip nupešti žąsį, kad pūkų būtų kuo

daugiau, o gagenimo — kuo mažiau“ — Žanas Baptistas Kolbertas, XVII a.

prancūzų valstybės veikėjas.

Mokesčiai yra ūkio subjektų ir gyventojų privalomieji mokėjimai

valstybei. Jie atsirado, kai tik susikūrė valstybė. Tad pagrįstai rašė B.

Franklinas: „Gyvenime yra neišvengiami du dalykai: mirtis ir mokesčiai“.

Todėl mokesčių neturėtume peikti. Jie buvo ir bus.

Atskiri autoriai mokesčius apibūdina šiek tiek skirtingai.

Pateikiame keletą tokių apibūdinimų:

„Mokesčiai – tai privalomojo pobūdžio mokėjimai valstybei“ (G. M.

Pajuodienė); „… mokesčiai yra privalomi fizinių ir juridinių asmenų

mokėjimai valstybei ir jos vietos valdžios institucijoms“ (J. Rimas, R.

Stačiokas); „Mokesčiai – tai valstybės imami juridinių ir fizinių asmenų

privalomieji mokėjimai“ (E. Chlivickas, 1. Čepienė, V. Meidūnas, P.

Puzinauskas).

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme pateiktas

toks mokesčio apibrėžimas: „Mokestis — mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui

nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės

(savivaldybės) funkcijoms vykdyti. Ši prievolė atliekama įstatymų nustatyta

tvarka“.

Pateikti mokesčių apibudinimai akcentuoja tris esminius mokesčių

bruožus: 1) privalomąjį jų pobūdį, 2) jų ėmėją – valstybę, 3) paskirtį

-parūpinti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti.

Mokesčių raida parodo, jog mokesčius nustato aukščiausia valstybės

arba administracinio teritorinio vieneto valdžia. Lietuvos Respublikos

Konstitucijoje (127 str.) įrašyta:

„Mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos

Respublikos įstatymai“.

Be oficialiai pagal įstatymus imamų mokesčių kiekvienoje

valstybėje dar yra ir kitokių mokėjimų bei rinkliavų. Juos privalo mokėti

tiek juridiniai asmenys – ūkio subjektai, tiek fiziniai asmenys –

gyventojai. Pastarieji turi mokėti už jiems teikiamas komunalines

paslaugas. Valstybės ar privačios įmonės (akcinės bendrovės, gali būti ir

individualios) teikia butams elektros energiją, dujas, karštą ir šaltą

vandenį, telefono paslaugas, o šildymo sezono metu – šildymą. Už šias

paslaugas gyventojai turi nemažai mokėti. Taigi gyventojai tas išlaidas

dažnai tapatina su mokesčiais. Taip jas ir vadina. Tačiau mokėjimai už

komunalines paslaugas nėra mokesčiai, nes jie mokami paslaugas teikiančioms

įmonėms, o ne į valstybės nacionalinį biudžetą ar tikslinės paskirties

centralizuotus valstybės lėšų fondus.(Meidūnas V., Puzinauskas P., 2001)

Mokesčių esmė yra tai, kad valstybė turi sukaupti tam tikrus

piniginius (ar natūrinius) išteklius savo veiklai, t. y. funkcijoms

vykdyti. Mokesčių esmę apibūdina ir kiti jų bruožai. Valstybė jai
būtinus

išteklius kaupia įstatymu nustatyta tvarka prievarta imdama mokesčius iš

mokėtojų: tam tikrų gyventojų sluoksnių, ūkio subjektų (net ir iš kitų

valstybių (dažniausiai nugalėtų kare)). Mokesčių esmę taip pat atskleidžia:

a) tikslai, kurių įgyvendinimui valstybė ima mokesčius; b) mokesčių turinį

apibūdinantys elementai: subjektas (kas privalo sumokėti mokestį), objektas

(kas apmokestinama), šaltinis, mokesčio tarifas, mokesčio lengvatos ir kiti

bruožai.

Valstybės funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių.

Svarbiausias, iš esmės vienintelis tokių išteklių šaltinis, žinomas nuo

seniausių laikų, yra mokesčiai. Jeigu valstybės išlaidoms padengti mokesčių

nepakanka, valstybė yra priversta imti užsienio bei vidaus paskolas ir

kartu atsiranda papildomų išlaidų palūkanoms mokėti. Kitas kelias – didinti

mokesčius.

Kiekviena pasaulio valstybė atlieka daug įvairių funkcijų: apsaugos,

gamybinės bei komercinės veiklos, vystymo, administracines. Valstybių

kūrimosi pradžioje svarbiausia jų funkcija buvo apginti savo piliečius nuo

kitų valstybių užpuolimo ir palaikyti vidaus tvarką. Valstybėms vystantis

jų funkcijos išsiplėtė. Tvarkai palaikyti reikėjo sukurti teisingumo bei

policijos sistemą, išplėsti ryšius, reglamentuoti turtingųjų vaidmenį

visuomenėje, ginti vargšus – teikti jiems socialines paslaugas (nemokamą

švietimą, medicininį aptarnavimą), taip pat tvarkyti išsiplėtusius

ūkininkavimo santykius.

Valstybės vykdomos funkcijos, jos valdžios ir vykdomųjų institucijų

struktūra ir veikla, be abejo, priklausė nuo ekonominės santvarkos –

pradedant vergovine ir baigiant šiuolaikine išvystytos ekonomikos (rinkos)

valstybe. Anksčiau mokesčiai ir žmogaus laisvė buvo du nesuderinami

dalykai, o šiandien, kaip teigė V. Jurgutis, jie „… virsta paprasta

piliečio prievole duoti savo turtų, pelno ar pajamų dalį bendriems

visuomenės reikalams, priverstina kiekvieno piliečio auka viešajam ūkiui“.

Valstybės funkcijos yra labai įvairios ir plačios. Dabartinės

valstybės turi garantuoti savo valstybės krašto apsaugą ir viešąją tvarką,

švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos teikimą gyventojams, šalies

ekonominę būklę, tinkamą valstybės bendrąjį ir vidaus valdymą, dengti kitas

valstybės išlaidas.

Valstybės pareiga – vykdyti visas tas veiklas, kurių pasiūlos be

prievartos nesulauktume iš privačių asmenų. Pavyzdžiui, šiems asmenims

nenaudinga organizuoti apsaugą nuo užsienio valstybių užpuolimo, išlaikyti

armiją, karo laivyną, oro pajėgas, organizuoti civilinę gynybą bei slaptųjų

tarnybų veiklą. Taip pat privatūs asmenys vargiai imtųsi vidaus saugumo

užtikrinimo finansuojant policijos, teismų veiklą. Be to, minėtose veiklos

srityse privatūs asmenys dažnai būtų nepatikimi. (Meidūnas V., Puzinauskas

P., 2001)

Valstybė turi vykdyti ir kai kurių produktų gamybą, teikti

komercines paslaugas, kurių privati įmonė nebūtų suinteresuota arba

nesugebėtų teikti. Pavyzdžiui, tiesti kelius, tiltus, kanalus, statyti

uostus, elektrines, juos prižiūrėti.

Valstybės teikiamos socialinės paslaugos taip pat negali būti

visiškai paliekamos privatiems asmenims. Dažnas jų neturės tam nei noro,

nei lėšų, arba privačių asmenų teikiamų socialinių paslaugų sąlygos (ypač

tarifai) nebus priimtini vartotojams. Tai reiškia, kad valstybei reikia

rūpintis bendra piliečių gerove, t. y. statyti ligonines, mokyklas, tiesti

gatves, kelius, įrengti parkus, žaidimų aikšteles ir pan. Tokių paslaugų

nauda vertine išraiška sunkiai apskaičiuojama. Tačiau gerai organizuotas

piliečių švietimas, rūpinimasis jų sveikata bei gerove yra labai

reikšmingas ir efektyvus, nes didina krašto bendrijos produktyvumą. Taigi

mokesčiai turi būti, nes jie yra kiekvienos valstybės ekonominio bei

socialinio gyvavimo pagrindas.

Mokesčių problemas yra tyrę ir Lietuvos mokslininkai. Įžymus

tarpukario Lietuvos profesorius V. Jurgutis mokesčių esmę ir vaidmenį

apibūdino savo knygoje „Finansų mokslo pagrindai“. Tam paskirtas atskiras

knygos skyrius „Mokesčių esmė, nusakymas, nauda ir tikslai“, kuriame V.

Jurgutis rašė: „Mokesčiai, tai įnirtęs, užsispyręs revoliucionierius,

veiklus, energingas agitatorius, judrus žmonių laisvės skelbėjas, bet

drauge žiaurios priespaudos ir kruvinų kančių įrankis.“ Mokesčiai „gali

paversti aršiais priešais ir kaimynines draugingas valstybes. Mokesčiai

technikinio progreso priemonė, bet dažnai ir techniškai atsilikusios

priemonės apsauga. Mokesčiai melagysčių, neteisingų priesaikų ir

šventvagysčių mokytojas, mokesčiai kontrabandininkų ir šmugelininkų

džiaugsmas. Mokesčiai yra padarę pasauliui daug gero, bet drauge sukūrę ir

neišpasakytai daug blogo. Mokesčiai išliejo kraujo upes ir ašarų jūras, bet

mokesčiai davė ir didžiausią žmonijos turtą – laisvę“. Profesorius Alfonsas

Žilėnas mokesčius
„Gyventojai gauna iš valstybės… taikos

ramybę, krašto nepriklausomybę, teisių apgynimą, apšvietimą… ir t. t. Bet

susekti visiškai tiksliai, kurie gyventojai daugiau ar mažiau iš to visai

naudojasi, dažniausiai labai sunku ir visiškai negalima tiksliai ir

išskaityti, kuris gyventojas ir kiek privalėtų valstybei už tąjį

naudojimąsi atlyginti. Dėlei šios priežasties, imdama iš gyventojų

valstybės iždan mokesčius, valdžia tik retkarčiais gali atsižiūrėti į tai,

kiek kas iš tikrųjų bus pasinaudojęs iš bendrųjų įstaigų, kad pareikalavus

iš jo ir tinkamo atlyginimo. Ir užtat dažniausiai imama ne sulig

naudojimusi, bet sulig išgalėjimu kiekvieno gyventojo, sulig jo turtu“.

Naudodamasis laikraščio „Darbo balsas“ 1918 m. balandžio 18 d. straipsnio

„Valstybės ūkis (finansai)“ citata, A. Žilėnas daro išvadą, kad kartojama

žinoma finansų mokslo „kolektyvinių poreikių“ teorija. Ja mėginama įrodyti,

kad valstybė rūpinasi visų piliečių interesais ir mokestis tėra tik tam

tikras atlyginimas valstybei už tą rūpinimąsi. Juo labiau, kad

šiuolaikinėje visuomenėje valstybė ir savivaldybės rūpinimosi gyventojais

požiūriu atlieka vis įvairesnes reguliavimo ir kitas funkcijas, stipriai

veikiančias žmonių kasdienybę. (Meidūnas V., Puzinauskas P., 2001)

2. APMOKESTINIMO UŽDAVINIAI IR PRINCIPAI

Visi įvairių rūšių mokesčiai, kuriais įgyvendinami tam tikri

principai, sudaro šalies mokesčių sistemą. Ji formuojama atsižvelgiant į

apmokestinimui keliamus uždavinius. Atskirose valstybėse tie uždaviniai

gali būti skirtingi, nes priklauso nuo konkrečios šalies ekonominių sąlygų,

ekonominės politikos tikslų. Tačiau pagrindinis apmokestinimo uždavinys

visur tas pats — gauti valstybei pajamų, reikalingų jos išlaidoms

(valstybės valdymui, nacionalinei apsaugai, švietimui, sveikatos apsaugai,

transferiniams išmokėjimams). Mokesčiai gali būti ir valstybės fiskalinės

politikos poveikio ekonomikai bei ūkio stabilizavimui priemone.

Laisvosios rinkos sistemoje nėra savaiminio mechanizmo pajamų

paskirstymo netolygumui išlyginti. Todėl nusprendus, kokio paskirstymo

siekiama šalyje, šiam uždaviniui gali būti panaudota ir mokesčių sistema.

Rinkos mechanizmo netobulumas rodo nepakankamą tam tikro ekonomikos

sektoriaus arba regiono išsivystymą. Šių klausimų (pavyzdžiui, gimstamumo,

aplinkos užterštumo ir kt.) sprendimas taip pat laikomas apmokestinimo

uždaviniu. Tradiciškai prie jų priskiriamas ir socialiai nepatrauklių

prekių bei paslaugų (pirmiausia alkoholinių gėrimų) gamybos ir vartojimo

apribojimas.

Apmokestinimas jokiu būdu neturi stabdyti ūkio plėtros ar neigiamai

jį veikti. Gali pakenkti per dideli mokesčiai arba netinkama jų sistema.

Apmokestinimas turi padėti kurti naujas darbo vietas, nuolat stiprinti ir

plėsti šalies ekonomiką, prisidėti prie pajamų ir turto perskirstymo.

Todėl, kuriant mokesčių įstatymus ir vykdant ekonominę politiką, labai

svarbu atsižvelgti į tai, kas, kaip ir iš kokių šaltinių tuos mokesčius

mokės, koks mokėtojų finansinis pajėgumas, ar mokesčiai nebus nepakeliama

našta, stabdanti viso ūkio plėtojimąsi. Tuo tikslu reikia laikytis ir

bendrų apmokestinimo principų. (Meidūnas V., Puzinauskas P., 2001)

Klasikinius principus dar 1776 metais veikale „Tautų turto

prigimties ir priežasčių tyrinėjimas“ suformulavo A. Smitas. Nuo to laiko

principai pakito, tačiau jų ekonominė esmė ir aktualumas išliko. Šių laikų

ekonomistai išskiria pagrindinius apmokestinimo principus: teisingumą,

ekonominį efektyvumą, administravimo paprastumą ir mokestinių įplaukų

produktyvumą bei elastingumą.

Teisingumas. Remiantis šiuo principu, mokestis turėtų

būti nustatomas pagal bendras objektyvias taisykles, kurias visuomenės

dauguma pripažįsta kaip teisingas ir protingas. Kiekvienas turi

atiduoti valstybei „teisingą savo dalį“. Vienas iš apmokestinimo teisingumo

principų yra reikalavimas, kad mokesčius mokėtų tie, kurie naudojasi

valstybės teikiamomis paslaugomis. Pagal kitą teisingumo aspektą

reikalaujama, kad apmokestinant būtų atsižvelgta į mokėtojo mokumą, tai yra

gebėjimą mokėti. Mokumas pripažįstamas bei taikomas daugelyje pasaulio

valstybių ir laikomas apmokestinimo teisingumo etalonu pagal du aspektus:

horizontaliu į -asmenys, turintys lygias galimybes (pajamas, turtą ir

panašiai) mokėti mokesčius, vienodai apmokestinami; vertikalųjį –

skirtingas galimybes turintys asmenys apmokestinami skirtingai, taip, kaip

atrodo teisinga visuomenei. Tai reiškia, kad pastarieji asmenys

apmokestinami diferencijuotai. Paplitusi nuomonė, kad gebėjimas mokėti auga

spartesniais tempais negu pajamos (turtas ar vartojimas), todėl

apmokestinimas turi būti progresinis.

Ekonominis efektyvumas. Remiantis šiuo principu, mokesčiai turi ne

trukdyti, o skatinti ekonomiką ir visus su ja susijusius

procesus. Ekonomikos teorijos požiūriu ekonominis efektyvumas
yra

pasiekiamas tada, kai neiškreipiamas optimalus išteklių

paskirstymas. Tačiau dauguma mokesčių sukelia šalies išteklių

perskirstymą, nes tiesiogiai veikia prekių ir

paslaugų kainas. Apmokestinimas neturi veikti minimalaus vartojimo dydžio,

mažinti žmonių darbingumo lygį. Todėl itin atidžiai reikia apsvarstyti

žmonių, gaunančių mažiau pajamų, apmokestinimą. Taip pat svarbu įvertinti

apmokestinimo įtaką ekonominėms paskatoms. Ji sukelia vadinamuosius pajamų

ir pakeitimo efektus. Pajamų efektas – tai jų dydžio dėl mokesčio mokėjimo

sumažėjimas, skatinantis daugiau bei geriau dirbti, taupyti, kad būtų

galima atkurti prarastas pajamas, išlaikyti įprastą pragyvenimo lygį ar net

pasiekti aukštesnį. O pakeitimo efektas – toks santykinis pajamų lygio

mažėjimas, kai prarandamos paskatos dirbti, taupyti ir pan. Vadinasi,

reikia sudaryti tokias apmokestinimo sąlygas, kurios skatintų pageidautinas

veiklos rūšis, o susijusias su didelėmis socialinėmis sąnaudomis stabdytų.

Administravimo paprastumas. Šio principo esmė – lengvas

mokesčių surinkimas. Su tuo susijusios sąnaudos turi būti minimalios ir

pagrįstos. Pažymėtini tokie aspektai: paprastumas, apibrėžtumas, pigumas ir

patogumas mokėtojui. Todėl siekiama, kad apmokestinimas be reikalo nebūtų

pernelyg sudėtingas, tai yra nebūtų numatyta per daug mokesčių bei

sudėtingų ir painių jų taisyklių. Išsivysčiusių šalių praktika rodo, kad

itin sudėtingi ir nepakankamai apibrėžti mokesčiai paprastai visi

nesurenkami ir yra ne tokie teisingi bei efektyvūs, kaip tikėtasi.

Mokesčių surinkimo sąnaudos turi būti minimalios. Kiekvieną mokestį reikia

numatyti tokį, kad jo rinkimo sąnaudos sudarytų kuo mažesnę surinkto

mokesčio dalį. Taip pat svarbu, kad mokesčiai būtų imami patogiausiu

mokėtojui būdu ir laiku.

Mokestinių įplaukų produktyvumas ir elastingumas. Mokesčių

produktyvumas – tai pajamų valstybės išlaidoms padengti užtikrinimas.

Valstybei naudinga ir patogu turėti mokesčių sistemą su elastingomis

įplaukomis, kai, neįvedant naujų mokesčių ir nedidinant esamų mokesčių

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2422 žodžiai iš 8041 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.