Mokesčių raida Lietuvoje
„Gyvenime neišvengiami yra du dalykai: mirtis ir mokesčiai“
(B. Franklinas)
Mokesčių šaknys glūdi gilioje senovėje. Pačių seniausių žinių apie apmokestinimą rasta molinėse lentelėse atliekant kasinėjimus Lagašo (dabar Irako teritorija) mieste, kuris priklausė valstybei, gyvavusiai prieš šešis tūkstančius metų. Ten karo metu buvo įvesti labai dideli mokesčiai, kad būtų lėšų sėkmingai kariauti. Ilgainiui karas pasibaigė, tačiau mokesčių našta nepalengvėjo.
Istoriškai mokesčiai atsirado kartu su valstybėmis, nes rei¬kėjo lėšų jų institucijoms išlaikyti bei valdžios funkcijoms vykdyti. Vientisos mokesčių sistemos tada nebuvo. Daž¬nai mokesčiai nebuvo skiriami nuo duoklių, seniausios mokėjimų natūra arba pinigais formos. Pirmykštėje bend¬ruomenėje nugalėjusios gentys duoklę rinkdavo iš nu¬galėtųjų. Kuriantis feodalinėms valstybėms, duoklė tapo valstybiniu mokesčiu (pagalvės, žemės) ir feodaline renta.
Mokesčiai nuo duoklių atsiskyrė įsigalint feodalų imunitetui (Europos stambiųjų žemvaldžių privilegijos viduramžiais, kitaip sakant, laisvė nuo prievolių). Mokesčių pajamos plaukdavo į didžiojo kunigaikščio iždą, o duokles davė valdiniai savo ponams – žem¬valdžiams.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Mokesčiai
Valdant Didžiajam Kunigaikščiui Kęstučiui, kai buvo pradėti kaldinti Lietuvos pinigai ir ypač XIV a. pabaigoje, natūriniam ūkiui peraugant į prekinį-piniginį ūkį, atsirado mokesčiai ir pinigais. Tačiau iki XVI a. mokesčiai paprastai būdavo mokami natūra. Seniausi feodalinės Lietuvos mokesčiai buvo dėka (mokama augalininkystės produktais) ir mezliava (mokama gyvuliais, paprastai karvėmis ir kiaulėmis).
Privatus dvarai ir bažnytinės žemės ilgai nemokėjo jokių mokesčių valstybei. Bajorai teigė, kad jų protėviai gavę že¬mes ir valstiečius už pralietą kraują ginant valstybę. Todėl už žemę jie neturi valstybei jokių pareigų. Bet kai valstybiniai dvarai buvo nualinti ir iždas ištuštėjo, 1649 m. buvo įvestas nedidelis padūmės mokestis. Šis mokestis buvo privalomas valstiečiams, miestiečiams ir smulkiems bajorams. Mokesčio dydis priklausė nuo turto. Buvo taikomos ir tam tikros lengvatos. Nuo padūmės mokesčio buvo atleidžiamos smulkesnės sodybos, daržininkų namukai, miestuose nuomojami ir neįeinantys į gatvių eilę namai ir pan.
Nuo 1676 m. valstybinių dvarų valstiečiai apmokestinami kariuomenės žiemojimo mokesčiu – hyberna. Hybernos mokestis 1775 m. buvo panaikintas. Vietoj jo nustatomas pusės padūmės (nuo kiemo) mokestis.
Bajorai ir dvasininkai nuolatinių mokesčių nemokėjo. Tei¬sė nemokėti mokesčių tarp įvairių bajorų laisvių buvo įtraukta ir į 1558 metų Lietuvos Statutą, kuriame buvo įtvirtinta garantija, kad Didysis Kunigaikštis be Seimo sutikimo negali apmokestinti bajoro, dvasininko, mies¬tiečio ir jų valdinių. Vis dėlto valstybės reikalai ne kartą bajorus vertė seimuose priimti sprendimus apsimokestinti mokesčiais. Tai paprastai būdavo vienkartinės arba kele¬rius metus mokamos rinkliavos, kad surinktų per tam tikrą laikotarpį lėšų karo reikalams.
Nepaprastas nenuolatinis mokestis buvo 1662 m. įvestas pagalvės mokestis. Jis buvo imamas iš kiekvieno asmens. Vėliau pagalvės mokestis įgavo laisvos dovanos formą, nes pats pagalvės terminas atrodė užgaulus bajorams.
XVIII a. nemažą valstybės biudžeto pajamų dalį sudarė propinacijos mokestis už degtinės varymą ir pardavimą. Kadangi valstybė neturėjo svaigiųjų gėrimų gamybos ir prekybos monopolio, ji nuolat didino šį mokestį. Paskutinį to amžiaus ketvirtį propinacijos mokestis sudarė apie ketvirtadalį visų valstybės pajamų.
Valstybės iždą papildė ir muitai. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje egzistavo valstybiniai, patenkantys į valstybės iždą, ir privatieji muitai, kuriuos rinko feodalai
už teisę važiuoti per jų žemę ar tiltą.
Vertinant mokesčių sistemą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, galima pažymėti, kad bendros mokesčių sistemos tuo metu nebuvo sukurta, kadangi dauguma atvejų užimtose žemėse buvo paliekami vietiniai mokesčiai. Taigi LDK teritorijoje veikė ne viena, o kelios mokesčių sistemos.
Rusijos imperijos okupacijos meto mokesčiai
1795 m. prie Rusijos imperijos prijungus beveik visą Lietuvą, buvo įvedama rusiškai mokesčių sistemai analogiška apmokestinimo tvarka. 1796 m. baigtas mokesčių mokėtojų surašymas. Apmokestinamuoju vienetu tapo „revizinė siela“ – vyriškosios lyties gyventojas, iš kurio buvo imamas pagrindinis tiesioginis mokestis – pagalvės. Visi Rusijos imperijos valstiečiai, miestiečiai ir amatininkai privalėjo mokėti vienodą mokestį neatsižvelgiant nei į turimą turtą, nei į gaunamas pajamas. Šis mokestis buvo nuolat didinamas.
Po baudžiavos panaikinimo buvo keičiama ir mokesčių sistema įvedant valstybinius ir vietinius (zemstvų) mokesčius. Buvę baudžiauninkai turėjo mokėti vadinamąjį išpirkos mokestį už įgytą laisvę ir žemę. Nuo 1827 m. iki 1887 m. laipsniškai buvo atsisakyta pagalvės mokesčio.
1875 m. buvo įvestas valstybinės žemės mokestis. Šio mokesčio bendrąją sumą gubernijoms nustatydavo Finansų ministerija, įvertinusi žemės kainą. Tuo tarpu apskritims ir valdoms žemės mokestis būdavo nustatomas vietinių įstaigų
atsižvelgiant į žemės rūšį.