Turinys
ĮVADAS 2
1. MOKESČIŲ ESMĖ 3
2. APMOKESTINIMO UŽDAVINIAI IR PRINCIPAI 6
3. SENIAUSIOS RAŠYTINĖS ŽINIOS APIE MOKESTINES PRIEVOLES 8
4. APMOKESTINIMO IR MOKESČIŲ TEORINIO PAGRINDIMO PRADŽIA BEI PLĖTOTĖ 9
5. ADAMAS SMITAS – KLASIKINIŲ APMOKESTINIMO PRINCIPŲ KŪRĖJAS 15
6. DIDELI MOKESČIAI – KAPITALO KAUPIMO STABDYS 18
IŠVADOS 23
LITERATŪRA 25
ĮVADAS
Visuotinai pripažinta, kad mokesčiai yra privalomi fizinių ir
juridinių asmenų mokėjimai valstybei ir jos vietos valdžios institucijoms.
Tai svarbiausias valstybės pajamų šaltinis, vienas iš jos egzistavimo
pagrindų, vyraujanti biudžeto įplaukų akumuliavimo forma. Mokesčiai padeda
paskirstyti ir perskirstyti dalį nacionalinių pajamų.
Visuomeninė santvarka, valstybės uždaviniai ir funkcijos lemia
socialinį ir ekonominį mokesčių pobūdį. Savo ruožtu šie uždaviniai ir
funkcijos mokesčių atsiradimo ir jų rinkimo į valstybės iždą (kitaip
vadinamą fisku) problematikos bendrajame kontekste istoriškai evoliucionavo
iš turto ir asmenų apsaugos iki komplekso įvairiausių priemonių, naudojamų
tvarkant rinką ir ūkininkavimo santykius, grumiantis su skurdu ir
nelaimėmis. Valstybė savo piliečiams ėmė teikti socialines paslaugas:
nemokamą švietimą ir medicinos priežiūrą, subsidijas (pinigines pašalpas)
gyvenamųjų namų statybai, paramą bedarbiams irt. t.
Darbo tikslas: Mokesčių prasmė ir reikalingumas.
Darbo objektas: Mokesčių prasmė ir reikalingumas.
Darbo uždaviniai: 1. Pateikti mokesčių esmę.
2. Įvertinti apmokestinimo
uždavinius ir principus.
3. Pateikti mokesčių atsiradimo
istoriją ir jos pradininkus.
4. Pateikti išvadas.
Darbo metodai: Mokslinės literatūros analizė.
1. MOKESČIŲ ESMĖ
„Apmokestinimas – tai menas taip nupešti žąsį, kad pūkų būtų kuo
daugiau, o gagenimo — kuo mažiau“ — Žanas Baptistas Kolbertas, XVII a.
prancūzų valstybės veikėjas.
Mokesčiai yra ūkio subjektų ir gyventojų privalomieji mokėjimai
valstybei. Jie atsirado, kai tik susikūrė valstybė. Tad pagrįstai rašė B.
Franklinas: „Gyvenime yra neišvengiami du dalykai: mirtis ir mokesčiai“.
Todėl mokesčių neturėtume peikti. Jie buvo ir bus.
Atskiri autoriai mokesčius apibūdina šiek tiek skirtingai.
Pateikiame keletą tokių apibūdinimų:
„Mokesčiai – tai privalomojo pobūdžio mokėjimai valstybei“ (G. M.
Pajuodienė); „… mokesčiai yra privalomi fizinių ir juridinių asmenų
mokėjimai valstybei ir jos vietos valdžios institucijoms“ (J. Rimas, R.
Stačiokas); „Mokesčiai – tai valstybės imami juridinių ir fizinių asmenų
privalomieji mokėjimai“ (E. Chlivickas, 1. Čepienė, V. Meidūnas, P.
Puzinauskas).
Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme pateiktas
toks mokesčio apibrėžimas: „Mokestis — mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui
nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės
(savivaldybės) funkcijoms vykdyti. Ši prievolė atliekama įstatymų nustatyta
tvarka“.
Pateikti mokesčių apibudinimai akcentuoja tris esminius mokesčių
bruožus: 1) privalomąjį jų pobūdį, 2) jų ėmėją – valstybę, 3) paskirtį
-parūpinti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti.
Mokesčių raida parodo, jog mokesčius nustato aukščiausia valstybės
arba administracinio teritorinio vieneto valdžia. Lietuvos Respublikos
Konstitucijoje (127 str.) įrašyta:
„Mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos
Respublikos įstatymai“.
Be oficialiai pagal įstatymus imamų mokesčių kiekvienoje
valstybėje dar yra ir kitokių mokėjimų bei rinkliavų. Juos privalo mokėti
tiek juridiniai asmenys – ūkio subjektai, tiek fiziniai asmenys –
gyventojai. Pastarieji turi mokėti už jiems teikiamas komunalines
paslaugas. Valstybės ar privačios įmonės (akcinės bendrovės, gali būti ir
individualios) teikia butams elektros energiją, dujas, karštą ir šaltą
vandenį, telefono paslaugas, o šildymo sezono metu – šildymą. Už šias
paslaugas gyventojai turi nemažai mokėti. Taigi gyventojai tas išlaidas
dažnai tapatina su mokesčiais. Taip jas ir vadina. Tačiau mokėjimai už
komunalines paslaugas nėra mokesčiai, nes jie mokami paslaugas teikiančioms
įmonėms, o ne į valstybės nacionalinį biudžetą ar tikslinės paskirties
centralizuotus valstybės lėšų fondus.(Meidūnas V., Puzinauskas P., 2001)
Mokesčių esmė yra tai, kad valstybė turi sukaupti tam tikrus
piniginius (ar natūrinius) išteklius savo veiklai, t. y. funkcijoms
vykdyti. Mokesčių esmę apibūdina ir kiti jų bruožai. Valstybė jai
būtinus
išteklius kaupia įstatymu nustatyta tvarka prievarta imdama mokesčius iš
mokėtojų: tam tikrų gyventojų sluoksnių, ūkio subjektų (net ir iš kitų
valstybių (dažniausiai nugalėtų kare)). Mokesčių esmę taip pat atskleidžia:
a) tikslai, kurių įgyvendinimui valstybė ima mokesčius; b) mokesčių turinį
apibūdinantys elementai: subjektas (kas privalo sumokėti mokestį), objektas
(kas apmokestinama), šaltinis, mokesčio tarifas, mokesčio lengvatos ir kiti
bruožai.
Valstybės funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių.
Svarbiausias, iš esmės vienintelis tokių išteklių šaltinis, žinomas nuo
seniausių laikų, yra mokesčiai. Jeigu valstybės išlaidoms padengti mokesčių
nepakanka, valstybė yra priversta imti užsienio bei vidaus paskolas ir
kartu atsiranda papildomų išlaidų palūkanoms mokėti. Kitas kelias – didinti
mokesčius.
Kiekviena pasaulio valstybė atlieka daug įvairių funkcijų: apsaugos,
gamybinės bei komercinės veiklos, vystymo, administracines. Valstybių
kūrimosi pradžioje svarbiausia jų funkcija buvo apginti savo piliečius nuo
kitų valstybių užpuolimo ir palaikyti vidaus tvarką. Valstybėms vystantis
jų funkcijos išsiplėtė. Tvarkai palaikyti reikėjo sukurti teisingumo bei
policijos sistemą, išplėsti ryšius, reglamentuoti turtingųjų vaidmenį
visuomenėje, ginti vargšus – teikti jiems socialines paslaugas (nemokamą
švietimą, medicininį aptarnavimą), taip pat tvarkyti išsiplėtusius
ūkininkavimo santykius.
Valstybės vykdomos funkcijos, jos valdžios ir vykdomųjų institucijų
struktūra ir veikla, be abejo, priklausė nuo ekonominės santvarkos –
pradedant vergovine ir baigiant šiuolaikine išvystytos ekonomikos (rinkos)
valstybe. Anksčiau mokesčiai ir žmogaus laisvė buvo du nesuderinami
dalykai, o šiandien, kaip teigė V. Jurgutis, jie „… virsta paprasta
piliečio prievole duoti savo turtų, pelno ar pajamų dalį bendriems
visuomenės reikalams, priverstina kiekvieno piliečio auka viešajam ūkiui“.
Valstybės funkcijos yra labai įvairios ir plačios. Dabartinės
valstybės turi garantuoti savo valstybės krašto apsaugą ir viešąją tvarką,
švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos teikimą gyventojams, šalies
ekonominę būklę, tinkamą valstybės bendrąjį ir vidaus valdymą, dengti kitas
valstybės išlaidas.
Valstybės pareiga – vykdyti visas tas veiklas, kurių pasiūlos be
prievartos nesulauktume iš privačių asmenų. Pavyzdžiui, šiems asmenims
nenaudinga organizuoti apsaugą nuo užsienio valstybių užpuolimo, išlaikyti
armiją, karo laivyną, oro pajėgas, organizuoti civilinę gynybą bei slaptųjų
tarnybų veiklą. Taip pat privatūs asmenys vargiai imtųsi vidaus saugumo
užtikrinimo finansuojant policijos, teismų veiklą. Be to, minėtose veiklos
srityse privatūs asmenys dažnai būtų nepatikimi. (Meidūnas V., Puzinauskas
P., 2001)
Valstybė turi vykdyti ir kai kurių produktų gamybą, teikti
komercines paslaugas, kurių privati įmonė nebūtų suinteresuota arba
nesugebėtų teikti. Pavyzdžiui, tiesti kelius, tiltus, kanalus, statyti
uostus, elektrines, juos prižiūrėti.
Valstybės teikiamos socialinės paslaugos taip pat negali būti
visiškai paliekamos privatiems asmenims. Dažnas jų neturės tam nei noro,
nei lėšų, arba privačių asmenų teikiamų socialinių paslaugų sąlygos (ypač
tarifai) nebus priimtini vartotojams. Tai reiškia, kad valstybei reikia
rūpintis bendra piliečių gerove, t. y. statyti ligonines, mokyklas, tiesti
gatves, kelius, įrengti parkus, žaidimų aikšteles ir pan. Tokių paslaugų
nauda vertine išraiška sunkiai apskaičiuojama. Tačiau gerai organizuotas
piliečių švietimas, rūpinimasis jų sveikata bei gerove yra labai
reikšmingas ir efektyvus, nes didina krašto bendrijos produktyvumą. Taigi
mokesčiai turi būti, nes jie yra kiekvienos valstybės ekonominio bei
socialinio gyvavimo pagrindas.
Mokesčių problemas yra tyrę ir Lietuvos mokslininkai. Įžymus
tarpukario Lietuvos profesorius V. Jurgutis mokesčių esmę ir vaidmenį
apibūdino savo knygoje „Finansų mokslo pagrindai“. Tam paskirtas atskiras
knygos skyrius „Mokesčių esmė, nusakymas, nauda ir tikslai“, kuriame V.
Jurgutis rašė: „Mokesčiai, tai įnirtęs, užsispyręs revoliucionierius,
veiklus, energingas agitatorius, judrus žmonių laisvės skelbėjas, bet
drauge žiaurios priespaudos ir kruvinų kančių įrankis.“ Mokesčiai „gali
paversti aršiais priešais ir kaimynines draugingas valstybes. Mokesčiai
technikinio progreso priemonė, bet dažnai ir techniškai atsilikusios
priemonės apsauga. Mokesčiai melagysčių, neteisingų priesaikų ir
šventvagysčių mokytojas, mokesčiai kontrabandininkų ir šmugelininkų
džiaugsmas. Mokesčiai yra padarę pasauliui daug gero, bet drauge sukūrę ir
neišpasakytai daug blogo. Mokesčiai išliejo kraujo upes ir ašarų jūras, bet
mokesčiai davė ir didžiausią žmonijos turtą – laisvę“. Profesorius Alfonsas
Žilėnas mokesčius
„Gyventojai gauna iš valstybės… taikos
ramybę, krašto nepriklausomybę, teisių apgynimą, apšvietimą… ir t. t. Bet
susekti visiškai tiksliai, kurie gyventojai daugiau ar mažiau iš to visai
naudojasi, dažniausiai labai sunku ir visiškai negalima tiksliai ir
išskaityti, kuris gyventojas ir kiek privalėtų valstybei už tąjį
naudojimąsi atlyginti. Dėlei šios priežasties, imdama iš gyventojų
valstybės iždan mokesčius, valdžia tik retkarčiais gali atsižiūrėti į tai,
kiek kas iš tikrųjų bus pasinaudojęs iš bendrųjų įstaigų, kad pareikalavus
iš jo ir tinkamo atlyginimo. Ir užtat dažniausiai imama ne sulig
naudojimusi, bet sulig išgalėjimu kiekvieno gyventojo, sulig jo turtu“.
Naudodamasis laikraščio „Darbo balsas“ 1918 m. balandžio 18 d. straipsnio
„Valstybės ūkis (finansai)“ citata, A. Žilėnas daro išvadą, kad kartojama
žinoma finansų mokslo „kolektyvinių poreikių“ teorija. Ja mėginama įrodyti,
kad valstybė rūpinasi visų piliečių interesais ir mokestis tėra tik tam
tikras atlyginimas valstybei už tą rūpinimąsi. Juo labiau, kad
šiuolaikinėje visuomenėje valstybė ir savivaldybės rūpinimosi gyventojais
požiūriu atlieka vis įvairesnes reguliavimo ir kitas funkcijas, stipriai
veikiančias žmonių kasdienybę. (Meidūnas V., Puzinauskas P., 2001)
2. APMOKESTINIMO UŽDAVINIAI IR PRINCIPAI
Visi įvairių rūšių mokesčiai, kuriais įgyvendinami tam tikri
principai, sudaro šalies mokesčių sistemą. Ji formuojama atsižvelgiant į
apmokestinimui keliamus uždavinius. Atskirose valstybėse tie uždaviniai
gali būti skirtingi, nes priklauso nuo konkrečios šalies ekonominių sąlygų,
ekonominės politikos tikslų. Tačiau pagrindinis apmokestinimo uždavinys
visur tas pats — gauti valstybei pajamų, reikalingų jos išlaidoms
(valstybės valdymui, nacionalinei apsaugai, švietimui, sveikatos apsaugai,
transferiniams išmokėjimams). Mokesčiai gali būti ir valstybės fiskalinės
politikos poveikio ekonomikai bei ūkio stabilizavimui priemone.
Laisvosios rinkos sistemoje nėra savaiminio mechanizmo pajamų
paskirstymo netolygumui išlyginti. Todėl nusprendus, kokio paskirstymo
siekiama šalyje, šiam uždaviniui gali būti panaudota ir mokesčių sistema.
Rinkos mechanizmo netobulumas rodo nepakankamą tam tikro ekonomikos
sektoriaus arba regiono išsivystymą. Šių klausimų (pavyzdžiui, gimstamumo,
aplinkos užterštumo ir kt.) sprendimas taip pat laikomas apmokestinimo
uždaviniu. Tradiciškai prie jų priskiriamas ir socialiai nepatrauklių
prekių bei paslaugų (pirmiausia alkoholinių gėrimų) gamybos ir vartojimo
apribojimas.
Apmokestinimas jokiu būdu neturi stabdyti ūkio plėtros ar neigiamai
jį veikti. Gali pakenkti per dideli mokesčiai arba netinkama jų sistema.
Apmokestinimas turi padėti kurti naujas darbo vietas, nuolat stiprinti ir
plėsti šalies ekonomiką, prisidėti prie pajamų ir turto perskirstymo.
Todėl, kuriant mokesčių įstatymus ir vykdant ekonominę politiką, labai
svarbu atsižvelgti į tai, kas, kaip ir iš kokių šaltinių tuos mokesčius
mokės, koks mokėtojų finansinis pajėgumas, ar mokesčiai nebus nepakeliama
našta, stabdanti viso ūkio plėtojimąsi. Tuo tikslu reikia laikytis ir
bendrų apmokestinimo principų. (Meidūnas V., Puzinauskas P., 2001)
Klasikinius principus dar 1776 metais veikale „Tautų turto
prigimties ir priežasčių tyrinėjimas“ suformulavo A. Smitas. Nuo to laiko
principai pakito, tačiau jų ekonominė esmė ir aktualumas išliko. Šių laikų
ekonomistai išskiria pagrindinius apmokestinimo principus: teisingumą,
ekonominį efektyvumą, administravimo paprastumą ir mokestinių įplaukų
produktyvumą bei elastingumą.
Teisingumas. Remiantis šiuo principu, mokestis turėtų
būti nustatomas pagal bendras objektyvias taisykles, kurias visuomenės
dauguma pripažįsta kaip teisingas ir protingas. Kiekvienas turi
atiduoti valstybei „teisingą savo dalį“. Vienas iš apmokestinimo teisingumo
principų yra reikalavimas, kad mokesčius mokėtų tie, kurie naudojasi
valstybės teikiamomis paslaugomis. Pagal kitą teisingumo aspektą
reikalaujama, kad apmokestinant būtų atsižvelgta į mokėtojo mokumą, tai yra
gebėjimą mokėti. Mokumas pripažįstamas bei taikomas daugelyje pasaulio
valstybių ir laikomas apmokestinimo teisingumo etalonu pagal du aspektus:
horizontaliu į -asmenys, turintys lygias galimybes (pajamas, turtą ir
panašiai) mokėti mokesčius, vienodai apmokestinami; vertikalųjį –
skirtingas galimybes turintys asmenys apmokestinami skirtingai, taip, kaip
atrodo teisinga visuomenei. Tai reiškia, kad pastarieji asmenys
apmokestinami diferencijuotai. Paplitusi nuomonė, kad gebėjimas mokėti auga
spartesniais tempais negu pajamos (turtas ar vartojimas), todėl
apmokestinimas turi būti progresinis.
Ekonominis efektyvumas. Remiantis šiuo principu, mokesčiai turi ne
trukdyti, o skatinti ekonomiką ir visus su ja susijusius
procesus. Ekonomikos teorijos požiūriu ekonominis efektyvumas
yra
pasiekiamas tada, kai neiškreipiamas optimalus išteklių
paskirstymas. Tačiau dauguma mokesčių sukelia šalies išteklių
perskirstymą, nes tiesiogiai veikia prekių ir
paslaugų kainas. Apmokestinimas neturi veikti minimalaus vartojimo dydžio,
mažinti žmonių darbingumo lygį. Todėl itin atidžiai reikia apsvarstyti
žmonių, gaunančių mažiau pajamų, apmokestinimą. Taip pat svarbu įvertinti
apmokestinimo įtaką ekonominėms paskatoms. Ji sukelia vadinamuosius pajamų
ir pakeitimo efektus. Pajamų efektas – tai jų dydžio dėl mokesčio mokėjimo
sumažėjimas, skatinantis daugiau bei geriau dirbti, taupyti, kad būtų
galima atkurti prarastas pajamas, išlaikyti įprastą pragyvenimo lygį ar net
pasiekti aukštesnį. O pakeitimo efektas – toks santykinis pajamų lygio
mažėjimas, kai prarandamos paskatos dirbti, taupyti ir pan. Vadinasi,
reikia sudaryti tokias apmokestinimo sąlygas, kurios skatintų pageidautinas
veiklos rūšis, o susijusias su didelėmis socialinėmis sąnaudomis stabdytų.
Administravimo paprastumas. Šio principo esmė – lengvas
mokesčių surinkimas. Su tuo susijusios sąnaudos turi būti minimalios ir
pagrįstos. Pažymėtini tokie aspektai: paprastumas, apibrėžtumas, pigumas ir
patogumas mokėtojui. Todėl siekiama, kad apmokestinimas be reikalo nebūtų
pernelyg sudėtingas, tai yra nebūtų numatyta per daug mokesčių bei
sudėtingų ir painių jų taisyklių. Išsivysčiusių šalių praktika rodo, kad
itin sudėtingi ir nepakankamai apibrėžti mokesčiai paprastai visi
nesurenkami ir yra ne tokie teisingi bei efektyvūs, kaip tikėtasi.
Mokesčių surinkimo sąnaudos turi būti minimalios. Kiekvieną mokestį reikia
numatyti tokį, kad jo rinkimo sąnaudos sudarytų kuo mažesnę surinkto
mokesčio dalį. Taip pat svarbu, kad mokesčiai būtų imami patogiausiu
mokėtojui būdu ir laiku.
Mokestinių įplaukų produktyvumas ir elastingumas. Mokesčių
produktyvumas – tai pajamų valstybės išlaidoms padengti užtikrinimas.
Valstybei naudinga ir patogu turėti mokesčių sistemą su elastingomis
įplaukomis, kai, neįvedant naujų mokesčių ir nedidinant esamų mokesčių