Mokesčių sistema
5 (100%) 1 vote

Mokesčių sistema

TURINYS

ĮVADAS 3

1. Mokesčių kilmė ir istorinė raida 4

2. Mokesčių klasifikavimas ir funkcijos 7

2.1 Apmokestinimo uždaviniai ir principai 10

3. Mokesčių naštos dydžio išmatavimas 12

IŠVADOS 15

Literatūros sąrašas 16

ĮVADAS

Lietuvoje kasmet priimama labai daug įvairių norminių aktų. Seimas leidžia įstatymus, Vyriausybė – nutarimus, o kiekviena ministerija – savo instrukcijas.

Mokesčiai sudaro pagrindinę rinkos ekonomikos šalių valstybės biudžeto pajamų dalį. Pirmasis bendras rodiklis, apibūdinantis jų vaidmenį šalies ekonomikoje, yra visų apmokestinimo įplaukų dalis bendrajame vidaus produkte. Antrasis mokesčių rodiklis apibūdina apmokestinimo pajamų pasiskirstymą pagal įvairius biudžeto sandaros lygmenis.

Šio darbo teorinėje dalyje aprašyta mokesčių istorinė kilmė ir raida, analitinėje dalyje nagrinėjama mokesčių sistemos pagrindai, apmokestinimo uždaviniai ir principai, o projektinėje pateikiami mokesčių naštos dydžio išmatavimo metodai.

Darbą rašant buvo naudojamasi mokesčių administravimo ir kitais įstatymais, įvairia ekonomine literatūra, interneto puslapių medžiaga.

1. Mokesčių kilmė ir istorinė raida

Mokesčių šaknys glūdi gilioje senovėje. Pačių seniausių žinių apie apmokestinimą rasta molinėse lentelėse atliekant kasinėjimus Lagašo mieste. Ši valstybė gyvavo prieš šešis tūkstančius metų. Ten karo metu buvo įvesti labai dideli mokesčiai, kad būtų lėšų sėkmingiems karams. Laikui bėgant, karas baigėsi, bet mokesčių našta nepalengvėjo. Istoriškai mokesčiai atsirado kartu su valstybėmis, nes reikėjo lėšų jų institucijoms išlaikyti bei valdžios funkcijoms vykdyti. Vientisos mokesčių sistemos tada nebuvo. Dažnai mokesčiai skiriami kaip duoklės – seniausia mokėjimų natūra arba pinigais forma. Ilgainiui, formuojantis prekiniams – piniginiams santykiams, mokesčiai įgavo pinigų pavidalą. Vienas pirmųjų piniginių mokesčių buvo visų gyventojų visuotinis mokestis, kuris buvo imamas Romos imperijoje II mūsų eros amžiuje. Šis mokestis vadinosi tribūtu. XV – XVI amžiuje Europos valstybėse prasidėjusi politinės valdžios centralizacija sukėlė didelių finansinių problemų. Padidėjo išlaidų armijai, karaliaus rūmams, valstybiniam aparatui ir pan. Mokesčių problemas paskatino spręsti didžiulis XVI-XVII amžiaus ekonominis sąjūdis, gavęs merkantilizmo pavadinimą. Kova dėl krašto praturtėjimo iš užsienio prekybos vertė teoretikus ir praktikus sutelkti dėmesį į muitus. Anglų merkantalizmo atstovas Tomas Menas siūlė mažinti mokesčius eksportuojamoms prekėms bei įvežamoms žaliavoms, skirtoms eksporto reikalams, ir didinti mokesčius įvežamoms prekėms, skirtoms naudoti šalies viduje. Žodžiu merkantalistai suformavo muitų politiką, aktualią ir šiais laikais.

Keičiantis ekonominei pasaulio struktūrai, kito ir visuomenės bei politinės gyvenimo sąlygos, keitėsi ir žmonių pažiūros į mokesčius. Nuo XVII amžiaus antrosios pusės iki XVIII amžiaus pabaigos intensyviai kuriami apmokestinimo principai, plėtojamos vadinamojo mokestinio teisingumo idėjos. Daugelis Prancūzijos, Vokietijos, Italijos ir kitų šalių mokslininkų, valstybės ir ūkio veikėjų pasisakė už atsargų ir blaivų požiūrį į mokesčius, teisingumą, galimybę juos pasitelkti tik kraštutiniais – negandų ir karų – atvejais. Žanas Bodenas 1580 metais prancūzų ir 1586 lotynų kalbomis išleistoje knygoje “Apie valstybę” kėlė reikalavimus, kad mokesčiai būtų visuotiniai ir būtų uždraustas mokestinis valdančiųjų sluoksnių imunitetas. Ši pažangi idėja mokslinėje literatūroje apie mokesčius nuolat būdavo kartojama iki pat 1789-1794 metų buržuazinės revoliucijos.

Armanas Rišeljė, Prancūzijos valstybės veikėjas, suformulavo tokius apmokestinimo principus: “Būtina, kad pinigai, valdovo imami iš savo valdinių, atitiktų jų mokestines galimybes, neskurdintų ir smarkiai nepakenktų turtui. Netinka pernelyg apsunkinti mokesčiais, taip pat ir reikalauti mažiau, negu reikalinga valstybei”. Valstybės išlaidų problemą nagrinėjo ir anglas Viljamas Petis. Svarbiausiame ekonominiame veikale “Traktatas apie mokesčius ir rinkliavas” jis siekė vyriausybei parodyti, kaip padidinti mokestines pajamas; apibūdino mokesčių naštos perkėlimos teorijos elementus. Santykinio skirtumo tarpmokesčių faktinių mokėtojų ir mokesčių subjektų pavyzdys – žemvaldžiai, kurie sąmoningai perkeldavo jiems skirtus mokesčius už rentą ant fermerių (nuomos forma) ir žemės ūkio produktų pirkėjų (atitinkama mokesčio dalimi padidindavo šių produktų kainas) pečių. Apie tai V.Petis rašė, kad “[…] žemės mokestis virsta netolygiu akcizu, kuriuo apdedamos vartojimo prekės. Jį daugiausiai sumoka tie, kurie mažiausiai skundžiasi”. Jis taip pat padarė išvadą, kad kuo turtingesnis mokėtojas, tuo jam sunkiau mokėti pagalvės ir vadinamąjį druskos mokesčius.

XVII amžiuje ekonomistai siūlė įvairius reformų variantus, kaip pertvarkyti luominius mokesčius į turto mokesčius. Buvo siekiama sudemokratinti mokesčius. 1707 metais žymus politinių ir ekonominių veikalų autorius, prancūzų maršalas Sebastjanas Vobanas rašė, kad dešimtadalis gyventojų gyvena gerai, iš jų keletas tūkstančių –
prabangiai. S.Vobano nuomone, nustatant ir paskirstant mokesčius, turėtų dalyvauti patys pavaldiniai ir karališkąją dešimtinę privalėtų mokėti visi, turintys kokių nors pajamų.

XVIII amžiuje įsitvirtino ir paplito apmokestinimas ne keliais mokesčiais, kaip iki tol, o vienu. Tokį vienintelį mokestį – “karališkąją dešimtinę” – siūlė S.Vobanas, o Fransua Kenėir kiti fiziokratai, gamtą laikė vieninteliu turtų šaltiniu, – žemės mokestį. Fiziokratai, remdamiesi mokesčių perkėlimo koncepcija, pirmieji visus mokesčisu sugrupavo į tiesioginius ir netiosioginius. Sąvoka “tiesioginiai” kaip tik reiškė “neperkeliami”, o “netiesioginiai” – mokami ne tiesiogiai paties apmokestinamojo subjekto, bet “perkeliami” kitiems asmenims sumokėti. Prancūzijos apmokestinimo sistemoje fiziokratai neperkeliamu laikė žemės mokestį ir todėl siūlė įvesti jį kaip vienintelį bei panaikinti kitas mokesčių formas.

Naujas mokslinio valstybės pajamų nagrinėjimo etapas prasidėjo XVIII amžiaus paskutinį ketvirtį. Dėmesys sutelkiamas į mokesčius, nes ėmė menkėti valstybės turto duodamų pajamų vaidmuo ir vis labiau mažėti įplaukų iš regalijų į valstybės biudžetą ir jų lyginamoji dalis. XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pirmojoje pusėje mokesčiai buvo laikomi atlyginimu už valstybės teikiamas paslaugas. Tuo laikotarpiu daugelis finansų mokslo atstovų valstybės išlaidas traktavo kaip specifinės rūšies paslaugas, o mokesčius – kaip šių paslaugų kainą.

Daugelyje šalių mokesčių visuotinumo ir proporcingumo principai, juos atitinkanti realinių mokesčių sistema palaipsniui buvo diegiama į ūkinę praktiką. Tai spartino klasikinės finansų mokyklos suklestėjimas. Žymiausi jos atstovai – Adamas Smitas ir Dovydas Rikardas – moeksčius laikė “neišvengiama blogybe”. Jie reikalavo sumažinti valstybės išlaidas, kad kartu būtų galima sumažinti ir mokesčius. A.Smitas pasklebė šiuos apmokestinimo principus:

• kiekvienas moka mokesčius pagal ūkinį pajėgumą, tai yra proporcinga tam pelnui,kurį mokėtojas gauna valstybės globojamas. Mokesčiai turi būti skirstomi vien ekonominiais sumetimais, be privilegijų ir luominių skirtumų, ne pagal socialinę mokėtojo padėtį, o pagal jo turtą ir gaunamą uždarbį;

• kiekvienasmokėtojas turi žinoti, kiek, kada ir kokiu būdu turės mokėti nustatytus mokesčius. Mokesčių aiškumas, griežtas jų dydis neleidžia savivaliauti valstybės iždo tarnautojams;

• kiekvienas mokestis turi būti renkamas tuo laiku, toje vietoje ir tuo būdu, kurie mokėtojui yra patogiausi. Patogus mokesčių mokėtojui laikas yra naudingas ir pačiam iždui, nes gaunama tai, kas jam išties priklauso;

• mokesčiai turi būti sutvarkyti taip, kad žmogus kuo mažiau savo pajamų turėtų mokėti į valstybės iždą. Mokesčiai tuo didesni, kuo daugiau valdininkų, kurie “suvalgo” didžiąją mokestinių pajamų dalį.

Apmokestinimo objektu A.Smitas laikė pajamas, grindžiamas trimis šaltiniais: renta, pelnu ir darbo užmokesčiu. A.Smito darbuose taip pat randame pažangių idėjų, pavyzdžiui siūloma keisti proporcinį apmokestinimą progresiniu.

Galutinai išsivysčius ūkiui, kai iš esmės pasikeitė gyvenimo lygis, pakito ir senos mokesčių teorijos. Nebebuvo žiūrima, kiek kuris nors pilietis atsieina valstybei, kokios tas pilietis turi naudos iš valstybės. Demokratinė valstybė, skirstydama mokesčių naštą, pirmiausia žiūri į žmonių pajėgumą mokėti.

2. Mokesčių klasifikavimas ir funkcijos

Paprastai mokesčiai skirstomi į grupes pagal tokius klasifikacinius požymius: nustatymą ir įplaukų iš mokesčių biudžetuose paskirstymą; apmokestinimo objektą; apskaičiavimo metodą; mokesčių rinkimo būdą ir pan. Literatūroje galima rasti ir kitokių mokesčių klasifikavimo būdų. Kiekvienas jų turi atitinkamą pažintinę reikšmę. Pavyzdžiui, išsivysčiusiose užsienio šalyse galima susidurti ir su tokiu, bene dažniausiai taikomu, sisteminiu mokesčių klasifikavimu (1 paveikslas).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1400 žodžiai iš 4534 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.