Mokesciu sistema
5 (100%) 1 vote

Mokesciu sistema

1121314151617181

ĮVADAS

Kiekviena valstybė atlieka daugybę įvairių funkcijų- apsaugos, gamybinės ir komercinės veiklos, vystymo (švietimo, mokslo, meno) ir administracines funkcijas.

Mokesčiai yra ūkio subjektų ir gyventojų privalomieji mokėjimai valstybei. Jie atsirado, kai tik susikūrė valstybė. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme pateiktas toks mokesčio apibrėžimas: “Mokestis-mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės(savivaldybės) funkcijoms vykdyti. Ši prievolė atliekama įstatymų nustatyta tvarka.”

Mokesčių raida parodo, jog mokesčius nustato aukščiausia valstybės arba administracinio teritorinio vieneto valdžia. Lietuvos respublikos Konstitucijoje(127str.) įrašyta: “ Mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai”.

Mokesčių esmė yra tai, kad valstybė turi sukaupti tam tikrus piniginius (ar natūrinius) išteklius savo veiklai, t.y. funkcijoms vykdyti. Mokesčių esmę apibūdina ir kiti jų bruožai. Valstybė jai būtinus išteklius kaupia įstatymų nustatyta tvarka prievarta imdama mokesčius iš mokėtojų: tam tikrų gyventojų sluoksnių, ūkio subjektų(net iš kitų valstybių). Mokesčių esmę taip pat atskleidžia: a) tikslai, kurių įgyvendinimui valstybė ima mokesčius; b) mokesčių turinį apibūdinantys elementai: subjektas (kas privalo mokėti mokestį), objektas (kas mokestinama), šaltinis, mokesčio tarifas, mokesčio lengvatos ir kiti bruožai.

Kiekviena valstybė atlieka daugybę įvairių funkcijų- apsaugos, gamybinės ir komercinės veiklos, vystymo (švietimo, mokslo, meno) ir administracines funkcijas. Valstybės funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių. Svarbiausias, iš esmės vienintelis tokių išteklių šaltinis, žinomas nuo seniausių laikų, yra mokesčiai. Jeigu valstybės išlaidoms padengti mokesčių nepakanka, valstybė yra priversta imti užsienio bei vidaus paskolas ir kartu atsiranda papildomų išlaidų palūkanoms mokėti. Kitas kelias-didinti mokesčius.

Taigi mokesčiai turi būti, nes jie yra kiekvienos valstybės ekonominio bei socialinio gyvavimo pagrindas.

Mokesčių klausimus Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas bei specialieji mokesčių įstatymai.

-2-

MOKESČIŲ SISTEMOS APIBŪDINIMAS IR ELEMENTAI

Mokesčių sistema yra apibrėžiama kiek skirtingai, tačiau visi apibrėžimai akcentuoja, jog mokesčių sistema apima visus mokesčius, kuriuos valstybė ima iš mokesčių mokėtojų į šalies bendravalstybinius fondus. Tai reiškia, kad mokesčių mokėtojai-ūkio subjektai (įvairių rūšių įmonės) ir gyventojai-mokesčius moka į kelis bendravalstybinius fondus: į šalies nacionalinį biudžetą (valstybės ir savivaldybių biudžetus) ir į specialiuosius tikslinės paskirties fondus: Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą. Ūkio subjektai Lietuvoje dar moka įmokas į Kelių fondą.

Bendrieji mokesčių elementai-tai mokesčio subjektas, objektas, šaltinis, apmokestinimo vienetas, tarifas (norma ar kvota), mokesčio suma ir mokesčio lengvatos.

Fizinis arba juridinis asmuo, mokantis valstybei arba savivaldybei atitinkamą mokestį, vadinamas mokesčio subjektu arba mokesčio mokėtoju. Ši sąvoka apibrėžiama šitaip: mokesčio mokėtojas-tai asmuo, kuriam mokesčio įstatyme nustatyta prievolė mokėti mokestį. Mokesčių įstatymai paprastai išvardija asmenis, mokančius valstybės iždui mokesčius. Tokius mokėtojus vadiname įstatyminiais arba legaliais mokėtojais.

Mokesčių mokėtojai-tai mokesčių naštos nešėjai. Dažniausiai mokėtojas ir mokesčio subjektas yra tas pats asmuo. Tačiau gali būti ir priešingai. Mokesčio naštos nešėjas formaliai ir juridiškai nėra atsakingas už mokesčio mokėjimą, tačiau dėl įstatymiškai numatytos mokesčio perkėlimo sistemos jis yra tikrasis mokesčio mokėtojas. Tai pirmiausia pasakytina apie vartojimo mokesčius.

Mokesčio objektas yra visa tai, už ką (arba nuo ko) reikia mokėti mokestį: įvairių rūšių pajamos (pelnas), prekės ir paslaugos, įvairių rūšių turtas; darbinis veiksnumas, pajėgumas, pretenzijų dydis (ieškinio kaina). Dažnai ir mokesčio pavadinimas priklauso nuo objekto, pvz.: žemės mokestis, pajamų mokestis.

Mokesčio subjekto pajamos ar išlaidos (darbo užmokestis, pelnas, palūkanos, įplaukos, renta), gamybos, darbų, paslaugų savikaina ar cirkuliacijos kaštai, iš kurių mokamas mokestis, vadinamas mokesčio šaltiniu. Kai kurių mokesčių objektas ir šaltinis sutampa, pvz.: juridinių asmenų pelno mokesčio atveju.

Apmokestinimo vienetas-tai objekto matavimo vienetas, reikalingas mokesčio dydžiui nustatyti. Atsižvelgiant į mokesčio objektą jis gali būti išreikštas pinigine arba natūrine forma, pvz.: pajamų mokesčio-valstybės piniginis vienetas, žemės mokesčio-hektaras, aras.

Mokesčio tarifas-tai mokesčio už apmokestinamą vienetą dydis. Išreikštas procentais, jis vadinamas kvota. Mokesčio tarifas gali būti pastovus, išreikštas absoliučiu dydžiu pinigais (taikomas, kai apmokestinamais vienetas yra natūrinis) arba procentais (taikomas
apmokestinamojo objekto vertei). Procentinis tarifas gali būti proporcinis, progresinis, degresinis ir regresinis.

Proporcinis tarifas mokesčio objektui numato bendrą (vieną) tarifo procentą, neatsižvelgiant į objekto dydį. Progresinis tarifas, priešingai, didėjant objektui, didėja. Degresinis tarifas-tai tvirtai nustatytas maksimalus dydis, kuris mažėjant objektui palaipsniui mažinamas. Regresinis tarifas yra priešingas progresiniam, nes didėjant objektui jis mažėja. Paprastai pagal regresinį tarifą apmokestinamos ar gavimo vadinamosios plačiai vartojamos prekės.

Mokesčio lengvatos-tai mokesčio mokėtojui nustatytos išskirtinės apmokestinimo sąlygos, dėl kurių reikia mokėti mažesnį mokestį arba jo galima nemokėti. Lengvatos gali būti laikinos arba

-3-

suteiktos neribotam laikui, privalomos (teikiamos pagal įstatymą) arba galimos (teikiamos atskiru dekretu, nutarimu pagal mokėtojo prašymą).

Ryškiausia mokesčio lengvata yra neapmokestinamasis minimumas-mažiausia objekto dalis, visiškai atleista nuo mokesčio. Prie mokesčių lengvatų reikia priskirti ir mokestinį kreditą, t.y. mokėjimo laiko atidėjimą, bei mokestines atostogas-atleidimą nuo mokesčio tam tikram laikui. Mokesčių lengvatos įgyvendina reguliavimo (ekonominę) funkciją.

Lengvatos: Pagal tikslus:

1. Ekonominės- tai nustatoma turint tikslą spartinti atskirų ekonomikos šakų vystymą, pvz., žemės ūkį. Lengvatos taikomos užsienio investicijoms ir pan.

2. Socialinės- siekiama sumažinti mokesčių mokėjimo naštą socialiai remtiniems mokesčių mokėtojams. Tokią teisę į lengvatas turi invalidai, pensininkai ir pan.

Pagal mastą:

1. Visuotinės- teisę į šias lengvatas turi tie mokesčių mokėtojai, kurie atitinka įstatymo reikalavimus lengvatai taikyti, pvz. žemės ūkio įmonė.

2. Individualios- taikomos konkretaus mokesčių mokėtojo prašymu, priimant kompetetingos institucijos sprendimą. Teisę turi taikyti savivaldybių tarybos, mokesčių inspekcijos, išimtinais atvejais finansų ministras.

Mokesčių suma-tai suma, kurią sumoka subjektas už vieną objektą per mokestinį laikotarpį.

Mokesčio ėmimo būdas gali būti tiesioginis, t.y. tiesiogiai iš pajamų, ir netiesiogiai-per kainų sistemą.

Išsivysčiusių šalių praktikoje yra taikomi trys mokesčių ėmimo (rinkimo) metodai:

1. kadastrinis-tai rejestras, kuriame pateikiamas tipiškų apmokestinamų objektų (žemės, pajamų ir t.t.), klasifikuojamų pagal išorinius požymius, sąrašas, nurodantis kiekvieno objekto vidutinį pajamingumą. Pvz.: žemės mokesčiui išoriniai požymiai yra sklypo dydis, galvijų skaičius, atstumas iki transporto magistralių ir rinkų;

2. prie pajamų šaltinio, kai mokesčio suma nustatoma ir imama pajamų susidarymo vietose. Šiuo atveju mokesčiai renkami anksčiau, negu savininkas iš savo darbo, veiklos ir turto gauna pajamų. Tai būdinga apmokestinant samdomojo darbo ir kitas daugiau ar mažiau fiksuotas pajamas. Mokestį skaičiuoja ir išskaito juridinio ar fizinio asmens, kuris išmoka pajamas mokesčio subjektui, pvz.: fizinių asmenų pajamų mokesčio atveju, buhalterija;

pagal deklaraciją, t.y. pagal apmokestinamojo subjekto pareiškimą dėl savo pajamų, turto dydžio. Šiuo atveju mokesčiai renkami savininkui jau gavus pajamas. Šis metodas taikomas apmokestinant daugiau ar mažiau nefiksuotas pajamas, taip pat esant daugeliui pajamų šaltinių. Pas mus taip pat apmokestinamos individualių (personalinių) įmonių ir ūkinių bendrijų pajamos.

Apmokestinimo tvarka- visuma elementų, kurie sudaro mokesčių sistemą.

– 4 –

MOKESČIŲ REIKŠMĖ BEI FUNKCIJOS

Kiekviena pasaulio valstybė atlieka daugybę įvairiausių funkcijų: apsaugos, gamybinės ir komercijos veiklos, vystymo, administracines. Atlieka tokias funkcijas, kurių privatūs asmenys vargiai imtųsi. Šioms funkcijoms vykdyti ir užtikrinti reikalingi dideli finansiniai ištekliai, kurių svarbiausias mokesčiai.

Mokesčiai yra būtini, nes tai kiekvienos valstybės ekonominio bei socialinio gyvavimo pagrindas.

Socialinis ekonominis mokesčių vaidmuo pasireiškia jų funkcijomis:

• Fiskalinė- ši funkcija apima krašto biudžetinės politikos dalį. Ji pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės formuojamos remiantis šalies mokesčių sistema.

• Perskirstomoji- susijusi su fiskaline funkcija ir pasireiškia tuo, kad gautos į nacionalinį biudžetą mokesčių mokėtojų lėšos perskirstomos tarp šalies gyventojų, ūkio subjektų bei veiklos sričių.

• Reguliavimo- Priimdama atitinkamus mokesčių įstatymus, valstybė gali skatinti krašto ekonomikos spartesnį plėtojimą arba stagnaciją, smukimą, kovoti su infliacija, nedarbu ir panašiai. Tokiu atveju pasireiškia mokesčių reguliavimo funkcija.

-5-

LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKESČIŲ SISTEMA

Šalies mokesčių sistemą, kaip ir kitose daugiau ar mažiau išsivysčiusiose šalyse, sudaro pajamų, pelno, socialinio draudimo, turto, prekybos ir sandorių bei kiti mokesčiai: tiesioginiai ar netiesioginiai, mokami tiek fizinių, tiek juridinių asmenų.

MOKESČIAI

VIETINIAI (savivaldybių) VALSTYBĖS

• Gyventojų pajamų mokestis

• Žemės
žemės ir vandens telkinių nuomos mokestis

• Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis

• Vietinė rinkliava

• Prekyviečių mokestis

• Paveldimo ar dovanojamo turto mokestis

• Gyventojų pajamų mokestis

• Pelno mokestis

• Pridėtinės vertės mokestis

• Akcizai

• Tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai

• Valstybės rinkliava

• Konsulinis mokestis

• Mokestis už valstybinius gamtos turtus

• Naftos ir dujų išteklių mokestis

• Mokestis už gamtos teršimą

• Transporto priemonių mokestis

• Įmokos į Valstybinio socialinio draudimo fondą

• Įmokos į sveikatos draudimo fondą

• Įmokos į gamtinį fondą

• Azartinių lošimų mokestis

• Prekių apyvartos mokestis

• Cukraus mokestis

• Baltojo cukraus virškvočio mokestis

• Mokesčiai už PNO registravimą

Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą sudaro 24 įstatymais reglamentuojami mokesčiai, iš kurių 18 renkami į valstybės biudžetą, o 7- į savivaldybių biudžetus. Mokesčiai į vietinius ir valstybės skirstomi sąlyginai. Lietuvos savivaldybių biudžetuose beveik nėra savų lėšų, savivaldybių mokesčių nustatymo teisės labai ribotos.

Kiekvieno mokesčio svarbiausi elementai yra apmokestinimo objektas ir tarifai. Siekiant geriau pažinti Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą galima mokesčius suklasifikuoti pagal apmokestinimo objektus ir tarifus bei mokesčių apskaičiavimo būdą.

-6-

Lietuvos respublikos mokesčių klasifikacija pagal mokesčių objektus

MOKESČIAI Pajamų ir pelno Gyventojų pajamų mokestis

Pelno mokestis

Azartinių lošimų mokestis

Turto Žemės mokestis

Nekilnojamojo turto mokestis

Paveldimo arba dovanojamo turto mokestis

Vidaus prekių ir paslaugų Pridėtinės vertės mokestis

Akcizai

Cukraus ir jo virškvočio mokesčiai

Prekybos ir prekybos sandorių Prekyviečių mokestis

Muitai

Prekių apyvartos mokestis

Valstybinio, socialinio ir sveikatos draudimo įmokos Socialinis draudimas

Sveikatos draudimas

Garantinis fondas

Už naudojimąsi šalies ištekliais ir valstybės teikiamomis paslaugomis Konsulinis mokestis

Rinkliavos

Naftos ir dujų išteklių mokestis

Mokestis už valstybinius gamtos išteklius

Mokestis už aplinkos teršimą

Žemės nuomos mokestis

Transporto priemonių mokestis

PNO registravimo mokesčiai

-7-

Lietuvos Respublikos mokesčių klasifikacija pagal mokesčių tarifus ir jų apskaičiavimo būdą

TARIFAI

Mišrūs Progresiniai Proporciniai Vienetiniai

• Akcizai

• Mokestis už aplinkos teršimą

• Gyventojų pajamų mokestis

• Pelno mokestis

• Įmokos socialiniam draudimui

• Įmokos sveikatos draudimui

• Žemės mokestis

• Žemės nuomos mokestis

• Nekilnojamojo turto mokestis

• Transporto priemonių mokestis

• Muitai

• Paveldimo ar dovanojamo turto mokestis

• Naftos ir dujų išteklių mokestis

• PVM

• Prekių apyvartos mokestis

• Įmokos į garantinį fondą • Patetai

• Rinkliavos

• Konsulinis mokestis

• Mokestis už valstybinius gamtos išteklius

• Prekyviečių mokestis

• Azartinių lošimų mokestis

• Mokesčiai už PNO

• Cukraus mokestis

• Baltojo cukraus virškvočio mokestis

Toliau darbe bus bandoma šiek tiek giliau panagrinėti svarbiausius bei didžiausią įtaką turinčius mokesčius.

-8-

GYVETOJŲ PAJAMŲ MOKESTIS

Šis mokestis iki 2003 m. sausio 1 dienos mokėtas pagal Lietuvos Respublikos (LR) fizinių asmenų pajamų mokesčio (FAPM) laikinąjį įstatymą, priimtą 1990 m. spalio 5 d. (Žinios, 1990, Nr. 31), ir vėlesnius jo pakeitimus.

Kas moka fizinių asmenų pajamų mokestį (FAPM) Lietuvoje? Išskiriamos keturios asmenų grupės:

1. Asmenys, gaunantys su darbo santykiais susijusias pajamas (šalies ir užsienio valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės).

2. Asmenys, gaunantys su darbo santykiais nesusijusias pajamas iš įmonių, įstaigų ir organizacijų, įsteigtų Lietuvos teritorijoje bei užsienyje, taip pat gaunantys pajamas iš šalies ir užsienio gyventojų bei iš komercinės ūkinės veiklos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse. Šie asmenys gali būti šalies ir užsienio valstybių piliečiai ar asmenys be pilietybės.

3. Juridinio asmens teisių neturinčios individualios (personalinės) įmonės ir bendrijos.

4. Užsienio valstybių įmonės, kurių veiklą reglamentuoja užsienio valstybių įstatymai ir kurių buvainė yra užsienio valstybėje.

Pajamų mokestis 2002 m. neišskaitytas iš šių asmenų:

• pensininkams iš pensijų;

• iš biudžeto finansuojamų mokymo įstaigų studentams bei moksleiviams iš stipendijų, pašalpų bei kitų išmokų;

• religinių bandruomenių, bendrijų ir centrų dvasininkams, religinių pareigų patarnautojams ir aptarnaujančiajam personalui iš tikinčiųjų surinktų pajamų;

• profesinių sąjungų, draugijų, kitų visuomeninių organizacijų, politinių partijų nariams iš pašalpų, kurios išmokėtos iš nario mokesčio lėšų.

Kas moka GPM Lietuvoje? Pajamų mokesčio mokėtojai (MM) yra pajamas gavę gyventojai; jie skirstomi į nuolatinius ir nenuolatinius gyventojus.

Pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje.

Nuolatinio

, kurių šaltinis yra Lietuvoje;

• pajamos, kurių šaltinis yra ne Lietuvoje.

Nenuolatinio gyventojo:

• per nuolatinę bazę gautos individualios veiklos pajamos, kurių šaltinis Lietuvoje ir užsienio valstybėje;

• ne per nuolatinę bazę gautos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje;

• palūkanos;

• pajamos iš paskirstytojo pelno;

• nekilnojamojo turto nuomos pajamos, su darbo santykiais (juos atitinkančios) susijusios pajamos;

• sporto veiklos pajamos;

• atlikėjų veiklos pajamos;

• nekilnojamojo daikto ar kilnojamojo daikto, turinčio teisinę registraciją, pardavimo (kitokiu būdu perleisto) pajamos;

• honoraras, įskaitant ir kompiuterinių programų perleidimą.

-9-

Nuolatinė bazė – nenuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos (komercinės, gamybinės, profesinės, kūrybinės), išskyrus sporto bei atlikėjo veiklą Lietuvoje, išraiška; nuolat vykdoma veikla paties ar per priklausomą atsovą (agentą). Veiklos nuolatinumo kriterijus nustato Vyriausybė.

Sporto veikla – sportininko rengimosi varžyboms ir dalyvavimo varžybose veikla.

Atlikėjo veikla – atlikėjo (aktoriaus, dainininko, muzikanto ir t.t.) rengimosi viešam pasirodymui ir dalyvavimo viešame pasirodyme veikla. Asmenys, nedalyvaujantys viešame pasirodyme, nepriskiriami.

Honoraras – atlyginimas už autorine licencine sutartimi suteiktą teisę naudotis pramoninės nuosavybės objektu, frančize, atlyginimas už suteiktą informaciją apie gamybinę, prekybinę ar mokslinę patirtį (know-hof), taip pat kompensaciją už autorių ar gretutinių teisių pažeidimą. Pažymėtina, jog kompiuterinės programos perleidžiamos ne kaip autorių teise apsaugotas daiktas, o pagal kompiuterio programoje suteikiamas teises (daryti programos kopijas, viešai jas demostruoti, rengti išvestines programas). Pajamų mokesčio objektui priskiriamos pozityviosios ir pajamos natūra.

Pozityviosios pajamos – visos kontroliuojamojo vieneto (nuolatinio gyventojho ar vieneto), įregistruoto ar kitaip organizuoto valstybėse arba zonose, nustatytose Pelno mokesčio įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje, pajamos ar jų dalis, įskaitomos į nuolatinio Lietuvos gyventojo – kontroliuojančio asmens pajamas proporcingai jo turimų akcijų (dalių, pajų), balsų ar teisių į kontroliuojamojo vieneto pelną skaičiui.

Pajamos natūra – neatlygintinai, mainais arba lengvatine kaina (mažesne nei rinkos) konkrečiam gyventojui gautas nuosavybėn arba naudoti be nuosavybės teisės turtas arba gautos paslaugos, taip pat kita gauta nauda, kai gauto turto, paslaugų ar kitos naudos ekvivalentas pinigine išraiška būtų priskiriamas pajamoms.

Pajamų mokesčio tarifai. Vietoj pagal FAPM įstatymą įvairiais laikotarpiais taikomų tarifų (2002 m. galiojo 8), GPM įstatyme reglamentuoti tik 2 tarifai – 15% ir 33%.

Pajamų mokesčio tarifai:

15 % tarifas taikomas:

1. pajamoms iš paskirstytojo pelno ir palūkanoms;

2. jūrininkų už darbą laivo reiso metu gautoms pajamoms;

3. sportininkų pajamoms;

4. atlikėjų pajamoms;

5. honoraria;

6. gautoms pagal autorinę sutartį pajamoms iš kūrybos;

7. pajamoms, gautoms iš turto nuomos, jei tai nėra gyventojo verslas;

8. neindividualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamoms;

9. pensijų išmokoms iš Pensijų fondų tam tikromis sąlygomis;

10. grąžinamoms gyventojo sumokėtoms pensijų įmokoms į Pensijų fondą tam tikromis sąlygomis;

11. išmokoms pagal gyvybės draudimo sutartį tam tikromis sąlygomis;

12. grąžinamoms gyventojo sumokėtoms įmokoms pagal nutraukto gyvybės draudimo sutartį tam tikromis sąlygomis;

13. pajamoms, gautoms iš 3-7 punktuose nenurodytos individualios veiklos, jeigu gyventojo sprendimu iš pajamų neatimti leidžiami atskaitymai.

33% tarifas taikomas:

Visos kitos pajamos, kurioms netaikomas 15% tarifas.

-10-

Apmokestinamųjų pajamų ir pajamų mokesčio apskaičiavimas, jo mokėjimas ir deklaravimas. Apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, GPM įstatyme numatyta nemažai atvejų, kai jas galima sumažinti, t.y. galima iš pajamų atimti:

1) neapmokestinamąsias pajamas;

2) pajamas, gautas iš veiklos, kuria verstasi turint verslo liudijimą;

3) leidžiamus atskaitymus, susijusius su individualios veiklos pajamų gavimu;

4) neindividualios veiklos veiklos, turto įsigijimo kainą ir su šio turto pardavimu (kitokiu perleidimu) nuosavybėn susijusias išlaidas;

5) pagrindinį ir papildomąjį neapmokestinamą pajamų dydį (NPD);

6) nuolatinio Lietuvos gyventojo patirtas išlaidas.

NPD dažniausiai taikomas apmokestinti pajamoms, susijusioms su darbo santykiais, kurios iki 2003 m. skirtingai pamokestinamos pagrindinėje ir nepagrindinėje darbovietėje.

Pagrindinė darbovietė mokesčiams išskaityti laikoma ta, kurią pasirenka darbuotojas ir nurodo darbo sutartyje arba laisvos formos prašyme. Iš pajamų atimamas NPD, ir skirtumas apmokestinamas tuo metu galiojančiu tarifu.

Nepagrindinėje darbovietėje pajamos apmokestinamos pagal progresinį tarifą ir NPD netaikomas (šios pajamos pagal GPM įstatymą 33%).

Be to, Lietuvos gyventojams (tėvams arba įtėviams), auginantiems 1 ar 2 vaikus (įvaikius) iki 18 metų, už kiekvieną auginamą vaiką (įvaikį) taikomas papildomas NPD, kuris lygus 0,1 pagrindinio NPD.

-11-

PELNO
MOKESTIS

Juridinių asmenų pelno mokestį reglamentavo 1990 m. liepos 31 d. priimtas LR juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymas (Žinios, 1990, Nr 24) ir vėlesni jo pakeitimai bei papildymai, taip pat iš dalies LR mažųjų įmonių įstatymas (Valstybės žinios, 1995, Nr. 35).

Kone labiausiai kritikuojamas Lietuvoje yra pelno mokestis. Pelno mokestis yra įprastas ir patikimiausias valdžios įrankis, leidžiantis daryti intervencijas į ekonomikos procesus, juo nuolat ir nepaliaujamai kišamasi į ūkio subjektų veiklą. Nors ir įmanoma įsivaizduoti vieningai, visuotinai ir proporcingai taikomą pelno mokestį, jo įtaka ekonomikos procesams ir subjektų sprendimams visvien būtų didelė. Taip yra todėl, kad pati pelno apmokestinimo idėja verčia valdžią kontroliuoti pelno skaičiavimą, ribojant iš pajamų išskaičiuotinas išlaidas. Pelno mokesčiu apmokestinama bazė beveik visuomet yra ginčytina, nes pajamų ir sąnaudų pripažinimo taisyklės negali aprašyti visos įmonių gyvenimo įvykių ir aplinkybių įvairovės. Pelno mokesčiu valdžia ne tik riboja, bet ir skatina prioritetinius verslus, mažas įmones, konkrečius gamintojus. Pelno mokesčio administravimas yra brangus. Mokesčių apskaičiavimo mokėjimo ir administravimo kaštai yra neadekvatūs šio mokesčio įplaukoms į biudžetą. Lietuvoje pelno mokesčiu surenkamų pajamų dalis nacionaliniame biudžete yra menka ir nuolat mažėja: 1994 metais sudariusi 13,7 procento nacionalinio biudžeto pajamų, 1995 metais ji sumažėjo iki ,6 procento, o 1998 metais pelno mokesčiu surinkta tik 6,8 procento biudžeto.

Šio mokesčio mokėtojai yra:

1. juridinio asmens teises turinčios įmonės, kurių veiklą reglamentuoja LR įmonių įstatymas,

2. juridiniai asmenys, vykdantys nekomercinę veiklą, bet gavę pajamų iš komercinės ūkinės veiklos, išskyrus Lietuvos banką ir biudžetines įstaigas (nebiudžetinių lėšų atžvilgiu),

3. užsienio valstybių įmonės, kurių veiklą reglamentuoja užsienio valstybių įstatymai ir kurių buveinė yra užsienio valstybėje.

Pelno mokesčio, įsigaliojusio 2002 m. sausio 1 d. instrumentarijus

Mokesčių subjektas Lietuvos apmokestinamasis vienetas

Užsienio apmokestinamasis vienetas

Mokesčio objektas Pajamos

Mokesčio šaltinis Sutampa su mokesčio objektu

Apmokestinimo vienetas Piniginis

Mokesčio tarifas Procentinis- proporcinis

Apmokestinimo lengvatos Mokesčio tarifo ir paties mokesčio sumažiimas

Eapmokestiamosios pajamos

Mokesčio ėmimo būdas Tiesiogiis

Mokesčio nustatymo metodas Pelo mokesčio deklaracijos

Pelno mokečio mokėtojai (subjektai) yra Lietuvos ir užsienio apmokestinamieji vienetai (toliau – Lietuvos ir užsienio vienetai).

Lietuvos vienetas yra juridinis asmuo, įregistruotas LR teisės aktų nustatyta tvarka.

Užsienio vienetas yra juridinis asmuo ar organizacija, kurių buveinė yra užsienio valstybėje ir kurie užsienyje įsteigti, įkurti ar kitaip organizuoti pagal užsienio valstybės teisės aktus.

-12-

Tikslinė teritorija – užsienio valstybė, kuri įtraukta į finansų ministro Tkslinių teritorijų sąrašą, o jos mokesčio tarifas mažesnis nei 75%, (15 x 0,75 = 11,25), teritorijoje nėra efektyvaus keitimosi informacija, nėra finansinio-administracinio skaidrumo ir kita.

Lietuvoje pelno mokesčio nemoka biudžetinės įstaigos, Lietuvos bankas, valstybės ir vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos ir organizacijos, valstybės įmonė Indėlių draudimo fondas ir pelno nesiekiantys vienetai (veiklos tikslas nėra pelno siekimas, gauto pelno neturi teisės skirstyti steigėjams ir dalyviams).PM įstatymo reglamentuojama mokesčio bazė. Vadovaujantis PM įstatymu, veikla- tai bet kokio pobūdžio komercinė ar gamybinė veikla, kuria siekiama gauti (uždirbti) pajamų ar kitos ekonominės naudos.

Pajamos yra iš Lietuvos ir ne Lietuvos šaltinių uždirbtos (gautos ) visų rūšių pajamos pinigais.

Pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje:

1. užsienio vienetų gautos pajamos ne per nuolatines buveines LR teritorijoje;

2. pajamos iš Lietuvos vienetų paskirstytojo pelno;

3. pajamos iš veiklos Lietuvoje;

4. 50 procentų transportavimo, kuris prasideda Lietuvoje ir baigiasi užsienyje ( arba atvirkščiai ) pajamų, uždirbtų per nuolatinę buveinę;

5. tarptautinių telekomunikacijų pajamos, uždirbtos per nuolatinę buveinę Lietuvoje (nuo 2003m.sausio 1d.).

Nuolatinė buveinė- užsienio vieneto veiklos Lietuvoje išraiška (nuolat vykdo pats arba per priklausomą atstovą; naudoja statybos teritoriją; statybos, surinkimo ar įrangos objektą; gamtos išteklių tyrimui ar gavybai nuolat naudoja įrangą arba konstrukciją; įskaitant naudojamus gręžinius arba laivus). Nuolatinumą apibrėžia, atstovo (agento) priklausomumo (nepriklausomumo) kriterijus nustato vyriausybė.

Kokie taikomi pelno mokesčio tarifai? Pelno mokesčio tarifai yra proporciniai:

13% – vienetų, kuriuose vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 500000,- litų (netaikoma, kai dalyvis ar jo šeimos nariai yra ir kitų vienetų dalyviai; dalyvis valdo daugiau kaip 50% akcijų (dalių, pajų)).

10% – užsienio vieneto pajamos, kurių šaltinis Lietuvoje ir jos gautos ne per jų nuolatines buveines Lietuvoje.

15% – Lietuvos vieneto
apmokestinamasis pelnas; pajamos iš paskirstytojo pelno.Apmokestinamojo pelno ir pelno mokesčio apskaičiavimas, jo mokėjimas ir deklaravimas.

Pelno mokesčiu neapmokestinamos kai kurios Lietuvos vieneto ir užsienio vieneto per nuolatines buveines uždirbtos ar gautos pajamos:

1. gauta parama (labdaros ir paramos įstatymo tvarka);

2. gautos draudimo išmokos, neviršijančios patirtų nuostolių vertės;

3. pensijų fondų gautos pensijų įmokos bei šių fondų investicinės pajamos;

4. praėjusių mokestinių laikotarpių leidžiamų klaidų ir netikslumų taisymai (Buhalterinės apskaitos įstatymo 18 str.);

5. kitos neapmokestinamosios pajamos (plačiau apie tai galima pasiskaityti PM įstatymo 12 str.).

Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, leidžiami atskaitymai gali būti neribojamų ir ribojamų dydžių. Neribojamų dydžių leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos ir dokumentais patvirtintos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos pajamoms uždirbti ar

-13-

ekonominei naudai gauti. Tai žaliavų ir medžiagų, darbo apmokėjimo sąnaudos, soc.draudimo sąnaudos, palūkanos, perparduoto turto (prekių) įsigijimo kaina, perleistų vertybinių popierių bei išvestinių finansinių priemonių įsigijimo kaina ir pan.

-14-

PRIDĖTINĖS VERTĖS MOKESTIS

Mokesčių subjektas LR apmokestinamasis asmuo

Užsienio apmokestinamasis asmuo

Mokesčio objektas Prekių, paslaugų tiekimas, prekių importas

Mokesčio šaltinis Sutampa su mokesčio objektu

Apmokestinimo vienetas Piiginis

Mokesčio tarifas Procentinis-proporcinis

Apmokestinimo lengvatos Mokesčio tarifo ir paties mokesčio sumažinimas

Neapmokestinamas prekių, paslaugų tiekimas, prekių importas

Mokesčio ėmimo bųdas Netiesioginis

Mokesčio nustatymo metodas PVM deklaracijos

Iš visų veikiančių mokesčių PVM lengviausiai gali būti pertvarkytas taip, kad atitiktų proliberalios mokesčių sistemos principus: jis yra automatiškai veikiantis ir sunkiai pritaikomas ekonomikai reguliuoti. PVM veikiantis kartu su tiesioginiais pajamų mokesčiais pakartotinai apmokestina tą pačią pajamų bazę. Iš PVM gaunamos pajamos, nežiūrint daug mažesnio tarifo, negu tiesioginių pajamų mokesčių, sudaro daug didesnę biudžeto pajamų dalį. Lietuvoje PVM pagalba surenkama 43 procentai nacionalinio biudžeto. Todėl, tinkamai sutvarkius PVM, galima jį palikti pagrindiniu biudžeto lėšų surinkimo įrankiu.

PVM mokėtojas – apmokestinamasis asmuo (AA), mokesčių administratoriaus įregistruotas PVM mokėtoju. AA gali būti tik tas, kuris vykdo bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą. Ekonominė veikla – tai veikla, kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar siekiama gauto pelno). Į šią veiklą įskaitoma gamyba, prekyba, paslaugų tiekimas, žemės ūkio veikla, žuvininkystė, kasyba, profesinė veikla, naudojimasis turtu ir turtinių teisių turėjimas.

PVM objektas. (Valstybės žinios,1998m.06 mėn. 19d., p.8-9) Apmokestinamasis objektas yra apmokestinamojo asmens, vykdančio ekonominę veiklą, prekių ir paslaugų teikimas už atlygį šakies teritorijoje ir už importuojamas prekes.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo pertvarkytas apyvartos mokestis. Jį panaikinus, įvestas bendrasis akcizas, o šis pakeistas pridėtinės vertės mokesčiu (1993 12 22 įstatymas Nr. I-345) Nuo 2002 m. liepos 1 d. įsigalioja naujos redakcijos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – Įstatymas), kurio nuostatos suderintos su pagrindiniu Europos Sąjungos norminiu dokumentu PVM srityje – Tarybos Šeštąja direktyva 77/388. Naujasis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas nustato, kad PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, atitinkantys tris būtinas sąlygas: 1) prekių tiekimas ir paslaugų teikimas turi vykti už atlygį; 2) prekių tiekimas ir paslaugų teikimas turi vykti šalies teritorijoje; 3) prekes tiekti ar paslaugas teikti turi apmokestinamasis asmuo.

Praktiškai visos valstybės savo nacionaliniuose įstatymuose PVM objektu įvardija prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, nes būtent prekių tiekimas ar paslaugų teikimas kiekvienoje grandinėje iki pat galutinio suvartojimo yra apmokestinami PVM. Tokią pačią nuostatą įtvirtina ir pagrindinis ES norminis dokumentas PVM srityje – Tarybos direktyva 77/388, dar vadinama Šeštąja direktyva, kuria paremtas visas naujasis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas. PVM mechanizmas, kiek prieštaraudamas pačiai pridėtinės vertės sampratai, veikia taip, kad prekių

-15-

tiekimas yra apmokestinamas visuose gamybos, paskirstymo ir pardavimo galutiniam vartotojui etapuose, neatsižvelgiant į konkrečios operacijos pelningumą.

PVM objektu išlieka prekių importas. Atsižvelgiant į tai, kad pagal naująjį įstatymą PVM bus taikomas ir užsienio asmenų veiklai Lietuvoje, PVM objektu taip pat taps veikla, kuri kartais vadinama paslaugų importu.

Prielaidos PVM objektui atsirasti. Tiek Šeštoji direktyva, tiek naujasis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas nustato, kad PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, atitinkantys tris sąlygas:

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4311 žodžiai iš 8606 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.