Mokeščių sistema
5 (100%) 1 vote

Mokeščių sistema

cTURINYS

ĮVADAS ……3

ISTORINĖ LIETUVOS MOKESČIŲ APŽVALGA……………………………………………………………………..4

BENDRIEJI MOKESČIŲ POŽYMIAI IR SAMPRATA………………………………………………………………

MOKESČIŲ FUNKCIJOS IR SAVYBĖS………………………………………………………………………………….

LIETUVOS MOKESČIŲ SISTEMA………………………………………………………………………………………..

MOKESČIŲ ESMĖ IR APMOKESTINIMO PRINCIPAI……………………………………………………………

LIETUVOS MOKESČIŲ SISTEMOS SUDĖTIS IR RAIDA……………………………………………….

ĮVADAS

Mokesčiai yra nuo seniausių laikų žinomas svarbiausias valstybės finansinis šaltinis, jos gyvavimo pagrindas, vyraujanti biudžeto įplaukų akumuliavimo forma. Mokesčių sistema apibrėžiama kaip šalyje egzistuojančių mokesčių, įplaukų ir rinkliavų visuma, nustatyta sprendžiant apmokestinimui keliamus uždavinius ir išreiškianti valstybės socialinę, ekonominę ir fiskalinę politiką. Mokesčių sistema turi skatinti ekonomikos plėtrą. Keičiantis šalies ekonomikai ir politinei situacijai, mokesčių sistema taip pat turi neišvengiamai keistis. Mokesčiai sudaro pagrindinę rinkos ekonomikos šalių valstybės biudžeto pajamų dalį. Pirmasis bendras rodiklis, apibūdinantis jų vaidmenį šalies ekonomikoje, yra visų apmokestinimo įplaukų dalis bendrajame vidaus produkte. Antrasis mokesčių rodiklis apibūdina apmokestinimo pajamų pasiskirstymą pagal įvairius biudžeto sandaros lygmenis. Mokesčių teisingumo principas teigia, kad valstybės išlaikymas turi vienodai, o pereinamuoju laikotarpiu – proporcingai – kainuoti kiekvienam mokesčių mokėtojui. Jeigu valstybė rūpinasi mažas pajamas gaunančiais, neišgalinčiais gyventojais, t.y. vykdo perskirstymo programas, tai turi būti daroma biudžeto išlaidų, o ne mokesčių pagalba. Kitaip tariant, tikslingiau šiems gyventojams skirti pašalpą iš biudžeto nei sumažinti jiems mokesčius.

Darbo objektas – Lietuvos Respublikos mokesčių sistema

Darbo tikslas – išanalizuoti Lietuvos Respublikos mokesčių sistemos raidos etapus, atskleisti apmokestinimo teorinius pagrindus bei aptarti Lietuvos Respublikos mokesčių sistemos formavimosi dėsningumus, harmonizavimo aspektus.

Uždaviniai:

1. Apžvelgti istorinę Lietuvos mokesčių medžiagą.

2. Apibūdinti mokesčių funkcijas, požymius ir sampratą.

3. Išnagrinėti Lietuvos Respublikos mokesčių sistemos raidos etapus.

4. Įvertinti Lietuvos Respublikos mokesčių sistemos tobulinimo kryptis ir problemas.

5. Pateikti išvadas.

Darbo tyrimo metodai – rašant darbą remtasi įvairių formų dokumentais: moksline literatūra, statistine informacija, mokslinių straipsnių publikacijomis, Lietuvos respublikos įstatymais. naudotos apžvalgos, internetiniai puslapiai.

1. ISTORINĖ LIETUVOS MOKESČIŲ APŽVALGA

Lietuvoje mokesčiais labiau pradėta domėtis 13 а., kai formavosi Lietuvos valstybė. Seniausi (14 а.) mokesčiai Lietuvoje buvo natūriniai: žagrė, padūmė, pagalvė, sidabrinė (valstiečių ir miestiečių mokesčiai karo reikalams). Miestuose buvo imami tokie mokesčiai kaip sveriamos prekės, manufaktūros mokestis ir kiti (Tarybų Lietuvos enciklopedija, 1987, t. 3, р. 122). Anuometinius mokesčius sunku atskirti nuo duоk1ių žemės savininkams. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo pajamas sudarė domėnų pajamos (valdomų žemių). Jų dydis priklausė nuo gamtinių sąlygų. Duoklės jau mokėtos Algirdo laikais (1345-1377), t.y. valstiečiai mokėjo vadinamąją dešimtinę (dešimtoji derliaus dalis). Valstiečiai savo kunigaikščiui teikdavo kiaunių kailiukus, medų, vašką, linus ir kitus produktus (V. Meidūnas, „Lietuvos mokesčių sistema“, 1997, р. 10). 1380 m. pradėtas imti padūmės mokestis (nuo sodybos), kuris buvo tam tikro dydžio (statinė – dėkla), nepriklausė nuo derliaus; tokiu būdu buvo iš anksto užtikrinamos kunigaikščio pajamos.

Kęstučio laikais, pradėjus kaldinti Lietuvos pinigus, natūriniai mokesčiai pakeisti piniginiais (sidabrinė, žemės nuomos mokestis, činčas, dar vadinamas čуže, pagalvės mokestis). Kartu į valstybės iždą plaukė kontribucijos, muitai. Pastaruosius imdavo kunigaikščio įgaliotieji asmenys arba muito teisės nuomininkai. Bajorai savo produktais (javais, gyvuliais ir kitais) prekiavo be muito. Lietuvoje mokesčių visuotinumo principas ilgai netaikytas. Ekonomiškai stiprios gyventojų grupės ilgą laiką mokesčių nemokėjo arba mokėjo tik nedidelius mokesčius. Tik 1764 ir 1775 metais įvesti privalomi visiems gyventojams išvežamų ir įvežamų prekių muitai. Teisė nemokėti bajorams mokesčių įtraukta ir į 1588 metų Lietuvos statutą. Statute nurodyta, kad didysis kunigaikštis be Seimo sutikimo jokiu mokesčių negali apmokestinti bajorų, dvasininkų, miestiečių ir jų valdinių. Todėl pagrin¬dinė mokesčių našta teko valstybines žemes įdirbantiems žmonėms. Valstiečiai mokėjo hibernos mokestį (kariuomenės žiemojimo mokestis), о po jo – pusės ра¬dūmės (nuo kiemo) mokestį. Valstybinių dvarų valdytojai nuo 1590 metų apmokes¬tinti kvartos mokesčiu (kariuomenei
išlaikyti), о 18 а. pabaigoje jau rinkta dviguba kvarta, buvo paplitę propinacijos mokesčiai (degtinės gamyba ir pardavimas). 18 а. pabaigoje pastarieji mokesčiai sudarė apie ketvirtadalį visų valstybės pajamų (V. Meidūnas, „Lietuvos mokesčių sistema“, 1997, р. 10).

Valstybės mokesčių sistema formavosi, kaip minėta, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės laikais. Lietuva buvo viena pirmųjų Europos valstybių, pradėjusi sudarinėti biudžeto formos sąmatas 15 а. pabaigoje. 18 а. biudžeto pajamų ir išlai¬dų sąmatos ruoštos sistemingai (Lietuvių enciklopedija, 1991, t. 15, р. 222).

18 а. pabaigoje didelę Lietuvos dalį okupavo Rusijos imperija. Okupuotoje teritorijoje įsigaliojo Rusijos mokesčių sistema. Pirmiausia atlikta mokėtojų revizi¬ja (surašymas). Apmokestinimo vienetu ir Lietuvoje tapo revizinis žmogus (vyriš¬kosios lyties gyventojas). Revizijos darytos kas 15 metų, laikotarpiu tarp revizijų mokesčių mokėtojų skaičius likdavo pastovus. Mokestis buvo vadinamas pagalvės mokesčiu; jis dažnai būdavo didinamas (Meškauskienė, 1991, р. 36). Taigi visi Rusijos imperijos valstiečiai, miestiečiai ir amatininkai nuo 1822 m. privalėjo mokėti vienodą mokestį, neatsižvelgiant nei į gautas pajamas, nei į turtą. Taip buvo šiurkščiai pažeidinėjamas mokesčių teisingumo principas.

1861 m. panaikinus baudžiavą, mokesčiai suskirstyti į valstybinius ir vieti¬nius (zemskinius), naujai įvestas išpirkos mokestis (baudžiauninkai mokėjo už įgytą laisvę ir žemę), rekrūtinės prievolės.

Panaikinus pagalvės mokestį, 1875 m. visi žemės sklypai buvo apmokestinti žemės mokesčiu. Be valstybinio žemės mokesčio, buvo imami ir kiti tiesioginiai mokesčiai, t.y. palikimo, piniginių kapitalų pajamų rinkliava, nekilnojamojo turto miestuose, verslų (valstybinis). Bendrųjų pajamų mokesčio, tinkamiausio turtinga¬jai klasei, nebuvo. Visi mokesčiai buvo proporciniai, išskyrus verslo mokesti., ima¬mą iš įmonių, gavusių pelną, didesnį kaip 3 proc. pagrindinio kapitalo. Pažymėtina, kad dominavo netiesioginiai mokesčiai (valstybės monopoliai: tabakas, cukrus, naftos produktai, degtukai, taip pat muitai, įvairios rinkliavos). 1911 m. netiesioginių mokesčių įplaukos buvo 7 kartus didesnės nei tiesioginių (Tarybų Lietuvos enciklopedija, 1987, t. 3, р. 122).

Lietuvą okupavus vokiečiams, be esamų mokesčių, įvesti papildomi – karo mokesčiai. 1916 m. įvedamas pagalvės mokestis, kurį privalėjo mokėti visi vyrai nuo 15 iki 60 metų; dar reikėjo mokėti už šunis, už važiavimą per tiltą, mokėti įvai¬riausias baudas (pavyzdžiui, už nepagarbą okupantui, prekybą žąsimis, laiškų rašymą į kitas vietoves ir pan.). Be mokesčių, dar buvo imamos kontribucijos, pavyz¬džiui, už rusų belaisvių šelpimą (V. Meidūnas, „Lietuvos mokesčių sistema“, 1997, р. 10). Tokią mokesčių politiką galima vadinti Lietuvos gyventojų apiplėšimu.

1918 m., Lietuvai atkūrus valstybingumą, pradėjo formuotis ir nauja vals¬tybės mokesčių sistema. 1919 m. sausio 23 dieną priimtas mokesčių įstatymas, ро to leidžiami kiti norminiai aktai mokesčių ir rinkliаvų klausimais. Iš pradžių valstybė daug skolinosi, nes karo nuskurdintų gyvеntоjų mokamasis pajėgumas buvo menkas.

1939 m. Lietuvoje buvo imami 1 paveiksle nurodyti pagrindiniai mokesčiai.

1 pav. Tarpukario nepriklausomos Lietuvos mokesčiai sistema

(Lietuvių enciklopedija, 1991, t. 15, р. 224-225)

Toliau aptarsime kai kuriuos dabartinėje Lietuvoje diskusijas sukeliančius mokesčius. Manyčiau, kad tarpukario nepriklausomos Lietuvos mokesčių sistemai būdingi bruožai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį ir mūsų dienomis, t.y. į verslo ir darbo pajamų mokesčius bei valstybės monopolius.

Verslo mokesčiai skirstomi į dvi pagrindines kategorijas:

1. Pagrindinis verslo mokestis. Mokestis, nustatomas pagal parduotų prekių sumą ar kitus požymius ir mokamas metų pradžioje. Mokestį mokėjo pramonės (jų 9 rūšys) ir prekybos įmonės. Jo dydis svyravo nuo 10 iki 7500 litų per metus.

2. Verslo pelno mokestis. Jis buvo nustatomas pagal įmonės turtą, gautą metinį pelną. Mokestis progresinis. Įmonės, vedusios įstatymų reika¬laujamas knygas, mokėjo 16 proc. nuo neto pelno, о sąskaitybos knygų nevedusios – nuo vidutinio pelno pagal Vyriausybės mokesčių komisi¬jos kasmet sudaromą vidutinio pelno ir jį atitinkančių tarifų lentelę (1 lentelė).

1 lentelė

Lietuvos 1939 m. Verslo pelno mokesčio tarifai

(Lietuvių enciklopedija, 1991, t. 15, р. 225)

Vidutinis pelnas, Lt Mokescio tarifas, %

1000 1

1000 -2000 2

2000-4000 4

4000-6000 6

6000 – 8000 8

8000 – 10000 10

10000 – 12 000 12

12000 – 14 000 14

Daugiau kaip 14 000 16

Iš 1 lentelės matome, kad aukštutinė mokesčio tarifo riba su¬daro tik apie 55 proc. mūsų dienomis galiojančios ribos; smulkios ar nelabai pelningos įmonės valstybės iždui atiduodavo nedidelę pelno dalį. Pelno mokestį mokėjo įmonės, mokėjusios ir pagrindinį verslo mokestį. Pažymėtina, kad savivaldybės turėjo teisę imti 40 proc. pagrindinio verslo ir verslo pelno mokesčio.

Be minėtųjų verslo mokesčių, prekybos ir pramonės įmonės mokėjo dar ka¬pitalo pelno, garo katilų ir antpelnio mokesčius, tačiau jų reikšmė valstybės
buvo nedidelė – 0,2 proc. valstybės iždo pajamų (2 lentelė).

Darbo pajamų mokestis įvestas 1932 m. liepos 1 dieną. Šį mokestį mokėjo tik fiziniai asmenys nuo darbo pajamų. Mokesčio tarifas buvo progresinis: 12 proc. žemiausias ir 22 proc. aukščiausias (taikomas pajamoms, didesnėms kaip 20 000 litų per metus). Mokesčių mokėtojai buvo skirstomi į 2 kategorijas:

1. Savarankiški mokėtojai (gydytojai, advokatai, dailininkai ir kiti pro¬fesionalai) mokėjo mokesčius nuo bruto pajamų, kurias deklaruodavo mokesčių inspektoriui, metams pasibaigus.

2. Nesavarankiški mokėtojai: tarnautojai, iš kurių atlyginimų darbdaviai išskaitydavo pajamų mokestį ir sumokėdavo jį iždui.

Abiejų kategorijų mokėtojams nagrinėjamasis mokestis buvo apskaičiuoja¬mas, nuo pajamų atėmus:

pajamų įsigijimo išlaidas: tarnautojams 10 proc. algos, bet ne daugiau kaip 50 litų per mėnesį, о savarankiškiems mokėtojams atimdavo faktiš¬kas išlaidas arba Vyriausiosios darbo pajamų mokesčio komisijos nusta¬tytą procentą;

egzistencinį minimumą pačiam mokėtojui galima buvo atimti 100-200, žmonai 50-100 ir vaikams 30-75 litus per mėnesį. Egzistencinio minimumo dydis priklausė nuo gyvenamosios vietos ir vaikų skaičiaus.

Valstybės tarnautojai darbo pajamų mokesčio nemokėjo (iš jų algų buvo at¬skaitomos sumos biudžetui subalansuoti). Darbo pajamų mokesčio 20 proc. valstybė atiduodavo savivaldybėms (savivaldybės tiesiogiai šio mokesčio nerinko).

Pažymėtina, kad darbo pajamų mokesčio mokėtojai įstatyminiu pagrindu ga¬lėjo apskųsti Vyriausiosios mokesčių komisijos sprendimus Vyriausiajam tribuno¬lui. Kitų mokesčių mokėtojai tokios teisės neturėjo.

Akcizais buvo apmokestinamos šios prekės: spiritas, alkoholiniai gėrimai, tabakas ir jo gaminiai, degtukai, arbata, mielės, cukrus, žibalo ir gazolino gaminiai. Didžiausių pajamų gauta iš cukraus, tabako ir alaus akcizų (apie 32 mln. Litų per metus). Lietuvos valstybės 1939 m. iždo pajamose akcizai sudarė apie 10 proc. (2 lentelė).

Tarpukario Lietuvos valstybė gaudavo palyginti nemažų pajamų iš mono¬ро1ių.• 1939 m. šios pajamos sudarė daugiau kaip 11 proc. iždo pajamų (2 lentelė) (deja, to nesugeba padaryti mūsų dienų įstatymų leidėjai ir jų vykdytojai). Spirito monopolis įvestas 1923 m. Ža1ią spiritą gamino privačios bendrovės (asmenys) ir turėjo jį parduoti valstybei už nustatytą kainą. Valstybė iš jo gamino alkoholinius gėrimus, kuriuos vėliau parduodavo tiesiogiai vartotojams per valstybines ar privačias parduotuves. Privatiems asmenims įstatymai neleido gaminti degtinės. Be to, vėliau įvesti kortų ir degtukų monopoliai, tačiau iš jų gaunamos pajamos buvo nereikšmingos.

Nepriklausomos tarpukario Lietuvos mokesčių sistema bei atskiri mokesčiai (verslo pelno, darbo pajamų) buvo kritikuojami (kaip ir dabar) mokesčių mokėtojų, verslininkų, ekonomistų. Per 1939-1940 metus rengtų naujų mokesčių įstatymų nespėta įgyvendinti. Tačiau Lietuvos ūkio rezultatai (1929-1939 metais gamybos apimtis padidėjo 3 kartus, pramonės – 1,8 karto, nors šiuo laikotarpiu siautė krizė) leidžia teigti, о ir daugelis specialistų mano, kad valstybės mokesčių politika buvo nuosekli, lanksti, pakankamai stabili ir efektyvi. Žemi mokesčių tarifai daug prisi¬dėjo prie savos pramonės ir prekybos plėtojimo, buvo skatinamas eksportas, tinka¬mai reguliuojamas importas.

Sovietiniais metais (1940-1989 m.) nepriklausomos tarpukario Lietuvos mokesčių sistema buvo sugriauta, apie 91 proc. valstybės biudžeto pajamų sudarė įmonių ir organizacijų mokėjimai, о likusią dalį – gyventojų mokesčiai bei rinkliavos. Tais metais Lietuva neturėjo mokestinio savarankiškumo, šalyje tai¬kyta centralizuota apmokestinimo tvarka, nukreipta prieš privačią veiklą bei įtvirtinanti kolektyvinę priespaudą. Pavyzdžiui, „kapitalistiniams elementams“ (dar vadintiems buožėmis) žemės mokestis padidintas 100-200 proc., о 1941 metais tapo progresiniu. Padidinti mokesčiai nustatyti pavienių valstiečių ūkiams, amatininkams, religinio kulto tarnams (Meidūnas, 1997, rugpjūčio 26 – rugsėjo 1, р. 11). Pažymėtina, kad sovietiniais metais gyventojai mokėjo ir paslėptuosius mokesčius, t.y. prievartiniu būdu apmokėdavo valstybės platinamas paskolų obligacijas, kurių dažnai būdavo nukeliamas grąžinimo laikas bei keičiamos kitos sąlygos.

Valstybinės įmonės mokėjo pelno mokestį, kuris ilgą laiką buvo nustatomas kiekvienai įmonei individualiai, neatsižvelgiant į ekonomines są1ygas. Siekiant didinti įmonių ekonominį suinteresuotumą, vėliau įvesti trys pelno mokesčiai:

mokestis už gamybinius fondus (pagal pastovų tarifą nuo fondų vertės);

fiksuoti (rentiniai) mokėjimai priklausomai nuo įmonės pelningumo (vadino rentabilumu); jį mokėjo įmonės, kurių pelningumas buvo didesnis už vidutinį tos pramonės šakos pelningumą;

laisvasis pelno likutis, kuris likdavo, sudarius įmonės ekonominio skati¬nimo fondus.

Kooperatinės organizacijos mokėjo pelno mokestį pagal pastovų tarifą, о kolūkiai mokėjo pajamų mokestį, atsižvelgiant į pasiektą pelningumą ir sumokėto darbo užmokesčio sumą.

Gyventojai sovietiniais metais mokėjo pajamų, trobesių, žemės mokesčius, žemės rentą, viengungių, vienišų ir mažašeimių piliečių mokesčius,
įvairias rinklia¬vas (pavyzdžiui, žvejybos, valstybinę, transporto priemonių ir gyvu1ių savininkų bei kitas). Kartu gyventojai mokėjo apyvartos mokestį, kuris okupacinei valstybei duo¬davo daug pajamų. Kadangi visas pramonės gaminių kainas nustatė valstybė, tai šis mokestis buvo fiksuota kainos dalis. Dėl nevienodo įmonių pelningumo lygio apyvartos mokesčio tarifai netgi toms pačioms prekėms skirtingose įmonėse buvo ne¬vienodi.

Plačiau nagrinėta mokesčių raida turėtų būti naudinga besiformuojančios Lietuvos mokesčių sistemos dalyviams (mokesčių ėmėjams ir jų mokėtojams), sie¬kiant mokesčių teisingumo ir ekonominio efektyvumo. Buškevičiūtė Eugenija „Mokesčių sistema“, vadovėlis, Technologija Kaunas 2005,-337 p.?

Mokesčio subjektas Fizinis asmuo

Juridinis asmuo



Mokesčio objektas Pajamos (darbo užmokestis, verslo pajamos (pelnas), dividendai, palūkanos ir kt.)

Prekės ir paslaugos

TurtasMokesčio šaltinis Sutampa su mokesčio objektu

Nesutampa su mokesčio objektu



Apmokestinimo vienetas Piniginis (apmokestinamųjų pajamų vienetas, apmokestinamojo turto vertės vienetas ir pan.)

Natūrinis (prekės arba paslaugos vienetas, žemės ploto vienetas ir pan.)Mokesčio tarifas Pastovus (absoliuti mokesčio suma)

Procentinis (proporcinis, progresinis)Apmokestinimo lengvatos Numatančios apmokestinamojo objekto sumažinimą

Numatančios mokesčio tarifo arba paties mokesčio sumažinimąMokesčio ėmimo būdas Tiesioginis (iš pajamų)

Netiesioginis (per kainų sistemą)Mokesčio nustatymo metodas

Prie pajamų šaltinio

pajamų deklaracija

Mokestinis kadastras

2 pav. Apmokestinimo instrumentarijus (Pajuodienė, 1993, р.l1)

1990 m. Lietuvoje pradėjus formuotis rinkos santykiams, senoji centralizuota apmokestinimo tvarka buvo skubiai keičiama į naujus mokestinius santykius.

2. BENDRIEJI MOKESČIŲ POŽYMIAI IR SAMPRATA

Mokesčiai – pagrindinis valstybės pajamų formavimo būdas, istoriškai atsiradęs kartu su valstybe. Renkant mokesčius gaunamos lėšos valstybės institucijoms išlaikyti, jos funkcijoms finansuoti. Kita vertus, mokesčiai – vienas nacionalinių pajamų perskirstymo būdų, plačiai naudojamas kartu su pinigų apyvarta, kreditavimu ir kt., kurio dėka gaunama didžioji dalis valstybės pajamų.

Pagal mоkеsčių administravimo įstatymą mokestis – visuotinai privalomas mokėjimas į valstybės (savivaldybės) biudžetą ir fondus, t.y. įstatymais nustatytus mokesčius privalo mokėti visi asmenys, turintys apmokestinimo objektus аr besinaudojantys jais (gaunantys pelną аr pajamas, turintys nuosavybę аr naudojantys apmokestinamą turtą ir раn.). Моkеsčių privalomumas reiškia nе tik prievolę mokėti mokestį, bet ir pareigą griežtai laikytis teisės aktais nustatytos mо¬kesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Моkеsčių administravimo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintoje mokesčio sąvokoje akcentuojama, kad mokestinė prievolė „atliekama įstаtуmų nustatyta tvarka“. Jeigu mokesčio mokėtojas nevykdo аr netinkamai vykdo nustatytą mokes¬tinę prievolę, jam gali būti taikomos įstatymo numatytos poveikio priemonės (priskaičiuojami delspinigiai, skiriamos baudos, taikomas priverstinis mokestinio įsiskolinimo išieškojimas, administracinės аr baudžiamosios sankcijos). Marcijonas A., Sudavičius B. “Mokesčių teisė”, Teisinės informacijos centras, Vilnius 2003 -287 p.

Įstatymas mokestį apibūdina kaip piniginę prievolę valstybei, t.y. kaip teisinį santykį tarp mokesčio mokėtojo ir valstybės, kurio esmę sudaro mokesčio mokėtojo pareiga sumokėti nustatyto dydžio mokestį pinigais ir valstybės teisė reikalauti iš mokesčio mokėtojo (skolininko) tinkamai įvykdyti šią pareigą.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2719 žodžiai iš 8903 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.