Mokesčių sistema Lietuvoje labaratorinis
5 (100%) 1 vote

Mokesčių sistema Lietuvoje labaratorinis

TURINYS

1. Įvadas…………………………………………………………………………………………….3

2. Apmokestinimo menas. Mokesčių sistema Lietuvoje…………………………………………….

2.1 Mokesčių sistemos apibūdinimas ir elementai…………………………………………4

2.2 Mokesčių klasifikacija…………………………………………………………………..5

2.3 Mokesčių funkcijos. Apmokestinimo uždaviniai ir principai ……………..……………6

2.4 Muitai………………………………………………………………………………………………..…8

2.5 Gyventojų pajamų mokestis………………………………………………………………………………9

2.6 Pelno mokestis………………………………………………………………………..……………….…12

2.7 Pridėtinės vertės mokestis……..………………………………………………………..…………….14

2.8 Akcizų mokestis, akcizų objektas…………………………..……………………………..………..17

2.9 Kiti mokesčiai…………………………………………………..……………………..18

4.

3. Išvados………………………………………………………………………………………………………………………. 23

4. Naudota literatūra………………………………………………………………………………………………………….24

ĮVADAS

Mokesčiai yra ūkio subjektų ir gyventojų privalomieji mokėjimai valstybei. Jie atsirado, kai tik susikūrė valstybė. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme pateiktas toks mokesčio apibrėžimas: “Mokestis-mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės(savivaldybės) funkcijoms vykdyti. Ši prievolė atliekama įstatymų nustatyta tvarka.”

Mokesčių raida parodo, jog mokesčius nustato aukščiausia valstybės arba administracinio teritorinio vieneto valdžia. Lietuvos respublikos Konstitucijoje(127str.) įrašyta: “ Mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai”.

Mokesčių esmė yra tai, kad valstybė turi sukaupti tam tikrus piniginius(ar natūrinius)išteklius savo veiklai, t.y. funkcijoms vykdyti. Mokesčių esmę apibūdina ir kiti jų bruožai. Valstybė jai būtinus išteklius kaupia įstatymų nustatyta tvarka prievarta imdama mokesčius iš mokėtojų: tam tikrų gyventojų sluoksnių, ūkio subjektų(net iš kitų valstybių). Mokesčių esmę taip pat atskleidžia: a) tikslai, kurių įgyvendinimui valstybė ima mokesčius; b) mokesčių turinį apibūdinantys elementai: subjektas (kas privalo mokėti mokestį), objektas (kas mokestinama), šaltinis, mokesčio tarifas, mokesčio lengvatos ir kiti bruožai.

Valstybės funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių. Svarbiausias, iš esmės vienintelis tokių išteklių šaltinis, žinomas nuo seniausių laikų, yra mokesčiai. Jeigu valstybės išlaidoms padengti mokesčių nepakanka, valstybė yra priversta imti užsienio bei vidaus paskolas ir kartu atsiranda papildomų išlaidų palūkanoms mokėti. Kitas kelias-didinti mokesčius.

Taigi mokesčiai turi būti, nes jie yra kiekvienos valstybės ekonominio bei socialinio gyvavimo pagrindas.

Šio darbo tikslas – išsiaiškinti, kas yra mokesčiai ir kokia jų esmė ir funkcijos; apibūdinti mokesčių sistemos sąvoką, mokesčių sistemos elementus, apmokestinimo principus; susipažinti su Lietuvos mokesčių sistema ir jos vystymosi tendencijomis.

MOKESČIŲ SISTEMOS APIBŪDINIMAS IR ELEMENTAI

Mokesčių sistema yra apibrėžiama kiek skirtingai, tačiau visi apibrėžimai akcentuoja, jog mokesčių sistema apima visus mokesčius, kuriuos valstybė ima iš mokesčių mokėtojų į šalies bendravalstybinius fondus. Tai reiškia, kad mokesčių mokėtojai-ūkio subjektai (įvairių rūšių įmonės) ir gyventojai-mokesčius moka į kelis bendravalstybinius fondus: į šalies nacionalinį biudžetą (valstybės ir savivaldybių biudžetus) ir į specialiuosius tikslinės paskirties fondus: Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą. Ūkio subjektai Lietuvoje dar moka įmokas į Kelių fondą.

Bendrieji mokesčių elementai-tai mokesčio subjektas, objektas, šaltinis, apmokestinimo vienetas, tarifas (norma ar kvota), mokesčio suma ir mokesčio lengvatos.

Fizinis arba juridinis asmuo, mokantis valstybei arba savivaldybei atitinkamą mokestį, vadinamas mokesčio subjektu arba mokesčio mokėtoju. Ši sąvoka apibrėžiama šitaip: mokesčio mokėtojas-tai asmuo, kuriam mokesčio įstatyme nustatyta prievolė mokėti mokestį. Mokesčių įstatymai paprastai išvardija asmenis, mokančius valstybės iždui mokesčius. Tokius mokėtojus vadiname įstatyminiais arba legaliais mokėtojais.

Mokesčių mokėtojai-tai mokesčių naštos nešėjai. Dažniausiai mokėtojas ir mokesčio subjektas yra tas pats asmuo. Tačiau gali būti ir priešingai, kai konkrečiu atveju gana sunku įrodyti, kas yra fantastiškas kurio nors mokesčio mokėtojas. Mokesčio naštos nešėjas formaliai ir
juridiškai nėra atsakingas už mokesčio mokėjimą, tačiau dėl įstatymiškai numatytos mokesčio perkėlimo sistemos jis yra tikrasis mokesčio mokėtojas. Tai pirmiausia pasakytina apie vartojimo mokesčius.

Mokesčio objektas yra visa tai, už ką (arba nuo ko) reikia mokėti mokestį: įvairių rūšių pajamos (pelnas), prekės ir paslaugos, įvairių rūšių turtas; darbinis veiksnumas, pajėgumas, pretenzijų dydis (ieškinio kaina). Dažnai ir mokesčio pavadinimas priklauso nuo objekto, pvz.: žemės mokestis, pajamų mokestis.

Mokesčio subjekto pajamos ar išlaidos (darbo užmokestis, pelnas, palūkanos, įplaukos, renta), gamybos, darbų, paslaugų savikaina ar cirkuliacijos kaštai, iš kurių mokamas mokestis, vadinamas mokesčio šaltiniu. Kai kurių mokesčių objektas ir šaltinis sutampa, pvz.: juridinių asmenų pelno mokesčio atveju.

Apmokestinimo vienetas-tai objekto matavimo vienetas, reikalingas mokesčio dydžiui nustatyti. Atsižvelgiant į mokesčio objektą jis gali būti išreikštas pinigine arba natūrine forma, pvz.: pajamų mokesčio-valstybės piniginis vienetas, žemės mokesčio-hektaras, aras.

Mokesčio tarifas-tai mokesčio už apmokestinamą vienetą dydis. Išreikštas procentais, jis vadinamas kvota. Mokesčio tarifas gali būti pastovus, išreikštas absoliučiu dydžiu pinigais (taikomas, kai apmokestinamais vienetas yra natūrinis) arba procentais (taikomas apmokestinamojo objekto vertei). Procentinis tarifas gali būti proporcinis, progresinis, degresinis ir regresinis.

Proporcinis tarifas mokesčio objektui numato bendrą (vieną) tarifo procentą, neatsižvelgiant į objekto dydį. Progresinis tarifas, priešingai, didėjant objektui, didėja. Degresinis tarifas-tai tvirtai nustatytas maksimalus dydis, kuris mažėjant objektui palaipsniui mažinamas. Regresinis tarifas yra priešingas progresiniam, nes didėjant objektui jis mažėja. Paprastai pagal regresinį tarifą apmokestinamos vadinamosios plačiai vartojamos prekės.

Mokesčio lengvatos-tai mokesčio mokėtojui nustatytos išskirtinės apmokestinimo sąlygos, dėl kurių reikia mokėti mažesnį mokestį arba jo galima nemokėti. Lengvatos gali būti laikinos arba suteiktos neribotam laikui, privalomos (teikiamos pagal įstatymą) arba galimos (teikiamos atskiru dekretu, nutarimu pagal mokėtojo prašymą).

Ryškiausia mokesčio lengvata yra neapmokestinamasis minimumas-mažiausia objekto dalis, visiškai atleista nuo mokesčio. Prie mokesčių lengvatų reikia priskirti ir mokestinį kreditą, t.y. mokėjimo laiko atidėjimą, bei mokestines atostogas-atleidimą nuo mokesčio tam tikram laikui. Mokesčių lengvatos įgyvendina reguliavimo (ekonominę) funkciją.

Mokesčių suma-tai suma, kurią sumoka subjektas už vieną objektą per mokestinį laikotarpį.

Mokesčio ėmimo būdas gali būti tiesioginis, t.y. tiesiogiai iš pajamų, ir netiesiogiai-per kainų sistemą.

Išsivysčiusių šalių praktikoje yra taikomi trys mokesčių ėmimo (rinkimo) metodai:

1. kadastrinis-tai rejestras, kuriame pateikiamas tipiškų apmokestinamų objektų (žemės, pajamų ir t.t.), klasifikuojamų pagal išorinius požymius, sąrašas, nurodantis kiekvieno objekto vidutinį pajamingumą. Pvz.: žemės mokesčiui išoriniai požymiai yra sklypo dydis, galvijų skaičius, atstumas iki transporto magistralių ir rinkų;

2. prie pajamų šaltinio, kai mokesčio suma nustatoma ir imama pajamų susidarymo ar gavimo vietose. Šiuo atveju mokesčiai renkami anksčiau, negu savininkas iš savo darbo, veiklos ir turto gauna pajamų. Tai būdinga apmokestinant samdomojo darbo ir kitas daugiau ar mažiau fiksuotas pajamas. Mokestį skaičiuoja ir išskaito juridinio ar fizinio asmens, kuris išmoka pajamas mokesčio subjektui, pvz.: fizinių asmenų pajamų mokesčio atveju, buhalterija;

3. pagal deklaraciją, t.y. pagal apmokestinamojo subjekto pareiškimą dėl savo pajamų, turto dydžio. Šiuo atveju mokesčiai renkami savininkui jau gavus pajamas. Šis metodas taikomas apmokestinant daugiau ar mažiau nefiksuotas pajamas, taip pat esant daugeliui pajamų šaltinių. Pas mus taip pat apmokestinamos individualių (personalinių) įmonių ir ūkinių bendrijų pajamos.

MOKESČIŲ KLASIFIKACIJA

Mokesčiai, kaip ir bet kurios kitos sistemos elementai, gali būti klasifikuojami pagal įvairius požymius. Beje, kai kurie autoriai Lietuvoje imamų mokesčių neišskiria į sistemą, o vadina tik kintančiu nesuderintų mokesčių rinkiniu (Žvirblis, 1994, p. 19). Panašiai kartais kartais samprotaujama iki šiol. Manome, kad nors šie mokesčiai ir nesudaro vientisos sistemos, tačiau jie atitinka daugelio rinkos ekonomikos šalyse taikomus mokesčius ir apskritai gali būti vadinami mokesčių sistema, kurioje mokesčiai gali būti įvairiai bei tikslingai suklasifikuoti.

Lietuvos Respublikos mokesčių sistema


Šioje lentelėje mokesčiai išskiriami į valstybei skirtus (mokamus į valstybės biudžetą, privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą) ir vietinius mokesčius (mokamus į savivaldybių biudžetus).

MOKESČIŲ FUNKCIJOS

Mokesčių prasmę ir vaidmenį, išorinį jų savybių reiškimąsi atspindi dvi mokesčių funkcijos: fiskalinė (perskirstomoji) ir reguliavimo (ekonominė). Fiskalinės funkcijos dėka valstybė apsirūpina vyriausybės politinei, ekonominei ir
socialinei-kultūrinei veiklai reikalingomis finansinėmis lėšomis.

Mokesčių fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės formuojamos remiantis šalies mokesčių sistema. ši funkcija apima krašto biudžetinės politikos dalį. Lietuvoje mokestinės įplaukos sudaro apie 95% nacionalinio biudžeto pajamų. Ši funkcija taip pat rodo valstybės iždo instancijų strategiją gauti kuo daugiau pajamų iš mokesčių. Rinkoje įsigalint ir aktyviai plėtojantis netobulos konkurencijos santykiams buvo pradėta taikyti mokesčių reguliavimo funkcija arba perskirstomoji ar ekonominė funkcijos. Ją vykdydama valstybė savo ruožtu veikia nacionalinio produkto reprodukcijos procesą, prekių pasiūlą ir paklausą. Nesunku įžvelgti, kad valstybė, pasiimdama atsakomybę bei rūpestį už gamybos ir vartojimo lygių suderinimą, kartu sustiprina centralizuotos valdžios pozicijas.

Mokesčių perskiriamoji funkcija susijusi su fiskaline ir pasireiškia tuo, kad gautos į nacionalinį biudžetą mokesčių mokėtojų lėšos perskirstomos tarp šalies gyventojų, ūkio subjektų bei veiklos sferų.

Mokesčiai yra ne tik valstybės pajamų šaltinis, bet ir galingas įrankis jos rankose. Valstybės mokesčių politika (mokesčių nomenklatūra, taikomi tarifų dydžiai, bazių nustatymo tvarka, taikomų lengvatų sistema, mokesčių mokėjimo taisyklės bei baudų sistema) tiesiogiai veikia ne tik pajamų perskirstymą, bet ir finansinę ūkio subjektų padėtį, skatina ar neskatina nacionalinės ekonomikos augimą. Priimdama atitinkamus mokesčių įstatymus, valstybė gali skatinti spartesnį krašto ekonomikos plėtojimą arba stagnaciją bei smukimą, kovoti su infliacija, nedarbu ir pan. Šiuo atveju ir pasireiškia mokesčių reguliavimo funkcija.

Mokesčių tarifais (mokėjimų už ką nors normomis arba normų sąrašais), sankcijomis (valstybinio poveikio priemonėmis, taikomomis nustatytų normų ir taisyklių pažeidėjams), lengvatomis realizuoti ekonominę politiką yra daug veiksmingiau nei tiesiogiai kištis į ūkinę veiklą.[5,29]

Suteikdama verslininkams mokesčių lengvatas, valstybė laiduoja kapitalo judėjimą į silpnai išvystytas, bet perspektyvias sritis, skatina įmonių ir jų produkcijos konkurentabilumą vidaus ir pasaulinėje rinkose.

Pažymėtina, kad kai kurie autoriai pripažįsta tik dvi mokesčių funkcijas, kiti išskiria tris. Jos yra tokios: fiskalinė, perskirstomoji ir reguliavimo (kartais dar vadinama ekonomine, ribojamąja arba skatinamąja). Kai kurie autoriai perskirstomąją funkciją priskiria fiskalinei funkcijai. Tuomet, jų nuomone, lieka tik dvi mokesčių funkcijos.[5,29]

APMOKESTINIMO UŽDAVINIAI IR PRINCIPAI

Visi įvairių rūšių mokesčiai, kuriais įgyvendinami tam tikri principai, sudaro šalies mokesčių sistemą. Ji formuojama atsižvelgiant į apmokestinimui keliamus uždavinius. Atskirose valstybėse tie uždaviniai gali būti skirtingi, nes priklauso nuo konkrečios šalies ekonominių sąlygų, ekonominės politikos tikslų. Tačiau pagrindinis apmokestinimo uždavinys visur tas pats-gauti valstybei pajamų, reikalingų jos išlaidoms (valstybės valdymui, nacionalinei apsaugai, švietimui, sveikatos apsaugai, transferiniams mokėjimams). Mokesčiai gali būti ir valstybės fiskalinės politikos poveikio ekonomikai bei ūkio stabilizavimui priemone.

Apmokestinimas jokiu būdu neturi stabdyti ūkio plėtros ar neigiamai jį veikti. Gali pakenkti per dideli mokesčiai arba netinkama jų sistema. apmokestinimas turi padėti kurti naujas darbo vietas, nuolat stiprinti ir plėsti šalies ekonomiką, prisidėti prie pajamų ir turto perskirstymo. Todėl, kuriant mokesčių įstatymus ir vykdant ekonominę politiką, labai svarbu atsižvelgti į tai, kas, kaip ir iš kokių šaltinių tuos mokesčius mokės, koks mokėtojų finansinis pajėgumas, ar mokesčiai nebus nepakeliama našta, stabdanti viso ūkio plėtojimąsi. Tuo tikslu reikia laikytis bendrų apmokestinimo principų. Šių laikų ekonomistai išskiria šiuos pagrindinius apmokestinimo principus:

· Teisingumas. Remiantis šiuo principu, mokestis turėtų būti nustatomas pagal bendras objektyvias taisykles, kurias visuomenės dauguma pripažįsta kaip teisingas ir protingas. Kiekvienas turi atiduoti valstybei ”teisingą savo dalį”.

Vienas iš apmokestinimo teisingumo principų yra reikalavimas, kad mokesčius mokėtų tie, kurie naudojasi valstybės teikiamomis paslaugomis. Pagal kitą teisingumo spektrą reikalaujama, kad apmokestinant būtų atsižvelgta į mokėtojo mokumą, t.y. gebėjimą mokėti. Mokumas pripažįstamas bei taikomas daugelyje pasaulio valstybių ir laikomas apmokestinimo teisingumo etalonu pagal du aspektus: horizontalųjį-asmenys, turintys lygias galimybes (pajamas, turtą ir panašiai) mokėti mokesčius, vienodai apmokestinami; vertikalųjį-skirtingas galimybes turintys asmenys apmokestinami skirtingai, taip, kaip atrodo teisinga visuomenei. Tai reiškia, kad gebėjimas mokėti auga spartesniais tempais negu pajamos (turtas ar vartojimas), todėl apmokestinimas turi būti progresinis.

· Ekonominis efektyvumas. Remiantis šiuo principu, mokesčiai turi ne trukdyti, o skatinti ekonomiką ir visus su ja susijusius procesus. Ekonomikos teorijos požiūriu ekonominis efektyvumas yra pasiekiamas tada, kai neiškreipiamas optimalus išteklių paskirstymas. Tačiau dauguma mokesčių sukelia
išteklių perskirstymą, nes tiesiogiai veikia prekių ir paslaugų kainas.

Apmokestinimas neturi veikti minimalaus vartojimo dydžio, mažinti žmonių darbingumo lygį. Todėl itin atidžiai reikia apsvarstyti žmonių, gaunančių mažiau pajamų, apmokestinimą. Taip pat svarbu įvertinti apmokestinimo įtaką ekonominėms paskatoms. Ji sukelia vadinamuosius pajamų ir pakeitimo efektus. Pajamų efektas-tai jų dydžio dėl mokesčio mokėjimo sumažėjimas, skatinantis daugiau bei geriau dirbti, taupyti, kad būtų galima atkurti prarastas pajamas, išlaikyti įprastą pragyvenimo lygį ar net pasiekti aukštesnį. O pakeitimo efektas-toks santykinis pajamų lygio mažėjimas, kai prarandamos paskatos dirbti, taupyti ir t.t.

· Administravimo paprastumas. Šio principo esmė-lengvas mokesčių surinkimas. Su tuo susijusios sąnaudos turi būti minimalios ir pagrįstos. Pažymėtini tokie aspektai: paprastumas, apibrėžtumas, pigumas ir patogumas mokėtojui. Todėl siekiama, kad apmokestinimas be reikalo nebūtų pernelyg sudėtingas, t.y. nebūtų numatyta per daug mokesčių bei sudėtingų ir painių jų taisyklių. Išsivysčiusių šalių praktika rodo, kad itin sudėtingi ir nepakankamai apibrėžti mokesčiai paprastai visi nesurenkami ir yra ne tokie teisingi bei efektyvūs, kaip tikėtasi.

Mokesčių surinkimo sąnaudos turi būti minimalios. Kiekvieną mokestį reikia numatyti tokį, kad jo rinkimo sąnaudos sudarytų kuo mažesnę surinkto mokesčio dalį. Taip pat svarbu, kad mokesčiai būtų imami patogiausiu mokėtojui būdu ir laiku.

· Mokestinių įplaukų produktyvumas ir elastingumas. Mokesčių produktyvumas-tai pajamų valstybės išlaidoms padengti užtikrinimas.

Valstybei naudinga ir patogu turėti mokesčių sistemą su elastingomis įplaukomis, kai, neįvedant naujų mokesčių ir nedidinant esamų mokesčių tarifų, įplaukos iš mokesčių didėja sparčiau nei nacionalinės pajamos. Esant mokestinių įplaukų automatiško didėjimo mechanizmui, pavyksta išvengti dažno ir nenumatyto mokesčio didinimo, į kurį visuomenė paprastai reaguoja neigiamai ir kuris gali neigiamai veikti subjektų investicinį aktyvumą.

Apibūdinti apmokestinimo principai ir uždaviniai yra sunkiai suderinami ir net prieštarauja vienas kitam. Dėl to neįmanoma sukurti tokios mokesčių sistemos, kuri padėtų sėkmingai spręsti visus apmokestinimui keliamus uždavinius ir laikytis visų apmokestinimo principų. Siekiant socialiai priimtino paskirstymo teisingumo, reikia daugiau apmokestinti turtinguosius gyventojų sluoksnius, pvz.: labiau apmokestinti prabangos dalykus. Tačiau tai didina atotrūkį tarp kainų, į kurias įtraukti ir neįtraukti mokesčiai, iškraipo išteklių paskirstymą bei mažina jų naudojimo efektyvumą. Susidaro prieštaravimas tarp efektyvaus išteklių naudojimo ir jų paskirstymo teisingumo.

Taigi mokesčiai gali atitikti didelius teisingumo ir ekonominio efektyvumo reikalavimus, bet gali būti į juos ir neatsižvelgta.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2569 žodžiai iš 8524 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.