Mokesčių raida Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Mokesčių raida Lietuvoje

Mokesčių raida lietuvoje

Turinys

1. Lietuvos mokesčių sistemos raida………………………………………………………………………..

2. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokesčiai…………………………………………………….

3. Rusijos imperijos ir kaizerinės vokietijos okupacijų meto mokesčiai……………………….

4. Nepriklausomos Lietuvos mokesčių sistema ir jos ypatumai…………………………………..

5. Lietuvos mokesčių sistema Sovietų Sąjungos sudėtyje…………………………………………..

6. Dabartinė mokesčių sistema……………………………………………………………………………….

7. Priedai……………………………………………………………………………………………………………..

8. Išvados…………………………………………………………………………………………………………….

9. Literatūra…………………………………………………………………………………………………………

Įvadas

,,Apmokestinimas- tai menas taip nupešti žąsį, kad pūkų būtų kuo daugiau, o gagenimo- kuo mažiau“ – Žanas Baptistas Kolbertas, XVII a. Prancūzų valstybės veikėjas.

Mokesčiai yra ūkio subjektų ir gyventojų privalomieji mokėjimai valstybei. Jie atsirado, kai tik susikūrė valstybė. Tai pagrįstai rašė B. Franklinas: ,,Gyvenime yra neišvengiami du dalykai: mirtis ir mokesčiai“.Todėl mokesčių neturėtume peikti. Jie buvo ir bus.

Mokesčių esmė yra tai, kad valstybė turi sukaupti tam tikrus piniginius (ar natūrinius) išteklius savo veiklai, t.y. funkcijoms vykdyti. Mokesčių esmę apibūdina ir kiti jų bruožai. Valstybė jai būtinus išteklius kaupia įstatymų nustatyta tvarka, prievarta imdama mokesčius iš mokėtojų: tam tikrų gyventojų sluoksnių, ūkio subjektų (net ir iš kitų valstybių (dažniausiai nugalėtų kare)).

Valstybių kūrimosi pradžioje svarbiausia jų funkcija buvo apginti savo piliečius nuo kitų valstybių užpuolimo ir palaikyti vidaus tvarką. Valstybėms vystantis jų funkcijos išsiplėtė. Tvarkai palaikyti reikėjo sukurti teisingumo bei policijos sistamą, išplėsti ryšius, reglamentuoti turtingųjų vaidmenį visuomenėje, ginti vargšus – teikti jiems socialines paslaugas (nemokamą švietimą, medicininį aptarnavimą), taip pat tvarkyti išsiplėtusius ūkininkavimo santykius.

Valstybės vykdomos funkcijos, jos valdžios ir vykdomųjų institucijų struktūra ir veikla, be abejo, priklausė nuo ekonominės santvarkos – pradedant vergovine ir baigiant šiuolaikine išvystytos ekonomikos (rinkos) valstybe. Anksčiau mokesčiai ir žmogaus laisvė buvo du nesuderinami dalykai, o šiandien, kaip teigė V. Jurgutis, jie,,…virsta paprasta piliečio prievole duoti savo turtų, pelno, ar pajamų dalį bendriems visuomenės reikalams, priverstina kiekvieno piliečio auka viešajam ūkiui“.

V. Jurgutis rašė:,, Mokesčiai, tai įnirtęs, užsispyręs revoliucionierius, veiklus, energingas agitatorius, judrus žmonių laisvės skelbėjas, bet draugia žiaurios priespaudos ir kruvinų kančių įrankis“. Mokesčiai ,,gali paversti aršiais priešais ir kaimynines draugingas valstybes. Mokesčiai technikinio progreso priemonė, bet dažnai ir techniškai atsilikusios priemonės apsauga. Mokesčiai melagysčių, neteisingų priesaikų ir šventvagysčių mokytojas, mokesčiai kontrabandininkų ir šmugelininkų džiausgsmas. Mokesčiai yra padarę pasauliui daug gero, bet drauge sukūrę ir neišpasakytai daug blogo. Mokesčiai išliejo kraujo upes ir ašarų jūras, bet mokesčiai davė ir didžiausią žmonijos turtą – laisvę“.

Lietuvos mokesčių sistemos raida

Dabartiniai mokesčiai – tai ilgų istorinių, ekonominių, politinių ir socialinių pokyčių rezultatas. Lietuvos mokesčių sistemos raidoje galima išskirti šiuos pagrindinius etapus:

1. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokesčiai,

2. Rusijos imperijos ir kaizerinės vokietijos okupacijų meto mokesčiai,

3. Tarpukario nepriklausomos Lietuvos mokesčiai,

4. Lietuvos Sovietų Sąjungos sudėtyje mokesčiai,

5. Dabartinė mokesčių sistema.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokesčiai

Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje veikusius mokesčius galima apibūdinti keliais bendrais bruožais. Visų pirma, iki XVI a. Mokesčiai paprastai būdavo mokami natūra. Seniausi feodalinės Lietuvos mokesčiai buvo dėkla (mokama augalininkystės produktais) ir mezliava (mokama gyvuliais, paprastai karvėmis ir kiaulėmis). Pokyčiai pačiame gyvenime (prekinių-piniginių santykių įsivyravimas), javų eksporto pagyvėjimas. XVI a. Pradžioje, pinigų poreikio karams su Maskva padidėjimas- pagrindinės priežastys, kodėl natūriniai mokesčiai buvo pradėti keisti piniginiais. Žinoma, piniginius mokesčius buvo sunkiau mokėti, kadangi norint gauti tam tikrą sumą pinigų reikėjo parduoti produktus, t.y. juos paversti preke. Tai savo ruožtu skatino piniginių-prekinių santykių plėtrą.

Kitas svarbus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokesčių bruožas – mokesčių privilegijos ir lengvatos šalies feodalams, kurie nuolatinių mokesčių nemokėjo. Teisė
nemokėti mokesčių tarp įvairių bajorų laisvių buvo įtraukta ir į 1558 metų Lietuvos statutą, kuriame buvo įtvirtinta garantija, kad Didysis Kunigaikštis be Seimo sutikimo negali apmokestinti bajoro, dvasininko, miestiečio ir jų valdynių. Dar anksčiau mokesčių lengvatos būdavo taikomos į Lietuvą atvykstantiems verslo žmonėms. Pirmą žinomą tokią privilegiją suteikė Lietuvos Didysis Kunigaikštis Gediminas (1316-1341), kuris, siekdamas pakelti Lietuvos ūkį, kvietė įvairius kitų šalių specialistus, žadėdamas jiems, jog galės atvykti ir išvykti su žmonomis, vaikais ir galvijais be jokių kliučių, t.y. jiems nebus taikomi mokesčiai ir muitai.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pajamas sudarė domėnų pajamos (valdomų žemių). Duoklės jau mokėtos Algirdo laikais (1345-1377), t.y. valstiečiai mokėjo vadinamąją dešimtinę (dešimtoji derliaus dalis). Valstiečiai savo kunigaikščiui teikdavo kiaunių kailiukus (jie buvo vadinami kiaunininkais), medų, vašką, o žemaičiai, kur gerai derėdavo linai, atsiskaitydavo linais, apyniais ir kitais žemės ūkio produktais. 1380 m. Pradėtas imti padūmės mokestis (nuo sodybos), kuris buvo tam tikro dydžio, nepriklausė nuo derliaus; tokiu būdu buvo iš anksto užtikrinamos kunigaikščio pajamos. Šis apmokestinimo būdas saugojo kunigaikščio interesus – jis jau iš anksto galėjo žinoti savo pajamas. Valstiečiai, be to, turėjo atlikti pasėdžių prievoles, t.y. išlaikyti kunigaikščio pareigūnus su svita jų lankimosi metu, sumesti mezliavą gyvuliais, vaišėms kelti. Karo reikalams buvo mokamas išdėstomasis sidabrinės mokestis.

Kunigaikščio iždui vis labiau reikėjo pinigų. Tiesa, jų buvo gaunama ir kontribucijomis. Štai, pagal Torunės taiką, kryžiuočiai sumokėjo 100000 kapų grašių, Pskovas – 1000 rublių, Novgorodas su Porchovu, nebenorėdami su Vytautu kariauti, sumokėjo 10000 rublių. Bet kariniams ir kitiems reikalams to buvo maža, reikėjo gauti piniginių pajamų ir iš vidaus subjektų. Pradėti kaldinti mažesnio nominalo pinigai, pakeitę iki tol žinomus didelius (apie 200 gr.) sidabro lydinius (ilguosius). Todėl Žygimantas Senasis (1506–1546) 1527 metais vietoj pasėdžių prievolės įveda Žagrės mokestį. Kartu tai užkirto kelią ir atskirų vietininkų piktnaudžiavimui.

Žagrės mokesčio įvedimas reiškė tam tikrą mokesčių centralizaciją. Mokestį mokėjo: nuo jaučių žagrės – 15 grašių, nuo arklio – 7,5 grašio, o kas neturėjo nei jaučio, nei arklio – nuo žemės mokėjo 5 grašius.

Sekantis tuometinės mokesčių sistemos bruožas – netolygus mokesčių naštos paskirstymas, ,,sunkesni“ mokesčiai valstiečiams, miestiečiams, pirkliams. Ypač tai buvo žymu iki XVI a. vidurio (t.y. iki valakų reformos, kuri vienodžiau paskirstė valstybines prievoles, padidino mokėtojų skaičių ir iždo pajamas). Mokesčių naštos atskiriems mokėtojams, atsižvelgiant į jų ekonominį pajėgumą, suvienodinimo procese ypač nusipelnė Vytautas Didysis. Iki jo mokesčių ir prievolių sistema dažnai būdavo kuriama atsitiktinai, neatsižvelgiant į pavienius mokėtojus, jų pajėgumą mokėti. Tuo tarpu Vytautas Didysis stengėsi nustatyti mokesčius ir prievoles atsižvelgdamas į mokėtojų turimą turtą ir gaunamą pelną.

Kitas bruožas – Didelė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokesčių įvairovė: žagrinės, padūmės, pagalvės, žemės, verslo, pelno, svaigalų, dešimtinės ir kiti. Buvo imami ir tikslinio pobūdžio mokesčiai: kaladžių, sidabrinė, karo, hyberna, subsidium charitativum. Pinigai kunigaikščio iždui buvo gaunami ir kontribucijomis, tačiau karo ir kitiems reikalams to nepakako. Valstybės iždą papildė ir muitai. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje egzistavo valstybiniai, einantys į valstybės iždą, ir privatieji muitai, kuriuos rinko feodalai už teisę važiuoti per jų žemę ar tiltą. XVI-XVII amžiuje Lietuvoje muitus rinko iždo pareigūnai, o vėliau buvo stengiamasi juos išnuomoti privatiems asmenims už tam tikrą pinigų sumą. Muitai buvo žymus valstybės pajamų šaltinis, kurį valstybė naudojo kariuomenės išlaikymui (nuo XVI a. vidurio iki XVII a. pabaigos finansinę padėtį labai sunkino samdyta algininkų kariuomenė, kuriai iždas labai dažnai stokodavo lėšų išmokėti algas), krašto apsaugos organizavimui, biudžeto ,,skylių“ lopymui.

Ekonomiškai stiprios gyventojų grupės ilgą laiką mokesčių nemokėjo arba mokėjo tik nedidelius mokesčius.

Plėtojantis amatams ir prekybai daugėjo apmokestinamųjų objektų kiekis. Atsirado propinacijos mokestis už degtinės darymą ir prekybą (kapščizna), nemažas buvo turgaviečių mokestis. Statutas numatė piniginę Galvos baudą. kurio dėka surenkamos pajamos XVIII a. Sudarė nemažą valstybės biudžeto dalį. Kadangi valstybė neturėjo svaigiųjų gėrimų gamybos ir prekybos monopolio, ji nuolat didino šį mokestį. Paskutinį to amžiaus ketvirtį propinacijos mokestis sudarė apie ketvirtadalį visų valstybės pajamų.

Buvo taikomos ir tam tikros lengvatos. Vienu atveju jos teiktos tiems, kurie visgi turėjo iš ko ir galėjo mokėti (minėtos privilegijos, taikytos bajorams, dvasininkams), o kitu- iš tikrųjų negalėjusiems to daryti (pavyzdžiui, nuo padūmės mokesčio buvo atleidžiamos smulkesnės sodybos, daržininkų namukai, miestuose numuojami ir
į gatvių eilę namai ir pan.).

Tik 1764 ir 1775 metais įvesti privalomi visiems gyventojams išvežamų ir įvežamų prekių muitai. Teisė nemokėti bajorams mokesčių įtraukta ir į 1588 metų Lietuvos statutą. Statute nurodyta, kad didysis kunigaikštis be seimo sutikimo jokiu mokesčiu negali apmokestinti bajorų, dvasininkų, miestiečių ir jų valdinių. Todėl pagrindinė mokesčių našta teko valstybines žemes įdirbantiems žmonėms.Valstiečiai mokėjo hibernos mokestį (kariuomenės žiemojimo mokestis), o po jo – pusės padūmės mokestį. Valstybinių dvarų valdytojai nuo 1590 metų apmokestinti kvartos mokesčiu (kariuomenei išlaikyti), o 18 a. pabaigoje jau rinkta dviguba kvarta, buvo paplitę propinacijos mokesčiai. 18 a. pabaigoje pastarieji mokesčiai sudarė apie ketvirtadalį visų valstybės pajamų.

Lietuva XVII-XVIII a. pradėjo naudoti patį ,,jauniausią“ mokesčių elementą – deklaraciją, kai kitose Vakarų Europos šalyse ji įsigaliojo nuo XIX a. antrosios pusės. Siekiant sudrausminti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės deklaracijų pateikėjus būdavo iš jų reikalaujama priesaikos, apeliuojant į mokesčių mokėtojų sąžinę ir viliantis, kad tikintys ir dori mokėtojai sąžiningiau atskleis savo tikras gaunamas pajamas.

Apskritai, vertinant mokesčių sistemą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, galima daryti išvadą, kad vieninga mokesčių sistema tuo metu nebuvo sukurta. Žinoma, kai kurios finansinės prievolės, pavyzdžiui, duoklė, mezliava, sidabrinė, pagalvė, buvo visoje kunigaikštystėje, tačiau tuo pačiu metu užimtose žemėse buvo paliekami vietiniai mokesčiai. Taigi praktiškai LDK teritorijoje veikė ne viena, o kelios mokesčių sistemos. Netgi kai kuriose vaivadijose bei apskrytise (dar ir po 1569 m. Unijos) apmokestinimo bei mokesčių mokėjimo tvarka skyrėsi, todėl siekta tokią finansinę tvarką suvienodinti. Šis procesas buvo vadinamas koekvacija, kuri reikalavo mokesčių inventorizacijos. 1625 m. ir 1642 m. priimti įstatymai, kuriuose nustatyta, kas turi būti nurodyta inventorizuojant mokesčius.

Rusijos imperijos ir kaizerinės vokietijos okupacijų meto mokesčiai

Carinės Rusijos imperijai plečiantis į vakarus, Lietuva neteko valstybingumo ir jos teritorija buvo padalinta į Kauno, Vilniaus ir Gardino gubernijas. Tad nuo 1795 m. prie Rusijos imperijos prijungus beveik visą Lietuvą (išskyrus Užnemunę), buvo įvedama rusiškai mokesčių sistemai analogiška apmokestinimo tvarka. 1796 metais baigtas mokesčių mokėtojų surašymas. Apmokestinamuoju vienetu tapo ,,revizinė siela“ – vyriškos lyties gyventojas, iš kurio buvo imamas pagrindinis tiesioginis mokestis – pagalvės, Rusijoje įvestas Petro I laikais. Pagalvės mokestis buvo išdėstomasis, jį mokėjo nepriveligijuoti luomai, t.y. valstiečiai, miestiečiai, amatininkai. Pagalvės mokestis buvo pakankamai ,,sunkus“ mokesčių mokėtojams dėl kelių priežaščių:

 nuo 1822 m. buvo mokamas vienodas mokestis, neatsižvelgiant į mokesčio mokėtojo ekonominį pajėgumą;

 pagalvės mokestis nuolat didintas;

 kadangi mokesčių mokėtojų surašymai (vadinami revizijomis) buvo atliekami kas 15 metų, o bendra privaloma mokėti mokesčio suma nustatoma atsižvelgiant į revizinių vienetų skaičių, pagalvės mokestį tekdavo mokėti už mirusius, neįvertinant gimusių skaičiaus.

Taigi visi Rusijos imperijos valstiečiai, miestiečiai ir amatininkai nuo 1822 m. privalėjo mokėti vienodą mokestį, neatsižvelgiant nei į gautas pajamas, nei į turtą. Taigi buvo šiurkščiai pažeidinėjamas mokesčių teisingumo principas.

Po baudžiavos panaikinimo buvo keičiama ir mokesčių sistema, įvedant valstybinius ir vietinius (zemskinius) mokesčius. Buvę baudžiauninkai turėjo mokėti vadinamąjį išpirkos mokestį už įgytą laisvę ir žemę. Pradedant 1827 m. palaipsniui atsisakyta pagalvės mokesčio:

1827 m. jis panaikintas pirkliams,

1863 m. – miestiečiams,

1886 m. – buvusiems dvarininkų valstiečiams,

1887 m. – kitiems valstiečiams.

1861 m. panaikinus baudžiavą, mokesčiai suskirstyti į valstybinius ir vietinius (zemskinius), naujai įvestas išpirkos mokestis (baudžiauninkai mokėjo už įgytą laisvę ir žemę), rekrūtinės prievolės. Seniūnija rekrutui turėjo sudėti po 3 rb. kelionei ir po 12,9 rb. apsuagai. Taip pat už 500 – 560 rb. buvo galima išsipirkti iš šios prievolės. Miestiečiai vietoj pagalvės mokėjo išdėstomąjį nekilnojamojo turto mokestį, o vėliau įvesti tarifai. Egzistavo palikimo mokestis, akcizai tabakui, cukrui, naftos produktams, degtukams ir gilzėms, gėrimų gamybos ir prekybos monopolis.

Veikė iždinių sistema. Kaime mokesčius rinkdavo specialūs rinkėjai, kurie gaudavo įsakymus ir apmokestinimo lapus. Mokėtojams buvo išduodamos knygutės, kuriose žymimos sumokėtos sumos, o iždinės išduodavo mokesčių rinkėjams kvitus apie surinktas sumas.

1875 m. įvedamas valstybinis žemės mokestis. Šio mokesčio bendrąją sumą gubernijoms nustatydavo Finansų monisterija, įvertindama žemės kainą. Tuo tarpu apskritims ir valdoms žemės mokestis būdavo nustatomas vietinių įstaigų, atsižvelgiant į žemės rūšį. Valstiečiams už skirtinės žemės dešimtinę tekdavo mokėti maždaug trigubai daugiau žemės mokesčių negu dvarininkams už privačią žemę. Be valstybinio žemės
mokesčio, buvo imami ir kiti tiesioginiai mokesčiai, t.y. palikimo, piniginių kapitalų pajamų rinkliava, nekilnojamojo turto miestuose, verslų (valstybinis). Bendrųjų pajamų mokesčio, tinkamiausio turtingajai klasei, nebuvo.

Vienas iš 1905 m. revolicinių įvykių Lietuvoje pasireiškimų buvo mokesčių baikotas. Buvo net reikalavimų grąžinti sumokėtus mokesčius. Skelbiant nepriemokininkų turto varžytines, valstiečiai atsisakydavo dalyvauti. Valstybinio monopolio parduotuvės buvo prievarta uždaromos. Revoliucionieriai buvo įvedę net naujus mokesčius.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2372 žodžiai iš 7834 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.